P0

Centrinis archyvas: Klaipėda, Svarbu

„Reikia keisti muitinių viršininkus”

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-06-05


„Mus muitinių viršininkai daugelyje vietų esą pažintyje su Klaipėdos krašto muitinių viršininkais. Mūsiškiai praleidžia kontrabandą su anais susitarę arba susimerkę”, – 1922-ųjų kovą užsienio reikalų ministrui rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius.

Dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai byloja ir apie jau 1921-aisiais svarstytus planus imtis ekonominio Klaipėdos krašto boikoto, kad jis linktų jungtis prie Lietuvos.

Kretingos muitinės tarnautojai, stovintys priešais įėjimą į muitinės pastatą. Nuotrauka daryta apie 1920–1923 m. Priekyje stovi muitinės sandėlio prižiūrėtojas Vladas Jasinskas, už jo prie sienos dešinėje – muitininkas Pranas Mikalauskas, kairėje – laiškininkas Jonas Augutierius. Kretingos muziejaus nuotr.
Pasyvi ekonominė politika

„Pastebėjome, kad mūsų ligšiolei politika ėjo klaidingais keliais. Atstovo tikrojo to žodžio prasme iki p. Žiliaus paskyrimo neturėjome. Kap. Dimša jokios politikos nevedė. Matomai, jo uždavinys buvo per siauras – savo karinę formą parodyti, kad Lietuvoje yra kariuomenė, ir davinėti vizas”, – rašoma ranka rašytame, 1922 m. birželio 14 d. datuotame anoniminiame konfidencialiame rašte, kurio autorius dėstė savo įspūdžius iš kartu su Užsienio reikalų ministerijos Europos centro reikalų departamento direktoriumi Broniumi Dailide atlikto vizito į Klaipėdos kraštą pirmą Sekminių dieną.

Visgi, atrodo, kad jo vertinimas buvo ne visai pagrįstas, mat dar 1921-ųjų balandį Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Leopoldas Dymša (Kretingos muziejaus nuotr.) tuometiniam užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui savo pranešime rašė ir apie būtinybę keisti ekonominę politiką Klaipėdos krašto atžvilgiu, ir apie propagandos reikalingumą.

„Nors jau penkiolika mėnesiu praėjo nuo dienos atskirimo Klaipėdos Krašto nuo Vokietijos, bet mums neprielanki didvokiečių orientuotė palikо ne tik valdančiose sferose, bet giliai gludo plačioje Krašto visuomenėje, net liaudyje, ką geriausiai iliustruoja mums nevykusi anketa norinčių mokytis lietuvių kalbos. Lig šiol apie tautinį susipratimą neskaitant kelių tūkstančių „Prūsų Lietuvių Susivienijimo” narių, beveik ir kalbėti negalima. Tokio susipratimo sužadinimui platesniam maštabe reikėtų energingiau ir su didesniais pinigais propagandą varyti. Patys valdantieji visvokiečiai supranta gerai, jog ne tautinis principas Krašto vokiškumui gali pakenkti, bet eventualiai, ekonominiai reikalavimai galėtų virsti tokiais, jog Kraštas noromis nenoromis galėtų pareikalauti prijungimo prie Lietuvos. Todėl tai jie (visvokiečiai, valdantieji kraštą), o drauge ir francūzai-okupantai, kurie dėl savo išrokavimų norėtų palikti Kraštų nesujungtą su Lietuva, su nekantrumu laukė pirmų metų Krašto savarankiško gyvavimo pabaigos ir metinio budžeto sustatymo. Etatus pasisekė išvesti be deficito, padengiant ne tik visas valdymo išlaidas, bet dar skiriant apie 6 milijonus uosto taisymui ir nekuriems kitiems mažesnėms statymo darbams. Nors kas mėnuo Klaipėdos Lietuvių veikėjų buvo pranašautas artimas viso Krašto ūkio krachas, Kraštas išlaikė ištysus metus, surasdamas gana daug darbo darbininkams, šelpdamas bedarbius, aprūpindamas užtektinai maisto produktais padengdamas galų gale, kuo ne visas valdymo išlaidas”, – rašė L. Dymša.

Pasak jo, tokie rezultatai buvo pasiekti ne tik dėl gerai funkcionavusio vokiško administracinio aparato, bet ir dėl Lietuvos „pasyvios ekonomines su Klaipėdos Kraštu politikos”.

„Mes davėm Klaipėdai mišką (medžiagos dirbtuvėms), duonos (be 20 000 centnerių išgautų maino už gyvulius kelių buvo duodami leidimai vagonais išvežti miltus keliems Klaipėdos lietuviams (Lebartui, Peteraičiui), kurie pardavinėjo visiems gyventojams Klaipėdoje, linų (linai gabenami Klaipėdos Kraštan kontrabandos keliu, bet įgabenta bumo labai daug; pelnė netik pirkliai bet ir Krašto iždas, imant muitą už išvežamus iš Krašto linus). Svarbiausias gi dalykas, kuo mes palaikėme Krašto finansus, tai tie milijonai muito, kurius Kraštas gavo už įvežtas Klaipėdos Kraštan ir mūsų suvartotas prekes (Etate numatyta apie 42 000 000 auksinų muito pajamų. Didžiausia dalis įvežtų Klaipėdos Kraštan prekių iš Užsienio, davus Krašto iždui įvežamąjį muitą, ėjo toliau visokiais legaliais ir nelegaliais keliais Lietuvon. Tokiu būdu didžiausią dalį muito pajamų įnešėme mes). Galima spėti, jog iš 42 000 0000 auksinų muito pajamų 2/3 sumokėjo Lietuva t.y. apie 28 milijonus, be kurių budžetas Klaipėdos Krašto atrodytu blogiau”, – rašė Lietuvos atstovas.

Pasak jo, tokia situacija leido Klaipėdos krašto atstovams teigti, jog jie gali gyvuoti ir savarankiškai, be Lietuvos, nors itin daug naudos gaudavo būtent iš jos.

L. Dymša matė tik du galimus tolesnės ekonominės politikos variantus – arba visiškas ekonominis Klaipėdos krašto izoliavimas nuo Lietuvos, arba muitų unijos sukūrimas, įvairių sutarčių pasirašymas.

„Pilnas ekonominis izoliavimas Klaipėdos Krašto parodytų jo priklausomybę nuo Lietuvos, uždraudimas išvežti Kraštan žaliąją medžiagą, ypač mišką, sustabdytu dirbtuves (lentpiūves, celluloses fabrikas etc., kurios jau dabar vos gyvuoja kas kart atleisdamos vis daugiau dėl darbo stokos darbininkų), tuo pačiu mažindamas skaičių Krašte apdirbtų ir iš Krašto exportuojamų prekių, už kurias imamas muitas. Kraštui savo duonos neužtenkant (šiemet, kiek galima numatyti, duonos vėl pritruks ir negaunant iš Lietuvos, reikėtų vėl gabenti iš užsienio, kuo budžetas butu iš naujo apsunkintas. Mums neimant jokių fabrikatų iš Klaipėdos Krašto, sumažėtu Krašto muito pajamos.

Viso pasakyto pasekmes būtu tokios:

1. Sumažėtu Krašto pajamos. Vienas ištrukis 30 000 000 muito pajamose būtu niekuo neužpildomas, neskaitant sumažėjimo visokių kitų mokesnių, surištų su sumažėjusių apyvartą (kuri yra apkrauta tam tikru mokesniu).

2. Atsirastu nenumatytos išlaidos (pirkimas duonos užsieny, šelpimas bedarbių arba suradimas jiems neprodutyvaus darbo). Be to nupultu vos gyvuojančios prekyba ir pramonės bedarbe ir pragyvenimo brangumas erzintų darbininkus prieš valdžią”, – rašė L. Dymša.

Kartu jis akcentavo, jog norint pradėti taikyti tokią „blokadą”, reikėtų „idealiai sutvarkyti” sienos apsaugą, nes „kontrabanda eina en gros nežiūrint į pulkus parubežininkų ir miliciją”.

„Visus šmuglininkai paperka ir buvo atsitikimų, jog neše prekes net būriai iš 8 vyrų, saugojami kareivio nuo kitų kareivių”, – rašė L. Dymša.

Ekonominio susiartinimo su Klaipėdos kraštu kelias, jo nuomone, pastarajam duotų maksimalią galimą naudą, bet politinis prisijungimas gyventojams pasirodytų visai nereikalingas, nieko naujo geresnio neduodantis, „tik atimantis jiems politinę ir kultūrinę laisvę”.

Iš priešininko – į pagerbtuosius

Kad jau tuo metu buvo bandoma imtis konkrečių veiksmų liudija ir slaptas, datos neturintis raštiškas siūlymas užsienio reikalų ministrui dėl įtakingo Klaipėdos medienos verslininko Nathano Nafthalio (1887-1945).

„GAIGALAITIS ir BENDIKIS 1919 m. pirko iš dvarininko JACHIMAVIČIAUS šalia Babtų miško. Pardavė Naftaliui ir Co Klaipėdoje. Kadangi Naftalis didelis Lietuvos priešininkas ir labai svarbu jam miško neduoti, ar Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų Ministeris negalėtų sulaikyti Naftaliui miško atidavimą”, – rašoma šiame rašte.

Mažena Suduiko Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos internetiniame puslapyje rašo, kad Nathanas Nafthalis gimė 1887 m. iš Lietuvos į Memelį atsikrausčiusioje stambaus XIX a. pabaigos medienos pramonininko Vulfo Nafhtalio šeimoje.

Po Pirmojo pasaulinio karo V. Nafthalis užleido vietą sūnums, tarp jų ir Nathanui, kuris tapo verslo partneriu įmonėje „N. Nafthal & Co”, vietiniame versle įgijo didžiulę įtaką. 1920-1923 m. jis buvo išrinktas Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmų viceprezidentu. Taip pat jis buvo Klaipėdos akcinio alaus bravoro priežiūros tarybos, medienos prekybos komiteto bei degtinės ir likerio gamyklos stebėtojų tarybos pirmininkas. N. Nafthalis išplėtė savo veiklą nuo tarpininkavimo iki gamybos.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos miesto istorija” rašo, kad Klaipėdos krašto politiniai veikėjai, verslininkai, ir ypač įtakingi medienos pirkliai bei krašto vyriausiasis komisaras Gabriel Jean Petisné vis labiau artėjo prie sutarimo, kad kraštas turi tapti laisvąją valstybe.

Visgi, atrodo, kad N. Nafthalio elgesys Lietuvos atžvilgiu pasikeitė, kai Klaipėdos kraštas tapo jos dalimi. M. Suduiko rašo, kad verslininkas, vėlesniu savo gyvenimo etapu paskirtas Portugalijos Respublikos garbės konsulu Klaipėdai, 1938 m. kartu su kitu Klaipėdos verslininku T. Izraelitu prezidento Antano Smetonos buvo apdovanotas ordinu.

Klaipėdos krašte stiprėjant nacistinėms nuotaikoms, žymusis verslininkas buvo priverstas išvykti gyventi į Kauną. Kai Lietuvą užėmė nacistinė Vokietijos kariuomenė, N. Nafthalis buvo suimtas ir įkalintas Kauno gete. Jis, kartu su sūnumis Alfredu ir Manfredu, nors ir išgyveno Kauno gete, tačiau 1945 m. buvo nužudyti Dachau koncentracijos stovykloje.

2018-ųjų kovą Klaipėdos Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija pritarė prof. dr. Vyganto Vareikio siūlymui ir nusprendė rekomenduoti Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyriui rengti miesto Tarybos sprendimą dėl N. Nafthalio atminimo įamžinimo pakabinant ant namo Liepų g. 3, kuriame jis gyveno, atminimo lentą. Miesto Taryba tam pribrendo tik daugiau nei po trejų metų – atitinkamas sprendimas buvo priimtas 2021-ųjų rugsėjį.

Martyno Vainoriaus nuotr.
Muitinių viršininkai praleisdavo kontrabandą

1922 m. sausio 11 d. premjero Kazio Griniaus sprendimu Lietuvos valdžios atstovu Klaipėdos kraštui tapęs Jonas Žilius irgi ėmė rūpintis ekonominiais svertais, kurie galėtų nulemti krašto prijungimą prie Lietuvos.

1922-ųjų kovo viduryje savo rašte užsienio reikalų ministrui Vladui Jurgučiui jis rašė, kad „sustiprinimas parubežinės sargybos apstabdė šmugelį”, bet dar būtina taikyti ir kitas priemones.

Kretingos muitinės tarnautojų grupinis portretas priešais pastato pagrindinį įėjimą, darytas tarp 1919 ir 1923 m. Kretingos muziejaus nuotr.

„Veža, ypač spiritų, traukinyje geležinkelio tarnautojai, ypač mašinistai, po garvežiu ir tarp malkų, kartais nuo 100 iki 200 literių. Mus muitinių viršininkai daugelyje vietų esą pažintyje su Klaipėdos krašto muitinių viršininkais. Einą vieni pas kitus į čėsais. Mūsiškiai praleidžia kontrabandą su anais susitarę arba susimerkę. Taigi, viršininkus muitinių reikėtų pakeisti. Taipgi reikėtų pakeisti visus tris prižiūrėtojus ateinančių iš Klaipėdos prekių Kretingos muitinėje”, – siūlė J. Žilius.


    2022-06-05

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt