Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) dabar saugomi 1923-ųjų vasario pradžios dokumentai liudija, jog nors dar nebuvo aiškus Klaipėdos krašto likimas, tačiau ir toliau buvo jaučiama įtampa tarp Lietuvos valdžios atstovų ir kai kurių mažlietuvių.

Tuo metu sukilimo operacijos smaigalyje atsidūrę veikėjai tomis dienomis bandė daryti spaudimą Ambasadorių konferencijos atsiųstai Ypatingajai komisijai, užsimojusiai padaryti tvarką.

Svarbiems tarptautiniams žaidėjams – dvi telegramos

Vasario 3-iąją sukilimo operacijos metu suformuotos prolietviškos Klaipėdos krašto direktorijos vadovas Erdmonas Simonaitis išsiuntė telegramą Ambasadorių konferencijos prezidentui, Tautų sąjungos generaliniam sekretoriui, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos užsienio reikalų ministrams.

Erdmonas Simonaitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Joje E. Simonaitis informavo apie dar sausio 19-ąją Šilutėje įvykusį kelių dešimčių vietos lietuvių surengtą parodomąjį Seimą.

„Turiu garbės pareikšti jūsų Ekselencijai kad Klaipėdos Krašto trisdešimtsdviejų vietinių Gelbėjimo Komitetų Konferencija kuri įvyko Šilutėje Sausio 19 d. vienbalsiai nubalsavo rezoliuciją kuri palaikė šešiasdešimtsketuri delegatai, kaipo atstovai Klaipėdos Krašto gyventojų, kurioje jie reiškia savo nutarimų prisijungti prie Lietuvos ant autonomijos pamato. Konferencija pavedė Vyriausiam Klaipėdos Krašto Gelbėjimo Komitetui įvykdyti eitų nutarimų kuo greičiausiu laiku kuri jau yra Lietuvos Valdžiai pranešta“, – rašoma lietuviškame prancūziškai surašytos telegramos vertime, dabar saugomame LCVA.

Tą pačią dieną E. Simonaitis išsiuntė ir dar vieną telegramą, skirtą jau vien tik Ambasadorių konferencijos prezidentui (Prancūzijos premjerui ir užsienio reikalų ministrui Raymond Poincaré). Pastarojoje Direktorijos vadovas dėstė, jog Ambasadorių konferencijos atsiųsta Ypatingoji komisija „pradėjo savo veikimą skelbdama atsišaukimus kurie krypsta prie dabartinės tvarkos sugriovimo ir provokuoja neramumus, betvarkę“.

„Klaipėdos krašto Valdžia užtikrindama pilną liuosybę dėl anketos negali pakęsti veiksmo kurie gresia tvarkai ir Krašto ramybei. Protestuodami prieš tosios Komisijos elgimąsi turiu garbės prašyti Jūsų Ekselencijos malonėti duoti atatinkamų instrukcijų kad minėta Komisija susilaikytų nuo virsišdėstyto veikimo“, – rašoma lietuviškame telegramos vertime.

Spaudimą komisijai darė ir kariuomenės vadas

Tuo metu karinės sukilimo operacijos vadovu buvęs ir vėliau Klaipėdos krašto savanorių armijos vadu tapęs Jonas Polovinskas-Budrys tądien paskelbė atsišaukimą.

Jonas Polovinskas-Budrys. Nuotrauka iš žurnalo

Pastarajame jis dėstė, jog „Klaipėdos krašto gyventojai nekariavo ir nenori kariauti prieš alijantų Valstybes, jie pripažįsta alijantų laikinąjį suverenitetą Klaipėdos Krašte“.

„Aš, kaipo ginkluotos pajėgos vadas atsakantis už Krašto saugumą ir tvarką, šiuomi skelbiu kad Klaipėdos Krašto savanorių armija gins iki paskutinio vyro dabartinės tvarkos ir Valdžios, todėl aš neleisiu ir negaliu leisti jokios agitacijos ar tai raštu ar žodžiu prieš nustatytąją tvarką ir Valdžią. Armijos Vadovybė kaip ir Valdžia pripažįsta alijantų Klaipėdos Krašte laikinąjį suverenitetą bet ji neleis ir negali leisti kad siunčiamos tardymui Komisijos savo atsišaukimais ardytų nustatytą tvarką ir vestų kraštą prie suirutės. Kai dėl gandų būk alijantai daro spaudimą į Lietuvos Valdžią, kad ji įsakytų Klaipėdos armijai pasitraukti ir nusiginkluoti, turiu pareikšti, kad Klaipėdos Krašto armija nuo Lietuvos Valdžios nieku būdu nepriklauso, ji atsako tik prieš Krašto gyventojus, kurių reikalus gina ir todėl Klaipėdos Krašto savanorių armija jokių įsakymų pasitraukti ir nusiginkluoti neklausė ir neklausys, suvis tiek ar jie išeis iš alijantų ar iš Lietuvos Valdžios ar iš kur kitur. Visus gyventojus kviečiu laikytis ramiai, saugoti nustatytos tvarkos ir eiti savo kasdieninias pareigas“, – skelbė J. Budrys.

