Šį sekmadienį sukanka lygiai 50 metų, kai tuometinė Klaipėdos miesto paminklų taryba palaimino Kristijonui Donelaičiui skirtos „skulptūrinės kompozicijos statinio dydžio modelį – etaloną“. Po keleto mėnesių buvo atidengtas ir oficialiai tik biusto statusą turėjęs Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininko paminklas jo vardu pavadintoje aikštėje.  

Šios sukakties proga „Atvira Klaipėda” cikle „Urbanistiniai jubiliejai“ pristatys šios miesto erdvės raidą, supažindins ir K. Donelaičio paminklo atsiradimo istorija, apžvelgs ir pastaruosius metus vis kylančias audringas diskusijas dėl šios aikštės ateities.  

Iš pradžių – Liepų vardas 

Kęstutis Demereckas K. Donelaičio aikštės istorinių-urbanistinių ir ikonografinių tyrimų medžiagoje rašo, kad ji buvo suformuota XIX a. pradžioje ir pavadinta Miesto Liepų aikšte (Städtischer Lindenplatz). XVIII a. vid. čia dar buvo pirmųjų Krūmamiesčio gyventojų kapinės, vėliau pavadintos Kareivių kapinėmis.  

„1768 m. Rėksijaus plane matyti, kad kapinių šioje vietoje jau nebežymima, tačiau plotas neužstatytas, per dalį jo eina nauja Rosgarteno gatvė, kuri už Žąsų turgaus įsijungia į Liepų g. Už kapinių ribos rytinėje pusėje išdalyti sklypai miestiečiams, kurie čia buvo pasistatę daržines. <…> 1821 m. locijos žemėlapyje jau pažymėta liepomis apsodinta ir būs. K. Donelaičio aikštė. <…> Aikštė apsodinta visame plote. Matyt, ji buvo suprojektuota ir apsodinta pagal to meto madą – kalsicistinį stilių tvarkingais takais centrinių klombos apskritimu – dabar tik galime spėti, nes nei vieno to meto aikštės smulkesnio plano neturime. <…> Liepų aikštė pradžioje buvo apsodinta tik iš trijų pusių 22 liepom. Medžiai išdėstyti taip, kad kiekvienoje pusėje būtų 8 liepos. 1851 m. plane nupiešta, kad Liepų aikštė apsodinta perimetru, todėl prisidėjo po vieną liepą kraštinėse: iš kiekvienos pusės, einant nuo Liepų g. pagal laikrodžio rodyklę 9– 8–9–9. <…> Žvelgiant į Kleino 1857 m. sudarytą Klaipėdos planą, matyti, kad Liepų aikštė nebuvo taisyklingo stačiakampio formos, ji kiek platėjo į rytus. Šiame plane aikštė jau pavadinta Turn Platz, o gatvelė už jos Am Turnplatz. Žinoma, kad 1857 m. miestas užleido sportavimui sklypą Liepų alėjos gale, tuo metu vadintą „Parku”, palei ją ėjo Parko gatvė (Parkstr., dab, K. Donelaičio). Nuo tada ji pradėta vadinti „Sporto aikšte” (Turn Platz). Aikštė buvo aptverta grotelių tvora ir 1857 m. birželio 18 d. ją perdavė viešos šventės metu. Aišku, kad aikštės viduje tuo metu medžių, matyt, nebuvo. 1868 m. aikštėje nustota sportuoti. <…> Liepų aikštė liko aptverta, tačiau jos išplanavimas turėjo keistis. Koks jis buvo vėliau, duomenų nėra. <…> Kaip galima spręsti iš seno atviruko, liepos Liepų aikštėje nebuvo karpomos, jos užaugusios aukštos ir lieknos“, – rašo K. Demereckas.  

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas toje pačioje tyrimų medžiagoje rašo, kad lietuvių kalba 1925 m. ši aikštė pradėta vadinti Duonelaičio vardu ir šis pavadinimas oficialiai vartotas iki 1938 m. kovo, kai ji ir lietuvių kalba buvo pavadinta Gimnastikos aikšte.  

