Lygiai prieš 100 metų visas Klaipėdos kraštas, išskyrus patį uostamiestį, jau buvo užimtas Lietuvoje suformuotos Ypatingosios rinktinės.

„Atvira Klaipėda” toliau savo skaitytojams pasakoja apie lemtinguosius kiekvienos 1923-iųjų sausio dienos įvykius, kurių dėka Klaipėdos kraštas šiandien yra Lietuvos dalis.

Užėmė Šilutę

Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojas Edvinas Vaidotas savo straipsnyje yra rašęs, kad naktį iš sausio 10-osios į 11-ąją rintinės III grupė,
vadovaujama majoro Petro Jakšto-Kalvaičio, atakavo Kulėšų stotį, o antra dalis, vadovaujama ltn. Stepono Dariaus, atkirto susisiekimą tarp Kulėšų ir Šilutės.

„Užimant Kulėšus, lietuviai pasipriešinimo nesutiko. III grupė puolė išilgai geležinkelio linijos Kulėšai–Šilutė, užimdama telegrafo-telefono centrines ir nuginkluodama žandarus. Paryčiais grupė prisiartino prie Šilutės ir atliko žvalgybą. Paaiškėjo, kad kilus pasipriešinimui, Šilutės užimti nepavyks, nes grupės pajėgos buvo per menkos. Be to, miesto puolimui galėjo sutrukdyti Šyšos upė, tačiau pastebėjus, kad tiltai per upę nesaugomi, nuspręsta pulti. Pirmiausia buvo užimti abu tiltai, vėliau – geležinkelio stotis ir telegrafo-telefono centrinė. Šilutės gyventojai nesipriešino ir pasyviai reagavo į lietuvių veiksmus. Visgi netrukus vietiniai gyventojai pradėjo reikšti nepasitenkinimą. Pasirodė spausdintų lapelių, kuriuose gyventojai buvo kurstomi prieš lietuvius. Kadangi aplinkinių nuomonė buvo nepalanki, dalis III grupės pajėgų apsistojo už Šyšos upės, buvusioje viloje „Werden“. Lietuviai kontroliavo tiltus ir mieste pastatė sustiprintą sargybą. Grupės vadas krn. Kalvaitis atidėjo Rusnės puolimą, nes nenorėjo išsklaidyti savo pajėgų”, – rašo E. Vaidotas.

Beje, antrosios grupės vadas Mykolas Kalmantavičius po Šilutės užėmimo pranešė į Generalinį štabą, kad niekaip negali rasti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, kuris dar sausio 9 d. pirmininkaujant Martynui Jankui šiame mieste paskelbė manifestą, reikalaujantį prijungti kraštą prie Lietuvos.

Sausio 11 d. M. Kalmantavičius, turėjęs slapyvardį Bajoras, pasiskelbė Pagėgių miesto ir apskrities komendantu.

Tą pačią dieną buvo užimti Smalininkai. O pirmoji grupė daugiausia šaulių pajėgomis užėmė Girulius ir Tauralaukį.

Šaudyti neleido vokietis

Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomoje Lietuvos generalinio konsulato byloje yra tuometinio jo konsulo Jono Polovinsko-Budrio pokariu įvairiuose išeivijos leidiniuose skelbti atsiminimai apie šią karinę operaciją, kuriai jis vadovavo. Juose vienas epizodas yra skirtas Bajorų stoties užėmimui. Pastarosios operacijos smulkmenas jam tada pasakojo į štabą kartu su ūkininku Dovilu ir „kažkokiu uniformuotu Klaipėdos krašto komisaru” atvykęs sukiliminės krašto direktorijos prezidentu sutikęs tapti mažlietuvis Erdmonas Simonaitis.

