1923 metų vasarį sąjungininkams artėjant prie sprendimo perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai, čia ir toliau tvyrojo įtampa dėl vis stiprėjusių vietinių lietuvių separatistinių nuotaikų. Net ir iš Mažosios Lietuvos kilęs ir į Klaipėdą atsiųstas diplomatas Dovas Zaunius tuomet negalėjo karčių žodžių savo tėvynainiams.
Apie 1923 m. vasario 11-12 dienų įvykius, užfiksuotus dokumentuose, dabar saugomuose Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) ir pasakos dar vienas ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda“ rašinys.
Dovas Zaunius. Prancūzijos nacionalinės bibliotekos (Agence de presse Mondial Photo-Presse) nuotr.
Dėl komisaro pasiektas kompromisas
Neoficialus Lietuvos premjero Ernesto Galvanausko atstovas prie „sukilėlių valdžios” Juozas Purickis vasario 11-ąją konfidencialiame pranešime savo viršininką informavo, jog Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui derintis su Ambasadorių konferencijos į Klaipėdą pasiųsta Ypatingąją komisiją buvo rastas kompromisas dėl Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro Gabriel Jean Petisné likimo.
„Komisija pareiškė kad Pétisné turės pasirašyti naujos Direktorijos paskyrimo aktą ir Komisijai išvažiavus toliau eis Komisaro pareigas kolei nebus išrištas Klaipėdos klausimas. Komitetas tam sumanymui griežtai pasipriešino bet Komisija nenusileido ir teisinosi tuo kad turinti tokias instrukcijas. Buvo pavojus kad visos derybos gali suirti. Pagaliaus Komisija nusileido siūlydama šitokį kompromisą: Direktorijos paskyrimo aktą pasirašo Komisija ir Pétisné kuris tačiau ilgai nepasilieka. Komitetas reikalavo kad Pétisné būtinai išvažiuotų kartu su Komisija. Komisija kiek pasiginčyjusi su tuom sutiko, bet užklausė Paryžiaus. Laukiama atsakymo“, – rašė J. Purickis.
„Didelei geri vyrai ale labai šlekti muzikantai“
Kitą dieną keturių puslapių pranešimą E. Galvanauskui iš Klaipėdos surašė čia iš Rygos, kur iki tol ėjo Lietuvos pasiuntinio pareigas, deleguotas mažlietuvis Dovas Zaunius. Pastarojo Ypatingoji komisija prieš keletą dienų visgi buvo nesutikusi patvirtini naujos Klaipėdos krašto direktorijos pirmininku, nes jis buvo gimęs anapus Nemuno buvusiuose Rokaičiuose, kurie po I pasaulinio karo liko Rytų Prūsijoje.
„Jau pirmieji žingsniai Klaipėdoje man parodė, kad čionai centralizmo nusistatymas galima pravesti ne persuazijos – vietinių gyventojų įtikinimo keliu – o vien tik diktatūros keliu, paimant savo rankosna krašto direktoriją ir vedant savo linija, vietiniams veikėjams perdaug jos ir neaiškinant. Vidujinę politinę padėtį čionai aš suprantu šitaip: vietiniai veikėjai, ar tai darydami koncesiją gyventoju upui, ar tai savo pačių iniciatyva, yra nusistatė gana separatistiškai, ir norėtų kiek galint plataus savarankiškumo; susiliejimas su Lietuva, tai jiems visiems kuone be išimties reiškia baidyklę. Čia tai ir tuojau kyla princialis klausimas, kokią liniją musų valdžia mano kad galės pravesti mažosios Lietuvos prijungimą, ar tai palaikydama moraliai ir materialiai mažosios Lietuvos veikėjų judėjimą, ar paimdama susvis savo rankosna visa akciją, pati diriguodama, įsakydama vietiniams veikėjams kas reikia daryti ir ko reikia nedaryti“, – rašė D. Zaunius.
Jis dėstė susidaręs įspūdį, kad Lietuvos valdžia renkasi pirmą variantą, o tai reiškia „didį decentralizavimą“ ir „perdidelį palaidumą“, nes Mažosios Lietuvos veikėjų siekiai, anot jo, buvo „suvis neaiškūs“. Pasak D. Zauniaus, pastarieji siekė „lietuviško Freistaato“. Tokiai grupei jis priskyrė Jokūbą Stikliorių, Vilių Gaigalaitį „ir truputį“ Erdmoną Simonaitį.
