Nors antrąją 1923-iųjų vasario savaitę Klaipėdoje jau buvo prasidėjusios derybos dėl sąlygų, kaip kraštas gali būti perduotas į Lietuvos suverenitetą, įtampos čia ir toliau netrūko. O kad kalbėtis būtų lengviau Lietuvos vyriausybės atstovas prie Ypatingosios komisijos Antanas Smetona net kvietėsi į pagalbą savo žmoną.

Apie tų dienų įvykius, užfiksuotus dokumentuose, dabar saugomuose Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) – dar viename ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda“ rašinyje.

„Padėtis nėra aiški“

Vasario 9-ąją dar vieną slaptą pranešimą premjerui Ernestui Galvanauskui iš Klaipėdos siuntęs buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, tapęs neoficialiu jo atstovu prie „sukilėlių valdžios”, informavo, jog su Ambasadorių konferencijos atsiųsta Ypatingąja komisija buvo susitarta dėl naujos Direktorijos.

„Senoji Direktorija atsistatydina ir skiriama naujoji šiame sąstate: Dr. Zaunius Pirmininkas, Juozupaitis ir Borchertas lietuviai. Nuo vokiečių Falk ir Repert. Del vokiečių dar nėra galutinio nusistatymo taip kad gali įeiti ir kiti. Gelbėjimo Komitetas palieka kaipo neoficialė įstaiga“, – rašė J. Purickis.

Knygoje „1923-ieji. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai“ detalizuojama, kad šiame pranešime kalba ėjo apie iki tol Lietuvos atstovu Latvijoje buvusį mažlietuvį Dovą Zaunių; Klaipėdos verslininką, Tautinio lietuvių banko Klaipėdoje steigėją ir direktorių Gustavą Juozupaitį; lietuvių draugijų veikloje dalyvavusį ūkininką iš Gvlidžių Endrių Borchertą; pramonininką, Klaipėdos alaus daryklos direktorių William Falk ir Klaipėdos amatininką, Klaipėdos krašto amatų rūmų prezidentą Karlą Hilpertą.

Pasak J. Purickio, svarbiausiu dalyku derybose buvo kariuomenės klausimas. Tuo metu esą buvo pavykę susitarti tik dėl to, kad 1500 vadinamųjų sukilėlių perorganizuojami į lietuvio vadovaujamą miliciją, bet bus pavaldūs sąjungininkų pajėgų Klaipėdos krašte vadui Eugene Gervais Trousson.

Klaipėdos krašto sukilėlių armijos kariai. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

„Kas lieka nuo pusantro tukstančio – turi atsitraukti sulyg prancuzų reiklavimo Lietuvon. Šiandien eina šiuo klausimu tolimesnės derybos. Rezultatai dar nepaaiškėjo. Aš patariau Budriui laikytis šitokio nusistatymo: Savanorių Armija suorganizavusi pusantro tukstančio milicijos, pasitraukia Krašto gilumon bet ne Lietuvos (tarp mūsų kalbant tas turi tiktai teoretinės reikšmės nes visos taip vadinamos Savanorių Armijos rodos neužteks nei pusantro tukstančio milicijai sudaryti, bet vis tiek šis klausimas turi ir praktikos reikšmės nes reikalui pristigus tokią armiją galima būtų greitai suorganizuoti). Armijos Vadovybė pasilieka ir nuo jos priklauso Milicijos Komendantas, kuris tik laikinai yra prie Trusono prikomandiruojamas. Prancuzų dabartinis kontingentas pasilieka. Svarbiausis daiktas – tai alijantų skaičiaus kariuomenės padidinimo klausimas. Aš sakiau kad sutartis būtų padaryta raštu ir kad joje būtų fiksuota alijantų pasižadėjimas ne didint dabar esančio kariuomenės kontingento. Šis klausimas, mano manymu yra svarbiausis ir turės parodyti ar Komisijai rūpi ištikro tiktai forma bei apsisaugoti Santarvės autoritetas, ar jie turi užpakalinių minčių. Jeigu Komisija kalba gryna sąžine ir jei rūpi vientiktai forma, tai ji lengvai galės duoti tokį pasižadėjimą. Jeigu gi jie rezervuos saus teisę kariuomenę sulyg nuožiūros didinti – tas turėtų reikšti kad jie mano atstatyti status quo. Aš galvoju šitaip: kad Santarvė su Sukilėliais kariauti nenori ir nekaraus, bet jeigu galima būtų be karo grąžinti senąją padėtį, tai prancūzai, o gal ir anglai mielai tai padarytų. O pasiekti tai būtų galima jeigu jie pasiliktų sau teisę padidinti kariuomenės kontingentą, būtent jie iškelia dar pora tukstančių kariuomenės, apstato visus svarbesniuosius strateginius punktus ir dalykas atliktas: tuomet jie visą kraštą iš Sukilėlių turėtų savo rankoj. Lietuva alijantams karo paskelbti jug negalėtų ir tuo būdu pracuzai vėlei turėtų Klaipėdos kraštą savo rankose. Kartą išleidę Klaipėdos Kraštą iš savo rankų mes jo daugiau nematytume nes mūsų priešai dabar jau mokėtų apsisaugoti nuo tokių siurprizų kaip sukilimas“, – dėstė J. Purickis.