„Simonaitis sausio 11 d., paėmęs 25-28 savanorius, nuėjo į Bajorų stotį. Mūsų savanoriai rado stotį užimtų žandarų, kurie turėjo 2 kulkosvaidžius. Su žandarais buvo Šilutės apskrities policijos komisaras ir prancūzų paprefektis, leitenantas Line, kurie gerai pažinojo Simonaitį. Line, pamatęs prisiartinti būrį, įsakė pradėti ugnį. Komisaras jau besiruošiantiems policininkams vokiškai surėkė: „Halt! Nešauti!”. Line rėkė Štelgerui: „Aš jus atiduosiu teismui, aš jus nušausiu!” Jis rėkė vokiškai žandarams: „Šauti, šauti!”. Pats metėsi prie kulkosvaidžio norėdamas šauti. Žandarai klausė savo, jiems artimesnio, vado ir prancūzų leitenanto prie kulkosvaidžio neprileido. Policijos komisaras gi tuo nepasitenkino, bet saliutavo Simonaitį kariškai ir pratarė vokiškai: „Ich gratuliere. Herr Landespresident” (Sveikinu, ponas krašto prezidente – taip tituluodavo krašte Direktorijos pirmininką). Line visai nustojo pusiausvyros, pradėjo kolioti Štelgerį – „Išdavikas, su jumis bus atsilyginta…” Tas gi ramiai, bet garsiai, kad policininkai girdėtų, tarė Linei: „Mes, vokiečiai ar lietuviai – šio krašto gyventojai. Čia gimę, čia užaugę, gyvenome iki šiol drauge ir turėsime gyventi ateityje. Jūs gi čia svetimi, kaip atvykote, taip ir išvyksite. Štai kodėl mes, klaipėdiečiai, negalime vienas į kitą šauti.” Toliau, kreipdamasis į policininkus, tarė: „Pasveikinkit poną prezidentą!”. Policininkai sumušė užkulniais ir saliutavo. Simonaitis paleido Line, tardamas: „Vyk į Klaipėdą ir pranešk Petisne, ką matei. Su prancūzais patys nepradėsime, bet jei teks – ginsimės.” Simonaitis, palikęs stoties komendantu lietuvį, atidavė policiją jo žinion, o komisarą Štelgerį paėmė su savim”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Pasak jo, girdėdamas tą E. Simonaičio pasakojimą komisaras Štelgeris šypsojosi, „ir, matyt, jautėsi neblogai”.

„Aš paspaudžiau jam ranką, tardamas: „Bravo, komisare, taip turi galvoti visi šio krašto žmonės, ir viskas bus gerai”. – Bus gerai – pakartojo ir jis lietuviškai”, – rašė buvęs sukilimu vadintos operacijos vadas.

Pasak jo, E. Simonaitis, sužinojęs apie padėtį ties Klaipėdą automobiliu, kuris naktį buvo atimtas iš policijos, komisaro Štelgerio ir ūkininko Dovilo lydimas išvyko į Šilutę ten organizuoti sukiliminės Direktorijos, „kol Klaipėda bus paimta, iš ten valdyti kraštą”.

Grasino sušaudyti Lietuvos diplomatą, suėminėjo lietuvius

Lietuvos atstovas Klaipėdoje Jonas Žilius tądien į Kauną išsiuntė du pranešimus. Pirmajame jis rašė, kad vyriausiasis civilinis Klaipėdos krašto komisaro Gabriel Jean Petisné vidurdienį „akivaizdoje anglų, lenkų ir Klaipėdos Krašto atstovų” pareiškė, jog įsakė ginklu ginti kraštą ir kad „pagauti su ginklais Klaipėdos krašte lietuvių kariai būsią sušaudyti”.

„Girdėjau pats, kaip kalbėjosi su karo vadu, kur ir kaip statyta apie miestą ginkluota sargyba, kad Klaipėda bus ginkluotai ginama patvirtino ir Kornelius, policijos viršininkas”, – rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.

Kitame pranešime jis informavo, kad 15 val. G. J. Petisné telefonu jį pasikvietė pas save ir kapitono Laroche akivaizdoje pareiškė, jog „vienoj kitoj vietoj yra patėmyti su bandomis reguliariai kariai su uniformose”. Esą vienoje kuopoje, susidedančioje iš 150 žmonių, jis pats tokį matęs.

