„Atvira Klaipėda” savo cikle, rengiamame pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) šiuo metu saugomus dokumentus, toliau pasakoja apie lemtingus prieš 100 metų Klaipėdos krašte vykius procesus.

Tarp paskutiniųjų sausio dienų dokumentų yra ir dar vienas buvusio užsienio reikalų ministro Juozo Purickio, tapusio neoficialiu premjero Ernesto Galvanausko, atstovu Klaipėdoje, liudijimas, kad aktyvūs mažlietuviai netruko „užsiauginti sparnus“ ir tai esą vedė link anarchijos, nors pats krašto likimo klausimas dar nebuvo išspręstas.

A. Smetona – prieš kompromisus

Tarp 1923-ųjų sausio 30 d. dokumentų yra ir telefonograma, kurioje aprašytas premjero E. Galvanausko ir Vyriausybės atstovo prie Ypatingosios komisijos Antano Smetonos pokalbis.

Tada eksprezidentas dėstė, jog, jo nuomone, Lietuvos valdžia negali daryti jokių kompromisų kol nebus tikra, kad jai bus perleistos suvereniteto teisės į Klaipėdos kraštą.

A. Smetona taip pat informavo, jog buvo apsilankęs pas Vokietijos atstovą Klaipėdoje von Panwitz, kuris jam pranešė, kad Yptingosios komisijos narys, Britanijos konsulas Dancige Basil Homfray Fry esą abejoja, ar bus pripažintos suverenumo teisės vien Lietuvai.

Anot A. Smetonos, tuo metu nebuvo galima „per daug operuoti vietos gyventojų valia, kuri yra labai nepastovi ir neapčiuopiama“.

Eksprezidentas savo pasisakymu dar sykį paliudijo apie buvusią trintį tarp jo ir J. Purickio, Klaipėdos krašte tuo metu turėjusio Peteraičio slapyvardį.

„Aš nesuprantu Peteraičio uždavinio. Ir turiu pabrėžti: jis man nesirodo ir mane visai ignoruoja ir todėl man rodos, kad už jo nuopelnus ir už jo klaidas aš neprivalau imtis nei padėkos, nei atsakomybės“, – telefonogramoje cituotas A. Smetona.

Reaguodamas į tai E. Galvanauskas pastarajam aiškino, kad raštiškus paaiškinimus dėl J. Purckio rolės jam jau vežė Antanas Merkys.

„Trumpai jo rolė padėt sukilėliams statyt reikalavimą griežtoj formoj arba maksimum reikalavimų formaliai tamstai nežinant, bet faktinai esant su juo kontakte”, – cituojamas premjeras.

E. Galvanauskas laikėsi pozicijos, kad kol kraštas neperduotas Lietuvai, Ambasadorių konferencijos paskirtas komisaras turi turėti formalias teises, o faktiškai kraštą turi valdyti Direktorija, „sudaryta iš prielankių žmonių“.

Tuometiniu premjero įsitikinu, plebiscito Klaipėdos krašte nebūtų norėję ir sąjungininkai, nes perduodami kraštą Lietuvai jie pasilieka sau galimybę ką nors išsiderėti, o plebiscitas tam užkirstų kelią ir „prieštarautų Versalio dvasiai“.

E. Galvanauskas dėstė, kad svarbiausi klausimai turi būti ekonominis ir finansinis krašto prijungimas prie Lietuvos perkeliant muitų sieną ir įvedant litą.

Įtampa Londone

Tą pačią dieną iš Londono E. Galvanauskui atkeliavo slaptas pasiuntinio Didžiojoje Britanijoje Tomo Norus-Naruševičiaus pranešimas, atskleidžiantis įtampą, tvyrojusią ir Kaune, ir britų sostinėje. Pasiuntinio pranešimas yra pasiaiškinimas į priekaištus, išsakytus Kauno telegramoje, kurios toje pačioje byloje nėra.

„Aš savo pareiga suprantu taip: informuoti jus apie viską ką girdžiu, ar tas mūsų Vyriausybei malonu ar nemalonu”, – rašė diplomatas.

Jis akcentavo, kad iki pat sausio 20-osios, „per aštriausį incidento laiką” neturėjo jokios informacijos iš Lietuvos, kas iš tiesų dedasi Klaipėdos krašte.

„Kiekvieną dieną pradedant nuo 11 d. per visą savaitę lakiausi Foreign Office, kur mane tie ponai egzaminavo, o aš juos raminau. Sausio 19 d. pasiunčiau Paryžiun kurjerį, kad pasiimtų iš Kauno paketų. Nors pakete jokių žinių ar paaiškinimų faktinai nebuvo suteikta, bet iš kopijų Miloso telegramų, pasiųstą iš Paryžiaus Kaunan man daug kas paaiškėjo. Jeigu aš bučiau turėjęs jas ankščiau, aš bučiau kreipęs truputį kitaip mano jiems paaiškinimus, nes turiu pasakyt, kad pradžioj neturint iš vietos tikrų žinių, čionai irgi buvo aukšta temperatūra ir tik šaltai, ramiai su jais kalbant, man teko juos nuraminti. Visa mano „diplomatija” buvo nukreipta ton pusėn, kad aukštas anglų sferas nuraminti, išaiškinti ir pateisinti tuos desperacijos žingsnius, kurių griebėsi vietos gyventojai. <…> Jeigu jus tuo laiku buvot sunervuoti, aš nemažiau turėjau įtempti savo nervus, nešant ant savo pečių iš visur atakas, ir dėti pastangas jas atremti”, – rašė T. Norus-Noruševičius.

„Kaunas turėtų retkarčiais atsiliepti šeimininko tonu”

O sausio 31-ąją E. Galvanauskas jau sulaukė slapto pranešimo iš J. Purckio. Pastarasis dėstė, kad Ypatingoji Komisija „sėdi ramiai“ ir darė prielaidą, jog taip yra dėl to, kad pastaroji dar laukia instrukcijų.

J. Purickis informavo, kad komisijos pirmininkas Georges Raoul Clinchant (Azijos departamento direktorius Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje) sausio 30-ąją buvo pasikvietęs pas save sukilėlių vadą Joną Polovinską-Budrį, kad pasikalbėtų dėl jo notos, protestuojančios prieš tai, kad sąjungininkų kariai dideliais mastais supirkinėjimo tiek maisto, tiek kitus produktus.

Sausio 27-ąją sąjungininkų pajėgų Klaipėdos krašte vadui Eugene Gervais Trousson skirtame rašte J. Polovinskas-Budrys buvo rašęs, kad tokie karių veiksmai smarkiai pakėlė prekių kainas.

„Šitas dalyką stovis taip erzina gyventojus jog aš negaliu dabar garantuoti viešosios tvarkos ir alijantų kariuomenės saugumą. Ypаč stinga valgomųjų produktų taip labai kad krašto išmaitinimas yra pavojuje“, – rašė sukilėlių vadas ir prašė išvesti karo laivus iš uosto, nes kitaip jis būsiąs priverstas „griebtis reikalingą priemonių, kad apsaugoti gyventojų reikalus“.

„Įdomu kad Komisija sutiko Vadą nepaprastai mandagiai, sargyba atidavė jam prideramą pagarbą. Pasikalbėjimas buvo gana ilgas ir labai mandagioj formoj. Komisijos pirmininkas kai dėl užpirkinėjimų teisinosi kad alijantų kariuomenė neturinti maisto ir todėl esanti priversta pirkti jį čia Klaipėdoje, o kai dėl kitų prekių tai būk duotas kariuomenei įsakymas pasitenkinti tiktai būtinai reikalingais dalykais. Toliaus kai dėl reikalavimo ištraukti kariuomenę ir išvesti iš uosto karo laivus, Komisijos Pirmininkas pareiškęs to padaryti negalįs be įsakymo iš Ambasadorių Tarybos. Bet jis manąs, kad Klaipėdos klausimas vistiek bus greitai, gal per keletą dienų išrištas ir tuomet nei laivai nei kariuomenė nebus daugiau reikalingi. Komisijos Pirmininkas tiktai skundėsi, kad sukilėliams nepasitraukus varžomas Komisijos veikimas ir tuo būdu užtęsiama viso klausimo išrišimas, bet jokių grasinimų ir ultimatumų daugiau nebestatė. Jeigu Vadas viską teisingai suprato ir perdavė tai šis nepaprastas Komisijos tono pakeitimas būtų neblogas ženklas, tai reikštų, kad alijantai nemano vartoti pajėgos kad išrišti Klaipėdos klausimą, o tik stengiasi pamažu neaukuojant perdaug savo prestyžo iš nemalonios aferos pasitraukti”, – rašė J. Purickis.

Kartu jis informavo, kad „vidaus tvarkos klausimas čionai stovi netaip gerai“.

E. Galvanausko atstovas informavo, kad į Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą (VMLG) sausio 30-ąją sugrįžo Jokūbas Stikliorius ir atsiprašė Martyno Jankaus bei išreiškė norą toliau dirbti.