Matyt, jo santykiai su Lietuvos vyriausybės atstovu prie Ypatingos komisijos Antanu Smetona ir toliau klostėsi nekaip, nes jis šiame pranešime premjero prašė eksprezidentui duoti nurodymų, „kad jisai šiame klausime nenusileistų arba bent jau nekliudytų kitiems“.

„Vakarykščios derybos aiškiai parodė kad Komisija yra visiškai sukalbama ir nusileido visur kur tiktai mūsiškiai bent kiek griežčiau pasistatė. Jeigu iš karto būtų laikytasi nuoseklaus griežtumo tai gal tik Santarvės Aukštojo Suvereniteto pripažinimą, Direktorijos ir Komiteto paviršutinę reorganizaciją būtų buvę gauta formalus Šilutės rezoliucijos pripažinimas ir ginkluotų pajiegų iš Klaipėdos Krašto ištraukimas. Dabargi, nors aš ir nenorėčiau būti pesimistu, mūsų laimėjimas nėra dar užtikrintas ir padėtis nėra aiški“, – rašė J. Purickis.

Kitą dieną išsiųstame dar viename pranešime jis jau informavo, kad Ypatingoji komisija visgi nesutiko patvirtini D. Zauniaus naujos Direktorijos pirmininku, nes jis buvo kilęs ne iš Klaipėdos krašto, o gimęs anapus Nemuno buvusiuose Rokaičiuose, kurie po I pasaulinio karo liko Rytų Prūsijoje. Išbrokuotas buvo ir G. Juozupaitis. Vietoje D. Zauniaus pasiūlytas Klaipėdos krašte gimęs Viktoras Gailius, iki tol dirbęs Lietuvos atstovu Estijoje, komisijai jau tiko.

„Šiandien vėlei kilo ginčas dėlto kas turi Direktoriją patvirtinti: Komisija užsispyrė kad tą privalo padaryti Petisné. Klaipėdiečiai griežtai atsisakė su tuom sutikti; manoma kad Komisija nusileis. Apskritai reikia pažymėti , kad Komisija labai tankiai maino savo nusistatymą. Pavyzdžiui kai dėl Petisné Komisija sakė kad jis yra atšaukiamas ir turėsęs greit išvažiuoti, dabar nori jį palikti kolei Klaipėdos klausimas nebus išrištas; pirma Komisija sakė kad išvažiuodama paliksianti vieną savo narį kuris eis Komisaro pareigas, dabar nori tokiu Komisaru palikti Petisné. Neaiškus taiposgi pasilieka ir kariuomenės klausimas: Susitarta maždaug kad miestas bus padalintas į tris kvartalus, viename tvarkos prižiūri lietuviai, kitame prancuzai ir trečiame anglai. Be to prancūzai nori pasiųsti dar savo garnizonus Šilutėn ir Pagėgiuosna. Vakar kalbėjo kad tie garnizonai neviršys 20 – 40 žmonių, šiandien girdisi, kad jį ketiną siųsti daug daugiau. Taiposgi Vadas iš ryto buvo susitaręs kad prancūzai su anglais iškelsiu nedaugiau 60-100 šiandien pasirodo jie norį kelti daug daugiau. Visas susitarimas laikosi žodžiu, raštu nėra nieko fiksuota. Į visus reikalavimus fiksuoti sutartį raštu jie atsako jiems ne leidžiąs to daryti jūjų autoritetas. Tuo būdu viskas priklauso nuo jūjų gerosios valios. Ar ta jų geroji vale mūsų neapgaus – parodys ateitis. <….> Komisija pasiliko sau dar rezervą kad visas susitarimas turės būti patvirtintas Ambasadorių Konferencijos, tuomi jie pasilieka sau visuomet galimybę pasitraukti nuo duotojo žodžio. Jeigu viskas tas daroma gryna sąžine be užpakalinių minčių, tai dar nebūtų nieko taip blogoj bet gali būti ir taip, kad jie laukia tik geresnies progos idant be kovų ir aukų atstačius status quo. Ūpas čia blogas, nes visi tą pavojų nujaučia, ypač kariuomenė“, – rašė premjero atstovas.