Krašte, anot D. Zauniaus, buvo ir centralizmo šalininkų, tačiau „jų energija nedidelė ir jie reikale gali mažai sverti“. Diplomatas taip pat dalinosi mintimis, kad „centralizmo aiškinimas ir propagavimas labai būtų nepopularus“ ir kad tokią politiką galima vykdyti, bet negalima daug apie ją kalbėti. Kaip tokios pozicijos šalininką jis matė Martyną Jankų bei „jaunesniuosius ir ne taip labai pasižymėjusius veikėjus“.
„Manau, kad musų valdžia turi paimti visą judėjimą savo rankosna, tuolabiau, kad ji ir dabar faktinai jau neša to judėjimo išlaidas. Tam tikslui neleistina, kad pasiliktų esamoji čionai visai decentralizuota, jei pasakysiu palaida sistema“, – rašė D. Zaunius.
Anot jo, padėtis, kai krašte veikė Lietuvos atstovas Jonas Žilius, Lietuvos vyriausybės atstovas prie Ypatingosios komisijos Antanas Smetona, sukilėlių vadovybė ir dar J. Purickis, buvo „tikras visam dalykui pavojus“. Tai esą sudarė galimybes vietiniams veikėjams, turėjusiems kitokį požiūrį nei Lietuvos valdžia, „perdaug liuosybės reikšti“ kenksmingas idėjas, nors pastarieji savo autoritetą įgijo tik Lietuvos surengtos karinės operacijos dėka.
Diplomatas taip pat dėstė savo nuomonę, jog buvo padaryta klaida, kai sukilėliai kalbėjosi su sąjungininkų atstovais apie Klaipėdos krašto autonomiją Lietuvos sudėtyje.
D. Zaunius pripažino, kad paraleliai turėtų būti ruošiamas Mažajai Lietuvai skirtas statutas, numatantis autonomiją pagal vadinamojo Šilutės Seimo nutarimą, bet esą negalima leisti „alijantams duoti kištis į tuos klausimus, jei nenorime pripažinti, kad sukilimas jau žlugo“.
„Musų mažieji lietuviai yra gal, tariant jų pačiu terminu: didelei geri vyrai ale labai šlekti muzikantai ir duoti jiems palaidai veikti, reiškia duoti alijantams galimybės užšachuoti Lietuvos valdžią su jos pačios kūdikiu. Nepakanka, kad Jiems butą kas duoda gerus patarimus“, – rašė diplomatas.
Kartu jis tikino, jog būdamas kandidatu į naujosios Direktorijos vadovus buvo nusiteikęs geriau pagadint savo „asmenišką varda“ Mažojoje Lietuvoje, bet panaudoti šią poziciją, kad „nedaleisti nieko, kas galėtų pakenkti Lietuvos šansams ir reikalui esant suvis nesiskaityti suprusu lietuvių norais“.
D. Zaunius aiškino, kad Lietuvos veikimas Klaipėdos krašte turi būti vykdomas per vieną žmogų, jog būtų „pravesta absoliute disciplina“, jo turinti klausyti ir Direktoriją, „kuri turi pasidaryti ne kas daugiau negu maskuota“ Lietuvos valdžios įstaiga.
„Jeigu gi prusų lietuviai nenorėtų to, tai reikia pavartoti prievartos priemones, o jų mes turime. <..> De fakto musų sistema turi būti tokia, lyg mes jau ant visados krašte šeimininkai, kad ir tatai užmaskuoti reikia“, – rašė D. Zaunius, pranešimo gale išdėstęs, jog mano, kad tolesnis jo buvimas Klaipėdoje neturi prasmės bei prašęs telegrama jam duoti įsakymus, ką toliau daryti.
Pasisakė prieš ekonominės krizės skatinimą
Apie galimas grėsmes dėl Lietuvai nepalankaus statuto tą pačią dieną premjerui rašė ir J. Purickis.
„Iš visoko matyti kad Santarvė norės šį reikalą paimti savo rankosna, kitaip sakant, tokį statutą Lietuvai oktrojuoti. Tas mums būtų labai negeistina, nes Santarvė galėtų oktrojuoti mums labai nepatogų statutą it ateityje norėtų į šitą klausimą kištis“, – prognozavo premjero atstovas.
