Nors ir keistai skamba klausimas, tačiau jis ne toks paprastas kaip atrodo. Bet kuris sveiko proto turėtojas žino, kad menas randamas muziejuose, galerijose, parodose ir pan. Ar tikrai yra taip? Čia reikia matyti bent dvi priešingas kryptis. Pirma, ar viskas, kas yra parodose, galerijose ir panašiuose renginiuose turėtų būti vadinama menu ar meno kūriniais. Antra, yra tokių dalykų, kurie ne visuomet bus pripažinti kaip dvasinės kultūros reiškiniai.
Taigi, kur rasime tai, kas visuotinai pripažinta etalonu, pavyzdžiui, Luvre, Ermitaže, salonuose, galerijose ir t.t. Akivaizdu ir nesuprantama. Ar buvimo vieta užtikrina tai, kas vadinama menu ar meno kūriniu? Jei taip, tai … bet kuris daiktas, patalpintas meno muziejuje ar parodų rūmuose, turi būti vadinamas tuo, kuo gal ir nėra. Noriu pasakyti, kad tai nėra tušti pasamprotavimai, nes taip atrodo pabendravus su jaunais menininkais mūsų miesto menininkų galerijoje ar Kultūrų komunikacijų centro parodoje. Net ir pats faktas taip pat nėra naujas.
Labai seniai gyveno toks Marcelis Duchampas. Kaip rašo enciklopedijos, jis prancūzų-amerikiečių menininkas, skulptorius, šachmatininkas, vienas įtakingiausių dadaizmo ir siurrealizmo menininkų, kurio įtaka juntama šiuolaikinių menininkų darbuose. Kaip svarbiausias medžiagas savo darbams jis pradėjo naudoti įprastus kasdieninius daiktus, kurie visiškai nesusiję su daile. Žinomiausias pavyzdys – kūrinio „Fontanas“ pateikimas nepriklausomų menininkų draugijos (Society of Independent Artists) organizuojamai parodai 1917 metais. Priminsiu, kad meno kūriniu tapo parduotuvėje nusipirktas pisuaras, kuriam autorius pridėjo pavadinimą. Nors nepriklausomų menininkų parodose buvo eksponuojami visi pateikiami darbai, bet Duchampo „Fontanas“ nebuvo laikomas meno kūriniu, todėl menininkui reikėjo jį atsiimti iš parodos. Marcelis Duchampas buvo Dada judėjimo atstovas, kuris suabejojo senomis prielaidomis, koks turi būti menas ir kaip jis turi būti kuriamas, pradininkas. Jis naudojo masinės gamybos, komerciškai prieinamus, dažnai utilitarinius objektus, priskirdamas juos menui ir suteikdamas jiems pavadinimus. Tai atvedė prie idėjos, kad menas turi būti gražus. Bet tai jau kita tema.
Antra paminėta kryptis yra pagrįsta kūrinio laikinumu, tuoj paaiškinsiu. Yra aibė veiksmų ir reiškinių, kurie egzistuoja tik laikinai: tai arba veiksmai, kuriuos „daro“ kūrėjas, pavyzdžiui performansas, arba daiktas, kuriam duodama nauja paskirtis. Enciklopedijos rašo, kad performansas – trumpalaikiai teatrališki veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje. Performansas naudojamas kaip meninės raiškos priemonė norint išsiskirti iš kitų menininkų ir kartu čia pat sulaukti žiūrovų įvertinimo.
Klaipėdos žiūrovai šio meno krypties pasirodymų sulaukia nemažai, nes yra daug tiek savų, tiek atvykstančių šio žanro atstovų.
Kitas atvejis yra vienos poros darbo rezultatai. Christo ir Jeanne-Claude (Christas ir Žana Klod) – XX a. antros pusės ir XXI a. pr. JAV menininkų pora, vyras ir žmona, kūrę monumentalius aplinkos dailės kūrinius. 1961 m. jie pirmą kartą pasiūlė monumentalų viešojo pastato supakavimo projektą, kuris nebuvo įgyvendintas, po to jie ne kartą siūlė žinomų pastatų pakavimo projektus, kai galiausiai 1968 m. jiems buvo suteikti leidimai trims pakavimo projektams. 1985 m. į nailoninį audinį buvo „supakuotas“ Point Neuf tiltas Paryžiuje, o 1995 m. 14-ai dienų į polipropileną buvo suvyniotas Reichstagas Berlyne – vienas įspūdingiausių ir pačių autorių labiausiai vertintų savo projektų. „Tai buvo vienas gražiausių dalykų, kuriuos aš kada nors mačiau“, – interviu „The Guardian“ yra sakęs Christo.
Mūsų dabarties pasaulyje sąvokos netenka griežto turinio. Jos lengvai suvokiamos, bet mažai pritaikomos. Tiesa, melas, Tėvynė, patriotizmas, sąžinė, padorumas ir panašūs dalykai tampa tarsi debesėliais – vėjui pūstelėjus, jų turinys lengvai pasikeičia. Tai atrodo paviršutiniška.
Galiu tik pasakyti, kad koks bebūtų pateiktas daiktas, meno kūriniu jis gali tapti tik tada, kada išlieka. Jei jis tik momentinis, tai geriausiu atveju jis pateks į meno istorijos vadovėlius, o ne į visuomenės istoriją. Mano manymu, menas yra tik tai, kas turi išliekamą vertę žmonėms, kita gali būti smagu ar malonu, bet tik laikinai. Kaip sakė dar romėnai: menas – amžinas, gyvenimas – trumpas.
Stipru. Ir kaip nekeista:D) įdomu. Galų gale atsirado sveika galva maždaug sudėliojusi kas ir kaip šiandien vyksta uždengus savo beverčius darinius pavadinimu,, Menas”:D)