P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Apgaulingas viliotinis sugrįžti į Klaipėdą II

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-05-14


Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus 1948-1949 metų Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus varčiusi „Atvira Klaipėda” baigia prieš savaitę pradėtą pasakojimą apie tai, kaip dėl buvusio savo būsto vargdavo ir į Klaipėdą iš Vakarų susigundę sugrįžti repatriantai, ir Lietuvos piliečiai, pasitraukę iš čia 1939-ųjų kovą, po hilterinės Vokietijos įvyktos krašto aneksijos.

O kol tęsdavosi šios jų vargo vakarienės, žmonės turėdavo gyventi arba kaip įnamiai buvusiuose savo būstuose, arba prastomis sąlygomis. Sunkiai sekėsi jiems gauti ir darbą.

Tarp sugrįžusiųjų gyventi į Klaipėdą po karo buvo ir bandžiusių atgauti iš bendrovės „Statyba“ Smeltės rajone, kurį suprojektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, įsigytus būstus. Darbininkams tarpukariu čia buvo statomi maži, tarnautojams – didesni gyvenamieji namai. Jepifanovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
Nepaisė net ir teismų sprendimų

Kai kurie senieji Klaipėdos gyventojai su naująja sovietine miesto valdžia dėl buvusios nuosavybės atgavimo kovojo ir teismuose.

Tarp VK dokumentų yra 1948-ųjų liepos Klaipėdos miesto 1-ojo liaudies teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas Marijos Grišupienės ieškinys.

„Ieškovė 1938 m. gruodžio mėn. 8 d. pirko Klaipėdos mst. Žardžių g-vė (dabar – Vytauto. M. V. pastaba) Nr. 6 gyv. ploto. Tame name gyveno visą laiką. Praeinant frontui 1944 met. gruodžio mėn. pasitraukė į kaimą ir ten išbuvo iki 1945 met. gruodž. mėn. Sugrįžusi atrado namą apgriautą, kurį atremontavus gyvena ir dabar ir prašo teismą paminėtą namą iš miesto vykd. komiteto valdymo išimti ir pripažinti jai nuosavybės teisėmis. Atsakovas ieškinio nepripažino ir pareiškė, kad ieškovė dėl senaties nustojo teises į ieškinį”, – rašoma teismo sprendime.

Visgi teismas nusprendė, kad VK yra neteisus, nes M. Grišupienei teisė į ieškinį atsirado tik 1946 metų – kai ji sužinojo, kad namas priklauso VK (jai buvo pasiūlyta išsiimti orderį).

„Ieškove visur vaikščiojo dėl atlyginimo namo, bet jai buvo pasakoma, viską sutvarkys vėliau. Kiek matyti iš inventorizacijos aktų, kad ji valdė du namus, bet prieš užeinant frontui vienas namas tapo sugriautas. Anksčiau jos namai nebuvo nacionalizuoti, nes Klaipėdoje jų niekas nenacionalizavo. Namų nacionalizacija prasidėjo tik praėjus frontui, gi ieškovė tuo tarpu valdė tik vieną namą, nes antrasis yra sugriautas laike karo veiksmą ir tokiu būdu nėra nacionalizuotinas”, – rašoma sprendime, kuriuo mūrinis 133 kv. naudingo ploto vieno aukšto namas su salkomis (kambariais po stogu) buvo pripažintas M. Gešupienės nuosavybe.

Toks sprendimas dar galėjo būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui, bet apie tai liudijančių dokumentų byloje nėra. Tačiau Butų valdybai jis tikriausiai buvo nė motais, nes tų metų rugsėjo viduryje M. Grišupienės parašė pareiškimą VK pirmininkui, kuriame ji dėstė, kad minėtoji kontora ir toliau iš jos reikalauja nuompinigių.

„Esu sumokėjusi Inventorizacijos Biurui mokestį už inventorizacijos dokumentus (namo planą ir t.t.) 444. – rbl., kuriuos aš pasiskolinau iš kitų asmenų, galvodama atlikti prievolę kaip namo savininkė. <…> Mano manymu, aš nuomos neturėčiau mokėti, bet dar gauti nuomą iš kitų nuomininkų. Prie tos pačios progos noriu pažymėti, kad mano namas nuo karo buvo smarkiai nukentėjęs, – stogas, durys, langai ir krosnis apgriuvę ir nuplėšti, – aš jį savo lėšomis kiek galima atremontavau. Remiantis Teismo sprendimu prašau Jūsų parėdymo pripažinti man nuosavybės teises ir išduoti man tam tikrą dokumentą. Aš dirbu nuo 1946 met. vasario mėn. Klaipėdos miesto Ligoninėj Sanitarės pareigos su atliginimu mėn. 310 Rb. turiu du vaikus islaikite”, – rašė atkakli moteris.