Pasak jo, pastatus palei aikštės perimetrą pradėta statyti XIX amžiuje. Seniausi aikštę supę pastatai buvo pastatyti XIX a. pirmojoje pusėje šiaurės vakariniame aikštės kampe, taip pat abipus dabartinės Liepų gatvės ir Laivų skersgatvio sankryžos.

Šiaurinėje dalyje aikštės išklotinė buvo pradėta formuoti XX a. 1-ajame dešimtmetyje pastačius tris suglaustus kooperatinius namus.

Vakarinėje aikštės pusėje buvę pastatai formavo ne aikštės, bet kaimyninių gatvių (dab. K. Donelaičio, Vytauto, Liepų) išklotines. 

Atsirado kaizerio paminklas 

1896 m. spalio 3 d. Liepų gatvės pradžioje, ties dabartine sankryža su Herkaus Manto gatve, buvo atidengtas paminklas kaizeriui Wilhelmui I. Tačiau čia paminklas išstovėjo tik šiek daugiau nei ketvirtį amžiaus – jį taip ir neišaiškinti asmenys kartu su Borusijos paminklu nuvertė 1923-iųjų naktį iš balandžio 7 į 8-ąją vykusio neramaus visuotinio streiko metu.  

Abu šie paminklai iki pat 1938-ųjų gulėjo miesto ugniagesių kieme (dabar – Atgimimo aikštė). Kai Klaipėdos kraštas ėmė slysti iš Lietuvos rankų tų metų lapkritį miesto delegatų susirinkimas nusprendė atstatyti Borusiją ir kaizerio Wilhelmo I statulą. Visgi kaizeris į senąją vietą nebegrįžo – 1939-ųjų kovo 19-ąją, likus kelioms dienoms iki krašto aneksijos, paminklas iškilmingai buvo atidengtas ir pašventintas tuomet Gimnastikos vardą turėjusios aikštės vakarinėje dalyje.  

Anot tuometinės spaudos, paminklo atstatymą organizavo Vokietijos armijoje tarnavusių karių draugija. O jo atidengimo proga buvo surengtas apie 3000 vietos vokiečių, tarp kurių buvo atvykę ir giliau iš krašto, paradas, prie paminklo buvo matyti labai daug vėliavų, kurių apie trečdalis buvo su svastika. 

Pasak K. Demerecko, dar kartą Liepų aikštės planas buvo pažymėtas tik 1942 m. 

„Gali būti, kad aikštė papildomai suplanuota pastatant jos vakarinėje dalyje kaizerio Wilhelmo paminklą. <…> 1943 m. miesto plane Liepų aikštės planas aiškesnis, matyti, kad takai kai kurie šiek tiek pasukti, o rytiniame trikampyje suformuota stačiakampio plano aikštelė ar klomba”, – rašo kraštotyrininkas.  

Anot K. Demercko, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944 m. spalį sovietų aviacijos antskrydžio metu viena bomba nukrito į ir Liepų aikštę. To meto fotonuotraukoje matyti, kad aikštės teritorija buvo apsodinta jaunais medžiais. 

Po 1945-ųjų kaizerio paminklo likimas yra nežinomas.  

Laidojo karius 

Pasak V. Safronovo, dar 1945 m. Klaipėdoje Sovietų sąjungos karius buvo pradėta laidoti įvairiose miesto vietose. Kapavietes kariškiai įrenginėjo neužstatytose, griuvėsiais neužverstose erdvėse. Pirmosios buvo įrengtos K. Donelaičio ir Lietuvininkų aikštėse. 

1945-ųjų gegužės viduryje priimtame miesto Vykdomojo komiteto (VK) sprendime rašoma, jog tuo metu ant aikštėje buvusių individualių kapų buvo pastatyti standartiniai paminklai su užrašais, kapai aptverti tvorelėmis, tačiau dar nebuvo užklota velėna, nebaigtos sodinti gėlės ir kt. Tad elektros stoties, konditerijos ir žaliojo trestų kolektyvams buvo nurodyta per dvi savaites sutvarkyti šias kapines. 

Anot V. Safronovo, per 1945 metus palaidojimų skaičius aikštėje vis didėjo, tad 1945 m. rugpjūtį LKP(b) miesto komiteto nutarimu ten buvo nutarta įkurti TSRS karių kapines.  

