Realybė ir suprantamas pasaulis yra skirtingi

Mums rašo
Vytautas Valevičius
2024-03-27

Kodėl filosofija nėra mėgiama? Kodėl dauguma suvokia šios profesijos ar specialybės grupę arba kaip „parazitus“, arba kaip „atvykėlius ne iš šio pasaulio“. Gal todėl, kad jie per dažnai atskleidžia tai, ko dauguma nenori matyti ar net žinoti.

Aišku, patogiau gyventi pasaulyje, kur viskas paprasta ir aišku. Pamiegojai, pavalgei, pabendravai ir gerai. O jei neturi ką valgyti, jei skurdžius? Kas čia kaltas? Jei neturi, kur miegoti, nes esi benamis, ką daryti? Jei esi jaunas, norisi pramogų, o pinigų mažai, iš kur juos paimti? Tokių dalykų galima vardinti tūstančiais ir jie niekada nesibaigia. Gal geriau sau nekvaršinti galvos? Deja, mažai kam tai pavyksta. Net tos tarsi smulkios problemos verčia pagalvoti ir bandyti suprasti, kas sukelia problemas ir kaip jas spręsti. Buitine kalba tai skamba kaip „filosofija“. Ne visai tiesa, bet mąstymas reikiama kryptimi.

Pirmas bene svarbiausiais klausimas, kuris iškilo prieš daugelį metų, yra apie tai, ar pasaulis yra toks, kokį mes matome? Mūsų kūnas gali remtis melagienomis, kurias pats ir sukuria. Tai būtų regos, klausos, uoslės, lytos ir skonio duomenys.

Pradėkime nuo regos pavyzdžių. Dar mokykloje susipažįstame su miražu, t.y. su vaizdu to, ko nėra. Moksliškai optinė iliuzija (taip pat vadinama regėjimo iliuzija) yra iliuzija, kurią sukelia regėjimo sistema ir kuriai būdingas regėjimo suvokimas, kuris, be abejo, skiriasi nuo tikrovės. Iliuzijų būna pačių įvairiausių; juos suskirstyti į kategorijas sunku, nes pagrindinė priežastis dažnai nėra aiški. Klasikinis fizinio iškraipymo pavyzdys būtų akivaizdus pusiau panardintos į vandenį lazdos lūžis; fiziologinio paradokso pavyzdys yra judesio pasekmė (kai, nepaisant judėjimo, padėtis išlieka nepakitusi). Esant optinei iliuzijai, mums pateikiama klaidinanti informacija, dėl kurios matome du dalykus, suabejojame kažko dydžiu, matome nejudantį vaizdą kaip judantį vaizdą arba ateiname į daugybę kitų galimų klaidingų vaizdo interpretacijų. Jie teikia mums svarbių pamokų, kaip netikėti viskuo, ką matome. Bet kuris meno žinovas yra girdėjęs apie perspektyvą, kuri yra ne kas kita kaip erdvės iliuzija, todėl galima sakyti, kad mene regėjimo iliuzijos yra vos ne pagrindas.

Klausos iliuzijos yra klaidingas tikro garso ar išorinio dirgiklio suvokimas. Ši saviapgaulė yra optinės iliuzijos atitikmuo: klausytojas girdi arba garsus, kurių nėra arba garsus, kurie neturėtų būti įmanomi. Panaši į klausos iliuzijas yra ir vaizdo klaidų atmainos. Daugelis klausos iliuzijų, ypač muzikos ir kalbos, atsiranda dėl mūsų patirties, išsaugotos atmintyje. Supaprastintai tai būtų aiškinama kaip tam tikros patyrimo matricos „uždėjimas“ ant klausos duomenų. Bene aiškiausias visiems žinomas pavyzdys yra radijas. Radijo teatre kuriami garsai siekiant sukurti gamtos ar gatvių realybės iliuzijas.

