Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai išvakarėse ekonominė padėtis čia buvo nepavydėtina. Apie tai liudija Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) dabar saugomi 1923-iųjų vasario dokumentai. Iki pat paskutinės akimirkos čia vis dar virė ir politinės aistros dėl Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro Gabriel Jean Petisné likimo.
Apie šiuos istorinius momentus ir pasakoja dar vienas ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda“ rašinys.
Prancūzijos karo laivai Klaipėdos uoste 1923 m. pradžioje. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Trūko šimtų milijonų
Neoficialus Lietuvos premjero Ernesto Galvanausko atstovas prie „sukilėlių valdžios” Juozas Purickis vasario 13-ąją atsiųstame dar viename konfidencialiame pranešime savo viršininką informavo, jog konfliktas dėl G. J. Petisné likimo visgi dar nebuvo išsisprendęs.
Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VLMGK) buvo išsiuntęs telegramą Ambasadorių konferencijos prezidentui bei atskirai Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Italijos užsienio reikalų ministrams, kurioje tikino, jog negali „nieku būdu sutikti kad p. Petisnė būtų paliktas Aukštojo komisaro vietoje, nes jojo palikimas išsauktų sumišimą ir kraujo praliejimą“. Komitetas prašė, kad „vardan Krašto ramybės“ komisaras ir jo kabineto vadovas Emile Laroche kuo greičiau išvyktų.
J. Purickis taip pat informavo premjerą, kad Klaipėdos krašto finansinė padėtis tuo metu atrodė „labai liūdnai“. Pasak jo, neatidėliotinoms išlaidoms (algoms, pašalpoms ir kitiems einamiesiems administracijos reikalams) reikėjo 325 mln. markių ir iš šios sumos trūko 320 milijonų (120 000 litų tų dienų kursu).
„Šiam deficitui padengti kitų šaltinių nėra kaip tik Lietuvos paskola. Jeigu greitu laiku nebus gauta pinigų – tai turės sustoti mokėję algas ir dengti kitas administracijos išlaidas taip kad Valdžios aparatas turės pairti. Didžiausioji šio deficito priežastis yra markės nukritimas o paskui prekybos ir pramonės stagnacija. Prekių Klaipėdos krašte labai trūksta, jas išpirko lietuviai ir alijantai, naujų įvežama labai mažai. Pirkliai sako kad vokiečiai tyčia nepraleidžia, bet gal čionai slepiasi ir pirklių politika. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie pramonę. Kadangi daugiau kaip pusė pajamų susidarydavo iš muito, tatai dabar užsienio prekybai nukritus ir pajamų šaltinis labai sumažėjo. Nors Direktorija muitus pastaruoju laiku ir pakėlė apie 200 %, bet tas pakėlimas dalyko pataisyti negalėjo“, – rašė J. Purcikis.
Pasak jo, nebuvo galima gauti realių statistinių duomenų, tačiau premjero atstovas spėjo, kad bedarbių tuo metu krašte galėjo būti beveik tūkstantis, iš kurių apie 400 – uosto darbininkai.
„Vokiečiai ir kiti mums priešingi gaivalai agituoja tarp darbininkų kaltindami už visų ką Lietuvą. 10 tūkstančių centnerių rugių atgabentų ir dar gabenamų užteks neilgiau kaip tris keturioms savaitėms. Pas vietos ūkininkus javų irgi labai nedaug nes derlius šiemet buvo labai blogas. <…> Aš skaitau būtinai reikalingu Lietuvai daryti visas pastangas kad prie ekonominio krizio neprileidus, nes jeigu pirmiau ir buvo pamato Klaipėdos Kraštą ekonominiai bojkotuoti, tai dabar kuomet valdymą paėmė lietuviai, tokis bojkotas būtų vanduo ant „freistatininkų“ ir kitų mūsų priešų malūno. Todelei aš siūlyčiau duoti kuogreičiausiai dar 50 000 litų pažadėtos paskolos ir pasirūpinti kiek galima subalansuoti krašto pajamas ir išlaidas“, – dėstė J. Purickis.
Kardinalų pokytį lėmė ir premjero pozicija
Po poros dienų, vasario 15-ąją, jis premjerą jau informavo, kad konfliktas dėl G. J. Petisné išsisprendė VMLGK kapituliavus – sutikus, kad komisaras ir toliau dar kurį laiką „beveik be sąlygų“ eitų savo pareigas.
„Šio konflikto eisena geriausiai ilustruoja Komiteto darbuotė: šį klausimą Komitetas debatavo beveik dvi dieni. Buvo pasakyta daug karštų kalbų, daug prisiginčyta, padaryta nemaža vienas kitam asmens priekaištų ir pagaliaus po dviejų dienų debatų buvo išnešta rezoliucija“, – rašė J. Purickis.