Jis siūlė Lietuvos valdžiai laikytis nusistatymo, jog Klaipėdos kraštas turi būti prijungtas pagal Šilutės Seimo rezoliucijoje numatytus pagrindus, suteikiant jam autonomiją savivaldos, kultūros ir tikybos srityse.
J. Putrickis taip pat informavo premjerą, kad tądien pas A. Smetoną vyko pasitarimas dėl ūkio reikalų, kurio metu Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Prekybos departamento direktorius Stasys Liutkus siūlęs klaipėdiečiams daugiau nebeduoti jokių paskolų bei pašalpų ir taip tyčia vesti kraštą prie ekonominės krizės, kad būtų pakirstas klaipėdiečių separatizmas ir jie patys norėtų kuo greičiau susijungti su Lietuva. Esą dėl tokios padėties būtų galima versti kaltę sąjungininkams.
„Šita politika, mano manymu, yra pavojinga nes, aš manau, kad už ekonominį krizį gyventojai kaltins ne Santarvę, ne ką kitą, bet Lietuvą. 0 kadangi tai yra jautriausi gyventojų pusė tatai ekonominis krizis gali kaip tik visus net ir lietuvius sukelti prieš Lietuvą ir duoti galimybės mūsų priešams/interesuotiems Klaipėdos krašte nusigriebti už šito ir suardyti mūsų visą plianą. Todėl, aš manyčiau, kad prie ekonominio krizio vesti nereikėtų tiktai ne paskolų keliu bet padedant jiems sutvarkyti ir subalansuoti biudžetą. Šiam tikslui reikėtų jiems aiškiai pasakyti kad Lietuva iki šiolei šelpė Klaipėdą kolei buvo sukilimo periodas, bet dabar Klaipėda pati turi rūpintis sutvarkyti savo biudžetą, Lietuva iš savo pusės pasistengs savo specialistais padėti. Ekonominis krizis būtų ir politiškai pavojingas ir ekonominei kenksmingas, nes jis vis viena pagaliaus apsunkintų Lietuvos biudžetą“, – savo nuomonę dėstė J. Purickis.
Šilutėje 1923-01-19 Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas nutaria, kad išvaduotą kraštą priglausti prie Lietuvos. Viso dalyvavo 120 asmenų.
Skelbiami laiškai, t.y. vienas premjero Galvanausko atstovo Purickio, kuris daruojamas 1923-02-11. Jis rašo, jog Klaipėdos kraštas turi būti priglaustas pagal Šilutės Seimo rezoliucijoje numatytus pagrindus, suteikiant jam autonomiją savivaldos, kultūros ir tikybos srityse. Purickis rašo ir apie tai ką siūlo Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Prekybos departamento direktorius Stasys Liutkus. Jis siūlo, kad klaipėdiečiams daugiau nebeduoti jokių paskolų bei pašalpų ir taip tyčia vesti kraštą prie ekonominės krizės, kad būtų pakirstas klaipėdiečių separatizmas ir jie patys norėtų kuo greičiau susijungti su Lietuva.
Jei jau 1923-01-19 Šilutės Seimelyje buvo priimtas nutarimas prisiglausti prie Lietuvos, tai kam reikia priimti papildomą nutarimą dėl priglaudimo? Koks tikrasis šio laiško tikslas?
Tame laiške rašoma ir apie Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto derybas su Ambasadorių konferencijos į Klaipėdą pasiųsta Ypatingąją komisiją. Vienas iš derybų punktų buvo, kas turi vadovauti Direktorijai. Sukilimo metu vadovavo Erdmonas Simonaitis. Antantės valstybės siuntė ne vieną notą, kad E. Simonaitis negali būti Direktorijos vadovu. Ypatingoji komisija siūlė Petisne, o Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas mažlietuvį Dovą Zaunių. Jis Ypatingajai komisijai netiko, nes buvo gimęs už Nemuno, o tas lietuviškas žemes Versalio taikos sutartimi neatskyrė nuo šiaurinės Rytų Prūsijos, o paliko Vokietijai. Pagal Ypatingąją komisiją Direktorijos vadovu gali būti tik gimęs Klaipėdos krašte. Todėl Zauniaus laišką, o tai įsižeidusio, kurio nepaskyrė į Direktoriją, ir reikėtų vertinti kaip nuskriausto mažlietuvio nuomone. Todėl jo laiške daugiau pletkų ir pykčio, o ne istorinės tiesos.