Su panašia situacija buvo susidūrusi ir Gėlių g. 20 name gyvenusi Ona Bladukienė. 1948-ųjų liepą ji buvo sulaukusi palankaus Klaipėdos miesto 3-iojo liaudies teismo priimto sprendimo, bet rugsėjį kreipėsi į VK, kad šis pagaliau priimtų atitinkamą nutarimą dėl šio namo grąžinimo jos nuosavybėn.

„Minėtas namas dabar yra valdomas Žemės Tresto, išskyrus mano užimamą butą, kurį aš valdau pati ir nuomos nemoku, nors Žemės Trestas buvo padavęs į teismą dėl nuomos, bet teismas jų ieškinį atmetė”, – rašė O. Bladukienė.

Kad VK tuo metu visiškai neskubėjo paisyti teismo sprendimų rodo jos 1949 m. kovą parašytas kreipimasis į LTSR Aukščiausios Tarybos deputatą Kardaševičių. Jame moteris dėstė, kad 1939 m. sausio 31 d. tą namą įsigijo iš Žemės banko ir gyveno jame iki krašto prijungimo prie Vokietijos, kai pasitraukė į Lietuvą.

Namas Gėlių g. 20 šiomis dienomis. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Išlaisvinus Klaipėdą tuoj, t.y. 1945.II.3 grįžau atgal į savo namus ir ėmiau juos valdyti. Norėdama oficialiai susitvarkyti dėl namų kreipiausi į Liaudies teismą, kuris 1948.VII.30 sprendimu namus pripažino mano nuosavybe. Dėl galutinio atgavimo kreipiausi į Klaipėdos m. Vykdomąjį komitetą, bet miesto vykd. K-tas man atsakė mano prašymą. Be teismo sprendimo turiu dar pirkimo-pardavimo sutartį ir kitus dokumentus. Už manimi užimamą dalį namo iš manęs nuomos neprašo, aš už visą namą praeitais metais mokėjau mokesčius, už šiuos metus man jau įteikti pranešimai mokėti mokesčius. Faktinai aš namą valdau, o formaliai man negrąžina. Esu našlė, turiu du vaikus, vyras 1945 m. balandžio mėn. eidamas milicininko pareigas Laukuvos milicijoje žuvo. Todėl namų formalus neperdavimas yra kažkoks nenormalumas”, – rašė O. Bladukienė ir prašė deputatą jos „pareiškimą išžiūrėti” ir jos klausimą „pastatyti” VK iš naujo svarstyti.

Bent jau Registų centro duomenys nerodo, kad ši kova moteriai būtų pasibaigusi sėkmingai.

Per teismą teisę į buvusią nuosavybę – į mūrinį 85 kv. m. ploto vieno aukšto namą su salka Viršutinė g. 16 ir du sandėliukus – 1948-ųjų gruodį išsikovojo ir žydė Irena Levaitė-Mackevičienė.

„Motina, broliai ir sesuo vokiečių okupacijos laiku yra žuvę, kaip žydų tautybės. Teismas išžiūrėjęs visus byloje esamus dokumentus, liudininkus ir ieškovę randa ieškinį pripažintina, nes matoma jog jį namą iki 1939 m. valdė nuosavybės teisėmis ir tais pat metais išvyko nuo vokiečių okupacijos jo niekam nepardavus, Pagal Inventorizacijos Biuro pažymėjimą iš š.m. gruodžio m. 1 d. namas turi tik 114,42 kv.m, bendro ploto, todėl nacionalizacijai nepriklauso. Notaro pažymėjimas iš 1948 m. lapkričio m. 26 d. rodo, kad 1935 m. mūrinio namo savininkas buvo Mozė Levy t. y. Mackevičienės tėvas, šeimos nieko daugiau nėra likę”, – rašoma Klaipėdos miesto II liaudies teismo sprendime.

1942-ųjų Klaipėdos adresų knygoje rašoma, kad šio namo šeimininku buvo tapęs vežikas Otto Annuscheit.

Norėjo atgauti ir baldus

1948 m. rugsėjį Dzūkų g. 9 name gyvenęs Evaldas Barstaitis savo pareiškime VK sekretoriui Lukoševičiui rašė, kad jam priklausė namas Tulpių g. 9, kurį iš bendrovės „Statyba” buvo pirkęs 1938-ųjų gegužę.

