Prabėgus penkioms dienoms po to, kai sukilėliais apsimetę Lietuvos kariškiai ir šauliai užėmė Klaipėdą, tarptautinė atmosfera dar buvo itin karšta – apie tai liudija į Lietuvą iš Paryžiaus 1923 m. sausio 20-ąją siųstos šifruotos telegramos, informavusios apie rimtus grasinimus.
Tądien į Klaipėdą su specialia misija išsiruošė ir pirmuoju šalies prezidentu buvęs Antanas Smetona.
Apie 1923-ųjų sausio 20-osios įvykius ir pasakos dar vienas „Atviros Klaipėdos” rašinys iš ciklo, rengiamo pagal dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) saugomus dokumentus.
Kodėl pasirinko A. Smetoną?
1923-iųjų sausio 20 d. Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas atstovui Klaipėdos krašte Jonui Žiliui pranešė, kad „Vyriausybė siunčia Antaną Smetoną nepaprastu atstovu prie Alijantų Komisijos”.
J. Žilius kartu buvo informuotas, kad buvęs prezidentas išvažiuos į Klaipėdą dar tą pačią dieną ir jam reikėtų parūpinti butą.
„Jam esant Tamsta būsi jo patarėju”, – nurodė J. Žiliui premjeras.
Knygoje „1923-ieji Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” rašoma, kad oficialus įgaliojimo raštas prancūzų kalba A. Smetonai buvo surašytas dar sausio 18-ąją.
Pasak šios knygos autorių, A. Smetona tuo metu gyveno pertraukos nuo valdžios olimpo laikotarpį – į Klaipėdą jis vyko būdamas tik universiteto docentu, neparlamentinės Tautos pažangos partijos aktyvistu, publicistu, daug rašiusiu į dienraštį „Krašto balsas“.
„E. Galvanausko ir A. Smetonos didelė draugystė nesiejo. <…> A. Smetonos E. Galvanauskui galėję reikėti dėl jo ryšių kariuomenėje ir Šaulių sąjungoje”, – rašoma knygoje.
Šią versiją jos autoriai grindžia cituodami pačio A. Smetonos 1926-ųjų pradžioje paskelbtas mintis.
„Klaipėdos sukilimo metu tik sąžinės verčiamas tesutikau važiuoti Klaipėdon. Misija be galo sunki buvo. Atmenu kaip p. Šilingas ir p. V. Krėvė, Šaulių Sąjungos pirmininkas, mane suokte suokė, kad ryžčiaus imtis tą sunkią naštą ant savo pečių. Jei neapsiimsiu, tai būsiąs ne patriotas. Klaipėdiškiai, Šaulių Sąjunga ir kariuomenė tik manim tepasitikinti ir mano buvimas Klaipėdoje esąs būtinai reikalingas. Susirūpinęs sutikau ir ryžaus”, – tada rašė A. Smetona.
Anot knygos autorių, E. Galvanauskas suvokė, kad A. Smetona buvo išsilavinęs, mokąs daug kalbų, į viešuosius reikalus aktyviai įsitraukęs, kompetentingas, prognozuojamas.