Knygoje „1923-ieji. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“ detalizuojama, kad vasario 13-ąją, priešpiet vykusio VMLGK posėdžio metu ir kariuomenės vadas Jonas Polovinskas-Budrys, ir Direktorijos vadovas Erdmonas Simonaitis perdavė E. Galvanausko poziciją nesutikti, kad G. J. Petisné toliau liktų savo pareigose. Vakare surengto dar vieno posėdžio metu Jokūbas Stikliorius dėstė, kad verta persvarstyti tokią nuostatą ir neoficialiai pranešti Ypatingajai komisijai, kad G. J. Petisné gali likti dar 3-4 dienas po naujosios direktorijos sudarymo, bet tokiam pasiūlymui nebuvo pritarta. Vasario 14-ąją komitetas vėl sprendė šį klausimą ir J. Polovinskas-Budrys, gavęs nurodymą iš Lietuvos premjero, jau įtikinėjo, kad reikia nusileisti dėl prancūzo komisaro, ir J. Stiklioriaus siūlymu komiteto dauguma nubalsavo už rezoliuciją, kurioje sutinkama, kad G. J. Petisné dar kelias dienas likty vyr. komisaru.
„Jeigu Petisné pasiliks neilgai – tai jis negalės daug pakenkti, bet jeigu 4 dienos pavirsti 4 mėnesiais, tai Petisnés palikimas gali daug pridaryti blogo, nes tai yra gudrus intrigantas, turintis čia daug agentų ir ryšių todėl veikdamas per Masigly (Rene Massigly, Prancūzijos diplomatas, tuo metu Ambasadorių konferencijos generalinis sekretorius – M. V.) Ambasadorių Konferencijoj, kartu dirbs pačiame Krašte kad suskaldžius lietuvius ir sustiprinus freištatininkus. Jisai gi laiko savo rankose ir dabartinę Komisiją juo labiaus kad tos Komisijos du nariu, konsulai Fry ir Aloisi yra su juo ankštai surištu bendru bizniu“, – rašė J. Purickis.
Informavęs, kad vasario 15-ąją pradėjo veikti formaliai Ypatingosios komisijos paskirta nauja direktorija, vadovaujama Viktoro Gailiaus, jis pateikė ir savo vertinimą.
Jokūbas Stikliorius ir Viktoras Gailius 1923-iųjų vasarį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
„Ji atrodo silpnokai ypač iš lietuvių pusės, nes Prmininkas p. Gailius iki šiolei jokios administracinės praktikos neturėjo /nors aš jį skaitau nusimanančiu ir gabiu žmogumi/ o kitu du lietuviu Birškus ir Borchertas, kiek man teko juos pažinti atrodo taip silpnai, kad aš stebiuosi kaip lietuviai galėjo juos parinkti. Lietuviai teisinasi kad kitų nebebuvo. Vokiečiai Falk ir Fanar yra daug gudresni ir suktesni /ypač Falk, pirklių atstovas/. Jeigu dar paimsim domėn kad beveik visi aukštesnieji valdininkai įvairių skyrių direktoriai, yra vokiečiai, todėl visas administracijos aparatas pasiliks vokiečių rankose. Vokiečiai valdininkai – neblogi administratoriai, bet užtai didžiausi rutinistai be jokios iniciatyvos ir sumanumo. Žinoma jie visi yra didžiausi priešai apskritai visokių inovacijų, o ypač tų, kurios veda prie susivienyjimo su Lietuva. <…> Labai būtų svarbu kad naujoji Direktorija pasirūpintų įtraukti kuodaugiausia lietuvių į administracijos aparatą, ypač pasistengtų sunaudoti dr. Zauniaus pajėgas, kuris čia sėdi čia be darbo nubodžiauja ir nori grįžti Lietuvon”, – dėstė J. Purickis.
Šiame pranešime jis taip pat vėl informavo apie ekonominę krašto padėtį – čia per dvi-tris savaites kainos buvo išaugusios nemažiau 200 proc.
„Kainos maisto, rūbų, būtų bendrai imant susilygino su Kauno kainomis ir turi tendenciją kilti dar daugiau. Pirmoji šios brangenybės pasekmė – tai skurdas ypač darbininkų ir mažų renteninkų tarpe. Direktorija nuo ryto iki vakaro laiko apgulę minios bėdnuomonės jiekančios pašalpų arba darbo. Pašalpų davinėjimas eina netvarkingai todėl nors aikvojama nemaža pinigų bet tikrai reikalaujančių sušelpiama nedaug. <…> Prekyba ir Pramonė apmirė. Sulyg Direktorijos žinių bedarbių esą apie 1000 bet privatus šaltiniai tvirtina kad tas skaičius yra daug didesnis“, – premjerui rašė jo atstovas.
Užtatai dabar visa pramonė (kiekos jos belikę) atsidūrė „draugiškose” užusieniečių rankose… Ne tik Klaipėdoj, bet ir Lietuvoj visoj. O ko tikėtis kai valdžią užgrobė nekrikštai nelietuviai….