„Klausė, ar man vistiek, kad Aliantų triupai žus, nes esąs įsakymas kad jie turi gintis iki paskutiniam kariui. Aš sakiau ne, aš pasiryžęs jei galima tarpininkauti, kad nebūtų kraujo praliejimo. – „Tai važiuok, sakau, į Tauralaukius”. Prašiau, kad duotų kokį įgaliojimą ar raštą. Jis neatsakė nieko. Tuomi tarpu atėjo policijos viršininkas Cornelius su pranešimu, kad Tauralaukiuose visa kuopa sukilėlių”, – rašė J. Žilius.

Pasak jo, pakartojus, jog jis nenori prancūzų kraujo praliejimo ir dar kartą pasiūlius savo pagalbą G. J. Petisné pareiškęs: „Mes tave patį duosim sušaudyt”.

„Laroche man išeinant dar kartą atkartojo, ką Vyr. Komisaras pasakė: „Tave patį duosim sušaudyti”… Prieš tokį išsitarimą reikia Lietuvos Valdžiai protestuoti”, – rašė J. Žilius.

Kitoje telegramoje jis informavo, kad sausio 11-osios vakare jau buvo girdėti šaudymai už miesto ribų ir vyriausiasis komisaras „pagarsino apgulos stovį”.

„P. Petsinė man telefonavo. Nuėjus pas jį, pasakė ir protestavo, kad tarp freischarlerių esą reguliari kareiviai (koki?). Jis pats matęs iš tolo vieną ties Foresterei (Giruliais – M. V.), kas kitas matęs uniformų ties Tauralaukiais. Raštu pareiškimu nebuvo”, – dėstė J. Žilius.

Vėliau jis tos dienos įvykius aprašė ir savo atsiminimuose. Juose Lietuvos atstovas rašė, kad visą naktį nemiegojo – ją praleido kartu su Atstovybės Spaudos biuro vedėju Ašmiu, klaipėdiečiu verslininku Martynu Reišiui.

„Po kiek laiko skambina telefonas, ponia Reišienė praneša, kad jos vyrą, veik tik grįžo, atėjusi policija suareštavo. Palaikė apie keturias valandas, iškvošė ir paleido. Pasirodo, kad slaptoji policija nuo poros dienų sergėjo mano gyvenimą ir dabojo, kas įeina ir kas išeina. Tą ir sekančią dieną buvo areštuota ir keletas kitų žymesnių lietuvių, įtariamų policijos. Ieškota Gelbėjimo Komiteto narių pp. Lėbarto ir Šaulinskio, kurie, sukilimui prasidedant, buvo atvykę į Klaipėdą. P. Šaulinskio nesurado, p. Lėbartas vienmarškinis iš policijos nagų paspruko. Daugumas lietuvių tomis dienomis slapstėsi ir naktį pas save namie jie nenakvojo”, – rašė J. Žilius.

Jis prisiminė, kad tądien paštas buvo atsakęs priimti šifruotą telegramą į Kauną, „bet vėliaus, matyt, parėdymu Komisaro, priėmė”. Lenkų atstovas esą irgi „leido ilgas šifruotas žinias į Varšuvą”.

„Vakare Vyriausiasis Komisaras išleido vien vokiečių kalboje atsišaukimus, kuriuos gausiai dalinta gatvėse. Juose jis ramino miesto gyventojus ir pareiškė, kad Ambasadorių Konferencija jam įsakiusi ginti krašto nepaliečiamybę ir jo, kaipo Vyriausiojo Komisaro, įstatytą valdžią (prieš valdžią, paskelbtą Gelbėjimo Komiteto)”, – rašė J. Žilius.

Iki sausio 11 dienos 20 valandos beveik visas kraštas, be Klaipėdos miesto, atsidūrė „sukilėlių“ rankose.