„Atvira Klaipėda“ šiame cikle jau buvo rašiusi, kad tik atvykusi į Klaipėdą sausio 27-osios vakarą Ypatingoji komisija pareiškė ultimatyvų reikalavimą ir dėl sukilėlių karinių formuočių paleidimo – buvo pareikalauta iki 22 val. atsakyti, ar jis sutinka „atitraukti ir tuojau demobilizuoti Klaipėdos krašto armiją”. J. Polovinskas-Budrys vėliau savo atsiminimuose ne kartą minėjo, jog toks ultimatumas daugumai VMLGK buvo įvaręs daug baimės.

„Daugelis išsigando Prancūzų ultimatumo ir bėgo iš Komiteto ir posėdžio: ir Jokūbas įžeidęs senį Jankų ir daktaras kuris staiga gavo inkstų priepuolį ir Labrencas”, – prabėgus daugiau nei 35 metams rašė J. Polovinskas-Budrys.

J. Purickis savo pranešime premjerui dėstė, kad J. Stiklioriaus persigalvojimas ir sugrįžimas turi ir gerą, ir blogą pusę.

„Jis vakar tuojaus išėjo su griežta kalba prieš Lietuvos Valdžią, kad ji per daug kišasi į Klaipėdos Krašto reikalus, jis girdėjęs būk Lietuvos Valdžia įteikusi kažkokią notą dėl Petisnė atšaukimo, jis matąs tame neteisėtą kišimąsi į Klaipėdos Krašto reikalus už Komiteto bei Direktorijos pečių“, – rašė J. Purickis.

Anot jo, tokiai J. Stiklioriaus pozicijai „labai pritarė“ VMLGK nariu buvęs JAV lietuvis Antanas Ivaškevičius. Abu jie, J. Purickio vertinimu, „savinosi krašto gyventojų teises“ ir, ko gero, norėjo „vaidinti vadovaujančią rolę“.

Premjerą jo atstovas informavo, kad VMLGK svarstė klausimą dėl lito įvedimo krašte, bet nepaisant „katastrofingo markės kritimo ir visų tų gerų pasekmių, kurias lito įvedimas atneštų“, vis tiek nutarė nepriimti atitinkamo sprendimo ir „kažiko laukti“.

„Potam buvo svarstyta, kaip paprastai be jokios tvarkos, visa eilė kitų klausimų bet nei vieno neišrišta ir nieko nenutarta. Yраč metasi akysna kad juo labiau aiškėja ir gerėja politinė situacija, juo daugiau reiškiasi autonomizmo ir separatizmo dvasia. Prie to be abėjo daug prisideda vietos kapitalo atstovai, kurie matydami kad įvykęs faktas gali įgyti pastovumo, stengiasi paimti savo įtakon priešaky stovinčius žmones. Kas gerai pažįsta vietos veikėjus Gaigalaičio bei Stiklioriaus typo, tas lengvai įsivaizdins kad ta įtaka gali tapti visagali ir labai supainiuoti visą mūsų politinę liniją arba net privesti prie pražūtingų komplikacijų. Kad šitą neutralizuoti aš skaitau būtinai reikalingu didžiajai Lietuvai kuogreičiausiai stoti į tiesioginį su visomis kitomis grupėmis kontaktą. Žinoma tas iššauks didelį nepasitenkinimą lietuvių tarpe ir žmonės a la Stiklorius gali nuvesti net visai kiton pusėn, bet į tai nereikėtą žiūrėti. Aš bijau kad dabar stovintieji priešaky žmonės per daug pasiduos smulkios ambicijos ir ypač materialių išrokavimų įtakai kas be abejo turės blogai atsiliepti į bendrąją politiką. Man rodos Kaunas statydamas priešakin vistos žmones ir apskritai elgdamasis labai atsargiai, vistik turėtų retkarčiais atsiliepti šeimininko tonu ir parodyti šičia valę, nes kitaip aš nematau galimybės kaip apsisaugoti nuo anarchijos. Ekonominis su Didžiąją Lietuva susidėjimas, esant aukščiau išdėstytai padėčiai, žinoma yra juo tolyn juo sunkesnis”, – rašė J. Purickis.

Baigdamas šį savo pranešimą jis irgi užsiminė apie komplikuotus santykius su A. Smetona.

„Prašau man siųsti tiesiogiai informacijų nes per p. Smetona gauti dėl mūsų rolių pasidalinimo yra nepatogu ir neviesuomet malonu“, – rašė jis.

Kūrė konstitucijos variantus

Tarp to meto dokumentų yra ir du neaiškios autorystės bei nepasirašyti laikinos Klaipėdos krašto konstitucijos variantai.

Vienas iš jų tikriausiai yra nepilnas, nes jame – tik septyni punktai.

Kita tokios konstitucijos versija jau turi 15 punktų.