Jis ir vėl pažymėjo, jog būtų linkęs laikytis griežtesnės pozicijos, kuri esą galėjo duoti geresnių rezultatų, bet neturėdamas aiškių nurodymų iš Kauno nenorėjo ginčytis su A. Smetona, nes „tai ir savaimi nemalonu ir demoralizuojančiai veiktų į Klaipėdiečius“.

Savo pranešime jis taip pat informavo, ka į Klaipėdą jau buvo atvykęs Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Prekybos departamento direktorius Stasys Liutkus, kuris tarėsi su Direktorija taip pat dėl lito įvedimo ir ekonominės sienos panaikinimo.

„Dalykai neeina taip sklandžiai kaip norėtusi nes klaipėdiečiai – labai atsargus ir bijo papulti į kokį klastą. Žinoma, daug agituoja pirkliai, kurie iki šiolei laikėsis daugiausiai iš kontrabandos ir todėl ekonominės sienos panaikinimas jiems yra labai nepageidaujamas“, – rašė J. Purickis.

Jis pakartojo jau anksčiau išsakytą mintį, kad Klaipėdoje būtina kuo greičiau atidaryti Lietuvos banko skyrių, kad būtų galima krašte įvesti litą.

„O veleik litų įvedimai čionai yra kuogreičiausiai reikalingas nes prie dabartinio netvarkingo finansinio šeimininkavimo ir markės kritimo susidarys toks didelis deficitas biudžete, kad jis labai apsunkins Lietuvos Valstybės biudžetą. Kiek man teko patirti tarp pajamų ir išlaidų nėra jokios proprocijos ir juo tolyn skirtumas vis eina gilyn. Vienintelis iš to išsigelbėjimas – sutvarkyti biudžetą padėjus pamatan tvirtą valiutą – litą. Kai kurie sunamesni Klaipėdiečiai patys tą pradeda suprasti, bet dauguma dar turi baimės ir visokių abėjonių“, – dėstė premjero atstovas.

Komisaras sutartinai laikytas nepageidaujamu

Tarp tos dienos dokumentų yra ir telefonograma, kurioje aprašytas premjero E. Galvanausko ir A. Smetonos pokalbis. Jo metu A. Smetona irgi informavo premjerą apie klaipėdiečių ir Ypatingosios komisijos susikirtimą dėl Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro Gabriel Jean Petisné likimo.

Gabriel Jean Petisné – centre. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Anot eksprezidento, po tokių derybų komisijos pirmininkas Georges Raoul Clenchant atvyko pas jį ir ilgai įtikinėjo, kad pastarasis perkalbėtų naująją Direktoriją nusileisti dėl komisaro. Komisijos pirmininkas tvirtino nesąs tikras, ar Ambasadorių Konferencija sutiktų skirti kitą komisarą.

„Tuomet aš jam atsakiau, kad ir aš pats atsimenu jog komisija visam posėdžiui pareiškė, kad vietoje Petisnės ji atstovausianti alijantus. Aš pabrėžiau, kad galiu ir toliau padėti komisijai tvarkytis kaip ligi šiol padėjau, bet jei paliks Petisnė, tai aš būsiu priverstas mūsų valdžiai dimisijon, nes aš tuomet jei Petisnė pasiliktų komisaru jokios įtakos nebeturėčiau ant vietinių gyventojų ir iš viso Klaipėdos krašto klausimu nebegalėčiau darbuotis nustatytoje krypty. <…> Klenchan darė man įspūdžio, kad jis pats nėra suinteresuotas palikime Petisnės, kad daugiausia intriguoja komisijos narys anglas, kuris kaip daugelis įtaria daręs drauge su Petisne didelį biznį Klaipėdos krašte“, – cituojamas A. Smetona telefonogramoje.