Reiškėsi krašto lietuvių „separatingumo dvase“

Du pranešimus premjerui Ernestui Galvanauskui vasario 3-iąją siuntė buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, tapęs neoficialiu jo atstovu prie „sukilėlių valdžios”.

Juozas Purickis. Vytauto Didžiojo universiteto nuotr.

J. Purcikis informavo, kad planuotas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininko Martyno Jankaus susitikimas su Ypatingosios komisijos pirmininku Georges Raoul Clinchant neįvyko, nes pastarojo „nebuvo namie“ ir su M. Jankumi bendravo vienas iš komisijos narių, bet toks pokalbis „lietė memorialą ir neturėjo didesnės svarbos“.

Premjero atstovas taip pat pranešė, jog tądien Ypatingoji komisija pradėjo platinti pranešimą, kuriame skelbė apie Lietuvai pareikštą reikalavimą išvesti savo karius iš Klaipėdos krašto, suformuoti naują laikiną valdžią bei grasinimą nutraukti diplomatinius santykius jei tai nebus įvykdyta. Anot J. Purickio, jis krašto karo vadovybei rekomendavo uždrausti platinti tokį komisijos atsišaukimą ir tai buvo padaryta.

„Prancuzų kariuomenė rodo ketina greitu laiku išsikraustyti nes jau antrą dieną gabena laivuosna savo šičia sukriautas karo medegos ir kitas atsargas. <…> Pasikalbėjęs su p. Smetona ir Vadu nutarėme pamažu remiantis karo stoviu, visą veikimą koncentruoti apie Direktorijos Prezidentą ir Karo Vadovybę. Žinoma tas iššauks pasipriešinimo iš Gelbėjimo Komiteto ypač p. Stiklioriaus pusės, bet kitokios išeities nėra, nes tai yra vienintelis būdas apsisaugoti nuo anarchijos“, – rašė J. Purickis.

Kitas premjerui E. Galvanauskui skirtas tos dienos pranešimas buvo pažymėtame grifu „griežtai slaptai“.

„Sukilimo priešaky atsistojo Martynas Jankus kaipo Vyriausiojo Gelbėjimo Komitteo pirmininkas ir Erdmonas Simonaitis kaipo naujos Direktorijos pirmininkas. Be abejo buvo tai gana drąsus ir rizikingas žingsnys nes sukilimas galėjo ir nepavykti o tuomet jo vadų netik laisvė ir turtas bet ir galvos galėtų pakliūti didelin pavojin. Kiti Prūsų Lietuvos veikėjai, antai Stiklorius, Gaigalaitis, Vanagaitis ir kiti laikėsi nuošaliai ir prisidėjo prie darbo tik tuomet kai sukilimo tikslas – Klaipėda buvo sukilėlių rankose. Išeinant iš šitų faktų aišku kad nei Jankaus nei Simonaičio iš jų dabar užimamų vietų pašalinti negalima juo labiaus kad jie parodė ir iki šiolei rodo daug pasiaukavimo ir lojalumo suvienytos Lietuvos idėjai. Iki 22. Sausio kolei Vyr. Gelbėjimo Komitete dar nebuvo Stiklioriaus ir Gaigalaičio, Direktorija pildė vykdomosios Valdžios funkcijas be jokio trynimosi ir kliūčių. Vyr. Gelbėjimo Komitetas posėdžiaudavo retai, buvo užsiėmęs daugiau agitacija o politikos klausimus svarstė tik tuomet, kaip pas jį kreipėsi Direktorija. Tuo būdu visa valdžia buvo sukoncentruota Direktorijos ir Karo Vadovybės rankose ir galėjo gerai funkcijuonuoti. Stikloriui, Gaigalaičiui ir Vanagaičiui Vyr. Gelėjimo komitetan įėjus padėties griežtai pasikeitė. Stikliorius pradėjo tvirtinti kad Vyr. Gelbėjimo Komitetui priklauso visos teisės kurias kitados turėjo Vyriausasai Komisaras ir kad todėl visą politiką ir krašto valdymą turi vykinti Komitetas o Direktorija yra tiktai Komiteto įsakymų pildytoje. Be to jisai reikalavo kad į bendrąją politiką Direktorių ja visiškai nesikištų ir jokio balso neturėtų. Stiklorių labai rėmė Vanagaitis. Kadangi tuodu vyru yra iškalbesniu ir sumanesniu už kitus Komiteto narius, todėl jiems nesunku buvo Komitetą prie savo pažiūrų patraukti, juo labiau kad kiekvienas yra likęs savo teises platinti o ne siaurinti“, – rašė J. Purickis.