„Tarp žmonių, kurie žinojo tikrąsias Klaipėdos įvykių aplinkybes, tokių, turinčių visas minėtas savybes, Kaune buvo ne tiek jau daug. O A. Smetona apie tai, kas iš tiesų vyko Klaipėdoje 1923 m. sausio 10-15 d., žinojo nemažai, nes informacija su juo dar prieš įvykius buvo pasidalijęs vienas Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos organizatorių V. Krėvė-Mickevičius. E. Galvanauskas negalėjo neatkreipti dėmesio ir į visą virtinę tekstų, kuriuos Klaipėdos klausimu 1922-1923 m. publikavo A. Smetona. Dar 1914 m. jis buvo vienas pirmųjų lietuvių politikų, rašiusių apie tai, kad svarbu „atgauti“ Klaipėdą. 1922 m. gruodį A. Smetona didino spaudimą Vyriausybei imtis veiksmų, rašydamas, kad savarankiška statuso suteikimas Klaipėdai atrištų rankas joje įsitvirtinti Lenkijai, o tai reikštų: „Lietuva, spaudžiama iš dviejų pusių – iš Vilniaus ir iš Klaipėdos, jau nebe savystovė šalis, o nuosavybė to, kas ją laiko replėmis sugniaužęs, t. y. Lenkijos.“ <…> Sausio 17 d. publikacijoje jis jau mokė Vyriausybę, kad ši neturėjo skubėti deklaruoti pagrindinėms sąjunginėms valstybėms neutraliteto „sukilėlių“ atžvilgiu, nes Lietuvai „Klaipėdos likimas yra rimtas gyvybės klausimas“, kad Vyriausybė „privalo turėti paruoštą planą Klaipėdos prijungimui“ ir t.t. Taigi A. Smetona savo tekstais elgėsi kaip pranašas ir ekspertas. Šiame kontekste panašu, kad E. Galvanauskui gal pasirodė, jog metas jį stumtelėti iš patogios pamokslautojo kėdės į veiksmą. A. Smetonos delegavimą į Klaipėdą reikia laikyti Ministrų Kabineto reakcija į Ambasadorių konferencijos 1923 m. sausio 17 d. posėdyje Paryžiuje priimtą sprendimą siųsti į Klaipėdos kraštą Ypatingąją komisiją. <…> Siųsdamas vietoje J. Žiliaus net ne aukščiausio rango diplomatą, bet „buvusį Lietuvos Respublikos Prezidentą“ (iš tiesų A. Smetonos pareigos vadinosi „Valstybės Prezidentas“), E. Galvanauskas tarytum stengėsi priblokšti sąjungininkių atstovus autoritetu”, – rašoma knygoje.
Tą pačią sausio 20-ąją E. Galvanauskas konfidencialiame rašte A. Smetonai išguldė „pamatinius Vyriausybės nusistatytus punktus” dėl Klaipėdos krašto ir prašė juos ginti „prieš Santarvės valstybių atstovus”.
„1. Klaipėdos Krašto gyventojai, kaip ir visas kraštas, negali būti bet keno verčiami paprastu objektu; gyventojų valia, pareikšta per atatinkamą krašto atstovybę, privalo gauti sprendžiamos reikšmės ir padaryti kraštą subjektu internacionalėse traktacijose.
2. Klaipėdos Krašto gyventojų pritarimas naujai sukurtai Vyriausybei, išlaikymas visiško ramumo sukilusiam krašte ir asmens ir turtų apsaugojimas – jame – suteikia naujai padėčiai legalės prasmės. Todėl negali būti priimtinos, atsižvelgiant į p. 1, pastangos sumažinti naujos padėties reikšmę arba ją visai neguoti.
3. Lietuvos Vyriausybė, atsižvelgdama į judėjimo obalsį dėtis prie Lietuvos, nėra indiferenti santykyje su Alijantais kai dėl jų priemonių, kurių jie galėtų imtis prieš įvykusio judėjimo sudarytą padėtį”, – taip buvo įvardinti šiame rašte minėtieji punktai.
Kartu E. Galvanauskas informavo, kad Lietuvos vyriausybė gali apsiimti pareigą savo kariuomenės pajėgomis palaikyti „visišką krašto ramybę ir saugumą” iki Antantė „galutinai išspręs Klaipėdos Krašto priskyrimą Lietuvai”.
Pasisakė ir žuvusiojo 15-mečio tėvas
Tarp LCVA saugomų su Klaipėdos sukilimo operacija susijusių Užsienio reikalų ministerijos dokumentų yra ir užimant Sendvarį sausio 14-ąją žuvo Kauno gimnazisto, šaulio Algirdo Jesaičio tėvo Juozo ranka surašytas raštas.
„Mano sunus Algirdas 15 metu gimnazistas, nepaisydamas oficialių vyriausybės draudimu, pasiskubino savanoriu pagalbon Klaipėdiečiams nuversti 600 metu nelaisvės junga. 15 sausio žuvo nuo prancuzų ginklo. Laidodamas žuvusį, už jo jauną galvą, vardan prancuzu kareivių, kuriuos bėgančius 1812 metais iš Rusijos, išbadėjusius, nuogus slapstė musų seneliai nuo kazokų pikų, nebijodami pavojaus, reikalauju iš Clemenseau tuojaus išpildyti pažadėjimus duotus vardu Versaliaus taikos konferencijos Lietuvai del Klaipėdos rašto”, – sausio 20-ąją rašė sūnaus netekęs kauniškis.