Tačiau jau 1946-ųjų kovo pradžioje VK nusprendė uždrausti mieste dislokuotiems kariuomenės daliniams laidoti kareivius ir karininkus „Duonelaičio“ parke, nes šios kapinės buvo skirtos tiktai kareiviams ir karininkams, kritusiems Didžiajame Tėvynės kare už Klaipėdos mst. išvadavimą iš vokiškų grobikų“. Tuo pačiu sprendimu Miesto komunalinio ūkio skyriaus vedėjas drg. Dimavičius buvo įpareigotas „aprūpinti „Duonelaičio“ parką sargu“.  

Dar po metų – 1946-ųjų kovą – laikraštis „Raudonasis švyturys“ skelbė, kad šioje vietoje planuojama pastatyti „didelį laisvės paminklą“. Tačiau paminklas šioje aikštėje tais metais taip ir neiškilo – VK sprendimą dėl priemonių tokiai statybai priėmė tik 1947 m. balandžio 15 d. Juo pagalbos statant tokį paminklą buvo paprašyta iš Jūrų prekybos uosto, Celiuliozės ir popieriaus kombinato, belaisvių lagerio ir keleto statybinių organizacijų.  Statybų vadovu buvo paskirtas paminklo autorius architektas A. P. Popovas, o darbų vykdytoju – drg. Sagaitis, bendra projekto priežiūra buvo pavesta vyriausiajam miesto architektui Albertui Cibui.  Statybas buvo nurodyta pradėti jau kitą dieną, o paminklo autorius galutinį jo projektą tvirtinimui turėjo pateikti iki balandžio 25 d. Statybos dalyviai turėjo būti įamžinti memorialinėje lentoje, o draugams Popovui, Sagaičiui ir A. Cibui už darbą su šiuo projektu turėjo būti apmokama iš nelimituotų Komunalinio ūkio skyriaus lėšų.  

Tų pačių metų gegužės 20 d. VK priėmė atskirą sprendimą dėl atlyginimo architektui A. P. Popovui. Šiame sprendime rašoma, kad pagal susitarimą Kelių ir tiltų trestas jam jau buvo išmokėjęs 1500 rublių avansą, o likę 4500 rublių turėjo būti išmokėti priėmus galutinai suderintą projektą. Kadangi projektas nebuvo priimtas, nes neatitiko reikalavimų, VK nusprendė architektui palikti avansą ir apmokėti jam tik dviejų komandiruočių į Vilnių, susijusių su projektavimo darbais, išlaidas.    

Galiausiai miesto valdžia nusprendė, kad visgi kapinėms ši vieta nėra labai tinkanti. Tarp buvusių slaptų VK dokumentų yra jo 1948 m. spalio 5 d. vykusio posėdžio protokolas, kuriame rašoma, kad nutarta sudaryti komisiją, turinčią nuspręsti, į kurią Mokytojų instituto rajono vietą iškelti karių kapus, buvusius K. Donelaičio aikštėje. Klausimą pristatęs Komunistų partijos miesto komiteto karinio skyriaus vedėjas drg. Lavizinas konstatavo, kad K. Donelaičio aikštė yra apsupta gyvenamųjų namų ir dėl to negalima užtikrinti „šiuolaikinės” kapinių priežiūros bei sutvarkymo. Palaikų perlaidojimu turėjusios rūpintis komisijos pirmininku buvo paskirtas minėtasis drg. Lavizinas, o nariais tapo Klaipėdos apskrities karinio komisariato pulkininkas Molodčenko, Gorkomchozo vedėjas Tverijonas, miesto vyriausiasis architektas A. Cibas ir kariuomenės atstovas Sičevas. Rasti naują vietą ir atlikti perlaidojimus komisijai nurodyta per spalio mėnesį.   

Taip pat slaptu buvusiame 1948 m. lapkričio 4 d. VK pirmininko pavaduotojo Ivano Sinycino rašte LTSR komunalinio ūkio ministro pavaduotojui Astafjevui rašoma, kad gavus LTSR Ministrų tarybos ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nurodymus VK nusprendė iškelti karių palaikus iš K. Donelaičio aikštės, bet šito klausimo suderinimas Vilniuje užsitempė iki rugsėjo.   