Prisiminkime, kaip sukeliami dirbtiniai vandens čiurlenimo ar lietaus garsai, gatvės triukšmas ar vaiko verksmas. Visa tai veik visada remiasi iliuzija, panašumu. Mūsų smegenys ne tik atpažįsta ir apdoroja garsą, bet ir daro išvadas, kad nustatytų, ką tiksliai turėtume girdėti. Jei mūsų smegenys tikisi, kad tam tikra nata ar žodis bus muzikinio ar kalbos modelio dalis, jos gali įterpti tą natą ar žodį, nesvarbu, ar mes jį iš tikrųjų girdime, ar ne. Smegenys perims ir sukurs garsą, kurį nori girdėti, neatsižvelgiant į tai, kokius garsus jūs girdite. Iliuzijos parodo skirtumą tarp suvokimo ir tikrovės. Mes linkę pasitikėti savo suvokimu ir instinktais, kurie diktuoja mūsų veiksmus, tačiau tie suvokimai nėra neklystantys. Optinės iliuzijos verčia mus abejoti tuo, ką matome. Klausos iliuzijos moko mus, kaip mūsų ausis galima apgauti, kad išgirstų dalykus, kurių iš tikrųjų nėra. Dar turi pasakyti, jog klausos iliuzijos pagrįstos ir mūsų klausos aparato netobulumu. Dėl to dažnai žmogus negali nustatyti net iš kur sklinda garsas.

Lytos iliuzijos yra gana retos, nes pagrindinės žinios daugumai patenka per kitus kanalus. Nesunku su jomis susipažinti praktiškai, nes yra ir žaidimų, kurie vyksta užrištomis akimis, parodos tamsoje. Taip atsiveria kitos mūsų pažinimo dalys. Noriu pabrėžti, jog tai santykinai nedaug tyrinėta tema tik atrodo mažiau reikšminga, nors visas mūsų kūnas yra jautrus išoriniam pasauliui per lytos funkciją. Lytima ne tik pirštais, bet ir kojomis, pilvu ar pakaušiu, pėda ar šlaunimi. Tiesa, šių iliuzijų įtaka santykinai nedidelė, todėl mažai tiriama. Kalbant apie mūsų vadinamuosius penkis pojūčius, ryškėja, kad vis dar neturi savo savarankiško svorio (gravitacijos) ar šilumos pojūčiai. Jie paslepiami po lytėjimo pojūčiu, nors tai nėra teisinga.

Skonio iliuzijos yra apiformintos, jos vadinamos kulinarija. Bet pradėkime nuo pamatų. Anksčiau buvo žinomi tik keturi pagrindiniai skoniai – rūgštus, kartus, saldus, sūrus – ir jų receptoriai. Tuo tarpu Tolimųjų Rytų (kinų, japonų) virtuvėje nuo seno naudojami patiekalai, turintys umami skonį. Bet mums svarbu ne pats skonis, bet jo apgavimas norima linkme. Kitaip sakant, manipuliacija. Labai nesiplečiant citata iš lietuviškos Wikipedijos: „Gardžio stipriklis (aromatą ir skonį stiprinanti medžiaga, aromato ir skonio stipriklis, skonį gerinanti medžiaga, skaniklis) – maisto pramonėje naudojamas maisto priedas, kuris sustiprina maisto produkto ar gėrimo skonį ir kvapą, paryškina jo turimus kvapą ir/ar skonį. Gardžio stiprikliai dažnai suteikia umaminį skonį. Gardžio stiprikliai yra įprasti „greito maisto“ komponentai. Jie dažnai dedami į pusfabrikačius, greito paruošimo sriubas, mėsos konservus, vakuuminėse pakuotėse parduodamus pjaustytus mėsos gaminius, padažų koncentratus, bulvių traškučius, netgi į prieskonių mišinius.Etiketėje šios kategorijos medžiagos paprastai žymimos naudojant E numerį ir yra intervale E600-699, tačiau yra šiomis savybėmis pasižyminčių medžiagų su kitokiu numeriu. Kai kurios gardžio medžiagos žadina alkio jausmą ir sutrikdo natūralią apetito reguliaciją. Be to, žmonės gali tapti priklausomais nuo šių medžiagų skonio. Todėl mitybos specialistai su jomis, pvz., umaminį skonį suteikiančiais glutamatais (E621, E622, E623, E624, E625) sieja vaikų ir suaugusiųjų nutukimo plitimą“.