Jokūbas Stikliorius. Kauno miesto muziejaus nuotr.

Jis pranešė bandęs įrodinėti, jog visos valdžios sukoncentravimas gausiame ir specialistų bei administracinio aparato neturinčiame komitete turės blogų pasekmių, kad reikia paruošti „bent trumputę laikiną konstituciją, kuri paskirstytų Valdžią tarp Direktorijos, Vyr. Gelbėjimo Komiteto ir tebeorganizuojamos Krašto Tarybos“. Į tai Jokūbas Stiklorius esą griežtai atsakęs, kad Klaipėdos krašto konstitucija „yra jau seniai paruošta ir reikia jos prisilaikyti“, tačiau toks tekstas jam nebuvo parodytas.

„Vyr. Gelbėjimo komitetas posėdžiaudavo ištisas dienas bei maža ką nutardavo o beveik visus klausimus atlikdavo taip kad nei pats jokios Valdžios nevykdė ir Direktorijai surišo rankas. Komitetui buvo patarta išrinkti įvairiems svarbesniems reikalams komisijas. Komisijos išrinkta bet vistek komiteto darbo produktingumas nedaug ką nuo to laimėjo nes stingo nusimanančių reikaluose žmonių“, – premjerą informavo jo atstovas.

J. Purickis tvirtino, kad kuo politinė situacija krašte darėsi aiškesnė, tuo labiau reiškėsi krašto lietuvių „separatingumo dvase“.

„Autonomistų bei separatistų vadu yra p. Stiklorius, kuris kartoja saviškiams, kad Didžiosios Lietuvos atėjūnai visiškai išstums vietos žmones ir visą pagrobs savo rankosna. Nors tokiam tvirtinimui iš Didžiosios Lietuvos žmonių pusės, rodos neduodama jokio pamato, tačiau turint omenyje Prūsų lietuvių palinkimą įtarti, aišku, kad šitas Stikloriaus drumstimas lengvai randa atbalsį ir didina anarchijų. Bе to, pastaruoju laiku vietos kapitalo atstovai kurie veik visi yra Freistaatininkai matydami kad sukilėlių įvestoji tvarka įgyja pastovumo, kapitalo atstovai pradėjo rūpintis paimti savo įtakon stovinčius priešaky vietos lietuvius. Turint omenyje, kad vietos lietuviai sunkiai orientuojasi painiuose politikos ir ypač ekonomikos klausimuose ir kai kurie jųjų yra labai jautrus kapitalo įtakai, tatai šis kapitalo manevras gali tapti Lietuvos politikai labai pavojingu“, – rašė J. Purcikis.

Jis išdėstė ir keturis punktus, kuriuos reikia siekti įgyvendinti:

„a) koncentruoti visą politinį veikimą ir krašto valdymą apie karo vadovybę ir Direktorijos Prezidentą nes tik tokiu būdu galima apsisaugoti kilančios šičia anarchijos;

b) kuodaugiausia ir kuogreičiausia surišti Klaipėdos kraštą su Lietuva;

c) užmegsti betarpį kontaktą su visomis politinėmis bei ekonominėmis grupėmis, ypač su darbininkais ir kapitalu, kad tuo būdu kiek galint palenkti juos Lietuvos pusėn;

d) organizuoti ir stiprinti ginkluotą pajėgą nes tai tikriausis įrankis suvienytos Lietuvos politikai pravesti.“