Grėsmingos žinios iš Paryžiaus
Tuo metu Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) tądien premjerui E. Galvanauskui siuntė dvi šifruotas telegramas su nerimastingomis žiniomis.
Pasak diplomato, pokalbio su Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Politikos ir komercijos reikalų direkcijos direktoriumi Emmanuel de Peretti de la Rocca metu pastarasis pareiškė, kad „Klaipėda užtarnauja būti sunaikinta kanuolėmis ir išnykti ant visados”.
„Vien francuzų patarimai sukliudė Lenkijai pulti Lietuvą. Vilnius galutinai Lietuvai dingo, nes po pasikėsinimo ant Klaipėdos, Vilniaus klausimas niekuomet nebus peržiūrimas. Turi įrodymų Francija, kad Lietuvos vyriausybė dalyvavo sukilime, nes kareiviai perėjo rubežių civiliuose rūbuose. Jeigu Lietuvos vyriausybė neatšauks tuč tuoj aus iš Klaipėdos laisvanorių ir dezertirų iš Lietuvos reguliarės armijos, pasekmės Lietuvai bus labai sunkios. Lenkijos Lietuvos intimė unija atrodo labai geistinė. <…> Francuzų spauda iki šiol buvo gan rami ačiū Quai d’Orsay rekomendacijai, bet jeigu Lietuvos Vyriausybe nepakeis savo dabartinio nusistatymo visa francuzų spauda atakuos Lietuva. Prancūzai reikalauja, kad Lietuvos Vyriausybe neatidėliojant atšauktų visus reguliarius kareivius, dezertirus ir nereguliarius ir užtikrinimu pilname paklusnume Ambasadorių sprendimams”, – rašė Lietuvos atstovas Paryžiuje.
Kitoje telegramoje jis informavo, kad Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Politikos ir komercijos reikalų direkcijos valdininkas Raymond Brugere jam paaiškino, kad jo viršininko pareiškimo „griežtumas išeina iš nepasitenkinimo delei francuzų kareivio nužudymo, bet francuzų vyriausybės nusistatymas galės suminkštėti, jei Lietuvos Vyriausybė išpildys patarimus, duotus paskutinėje Ambasadorių notoj”.
„Ypatinga komisija su pirmininku francuzu Clinchant pašalins direktorija ir įsteigs provizorinę valdžią su pirmininku iš nesukilusių neitralių lietuvių. Bet jei nebus į kelias dienas įvykinta tvarka su pilna Lietuvos vyriausybės pagelba Antanta vienbalsiai paskelbs ekonominę blokada ir bombarduos, o visa atsakomybė kris mūsų Vyriausybei”, – rašė O. Milašius.
Klaipėdos krašto istorija turi dvi visiškai skirtingas koncepcijas. Vieną, surašė Klaipėdą užgrobę Kryžiaus žygių palikuonys – prūsokai ir kurią šiandien viešina Klaipėdos universiteto istorikai. Jie drįsta teigti, kad prūsokų istorija yra teisinga istorija, nes Klaipėdos sukilime dalyvavo persirengėliai, kuriuos atsiuntė Lietuvos vyriausybė ir pavadino sukilėliais. Kita Klaipėdos krašto istorijos komcepcija vadinasi lietuviška arba Vanagaičio, kad įgyvendinant Lietuvos susivienijimą būtina buvo naudoti maskuojamąją priemonę – persirengusius į civilius rūbus karius ir šaulius, kuriems persirengti nereikėjo, nes buvo visuomeninės organizacijos nariai. Lietuvius iš Didžiosios Lietuvos pasitiko lietuviai iš Mažosios Lietuvos. Jie buvo vėdliais, teikė maistą ir pagal galimybę pareikalavo vietinę valdžią tarnauti Gelbėjimo komitetui. Tai sukilimas, kuriame dalyvavo abiejų išdraskytų kraštų vietiniai gyventojai. Sutinku su Siaips skaudžia išvada, kad šaulio Algirdo Jasaičio netektis šiandien virto patyčiomis, nes prūsokų istorija jį drįsta vadinti užkariautoju ” „apsimetę“ ar „užėmė“ lik pirštų į akį nepilnamečio apsimetėlio – užkariautojo žūties atminčiai. „
Atviros Klaipėdos esė „sukilėliais apsimetę Lietuvos kariškiai ir šauliai užėmė Klaipėdą“ labai jau patraukli mąstysena tiems kas kuria „tikrąsias“ istorijas tad „apsimetę“ ar „užėmė“ lik pirštų į akį nepilnamečio apsimetėlio – užkariautojo žūties atminčiai. Šiaip kokia skurdi ta lietuviu kalba kad tik „apsimetę“ ar „užėmė“ tam įvykiui galim sugalvoti.