„1944 m. spalio mėn. mano šeima ant vokiečių paliepimo turėjo miestą prastoti. Iki šiol mes gyvenome Klaipėdoje, Tulpių g’vė 9 nr., ką galima matyti iš pridėto mokyklos liudijimo mano sūnaus. 1948 m. birželio mėn, aš su šeima sugryžau į tėvynę. Prašau šitą namą man kaip savininkui grąžinti ir man du apatinius kambarius dešinėje pusėje paliuosuoti. Be to prašau man teisę duoti mano name dar besirandančių baldų ieškoti, kadangi mes nei lovos nei stalo ne be turime”, – rašė E. Barstaitis.

Namas Tulpių g. 9 šiomis dienomis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tačiau 1949-ųjų sausį VK atsisakė atkurti E. Barstaičio nuosavybės teises. Sprendime konstatuota, kad jis pateikė tik tipinį sutartį su Žemės banku dėl namo pirkimo išsimokėtinai. Esą klaipėdiečio žodžių, kad iš 36 000 litų jis jau buvo sumokėjęs 20 000, nepatvirtina jokie dokumentai.

Visgi, Registrų centro duomenimis, E. Barstaitis sulaukė sprendimo dėl nuosavybės teisės į šį namą atkūrimo. Tačiau jis buvo priimtas tik 1956-ųjų vasarį, o po mėnesio senasis klaipėdiškis šį namą pardavė dviem asmenims.

Žadėdavo visomis jėgomis dirbti gražesniam tarybiniam rytojui

„Aš repatriuotas Loppas J. J. grįžau iš Vokietijos vergijos, kur buvau išvežtas katorgos darbams. Dabar man grįžus man buvo suteikta visokeriopa pagelba ir parama piniginiai, kur esu dėkingas iš visos širdies Tarybų Valdžiai. Mano paskutinis prašymas Dr. Pirmininko grąžinti mano nuoavybėn mažą sklypelį žemės, kuris sudaro 1 ha su apgriuvusiais trobesiais. Šis sklypelis randasi Melnragėje. Šiame sklypelyje praleidau jaunystę ir aš tą vietovė labai branginu”, – 1948 m. gruodį savo pareiškime rašė Minijos g. 115 name gyvenęs Jonas Loppas.

Vyras dėstė, kad jo šeimą tuo metu sudarė penki asmenys: žmona, mažas vaikas, sena jo motina ir psichinę negalią turėjusi žmonos sesuo.

„Su butais yra sunku, ypatingai dėl mano šeimos sudėties niekas nenori padėti. Jeigu man drg. Pirmininkas grąžintų virš paminėtą sklypelį iš 1 ha mano nuosavybėn, aš ir mano šeima būtume labai laimingi, nes turėtume daržą, kur pagerėtų dabar ypatingai sunkios mano gyvenimo sąlygos. Be to atsiremontuočiau sugriuvusius trobesius ir galėčiau gyventi nepriklausomas. Prašau Drg. Pirmininko mano prašymo neatmesti, o aš pasižadu savo visomis jėgomis dirbti mūsų brangios Tarybų Lietuvos gražesnio rytojaus klestėjimui”, – rašė J. Loppas.

1949-ųjų sausį į VK pirmininką kreipėsi tuo metu Bajoruose (nuo 1954 m. gyvenvietė tapo Kretingos dalimi) su trimis savo šeimos nariais gyvenęs Adomas Šuišilis, iki 1943 m. dirbęs kroviku Klaipėdos uoste. Vyras dėstė, kad buvo išvežtas į Vokietiją katorgos darbams ir į Lietuvą grįžo 1948 m. birželį.

Akcentuodamas, kad „Tarybų Valdžia nepamiršta repatriantų, padeda jiems visapusiškai” A. Šiušilis prašė jam grąžinti 94 kv. m ploto namą Levandrų g. 2.

Namas Levandrų g. 2 šiomis dienomis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Jis pabrėžė sunkią šeimos padėtį ir taip pat, kaip ir J. Loppas, žadėjo „prisidėti visomis jėgomis prie mūsų Tarybų Lietuvos ateities gražesnio suklestėjimo”.

Tų metų gegužę VK priimtame sprendime konstatuojama, kad A. Šiuišilis 1936 m. buvo nusipirkęs žemės sklypą su pusiau sugriautu namu ir jo vietoje savo jėgomis ir savo lėšomis pastatė naują 141,6 kv. m ploto pastatą, kurį ir valdė iki 1944-ųjų, kai buvo evakuotas į Vokietiją. Konstatavus, kad namas nėra nacionalizuotinas, jis buvo grąžintas A. Šiuišiliui.