Eksprezidento minėtas komisijos narys anglas buvo Britanijos konsulas Dancige Basilis Homfray Fry.

A. Smetona savo ruožtu premjerui skundėsi J. Purickiu, kad pastarasis esą nepalaiko su juo „jokio kontakto“, tad jis neturėjo ir raštiško naujosios Direktorijos narių pareiškimo, jog jie nepradės darbo kol Klaipėdoje liks G. J. Petisné.

„Man pačiam kaip Lietuvos atstovui visai nepatogu vaikščioti į Gelbėjimo komitetą arba į Direktoriją, kurių žingsniai yra sekami šnipų. Taigi įsakykite Peteraičiui (Purickio slapyvardis – M. V.), kad jis man darytų savo laiku pranešimus, kitaip esant jo funkcija būtų man visai nesuprantama“, – dėstė A. Smetona.

Jis taip pat premjerą informavo, kad vasario 11-ąją nusprendė surengti pusryčius, į kuriuos pakvietė visą komisiją, sąjungininkų pajėgų Klaipėdos krašte vadą E. G. Trousson su adjutantu. O kad pasibuvimas būtų mažiau formalus jis į Klaipėdą pasikvietė ir savo žmoną Sofiją, tad premjero teiravosi, gal jis žinąs, ar sutuoktinė jau išvažiavo iš Kauno (E. Galvanauskas pokalbio metu nurodė tai išaiškinti ir netrukus patvirtino, kad Smetonienė važiuoja pas savo sutuoktinį).

Sofija ir Antanas Smetonos. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Taip pat eksprezidentas informavo, kad tądien prancūzai iš karo laivų į kareivines perkėlė 150 jūreivių.

E. Galvanauskas savo ruožtu A. Smetonai dėstė, jog G. J. Petisné „reikia būtinai prašalinti“, kad pastarasis negalėtų Paryžiuje pasirašant sutartį dėl Klaipėdos krašto perdavimo dalyvauti kaip jo komisaras, nes „darytų nepakenčiamas“ Lietuvai intrigas. Anot premjero, Direktorija turėtų laikytis šiuo klausimu kietai ir dar „konfidencialiai ir privačiai galėtų pasakyti, kad Frey taipogi nepageidaujamas kaip Petsinė biznio kompanjonas“.

„O juos palikus abudu tai visai būtų pavojinga“, – reziumavo premjeras, patikinęs, jog bandys paveikti Santarvės valstybių atstovus Kaune, jog jie patartų Paryžiui atšaukti G. J. Petisné, o atskirai per Italijos ir Prancūzijos ambasadorius bandysiąs „mest šešėlį ant Frey“.

E. Galvanauskas dar nurodė A. Smetonai, kad šis patartų Ypatingosios komisijos pirmininkui pašalinti ir „bent svarbiausius iš Vokietijos valdininkus“ bei padėti Lietuvai perimti krašto susisiekimo sistemą.

Pasisakydamas dėl J. Purickio premjeras patarė A. Smetonai per savo sekretorių ar adjutantą pasikviesti jį pas save arba paprašyti, kad pats įteiktų kiekvieną dokumento projektą ar Direktorijai duodamų instrukcijų projektus.

Baigiant pokalbį A. Smetona pasiūlė į jau brendusias derybas Paryžiuje dėl Klaipėdos krašto autonomijos ir tranzito sąlygų siųsti D. Zaunių, „kurs dabar Klaipėdoje neužimdamas jokios atsakomos vietos tikrai sakant neturi ko labai veikti“.

„Aš manau, kad teks man važiuoti drauge su tamsta Paryžiun. Iš Klaipėdos gi krašto reikės paimti direktorijos pirmininką“, – sureagavo premjeras, išreiškęs įsitikinimą, kad D. Zaunius būtų daug naudingesnis Klaipėdoje nei Paryžiuje.

Tada jau A. Smetona jam atšovė, jog labai abejoja, ar yra reikalas jam „visą Klaipėdoje palikus važiuoti kelioms dienoms Paryžiun“, ypač dėl to, kad „aktyvioji Lietuvos politikos visuma“ jam esą nėra gerai pažįstama, tad, jo nuomone, užtektų Paryžiun važiuoti ir vienam premjerui.