Kažkada Algirdas Kaušpėdas dainavo, kad mes gyvename iliuzijų pasaulyje. Tai buvo byrančios santvarkos laikais ir buvo tiesa. Buvusi valstybė visai nesiekė taikos pasaulyje, visai mažai rūpinosi dirbančiaisiais, o aplinkosauga visada nepatekdavo į akiratį. Skandalai buvo reti, ateitis atrodė niūri, ir sulaukti jos griūties nesitikėjo niekas. Bet tai įvyko, radomės mes, su savo valstybe ir atsikuriančia visuomene. Senos nuostatos lyg ir nebeegzistuoja, nors ir ne visiems, tačiau iliuzijos vėl radosi. Viena iš didžiausių – demokratija.

Ne kartą yra sakyta, kad demokratija nėra tik laisvi rinkimai, tai nuolatinis darbas, veikla, kai būtina prižiūrėti savo vietines ar valstybines valdžias. Astos Vainorės nuotr.

Visi žino, kad yra demokratija, tik politologai manosi žiną ją iš tikro. Mums nelabai svarbu, ką mano politologai, mums žymiai reikšmingiau, ką mano tauta ir jos politikai. Aišku, kad tautiečiai yra skirtingi. Ir ne tik pagal amžių, lytį ar išsilavinimą. Jų interesai ir nuomonės gali skirtis radikaliai, t.y nuomonės bus priešingos. Vieniems patiks verslo laisvė, kitiems labiau rūpės didesnės pašalpos ar pensijos, tretiems medicinos paslaugų kokybė, dar kiti ilgėsis praeities. Kaip rašė Romas Sadauskas: „Tris laisvės dešimtmečius vyraujantys vienybės lūkesčiai yra viena iš akivaizdžiausių mūsų visuomenės ydų. Užgimusi tarpukariu, kai švelni Antano Smetonos diktatūra nužudė parlamentinę demokratiją, ji ne tik nepadėjo atsispirti sovietinei okupacijai, bet pastūmėjo nemažą dalį kritiškai savo šalies valdžią vertinusių kairiųjų pažiūrų intelektualų kolaboruoti su okupantais.“

Antra iliuzija kyla iš noro staiga ir greitai pagerinti situaciją, kai tariamą vienybę gali gražinti „stipri ranka“. Tie politikai, kurie dabar yra prie valdžios, yra arba neveiksnūs, nes pateko per partijų sąrašus, arba papirkti ar net korumpuoti. Tik sąžiningas ir stiprus prezidentas gali užtikrinti valstybės klestėjimą, apribodamas esamų politikų galias ir imdamas viską į savo rankas.

Kaip pastebi politikos mokslų specialistai, demokratija tik atrodo kaip nereguliuojamas judėjimas, kaip chaosas. Taip, ji lėčiau priima sprendimus nei diktatoriai, tačiau tie sprendimai priimtinesni daugumai, labiau pasverti.

Kiek bebūtų galvotas vienas žmogus, bet jo sprendimų kokybė visuomet bus žemesnė nei didelio kolektyvo. Demokratinė sistema nėra pritaikyta greitiems sprendimams. ​

Trečia iliuzija kyla dėl demagoginio tvirtinimo, kad politika yra „nešvarus reikalas“. Iš to daroma išvada, kad padorūs žmonės į politiką arba neina, arba nieko padaryti negali. Tai laipsniškai auginama pasyvumo kryptis, mažinanti rinkiminį aktyvumą ir piliečių įsitraukimą į savo valstybės valdymą. Psichologai tai vadina įgytu bejėgiškumu. Moksliškai tai skamba taip: psichologinė būsena, kuomet žmogus ar gyvūnas atsisako imtis kokių nors veiksmų, nes nemano, kad yra pajėgus pakeisti esamą (nemalonią ar pavojingą) situaciją. Šis terminas įvestas JAV psichologo Martin Seligman. Įgytas bejėgiškumas mažina motyvaciją, skatina depresiją. Žmogus nuolat sau kartoja, kad jis negali pasikeisti, kad viskas, kas nesiseka, yra jo asmeninė kaltė, kad jam nieko nepavyksta atlikti teisingai. Įgytas bejėgiškumas tiesiogiai susijęs ir su nevisavertiškumo kompleksu.

Ketvirtoji iliuzija mažai kritiškai mąstančių galvose yra demokratijos tapatinimas su valdžia. „Pas mus demokratija, todėl valstybė turi manim rūpintis…“ „Tai mano valdžia, tai kodėl ji manęs negina“? Ši iliuzija pagrįsta mintimi, kad demokratija yra kažkuo „išoriška“ gyventojui, tai tarsi aptarnaujanti struktūra ar mechanizmas. Tikrame gyvenime demokratija, beje, reiškia tik teisę kovoti, rūpintis savo teisėmis.

Ne kartą yra sakyta, kad demokratija nėra tik laisvi rinkimai, tai nuolatinis darbas, veikla, kai būtina prižiūrėti savo vietines ar valstybines valdžias. Tačiau retas iš Lietuvos gyventojų yra kreipęsis į savo rinktą parlamento narį, žymi dalis net jo nežino.

Taigi, pagrindinės demokratijos supratimo iliuzijos yra tariama tautos vienybės idėja, manymas kad „stipri ranka“ gali už mus pačius išspręsti visas mūsų problemas, kad tironija yra geriau už demokratiją, o politika yra negeras dalykas ir padorūs žmonės ten neina. Galų gale demokratija nėra kažinkas už mūsų pačių, demokratija tai yra mes, piliečiai, kurie, deja, privalo kasdien kontroliuoti tuos, kuriems laikinai suteikti valdžios įgaliojimai.