Registrų centro duomenimis, A. Šiušiliui šis namas dar priklausė 10 metų – iki jo mirties.

Tarp 1949-ųjų VK dokumentų pavyko rasti ir du sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo repatriantams, kurių prašymai archyvinėse bylose neatsidūrė.

Tų metų sausį VK nusprendė, kad 112 kv. m ploto namas Minijos g. 80 turi būti grąžintas jį 1932 m. savo jėgomis pastačiusiam Kristupui Peneliui, gyvenusiam ten iki 1944-ųjų, kai buvo evakuotas į Vokietiją ir sugrįžusiam 1948-aisiais.

O tų metų balandį M. Jurganui buvo grąžintas 155 kv. m ploto namas Nemuno g. 41, kurį jam buvo palikęs tėvas, o jis čia gyveno iki 1944-ųjų, kai buvo išvežtas darbams į Saksoniją. M. Jurganas į Klaipėdą irgi buvo grįžęs 1948 m.

Namas Nemuno g. 41 dar 2012-ųjų pabaigoje oficialiai buvo pripažintas avariniu. Martyno Vainoriaus nuotr.

Registrų centro duomenimis, šis 1937 m. statybos namas jau 1950-ųjų gegužę VK sprendimu vėl tapo jo nuosavybe. Miestui jis priklausė iki 2014-ųjų kovo, kai jį įsigijo Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega”.

Grįžusieji – į bendrabučius

1949-ųjų kovą VK sprendime, priimtame išklausius Klaipėdos repatriacijos punkto vedėjo drg. Meškausko ataskaitą, rašoma, kad per savo darbo metus šis punktas Klaipėdos mieste užregistravo 652, Klaipėdos apskrityje – 474, Šilutės apskrityje – 587, Pagėgių apskrityje – 230, iš viso – 2142 repatrijavusius asmenis. Teigta, jog vis jie buvo nukreipiami į buvusias gyvenamąsias vietas.

1948-ieji. Draugas Meškauskas nuotraukoje stovi, o Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Pranas Kontrimavičius įteikia piniginę pašalpą iš Vokietijos repatrijuotam Kėkštui. Lukoševičiaus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Konstatuota, kad 373 repatriantai įsidarbino Klaipėdos įmonėse. Trūkstant gyvenamojo ploto grįžtantieji į Klaipėdą būdavo apgyvendinami bendrabučiuose.

Sprendime rašoma, kad punktas surinko 507 laiškus, skirtus Vakarų Vokietijoje likusiems repatriantų giminaičiams ir išsiuntė juos per prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos įsteigtą repatriacijos skyrių.

VK konstatavo nemenkus šio punkto darbo trūkumus: buvo prastai rūpinamasi, kad visi repatriantai gautų darbą – prie to prisidėjo ilgas pasų forminimas; įsidarbinusieji nebuvo aprūpinami gyvenamuoju plotu ir buvo toliau priversti gyventi bendrabučiuose; Remonto ir statybos kontora ilgai remontavo ir tinkamai nesirūpino „Viktorijos” viešbučio ir Dujų fabriko patalpomis, skirtomis repatriantams – vis dar nebuvo suremontuotas vandentiekis ir tualetai, dėl to kieme darėsi antisanitarinė situacija; galiausiai agitacinis darbas su repatriantais nebuvo pasiekęs „reikiamų aukštumų”.

Reaguodamas į tokią situaciją Gorkomchozo vedėjui drg. Tverjonui VK skyrė įspėjimą už aplaidų remonto darbų vykdymą „Viktorijos” viešbutyje ir Dujų fabrike, Butų ūkio valdybai nurodė geriau aprūpinti repatriantus butais, Klaipėdos įmonėms rekomendavo darbo jėgą pirmiausiai rinktis iš repatriantų, o Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos viršininkui nurodė pasus repatriantams išduoti per 4-5 dienas.

Tarp buvusių slaptų VK dokumentų yra 1949 m. rugsėjį LTSR Ministrų tarybos sprendimas, kuriuo Klaipėdos miesto VK per repatriacijos punktą rūpintis, kad darbą gautų ir repatriantai, grįžtantys į Klaipėdos, Kretingos, Šilutės ir Pagėgių apskritis.

Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safrono teigimu, Klaipėdoje, 1950 m. jau turėjusioje 53 tūkst. gyventojų, repatriantai nebesudarė nė 4 proc.


    2022-05-14

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt