„Atvira Klaipėda” toliau kviečia savo skaitytojus susipažinti su tuo, kas dėjosi mūsų krašte lygiai prieš šimtmetį, kokia su Klaipėda susijusia informacija dalinosi tuomet lemtingus sprendimus darę asmenys.

Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, 1923 m. sausio 9 d. Klaipėdos kraštui užimti Lietuvoje suformuotos Ypatingosios paskirties rinktinės pirmoji grupė atvyko prie Bajorų stoties, antroji – prie Lauksargių.

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas yra rašęs, kad tariamų sukilėlių traukiniui pajudėjus iš Kauno, pakeliui kariai ir karininkai persirengė iš anksto parūpintais civiliais drabužiais.

„Radviliškyje jie sutiko kitą traukinį, kuriuo kapitono Mykolo Kalmantavičiaus-Bajoro vadovaujama savanorių grupė važiavo iš Panevėžio Tauragės link. Po trumpo pasitarimo Jono Budrio traukinys pasuko į Mažeikius, iš ten per Latvijos Priekulę pasiekė Skuodą ir sustojo Kretingoje. Latviams buvo pasakyta, kad čia keliauja darbininkai į Šventosios uosto statybas”, – rašė R. Morkvėnas.

„Sausio 9 d. kelionė traukiniu iki Požerūnų, ten priskiriamas, irgi civiliniais drabužiais aprengtų, husarų būrys”, – savo ataskaitoje vėliau rašė M. Kalmantavičius.

Tuo metu iš Klaipėdos sausio 9-ąją į Kauną užsienio reikalų ministrui ir premjerui Ernestui Galvanauskui skriejo Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus pranešimas.  

„Vakar 5 valandoj po pietų Vyriausiasis Aliantų Komisaras paskambino ir paprašė, kad ateičiau į Komisariatą. Klausė, ką aš žinau apie rengimąsi civilių triupų (pats paaiškino = Šaulių) Didžiosios Lietuvos pasienyje (neaiškiai pasakė) kad užpulti Klaipėdą? Apie tai Francūzų atstovas Kaune jau padavęs Lietuvos valdžiai notų. Pasakiau, aš nieko nežinąs. Žinau tik, sakiau, kad Klaipėdoje yra visokių paskalų, apie kuriuos bene busime visi girdėję. Tie paskalai atsispindi ir laikraščiuose. Sakiau, neseniai buvau Kaune. Ten kalbėta viešai, kad Klaipėda jau užimta, dėlto, sakau, gal pasiųsta ir Jūsų atstovo nota. Vyr. Komisaras greit klausė: „Kalbėta, kad kas ją užėmė?” Sakiau: „Nieks nežinojo kas. Aš aiškinau: Išvažiuojant man iš Klaipėdos, ten buvo generalis streikas, gal, sakau, streikieriai darė demonstracijas Klaipėdoje?”. Iškvėšęs vardus tų, su kuriais aš apie tai kalbėjau (pp. Zulvickio, Skipičio, Natkevičiaus ir kitų), pabrėžė, esąs patenkintas, kad valdžią atstovai apie tai nežinojo”, – rašė J. Žilius.  

Pasak jo, vyriausiasis civilinis Klaipėdos krašto komisaras Gabriel Jean Petisné atkreipė dėmesį į „tankų siuntimą šifruotų telegramų paskutinėse dienose”. 

„Atsakiau: „Kad nė aš valdžiai, nė valdžia man paskutinėse bent 10 dienose jokių telegramų nesame siuntę”. Užtikrinau teipgi , kad mano šifro teipgi niekas negalėjo gauti. (Vėliaus pasirodė, kad Šauliai kartą ar du kart susišifravo kokiu ten pirklišku šifru, iš to visas tas pažvelgimas kilo). Vyr. Komisaras pasitenkino. Klausė, kiek už jo galvą yra skiriama? Ką aš daryčiau, jei jo vietoj bučiau? Pasakė man, kad sunku būti lietuviškuoju diplomatu. Išpasakojo žinąs, kad aš Gabrį ir Reišį vežęs į Kauną, kad iš ten važiuotų į Paryžių..” Tik, girdi, šita (Klaipėdiškė), bandą sugadino.. Atsisveikinome kuogeriausiame ir kuoprieteliškiausiame upe”, – rašė Lietuvos atstovas.  

Tuo metu Lietuvos vyriausybės veiksmų priedanga tapęs Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) ir toliau apsiribojo tik atsišaukimų sklaida. Sausio 9-ąją jis paskelbė du atsišaukimus.  

Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo teigimu, lietuvių ir vokiečių kalbomis parašytas Manifestas Visiems gyventojams Klaipėdos krašto buvo išspausdintas Kaune.

Visų penkių VMLGK narių – Martyno Jankaus, Jurgio Strėkio, Jurgio Lėbarto, Viliaus Šaulinskio ir Jurgio Bruvelaičio – pasirašytame atsišaukime buvo teigiama, komitetas, prisiimdamas susirinkimuose, protestuose ir nutarimuose jam suteiktus įgaliojimus, praneša, jog ima visą valdžią Klaipėdos krašte į savo rankas, skelbia Viliaus Steputaičio vadovaujamą Direktoriją ir Valstybės tarybą netekusiomis galių, nauju Direktorijos pirmininku skiria Erdmoną Simonaitį, kuriam paveda per tris dienas suformuoti Direktoriją, įveda Klaipėdos krašte nepaprastąją padėtį ir t. t.

Tą pačią dieną buvo išplatintas ir taip pat visų penkių VMLGK narių pasirašytas atsišaukimas prancūzų kalba, skirtas Prancūzijos kareiviams ir karininkams,  Officiers et soldats de France!  

Pasak V. Safronovo, jo autorystė ir išleidimo aplinkybės nenustatytos. Atsišaukime aiškinamos priežastys, sukėlusios sukilimą, nurodoma, kad jis vyksta ne prieš Prancūzijos įgulą, o prieš buvusios Direktorijos režimą, prašoma leisti patiems lietuviams spręsti savo likimą ir nekelti rankų prieš šią lietuvių valią.  

Į būsimus įvykius, apie kuriuos nepaisant slaptumo jau buvo žinoma ir užsienyje, tądien buvo reaguojama ir kraštą valdžiusios Prancūzijos sostinėje. Prancūzų premjeras Raymond Poincaré siuntė raštą Lietuvos ministrų kabineto vadovui ir užsienio reikalų ministrui Ernestui Galvanauskui.

„Lietuvos šauliai rengiasi užgrobti Klaipėdą. Lietuvos Vyriausybė bus tiesiogiai atsakinga jei nesigriebs tuojaus priemonių neprileisti reguliariems ar nereguliariems elementams peržengti sieną Klaipėdos užėmimui. Suprasdama rimtas pasekmes pasikėsinimo prieš Klaipėdą, Lietuvos Vyriausybė tuojaus padarys tinkamų žygių apsaugoti Klaipėdos neliečiamybę. Sąjungininkai kuotrumpiausiu laiku laukia tikslių Lietuvos Vyriausybės patikinimų šiuo klausimu”, – premjero raštą citavo Lietuvos pasiuntinys Oskaras Milašius.