„Rugsėjį buvo parinktos 3 aikštelės karių kapinėms perkelti, bet jos netiko Architektūros valdybai prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos. Tik spalio 25 d. išrinkta vieta Maksimo Gorkio (dabar – Liepų, M. V.) g. karių kapinėms perkelti ir jau artimiausiomis dienomis kapinės bus perkeltos ir pradėtos tvarkyti”, – rašė I. Sinycinas.   

Pasak V. Safronovo, 1949-aisiais baigtame Klaipėdos miesto plane karių kapinės jau fiksuojamos būtent toje vietoje, kur vėliau iškilo šiemet demontuotas memorialas. 

Paminklas Donelaičiui – iš trečio karto 

Pirmasis dokumentuose užfiksuotas miesto valdžios bandymas šioje aikštėje pastatyti paminklą poetui, kurio vardu ji ir buvo pavadinta, fiksuojamas dar 1957-ųjų balandį.  

„Sąryšyje su Donelaičio ir Tarybų aikščių rekonstrukcijos darbais ir atsižvelgiant į Klaipėdos visuomenės atsiliepimus spaudoje bei pageidavimus pastatyti mieste vietoje standartinių skulptūrų, vertingus originalius mūsų dailininkų kūrinius“ VK kreipėsi į LTSR ministrų tarybą prašydamas leisti pastatyti Donelaičio aikštėje šio poeto paminklą, Juliaus Janonio gatvėje – šio kūrėjo „stovylą“, o Tarybų aikštės (dabar – Atgimimo) skvere prie Dangės – „žvejo stovylą, simbolizuojantį šio miesto svarbiausiąją pramonės šaką“.  

Beje, pirminiame sprendimo projekte J. Janonis nebuvo minimas, tačiau buvo įrašytas iš galutinio varianto jau dingęs punktas, kuriuo norėta, jog Ministrų taryba įpareigotų Kultūros ministeriją skirti lėšas Donelaičio paminklo statybai, o Žuvies pramonės ministeriją – žvejo skulptūrai. Sprendime liko tik prašymas įpareigoti Plano komisiją išskirti „bronzos fondus paminklo ir skulptūrų atliedinimui“. 

Akivaizdu, kad teigiamo sprendimo VK nesulaukė, nes 1958-ųjų birželį nusprendė kreiptis jau į Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą, kad šis leistų pastatyti paminklą K. Donelaičiui. Atnaujintame pageidavimų sąraše nebeliko žvejo skulptūros, J. Janonio paminklas jau regėtas Teatro aikštėje bei atsirado du „naujokai“ – prašyta leisti pastatyti paminklą Leninui jo vardo aikštėje (dabar – Lietuvininkų) ir Herkaus Manto skulptūrą ant „esamo pjedestalo dešiniame upės krante“ (Borusijos pjedestalas).  

Visgi paminklo K. Donelaičiui klaipėdiečiams teko laukti dar daugiau nei 15 metų.  

Lygiai prieš pusę amžiaus – 1973-ųjų liepos 30 d. – Paminklų meno taryba savo posėdyje svarstė dvi skulptoriaus Petro Deltuvos „skulptūrinės kompozicijos „K. Donelaitis“ pastatymo K. Donelaičio aikštėje schemas ir jos „statinio dydžio modelį – etaloną“.  

„Principe pritarti skulptūrinės kompozicijos „K. Donelaitis“ pastatymui centrinėje aikštės dalyje suformuojant saulės apšviečiamą mikroerdvę. Priimti skulptūrinės kompozicijos „K. Donelaitis“ statinio dydžio modelį – etaloną“, – rašoma šio posėdžio protokole.  

Tarp papildomai į šią tarybą įtrauktų narių, svarsčiusių šiuos du klausimus, buvo ir tuometinis VK pirmininkas Alfonsas Žalys bei jo pavaduotojas Valentinas Greičiūnas.  

„Klaipėda tuo metu jokių Mažosios Lietuvos akcentų neturėjo. Su Alfonso Žalio atėjimu kilo tokia banga, jog reikia ką nors padaryti, kad ne vien Leninas, visokios gulbės būtų. Ideologiškai reikėjo gauti centrinės valdžios leidimą. Paminklui nelabai būtų pavykę, nes Donelaitis visgi ir kunigas buvo, bet biustui – kitas reikalas. Buvo sugalvota, kad neva reikia postmento, bet tas postamentas kaip figūra, gal net kaip sutana, bet sagų nėra, tai ir neprikibsi. Nepamenu, ar buvo raštiškas centrinės valdžios pritarimas, gal tik žodinis, tylus galvos linktelėjimas. Manau, jog ir patys centre džiaugėsi, kad taip daroma vietoje, be nurodymo iš viršaus. Kūrybingas, preciziškas buvo miesto vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas (aikštės sutvarkymo projekto autorius – M. V.), jis pats atrodo, kad susirado Deltuvą ir pasiūlė jį. Padarė gerą duetą“, – paklaustas, kaip prisimena K. Donelaičio atkeliavimo istoriją „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo V. Greičiūnas. 

Jo mintis apie prisidengimą biusto statuso patvirtina ir 20-osioms paminklo atidengimo metinėms parašytas jau amžiną atilsį žurnalisto, kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus straipsnis.  

„Taip, taip, skaitytojau, biustas… Anais laikais, kai Klaipėdoje buvo statomas paminklas Kristijonui Donelaičiui, nebuvo lengva. Paminklus okupantai leido statyti tik tokius, kuriuos jau nugriovėme. Pastatyti paminklą įžymybei, susijusiai su tautos kultūra, be pinigų, dar reikėjo ir diplomatinių sugebėjimų. Bet nebuvo padėties be išeities. Turėjo Klaipėda ir diplomatų“, – rašė B. Aleknavičius 1993-iaisiais.  

Architektas, grafikas Eugenijus Algimantas Gūzas 1974-ųjų pabaigoje žurnale „Literatūra ir menas“ rašė, kad iniciatyva taip įamžinti K. Donelaitį kilo jo vardo mokyklos direktoriui Romualdui Bloškiui.  

„Su gilia pagarba turime paminėti R. Bloškį, K. Donelaičio vidurinės mokyklos direktorių, pirmąjį šio didelio darbo iniciatorių – skulptūra buvo užsakyta mokyklai, ir ruoštasi ją statyti aikštelėje prie pagrindinio įėjimo. Talkininkaujant mokytojams ir mokyklos darbuotojams, skulptorius P. Deltuva per trumpą laiką iš granito iškalė ir nupoliravo didžiulį K. Donelaičio biustą, organiškai jį sujungdamas su postamentu, kuris tuo būdu prarado savo tiesioginę paskirtį ir tapo skulptūros dalimi, jos pratęsimu. Natūralu, kad tokiam darbui teko ieškoti naujos, reikšmingesnės vietos ir padaryti jį prieinamą viso miesto gyventojams bei uostamiesčio svečiams. Taip gimė K. Donelaičio aikštė. <…> Belieka tikėtis, kad baigta tvarkyti Donelaičio aikštė taps viena mėgstamiausių vietų mieste“, – rašė E. A. Gūzas.

„Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos kolektyvas, šefų padedamas, sumanė pasipuošti Kristijono Donelaičio biustu. Nors ir buvo pažeisti visi tuometiniai kanonai, bet skulptorius Petras Deltuva darbą padarė nepriekaištingai. Pasidžiaugė kūriniu prof. Vytautas Jakelaitis, miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, dar vienas kitas įtakingesnis klaipėdietis. Kažkuris iš jų nedrąsiai prasitarė, kad gal ir miestui panašus biustas nepakenktų… Aišku, skulptorius neprieštaravo. Ir Kristijono Donelaičio vardą turinti aikštė mieste atsirado. O miesto vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas ir aikštės plano projektu pasirūpino. Ir taip pat patyliukais 1973 m. gruodį Donelaičio aikštėje pradėjo kilti paminklas (dokumentuose – biustas) Kristijonui Donelaičiui“, – tokią paminklo atsiradimo versiją buvo išdėstęs B. Aleknavičius.  

Menotyrininkas Petras Šmitas knygoje „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“ rašė, jog P. Šadauskas jam buvo pasakojęs, kad tarybiniais metais pastatyti tokios apimties paminklą nacionalinei istorinei asmenybei reikėjo Maskvos leidimo, bet dėl pjedestalo biustui to nereikėjo.  

„Tuo metu pagal Kultūros ministerijos užsakymą skulptorius P. Deltuva kūrė parodinį darbą – K. Donelaičio biustą. Anuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys palaikė miesto valdžios idėją K. Donelaičio biustą užkelti ant pjedestalo“, – rašė P. Šmitas.  

Pasak B. Aleknavičiaus, nemažai keblumų kilo ir dėl teksto, kurį norėta iškalti ant paminklo.  

„Viską žinančiam partiniam komitetui derinti buvo pateikti gražūs, prasmingi Kristijono Donelaičio žodžiai iš „Metų” pirmosios giesmės – „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės”. Socializmo sargai išsigando. Kokia saulelė? Iš Rytų ar iš Vakarų? Tarybinė!? O gal!? Ir šie Kristijono Donelaičio žodžiai kritikos neišlaikė. Prasidėjo naujo teksto paieškos, kurios Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos lituanistams ištisą naktį kainavo. Bet kas ieško, tas ir randa. Rytą jau buvo surastas ir naujas Kristijono Donelaičio tekstas: „Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs; sveiks ir tu, žmogau!” Visi aikčiojo, o socializmo sargai džiaugsmingai trynė rankas. – Ir koks šaunus tas Donelaitis! Poetas sveikina „svietelį margą” su socializmo pergale, su pavasariu sveikina, kitaip tariant, su Gegužės pirmąja“, – rašė B. Aleknavičius.  

Prireikė ir lietuviškų gėrybių 

Pasak V. Greičiūno, K. Donelaičio skulptūros įkurdinimas buvo dvejopas klausimas – ne tik ideologinis, bet ir techninis.  

„Lietuva savo granito neturi, gauti sudėtinga, buvo tik vienas tiekėjas Trakuose, iš kur vėliau Lenino paminklo aplinkai kai reikėjo gavome. Leninui – prašom, o kitiems reikalams jau patys ieškokitės. Bet reikia tik norėti padaryti, o kai nori, tai ieškai būdų, kaip padaryti. Kaip prisitaikyti prie situacijos, ką tyliai padaryti. Tuom buvo parašyta pasirūpinti buitiniam kombinatui „Dangė“. Džiugu, kad pavyko viską padaryti“, – sakė V. Greičiūnas.  

Tuo metu „Dangei” vadovavęs Jurgis Aušra „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo, jog baldus gaminęs kombinatas turėjo ir paminklų cechą.  

„Nuolat rūpindomavomės pjedestalais skulptūroms, kurias Smiltynėje plenerų metu sukurdavo skulptoriai, tad pasikvietė kartą Alfonsas Žalys ir pasakė, kad reikia apatinės dalies Donelaičio skulptūrai, kad ji būtų aukščiau pakelta. Teko važiuoti į Ukrainą, kurioje daug granito karjerų, rinkome pagal spalvą. Nebepamenu iš kurio tiksliai karjero buvo parvežtas. Važiavau ieškoti su tarnybine lengvąja mašina, įsidėjęs dešrų ir kitų lietuviškų gėrybių“, – pasakojo J. Aušra.  

Pasak V. Greičiūno, kadangi prie poetui skirto paminklo apdirbimo prisidėjo ir tuometinės Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija) moksleiviai, už tai įstaigai buvo nuspręsta padovanoti gipsinę biusto kopiją. 

Paminklo atidengimo iškilmės. Bernardo Aleknavičiaus (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) nuotr.

Apie mokinių indelį liudija ir paminklo atidengimo dieną – 1973-iųjų gruodžio 29-ąją – „Tarybinės Klaipėdos“ paskelbtas jos korespondento Prano Martinkaus interviu su P. Deltuva. 

„Pirmieji mano talkininkai buvo K. Donelaičio vidurinės mokyklos moksleiviai, kurie, vadovaujami didelio entuziasto mokytojo Felikso Stepono, tapusio mano artimu padėjėju, daug valandų praleido šlifuodami paminklo akmenį. Didelę darbo mokykla čia praėjo 41-osios profesinės technikos mokyklos moksleiviai A. Adomaitis, K. Kudriavcevas, A. Korsakas ir kiti, kurie taip užsidegė šiuo darbu, kad dirbdavo net naktimis“, – cituotas skulptorius.  