Gaila, bet mūsų tema nėra apie sveiką mitybą. Žmonija išmoko gardinti natūralų maistą prieskoniais, tačiau su laiku juos pakeitė cheminiais dariniais. Išmoko keisti skonį, spalvą ar kvapą. Nesiimsiu globaliai kalbėti apie pasaulines apgavystes, tik teigsiu, kad šioje srityje pasiekė tokių aukštumų, kurios gali stipriai neigiamai paveikti visus.

Paskutinis apgaulingas jutimas yra uoslė. Žmonės toli gražu čia negali lygintis su gyvūnais, ypač plėšriaisiais. Net paprastas šuo užuodžia geriau nei kvapų specialistas. Aktuali tema yra jos praradimas dėl naujo viruso. Anosmija, uoslės praradimas ar kardinalus uoslės pojūčių pasikeitimas, įvardijama kaip vienas dažniausių COVID-19 simptomų, patiriamų beveik 53 proc. susirgusiųjų. Tai tik viena žmogaus pusė. Uoslės problemą labiau praskleidė praeito šimtmečio pabaigoje atrasti feromonai. Tai santykinai naujas mokslo atradimas. Kvapas gali patraukti ir atstumti ir tai ne tik apie daiktus, bet ir apie žmones. Nors tam tyrimų dar trūksta, bet jau aišku, kad meilei kūno kvapai ne mažiau svarbūs, nei kiti dalykai. Dabar jau žinoma, kad yra feromonų – medžiagų, reguliuojančių beveik visų žinomų gyvūnų, įskaitant žinduolius, vabzdžius, žuvis ir reptilijas (iki šiol nėra tikrumo dėl paukščių), elgseną. Jau nustatyta, kad moteriški feromonai labai veikia vyrų elgesį. Moteris, apimta stiprių emocijų, vadinamų meile, siunčia nepaprastai galingus cheminius signalus patinkančiam vyrui ir kartu slopina kitų konkuruojančių moterų potraukį. „Žmogaus feromonai traukia lytinius partnerius lygiai taip pat, kaip tai vyksta gyvūnijos pasaulyje, – sako vienas iš tyrėjų. Tie cheminiai signalai yra labai veiksmingi lyčių tarpusavio santykiuose. Kartu nauji tyrimai rodo, kad moterys taip pat nukenčia nuo kitų, jų atžvilgiu neigiamai nusiteikusių vyrų ir moterų feromonų“. Už tyrimus uoslės srityje buvo paskirta 2004 metų Nobelio premija.

Kiek bendriau. Mūsų jutimai nėra visai tikslūs, tai parodo įvairios iliuzijos. Jų dėka galima apgauti  ne tik kitus, bet ir save. Plačiau ši tema yra aprašyta mano knygoje „Apgaulė“.

Žymos: | | | | | | |

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Mums rašo

Naujasis karas bus mažai panašus į ankstesnius

Yra temos, kurių apeiti praktiškai nebeįmanoma. Viena iš jų yra karai. Nors ir gyvename Europoje, bet nuolatos mums pateikiamos žinios ...
2024-07-09
Skaityti daugiau

Mums rašo

Kaip apgauti nieko nepažeidžiant 

Yra žinomas posakis: „Jeigu jūs nesidomit politika, tai politika domisi jumis“. Paprasti rinkėjai retai žino vadovėlius ar kitas mokymosi priemones, ...
2024-07-01
Skaityti daugiau

Nuomonės

Ar yra tvarka? 

Visos televizijos, socialiniai tinklai ir laikraščiai tvirtina, kad Rusijos karai ardo tai, kas nusistovėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tai, deja, ...
2024-06-23
Skaityti daugiau



Pin It on Pinterest

Share This