1950-ųjų pavasario ir vasaros Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto (VK) dokumentai rodo, kad net ir šeštaisiais komunizmo statybos uostamiestyje metais tuometinei valdžiai sunkiai sekėsi užtikrinti ir higienišką prekybą maisto produktais, ir tai, kad netrūktų pačios produkcijos.  

Apžvelgti to meto prekybos ypatumus ir yra skirta dar viena rašinių ciklo „Ką pasakoja archyvas” dalis, parengta pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomus dokumentus.  

Prekybinės palapinės – sovietinės valdžios dešimtmečiui 

1950-ųjų balandžio pabaigoje VK savo sprendime priminė, kad Klaipėdos turgaus generaliniame plane, taip pat jau turimuose projektuose ir sąmatose yra numatyta pastatyti stacionarias maisto ir pramoninių prekių prekybai skirtas palapines.  

Kartu buvo akcentuota, kad tuo metu turguje tebestovėjo apgailėtinos išvaizdos, sanitarinių reikalavimų neatitinkantys „dar privačių prekeivių palikimu buvę” kioskeliai. Jie, anot VK, turėjo būti nugriauti dar tais pačiais metais.  

Todėl VK savo sprendimu įpareigojo 14-os prekybinių organizacijų vadovus pagal nurodytą planą iki sovietinės valdžios Lietuvos dešimtmečio – birželio 22-osios savo lėšomis pastatyti tokias stacionarias prekybines palapines iš 15,5 sekcijų.  

Daugiausia jų – keturias sekcijas – buvo nurodyta pastatyti Gostorgui. Tai organizacijai turėjo atsieiti 106 800 rublių. Dvi sekcijas turėjo pastatyti Miesto žuvies kooperatyvas. Septynioms organizacijoms buvo nurodyta pastatyti po vieną sekciją, o penkioms – po pusę sekcijos.  

Silkės patiekdavo tik dešimtadalį 

Tą pačią dieną VK priėmė sprendimą ir dėl netinkamos Žuvies tiekimo bazės veiklos. Konstatuota, kad drg. Zotovo vadovaujama bazė prekybinėms organizacijoms patiekė 4,5 karto mažiau žuvies produktų nei reikėjo, o silkės – net dešimt kartų mažiau.   

Taip pat pabrėžta, kad firminė bazės parduotuvė nebuvo aprūpinta šaldytuvais, produktų asortimentas čia buvo itin skurdus.  

Tad VK kreipėsi į LTSR ministrų tarybą, kad ji paveiktų Žvejybos pramonės ministeriją ir pastaroji užtikrintų, jog Klaipėdos žuvies tiekimo bazę pasiektų klaipėdiečių poreikius patenkinantys silkės, kitos rūkytos, sūdytos ir šviežios žuvies bei žuvų konservų kiekiai. 

Klaipėdos žuvies konservų fabriko direktoriui Volostnovui buvo nurodyta per du mėnesius bazei užtikrinti reikiamą kiekį karšto ir šalto rūkymo žuvies, taip pat šviežios ir šviežiai šaldytos. O pačios bazės direktoriui buvo duotas nurodymas firminėje parduotuvėje pastatyti reikiamą inventorių ir šaldytuvus bei užtikrinti tinkamą asortimentą.  

Įpareigojimą gavo ir viešojo maitinimo įstaigos – joms buvo nurodyta užtikrinti „nuolatinį ir platų žuvies kulinarijos asortimentą”.  

Žuvis ir prekyba ja stojo į eilę tokių pačių to meto problemų, kurias „Atvira Klaipėda” jau buvo aprašiusi ankstesniuose šio ciklo rašiniuose. Pavyzdžiui, 1948-ųjų vasarą duonoje buvo randama net metalo, nuorūkų, o priemaišų būdavo net iki 57,2 proc. Maisto tada trūko ir kavinėse bei užkandinėse, o pirmadieniais įsigyti alaus ar gaiviųjų gėrimų praktiškai nebuvo šansų. Padėtis negerėjo ir 1949-aisiais, kai grūdų sandėliuose buvo fiksuojama antisanitarinė padėtis, maisto produktai buvo pervežami taroje, neatitinkančioje higieninių normų, lauko prekyba jais vykdyta iš atvirų dėžių arba maišų, o duonos parduotuvėse nebuvo arba ji buvo atvežama pilnai neiškepta, sudeginta, užteršta, trūko ir druskos. 

Antisanitarija, pirkėjų apgaudinėjimas ir vagystės  

O tų metų rugpjūčio pradžioje VK jau rūpinosi organizacijos Gostorg Klaipėdos skyriumi, kurio direktorius Kopitkovas nuolat nevykdė miesto valdžios nurodymų ir Prekybos ministerijos įsakymų dėl prekybos trūkumų pašalinimo.  

VK konstatavo, kad prekybos planas nebuvo įvykdytas nei 1949-aisiais, nei per pirmus du 1950-ųjų ketvirčius (atitinkamai jo įvykdymas siekė 86,4 ir 94 proc.), o skaičiuojant rubliai pusmečio plano neįvykdymas siekė net 4,5 mln.  

Tarp devynių pagrindinių respublikos prekybinių organizacijų Gostorg pagal savo rodiklius 1950-asiais užėmė tik septintą vietą.   

Negana to, organizacija slėpė tai, kad trijose jai priklausančiose maitinimo įstaigose – valgykloje Nr. 4, restorane „Elnias” ir Melnragės užkandinėje – buvo antisanitarinė padėtis.  

Galiausiai buvo nustatyta net 115 klientų apskaičiavimo, produkcijos kiekio nusukimo sveriant ar matuojant atvejų, o pačioje organizacijoje trūkumai dėl išeikvojimų ir vagysčių pirmą 1950-ųjų pusmetį siekė net 200 tūkst. rublių.  

„Prekybos taškų: parduotuvių, kioskų, užkandinių, sanitarinė būklė yra žemo lygio. Vykdomi remontai tęsiasi ilgai ir yra prastos kokybės (parduotuvė Nr. 40 remontuojama ilgiau nei metus, užkandinė Nr. 4 – užkonservuota)”, – buvo rašoma sprendime.  

Nebegalėdamas tverti tokios padėties VK prašė LTSR prekybos ministrą atleisti iš pareigų drg. Kopitkovą ir siūlė į jo vietą paskirti drg. Michailovą, tuo metu vadovavusį Klaipėdos žuvies kooperatyvui.    

Antkainis lygintuvams – 11 proc.

Galbūt tuo metu geresnė padėtis Klaipėdoje buvo su Miesto pramonės kombinato gamintais gariniais lygintuvais.  

Tą vasarą VK nustatė, kad šie lygintuvai, kurių gamybos savikaina siekė 24,85 Rb, turi būti pardavinėjami po 27,61 Rb.  

Skelbiama, kad 1950-aisiais vidutinė alga Sovietų sąjungoje siekė 646 rublius.