Jis tada tikino, kad kurdamas K. Donelaičio skulptūrą stengėsi naudotis paskutinių archeologinių tyrinėjimų Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) metu surinkta medžiaga ir, „kiek tai įmanoma, priartėti prie tiesos, suprantama, turint ir savus kūrybinius sumanymus“. 

Pasak skulptoriaus, didžiausias darbo krūvis teko „auksinių rankų meistrams“ – „Dangės” kombinato akmentašiams.  

„Tai pirmasis akmentašys, auksinių rankų meistras A. Struopus. Aš buvau sužavėtas šio žmogaus kūrybine fantazija, racionalizatoriaus protu ir esu dėkingas jam. Malonu pažymėti, kad kartu su tėvu prie paminklo nemaža dirba ir jo sūnus Audrius, dabar jau studentas. Dėkingas puikiems meistrams P. Zovei, M. Vitkui ir kitiems. Tai jų rankų, jų darbo, jų rūpesčių dėka ir gimė K. Donelaičio biustas“, – prieš beveik pusę amžiaus kalbėjo P. Deltuva. 

Pasak V. Greičiūno, po paminklu buvo įkasta kapsulė su laišku ateities kartoms, kuriame liko ir jo parašas.

P. Šmitas knygoje „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“ cituoja tokį skulptoriaus Vytauto Mačiuikos įvertinimą, surašytą po paminklo pastatymo: „Įdomus paminklo architektūrinis sprendimas. Donelaičio aikštės centre iškilo stambiomis plokštumomis modeliuotas penkių metų aukščio granito stulpas, kurio viršūnėje iškalta poeto galva. Susidaro ištisos figūros iliuzija. Tai iš principo naujas žodis komponuojant paminklinius biustus. Atsisakoma tradicinio ryšio: biustas – pjedestalas. Tarp portreto ir postamento – organinis ryšys, teikiantis vientisos kompozicijos įspūdį. Poliruoto granito paviršius gerai gaudo šviesą bet kuriuo paros metu, net apsiniaukusiomis dienomis“.  

Iškilmės – su Vytautu Paukšte ir Justinu Marcinkevičiumi 

Anot tuometinės spaudos, į paminklo atidengimo iškilmes, surengtas 260-ųjų K. Donelaičio gimimo metinių proga gruodžio 29-ąją, 15 val., klaipėdiečiai rinkosi gausiai. Oficialiai biustu vadintą meno kūrinį atidengė A. Žalys, ištraukas iš poemos „Metai“ iškilmių metu skaitė aktorius Vytautas Paukštė, skambėjo karilionas – Balio Dvariono „Iškilminga uvertiūra“. Tarp dalyvavusiųjų iškilmėse buvo ir poetas Justinas Marcinkevičius, o Muzikos fakulteto studentai skaitė ištraukas iš jo poemos „Donelaitis“.  

Paminklo atidengimo iškilmės. Bernardo Aleknavičiaus (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) nuotr.

„Žvelgdami į šią monumentaliai iškaltą mūsų didžiojo poeto povyzą, matome jį čia tartum prisikėlusį iš kapo. Tai pirmas respublikoje Kristijono Donelaičio paminklinis biustas, perteikiantis poeto išvaizdą, paremtą jo veido moksline rekonstrukcija. Tad galima sakyti, jog šio įspūdingo paminklo pagrindan yra padėti mūsų istorikų, archeologų, antropologų ir medikų tyrinėjimai, skulptoriaus Petro Deltuvos kūrybiškai perleisti per meninį regėjimą, meistriškai įkūnyti kietame granite. Todėl šis tikrai novatoriškas poeto paminklinis biustas yra dvigubai vertingas – tiek meniniu, tiek ir moksliniu atžvilgiu. <..> Tad tegu stovės čia, apsuptas aukštų daugiamečių medžių, įamžintas ukrainietiškame granite didysis Kristijonas Donelaitis, tegu jis stovės čia, vienoje centrinių miesto aikščių, taip pat ilgai ir patvariai, kaip šimtmečius išlieka jo nemarioji kūryba ir kaip, tolydžio didėdama, sklinda negęstanti poeto šlovė“, – atidengus paminklą kalbėjo LTSR Mokslų akademijos Nuolatinės Kristijono Donelaičio komisijos pirmininkas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas.