Musu Lietuviu Klaipeda subombarduota ir atstatyta . Tik senukai kurie dar like islaike istorija . Vyksta siaubingi dalykai zmones suzverejo nebetelpa zemeje karai zutys zmogus pats baisiausias gruobuonis zemeje.Mociute pasakojo kaip Prancuzu belaisviai apsisiaute skarmalais nualinti bado kase kibirais rankomis ir kastuvais Klaipedos kanala kuriuo plugde rastus i Klaipedos uosta .
O jūs, atsargos eilinį, negalite išstenėti Klaipėdą, seną lietuvišką vietovės vardą. Jūs sugebėjote išstenėti tik Memel, negarbingą okupantų pavadinimą. Kalavijuočių ordinui nebuvo gėda prieš 700 metų ateiti ir užgrobti žemes, o jas atsiimti ir sujungti Lietuvas yra gėda. Okupantas turi velnio tikslus ir velnio galią – plauti protą. Viską ką okupantas daro yra teisėta veikla ir dori poelgiai. Viską ką daro nukariauta, užgrobta tauta gėdinga, pasirodo, tik persirengėlių karinė operacija. O Martynui, kuris sukilėlius išvadino apsimeteliais, norisi pasakyti, kad tai buvo lietuviai, kurie susigrąžino lietuviškas žemes. Imtis gudrybės, kad būtų mažiau pralieta kraujo negali būti pavadinti apsimetinėjimu. Vytautas, kai jį artimiausi giminaičiai pasodino į kalėjimą, pabėgo persirengęs moters rūbais. Galima Vytautą pavadinti apsimeteliu, o galima gudragalviu, priėmusių teisingą sprendimą. 1923 m. tai gudri karinė operacija, kurios tikslas padėti lietuviams, kurie 1918 m. surašė prašymą ir derino visus išsivadavimo iš okupantų veiksmus su ta tautos dalimi, kuri ginklo pagalba buvo atskirta.
Žaviuosi to meto patriotais ir jų diplomatija. Šiuo metu tie du žodžiai atsidūrė šiukšlyne. Patriotai -idiotai, o diplimatiją pakeitė kumščio politika. Žiauru, kai tai supranti.
Galų gale isstenejo, kad Memeli užėmė civiliskai persirengę kariškiai. O tai vis, sukilėliai, sukilėliai.
Tarp kitko, kariškiams vykdant užduotį persirengti civiliskai yra nepriimtina, tai gėdinga kario statusui.
lindėjot, jei tik dabar išgirdot, kaip buvo atgauta Klaipėda.O kas gėdinga kario ir ne kario statusui, tai pirmiausia – pūsti į priešų dūdą. Jūs tą ir darote, greičiausiai, ir esate to „myro” atstovas.Jei nori sužinoti visą Klaipėdos operacijos istoriją -pažiūrėk Jakilaičio filmą, nereikės vargti-skaityti.O Klaipėdos vardas ne iš dangaus iškrito – nuo senų senovės lietuviai taip vadino šias vietoves.Kas liečia atėjūnus ir okupantus, tai jie netoliese – ir didingas karalių miestas tapo griuvėsiais visais atžvilgiais.