Rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda”, rengiamame pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomus dokumentus, „Atvira Klaipėda” toliau pasakoja apie nuo 1922 m. sausio Lietuvos valdžios atstovu Klaipėdos krašte dirbusio Jono Žiliaus veiklą.

1922-ųjų pirmos pusės dokumentai atskleidžia ir aktyvių mažlietuvių siekį turėti asmeninės naudos, ir „liapsus” su slaptomis išlaidomis, ir „brangstančio gyvenimo” nulemtą smarkų išlaidų didinimą.

Jonui Žiliui nuo 1922 m. birželio buvo nustatyta 6000 auksinų alga ir 4000 auksinų dydžio priedas reprezentacinėms išlaidoms. Palyginimui, tuo metu premjero alga siekė 10 000 auksinų, ministro, valstybės kontrolieriaus – 8000. 

Manė, kad anglų komisaras pagerintų padėtį

Baigiantis 1922-ųjų vasariui J. Žilius rašė Lietuvos atstovui Didžiojoje Britanijoje Tomui Norui-Naruševičiui, kuriame dėstė ne tik žinias apie padėtį Klaipėdos krašte, bet ir dalinosi savo įžvalgomis.

J. Žilius rašė, kad britų vicekonsulas Le May labiau rūpinasi galimybe čia užsiimti verslu, o ne politiniais reikalais. J. Žilius perteikė grafo Aleksandro Tiškevičiaus žodžius, kad per trumpą laiką Le May „jau padaręs apie keturis milijonėlius”.

„Reikėtų, kad anglai atsiųstų čia savo Komisarą. Išgirdę, kad anglai nori pamainyti Petisné, francai ir lenkai patys bruktų Klaipėdą prie Lietuvos. Ar negalima būtų tą klausimą pakelti spaudoje. Kaip sakiau, vokiečiai patys, apart anos didkupčių klikos, malonėtų geriau turėti anglus. Jei ne Anglų Komisaras, tai čia turėtų atvykti bent kokia komisija nuraminti krašto ir patirti, kas čia dėjosi ir dedasi”, – rašė J. Žilius, pabrėžęs, kad nuo 1921 m. gegužės krašto civilinio vyriausiojo komisaro pareigas ėjęs Gabrielis Petisné yra susidėjęs su stambiais vietos vokiečių pramonininkais ir siekia kraštą paversti „Freištatu”.

Kariuomenės judėjimas kėlė nerimą

Kovo 11-ąją užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui skirtame pranešime J. Žilius dėstė, kad prieš tris dienas grįžęs į Klaipėdos kraštą rado „didį sujudimą”, kurį sukėlė Lietuvos sprendimas prie sienos perkelti kariuomenės dalinius.

„Lietuviai klausė, ar teisybė, kad Lietuvos kariuomenė eina į Klaipėdą? Jau esanti trečia diena, kaip Klaipėda dėl to sujudusi. Automobiliai mieste rekvizuoti ir dalis policistų mokyklos mokinių tapo pasiųsta prie Lietuvos sienos. Šiaip policijai ir duotos instrukcijos: Klaipėdos gyventojai laukią bi dieną, bi naktį užeinant lietuvių ir tariasi kaip juos priimti, geruoju ar piktuoju? Nuėjau į Atstovybę. Vyriausiasis Komisaras kas dien po keletą kartų skambinęs, ieškodamas Lietuvos Atstovo. Nuėjau. Radau jį su vienu francų armijos aficieriu prie Klaipėdos Krašto žemėlapio. Sako man: „A, lietuviai ateina į Klaipėdą!” Rodo ant žemėlapio: 1000 karių Palangoje, 1000 Kretingoje, 3000 žemutinėje dalyj. Švėkšniuose esą minosvaidžiai, visu parubežiu kavalerija, vilkai. Norėjau aiškinti. Karščiavosi, neprileido prie žodžio. Ūpas vienok buvo daugiaus draugiškas nė priešingas. Pagaliau aš išaiškinau taip, kaip man išvažiuojant iš Kauno ponas Ministeris buvo pataręs: „Kareivija yra saugojimui sienos, prieš šmugelį.” Įtikinau. Klausė, ar aš, tą užtikrinimą duodamas, kalbu valdiškai? Pasakiau: „Taip!” Tada francai nurimo”, – rašė J. Žilius.