Vėliau ta proga VK už gerą darbą įgyvendinant šį projektą garbės raštais buvo apdovanota grupė žmonių, rašytojai ir dailininkai lankėsi K. Donelaičio mokykloje, o Kultūros rūmų (dabar – rekonstruojamas Muzikinio teatro pastatas) salėje įvyko literatūros vakaras ir koncertas.  

Aplinkui virė statybos  

Praėjus mažiau nei porai savaičių po paminklo atidengimo jau buvo aptarinėjamos šalia jos planuojamos statybos – Miestų statybos projektavimo institute svarstyti Muzikos fakulteto bei gretimai esančių teritorijų užstatymo klausimai.

 „Pritarti Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus paruoštam Muzikos fakulteto teritorijos ir Donelaičio aikštės išplanavimo bei užstatymo principams. Pritarti variantui, kuriame priestatas su sporto sale talpinama kiemo viduje, rekonstruojant tuo pačiu esančią transformatorinę pastotį, bei rezervuojant sklypo šiaurinę dalį tolimesniam fakulteto vystymuisi. Vidaus kieme numatyti galimybę teatro renginiams pravesti. Komunalinio ūkio projektavimo institutui paruošti Donelaičio aikštėje esančių namų rekonstrukcijos projektą, prisilaikant pateiktos šios aikštės kraštinės užstatymo idėjos. Sklypą Donelaičio aikštės – Gorkio gatvių kampe užstatytą menkaverčių pastatų, rezervuoti visuomeninės paskirties statiniui, kuris galutinai suformuotų aikštės užstatymą“, – rašoma pasitarimo, kuriame irgi dalyvavo ir A. Žalys, ir V. Greičiūnas, protokole.  

Pati aikštė, pasirodo, irgi nebuvo sutvarkyta iki galo. Kaip jau minėta, E. Gūzas 1974-ųjų pabaigoje vylėsi, jog „baigta tvarkyti Donelaičio aikštė taps viena mėgstamiausių vietų mieste“, o P. Šadauskas tuo pat metu spaudoje konstatavo, kad Donelaičio aikštės „architektūrinis tvarkymas neleistinai ilgai užsitęsė“. Vyr. dailininkas konkrečiai minėjo, kad vis dar nebuvo pagaminti reikalingi šviestuvai.  

Pasak V. Safronovo, aplink aikštę sovietmečiu iškilo: nugriautų namų (buv. adresais Turnplatz 2, 3) vietoje 1978 m. pradėtas statyti Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų choreografijos ir dailės skyriaus pastatas (archit. Juozas Baltrėnas); buvusio mergaičių licėjaus (1946–1956 m. veikusio Klaipėdos mokytojų instituto, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas) priestatas; keturaukštis gyvenamasis pastatas Liepų g. 25 / K. Donelaičio g. 1.  

1979-ųjų rugpjūčio viduryje tuometinis miesto vyr. architektas Ričardas Valatka rašte, skirtame A. Žaliui ir Komunalinio ūkio valdybos viršininkui K. Markevičiui, dėstė, jog „vadovaujantis paruošta Donelaičio aikštės sutvarkymo dokumentacija, kurios principiniu užmanymu siekta šiandienos ir praeities sąryšio bei junginio darnos, į visą kompleksą buvo įjungtas ir perimetrinis gatvių tinklas“. 

„Svarbiu jungties komponentu priimtas esamas gatvių akmens grindinys. Ši visuma skaitoma nedaloma ir saugotina. Prie aikštės pasiūlyta ateityje atstatyti ir seniau užasfaltuotą akmens grindinį. Šiuo metu vykdomas Gorkio gatvėje (prie Donelaičio aikštėn) akmens grindinio ardymas. Jei tai nesusieta su gretimos statybos poreikiais, prašome šiuos darbus sustabdyti ir pavesti atstatyti akmens grindinį“, – rašė vyr. architektas.  

Kitoje rašinio dalyje – apie gyvąją aikštės tradiciją ir XXI amžiaus aistras

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos krašto metams