Anglai žinojo jau anksčiau

Sausio 11-ąją Lietuvos atstovas Londone Tomas Norus-Naruševičius pranešė, kad apsilankęs britų Užsienio reikalų ministerijoje „patėmijo ten didelį „excitement” dėl gautų žinių apie Lietuvos kariuomenės žygiavimą Klaipėdos kraštan”.

„Abudu p. Gregory ir p. Ovey užpuolė ant manęs dėl to atsitikimo ir klausė, kokias aš turiu žinias tame reikale. Aš tuojau padėjau jiems ant stalo „Eltos” telegramą prie kurios iš anksto pridėjau savo dementį, kad žinios pasklydusios Anglų laikraščiuose apie Lietuvių karuomenės įsiveržimą Klaipėdon be pamato. P. Gregory išėmė Dilley telegramas, kuriose jis praneša, kad musų kariuomenė susidūrė su Prancūzų kariuomene, bet mūšių vengia ir stovi ant vietos. Buvo minėta vieta apie Lauksarge. Jis taipogi pabrėžė, kad iš Paryžiaus gauta Prancūzų nota apie tą atsitikimą ir kaltinama musų Valdžia”, – rašė diplomatas.

Pasak jo, žinios „apie užėmimą Klaipėdos krašto” britų Foreign Office turėjo jau „keliomis dienomis ankščiau”.

T. Norus-Naruševičius savo telegramoje pripažino, jog „akyvaizdoj tokių tvirtinimų nustojo truputį dvasios” ir pareiškė, kad išsiųs „urgent” telegramą, prašydamas daugiau informacijos. Visgi britų kolegos jam jau tada patarė, kad Lietuvai „kariuomenę ištrauktų iš Klaipėdos krašto, kitaip gali grėsti pavojus”.

„Be to, jie atkreipė atydą, kad Lenkijos pilnas valdovas yra Pilsudskis, o jis yra žinomas kaipo gudrus konspiratorius ir gali pasinaudojant musų pavyzdžiu užimti Suvalkiją su Klaipėda ir tokiu budu padaryti naujų koridorių: pateisinimų tam atrastų musų pasielgime. O kas eis išvaryti iš ten lenkus? Prancūzai palaikis lenkus lygiai, kaip tas atsitiko užėmus Vilnių. Plyšus Reparacijų Konferencijai, Prancūzija reikalaudama sau pirmenybės kaipo didžiausiai kontinento Valstybei, tik pagirs lenkų tokį žingsnį, kuris užfiksuotų prancūzų viešpatavimą Klaipėdoj”, – rašė diplomatas.

Jis tvirtino pasinaudodamas progą kritikavęs iki tol Antantės vykdytą politiką dėl Klaipėdos krašto, kuri galiausiai privedė prie gandų apie tai, kad „pastangos dedamos tuo ar kitu būdu Lenkiją prie to krašto prisegti”. Diplomatas teigė parodęs kolegoms britams „Daily mail” publikaciją, kurioje rašyta, kad „Tautų Liga nuspręs, ar Klaipėdos kraštas turi būti Lenkiškas ar Lietuviškas”.

T. Norus-Naruševičius taip pat tvirtino, kad po šio susitikimo jam „visą dieną iš visur telefonu skambino, kad sužinoti, ar teisingos laikraščių žinios apie musų užėmimą Memelio”.

Latvija bijojo komplikacijų

Sausio 11-ąją Lietuvos atstovas Latvijoje Dovas Zaunius premjerą E. Galvanauską telegrama informavo, jog „latvių valdžia mano atsakyti Francuzų valdžiai, kad ji apie Lietuvos kariuomenės transportus per Latvijos teritoriją nieko nežino”.

Pasak jo, Latvijos valdžiai labai rūpėjo, kad „ne Lietuvos kariuomenė oficialiai pereitų Klaipėdos sieną, kad nebūtų komplikacijų, į kurias jie bijo papulti”.

„Asmeniškai latviai sako, kad gerai, ir linki gero pasisekimo. Mes kvituojame pridėdami – tik ne mums, o Klaipėdos lietuviams”, – informavo D. Zaunius.