Lietuvos kariai rikiuotėje. Ukmergės kraštotyros muziejaus nuotr.

Jis taip pat informavo, kad viešbutyje „Viktoria” jo kambarys buvo perleistas kitam žmogui, o jo „čemodanas ir drapanų spinta atrakyta”.

„Pasiskundžiau Vyr. Komisarui, gavau tuoj atgalios savo kambarį, o dėl atidarymo mano čemodano surašiau pas advokatą protokolą ir padaviau policijai. Komisaras šiandie sakė, dalykas bus ištirtas ir kaltininkai bus nubausti. Viešbučio užveizda sako, kad jie viską darę patarus arba bent su žinia policijos. Policija dabar ginasi. Pasakojama, kad mano išvažiavimas buvo aiškinamas taip: „Lietuvos Atstovas išvažiavo, kad nebūtų Klaipėdoj ją užimant lietuvių kareivijai“, – informavo J. Žilius.

Po savaitės užsienio reikalų ministrui rašytame rašte jis dėstė, kad „sustiprinimas sargybos prie mūsų sienos iššaukė Klaipėdos Krašte politinę ir ekonominę paniką”.

„Klaipėdos vokiečiai pamatė, kad gali ir kitaip būti kaip buvo. Didkupčiai nusiminę. Vokiškieji laikraščiai nusiminę”, – rašė J. Žilius.

Pasak jo, aktyvūs mažlietuviai prašė, kad ir toliau Lietuva sieną saugotų labai griežtai, trukdytų į Klaipėdos kraštą įvežti prekes, ypač medieną ir maistą, neišduotų naujų leidimų stambiems krašto prekybininkams. Taip jie siūlė prisidengiant kokia nors muitinės revizija trims ar keturioms savaitėms visiškai uždaryti sieną su Klaipėdos kraštu – „kad parodyti ir ateityje, turint „freištatą” dėl kokių norint politinių, gal nuo Lietuvos neprigulinčių priežasčių taip pat toks uždarymas sienos galės atsitikti”.

„Tas gelbės tolesnei agitacijai. Tuomi manoma iššaukti bruzdėjimą tarp darbininkų. Darbininkai prie to jau yra prirengiami. Aiškiai pasirodė, kad nuolanki politika Klaipėdos Kraštui buvo klaidinga. Griežtumas veikia”, – rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.

Baigiantis kovui jis užsienio reikalų ministrą informavo, kad Lietuvos kariuomenės sutraukimas prie Klaipėdos krašto sienos „padaręs triukšmo užrubežyj”.

„Aliantai dėl to norį paskubinti Klaipėdos Krašto klausimą rišti, kad kartais neturėtų kokios kompromitacijos ir skandalo su mažąja Lietuvos Valstybe. Taigi reikėtų ir toliaus vis parubežyj ginklais pačerškinti. Tas turėtų būti tik nuduotu. Planus turėtų padaryti Karo Ministerija: perkelti kareivių dalis, atvežti kur porą kanonų ir tp. Uždarymas rubežiaus ir prigulėtų prie to plano”, – siūlė J. Žilius.

Mažlietuviai norėjo asmeninės naudos

Kovo pabaigoje J. Žilius į Užsienio reikalų ministeriją siuntė šifruotą telegramą, kurioje prašė aktyviam mažlietuviui, iš Klaipėdos krašto direktorijos 1922-ųjų vasarį pasitraukusiam Erdmonui Simonaičiui (nuotrauka iš Gedimino Bendinsko rinkinio, paskelbta mle.lt) neduoti „didelių koncesijų, kad nedemoralizavus kitų tos partijos narių”.

Pastarieji, anot J. Žiliaus, „jau su piktumu” jo irgi reikalavo koncesijų, paskolų arba pinigų.

Lietuvos atstovo teigimu, priežastis mažiau padėti E. Simonaičiui buvo ir tai, kad jis su prancūzų žinia dirbo konservų fabrikui.

Tačiau jau po savaitės J. Žilius ministerijai siuntė priešingą šifruotą telegramą, kurioje prašė „neatsakyti Simonaičiui bulvių”, nes jis rinko slaptas žinias apie Klaipėdą.

Matyt, bulvių reikalas nesiklostė sklandžiai, nes po poros savaičių J. Žilius vėl rašė konfidencialų laišką Užsienio reikalų ministerijai, kuriame priminė ankstesnį kreipimąsi ta tema ir akcentavo, kad dėl naujosios partijos E. Simonaitis paliko direktoriją, kur gaudavo apie 8 500 markių algą.

„Simonaitis surinko daug materialo memorandumui, kurio Jums prisiunčiu pirmąją kopiją. Už Memorandumo medžiagą pamokėjau, šeip jam reikia ką duoti. Jau visiškai nerimauja. Užsiėmimo kito neturi. Užganėdinus, aš jį vėl kam nors panaudosiu. Teipgi palikite kiek prekių, nes gal reikės duoti ir kitiems nariams Gaspadorystės partijos, kurie jau kelintas mėnuo dirba ir turi dideliu išlaidų. Juos visgi reikia nors leidimais kiek-tiek pašelpti, nes kitaip Gaspadorystės partija ims irti”, – rašė J. Žilius.

Prisidirbo su slaptomis išlaidomis

1922-ųjų gegužė J. Žilius sulaukė slapto pranešimo iš Užsienio reikalų ministerijos Europos centro departamento direktoriaus Broniaus Dailidės, kuriame jis pareiškė pastabą dėl ataskaitų apie išlaidas teikimo.

„Tamstos Buhalterijai prisiųstose apyskaitose už š. m. sausį ir vasarį mėn. įtrauktos ir slaptos išlaidos. Šiuo Tamsta esi prašomas nedėti drauge slaptų išlaidų su neslaptomis. Visos žinios ir dokumentai apie slaptas išlaidas privalo būti Tamstos asmeniškai įteikiami P. Ministeriui, Vice-Ministeriui ar man. Įtrauktos į minėtas apyskaitas slaptos išlaidos mano užbrauktos, tokiu būdu apyskaiton nepatenka ir prašau pridėti jas prie tolimesnių slaptų išlaidų apie kurias žinias Tamsta asmeniškai įteiksi”, – rašė B. Dailidė.

Ženkliai didino finansavimą

Kad Ernesto Galvanausko vadovaujama vyriausybė norėjo stiprios Lietuvos atstovybės Klaipėdos krašte rodo tarp šio krašto dokumentų esantis sprendimas nuo 1922 m. birželio 100 proc. padidinti „atstovybės išlaikymo išlaidas”. Taip pat buvo nustatyti šios įstaigos etatų skaičius ir algos.

Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis užsienio reikalų ministro teikimu, kurį jis grindė „pabrangusiu gyvenimu”.

J. Žiliui buvo nustatyta 6000 auksinų alga ir 4000 auksinų dydžio priedas reprezentacinėms išlaidoms. Jo padėjo alga siekė 5000, sekretoriaus ir Pasų skyriaus vedėjo – 3500, kvalifikuotos mašininkės -2500 markių, kanceliaristo-buhalterio – 2000 auksinų. Pastarojo ir Pasų skyriaus vėjo etatai buvo naujai sukurti.

Palyginimui, tų pačių metų balandį Steigiamojo Seimo priimtas Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymas numatė, kad premjero alga siekia 10 000 auksinų, ministro, valstybės kontrolieriaus – 8000. Tiek pat, kiek ir Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte uždirbdavo ministerijos valdytojai, ministrai be portfelio ir Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas.