Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-08-10 |
1923 m. balandžio 11-ąją iš Paryžiaus susisiekimo ministrui Benediktui Tamoševičiui premjero Ernesto Galvanausko siųstoje telegramoje buvo itin svarbus, bet, deja, neišpildytas nurodymas: „Rūpinkitės naujo gelžkelio tiesimu nuo Šiaulių į Klaipėdą. Reikėtų šią vasarą pradėti“.
Apie tai, kodėl taip nutiko, ir pasakos šis „Atviros Klaipėdos“ ciklo „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ rašinys.
Pasak Klaipėdos universiteto istoriko Vasilijaus Safronovo, E. Galvanauskas gerai pažino Klaipėdos krašto specifiką ir suprato strateginį tikslą, kurio Lietuva siekė prisijungdama šią teritoriją – uostą. Dėl to ilgai netrukus ir buvo pradėtas rengti ir Lietuvos geležinkelio tinklo sujungimo su Klaipėdos krašto geležinkeliu projektas.
„Planuota dviejų naujų geležinkelio linijų statyba, užsitikrinta Britanijos paskola jai finansuoti, bet pateikus svarstyti projektą Seimui, konjunktūriniai kai kurių jo narių interesai lėmė, kad projektas buvo palaidotas. 1924 metų birželį Ernesto Galvanausko Vyriausybė dėl to atsistatydino, o geležinkelio tinklai buvo sujungti tik 1932 metais“, – pasakojo V. Safronovas.
Jo minimą konjunktūrinius interesų istoriją, kurioje figūravo vienas turtingiausių tarpukario Lietuvos žmonių – Juozas Vailokaitis – yra aprašiusi dr. Audronė Veilentienė straipsnyje „II Seimo požiūris į santykius su Didžiąją Britanija“.
Pasak jos, dar Steigiamojo Seimo frakcijų atstovai buvo įgalioję Vyriausybę ieškoti užsienio paskolos geležinkelių tiesimo reikalams. Gedimino Galvos parašytoje jo brolio E. Galvanausko biografijoje dėstoma, kad 1922 m. pradžioje Anglija buvo sutikusi duoti Lietuvai 3 milijonų svarų sterlingų paskolą 45 metams, tačiau Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas Seime kunigas Juozas Vailokaitis pareikalavo naudotis Ūkio banko tarpininkavimu.
„E. Galvanausko Vyriausybė turėjo atsisakyti paskolos, nes tokiu atveju ji būtų labai padidėjusi, o nesutikusi su Juozo Vailokaičio pasiūlymu, nebūtų gavusi Steigiamojo Seimo pritarimo paskolai“, – rašo A. Veilentienė.
1923-iųjų lakričio 12 d. Didžiosios Britanijos vyriausybė vėl nusprendė suteikti Lietuvai milijono svarų sterlingų kreditą elevatoriams statyti ir naujiems geležinkeliams Kazlų Rūda-Tauragė ir Šiauliai-Kretinga tiesti. Pasak A. Veilentienės, dėl šios paskolos Lietuvos pasiuntinys Londone Tomas Norus-Naruševičius beveik 3 metus vedė derybas su Didžiosios Britanijos vyriausybe. Kai 1923 m. birželį jis tapo susisiekimo ministru E. Galvanausko Vyriausybėje, aktyviai tęsė derybas dėl paskolos.
1924 m. kovo viduryje oficiozas „Lietuva“ pranešė, kad sutarties projektą dėl paskolos iš Anglijos svarstė Seimo Finansų ir biudžeto, Užsienio reikalų ir Ekonominė komisijos bei pasiūlė savo pataisas. Skelbta, kad netrukus jis turėtų būti svarstomas Seime. Šios komisijos, anot A. Veilentienės, taip pat išklausė, apsvarstė ir priėmė Vyriausybės parengtą geležinkelių tiesimo projektą.
1924 m. balandžio 15 d. Seimo plenume diskutuojant dėl papildomos sąmatos geležinkeliams tiesti finansų ministras Vytautas Petrulis teigė, jog naujų geležinkelio linijų tiesimo klausimas „įėjo į tokią stadiją, kad vyriausybė gali patiekti tamstoms svarstyti visą gelžkelių statybos darbų projektą tiek techniniu, tiek finansiniu tiek ir politiniu atžvilgiais“. Pasak jo, šių linijų tiesimui einamaisiais metais buvo numatyta skirti 20 mln. litų „gyvais pinigais“ ir dar 10 mln. „medžiaga“.
„Tas didelis gelžkelių statybos darbas, kurį vyriausybė siūlo pradėti šiais metais, mūsų iždui kaštuos 120.000.000 litų. Tiesa, žymią dalį iš tos sumos mes tikimės padengti paskola iš Anglijos medžiagos pavidalu. Iš tos paskolos tiems gelžkeliams numatoma, kad galima būtų pasinaudoti ar sunaudoti 34.660.000 litų ir likusią sumą 85.000.000 teks pačiam kraštui savo pajėgomis surasti. Kadangi tie darbai išdėstomi yra keliems metams, tai šitos išlaidos, žinoma, neteks daryti vienų metų bėgyje, bet ne mažiau kaip 3 metų. Todėl ir ta didelė suma, kuri pasidarė, norint įvykdyti tą gelžkelių statybos programą, atrodo galima įvykdyti, atsižiūrint į tai, kad mūsų kraštas vis dėl to gana sparčiai ekonomiškai atsigauna“, – įtikinėjo ministras.
Reaguodamas į tai socialdemokratas Kipras Bielinis klausė, ar teisingai parinktos geležinkelio linijos, taip pat dėstė, jog paskola esą gali būti per sunki našta, kuri guls ant darbo žmonių pečių. Socialdemokratai nutarė balsuojant dėl geležinkelių projekto susilaikyti ir balsuoti prieš papildomų lėšų skyrimą.
Kunigas, verslininkas, bankininkas ir politikas J. Vailokaitis savo ruožtu aiškino, kad be geležinkelių tiesimo yra ir kitų reikalų – mokyklų statyba, žemės reformos vykdymas, savivaldybių rėmimas, Klaipėdos uosto tvarkymas, pramonės kėlimas.
„Kai aš žiūriu į šitą patiektą statybos planą, tai iš to skubotumo, kuriuo tas yra daroma, gaunamas įspūdis, kad tatai turi daugiau politinio kaip ekonominio pobūdžio“, – apie geležinkelių statybą ir Anglijos paskolą tada sakė jis.
Žydų frakcijos atstovas Joselis Roginskis aiškino, kad paskola bus sunki našta kraštui, kad daugiau kelti mokesčių negalima, todėl siūlė grąžinti projektą komisijai dar kartą apsvarstyti.
Pasak A. Veilentienės, vėliau J. Vailokaičiui kilo mintis pakeisti Vyriausybės pasiūlytas geležinkelio linijas viena tiesia iš Kauno į Klaipėdą. Esą ji būtų patogiausia, atsiperkanti, nors papildomai ir tektų sugaišti vieną „statymo sezoną“. Jis 1924-ųjų gegužę siuntė ir laišką „Lietuvos žinioms“, kuriame neigė liaudininkų kaltinimus esą kliudo priimti Anglijos paskolą ir palieka Žemaitiją be geležinkelių dėl asmeninių išskaičiavimų.
Po šiuo politiko laišku buvo paskelbtas ir dienraščio tekstas, kuriame dėstyta, jog pastarasis vis dėlto buvo suinteresuotas pats tiesti geležinkelius, o po savaitės paskelbtas ir informacija bei laiškas, liudiję, kad vasario 22 d. J. Vailoikaitis prašė firmos „W. G. Armstrong Whitworth & Co Ltd“ paramos, tačiau jos vadovas, sužinojęs, kad Lietuvos Vyriausybė veda derybas su Didžiąja Britanija, atsisakė šio politiko ir verslininko pasiūlymo.
„Vis dėlto kun. J. Vailokaičiui pavyko įtikinti visą krikščionių demokratų bloką, kad reikia tiesti tik vieną geležinkelį iš Kauno į Klaipėdą ir šiuos darbus atidėti tolesniam laikui, bet blokas, bijodamas visuomenės reakcijos, vilkino šio klausimo sprendimą. „Ryto“ publikacijos įrodinėjo T. Naruševičiaus parinktų geležinkelių linijų neekonomiškumą, per brangų tiesimą, aiškino, kad Anglija duoda tik 34 milijonus litų, o Lietuva turi pridėti dar 86 milijonus litų, už kuriuos galima ne vieną liniją nutiesti. Susisiekimo ministerijos inžinieriai Jonas Šimoliūnas, Pranas Stanaitis, Konstantinas Šakenis ir kiti (17 asmenų) parašė laišką „Ryto“ redaktoriui, kuriame aiškino, kad geležinkelio linijos parinktos dar prieš T. Naruševičiui tampant susisiekimo ministru, ir išreiškė pritarimą Vyriausybės numatytoms geležinkelio linijoms“, – rašo A. Veilentienė.
„Dar griežčiau klausimą statąs Ministeris Pirmininkas p. Galvanauskas. Šių gelžkelių statyme jis matąs vieną iš savo programos punktų. Pasisekus atgauti Klaipėdą (prie progos jis delegacijos nariams parodęs Klaipėdos konvencijos originalą su Antantės valstybių atstovų parašais), mums būtinai reikią visą Lietuvą su mūsų uostu surišti. Negali būti tame klausime dviejų nuomonių, nes kitaip mes lietuviai iš savo uosto naudos neturėsime. Be to, šis klausimas labai skubus, nes skubiai reikia Lietuvą ekonominiai atstatyti. Jei Seimas kitaip nusistatytų, tai jis reikštų vyriausybės darbams nepasitikėjimą; tuomet reiks arba Seimą paleisti arba vyriausybėj atsistatydinti. Atmetus gelžkelių statymą p. Galvanauskas nemanąs toliau pasilikti vyriausybės priešaky“, – skelbė 1924-ųjų gegužės pabaigos „Lietuvos žinių“ publikacija, kurioje buvo aprašomas Telšių miesto ir apskrities delegacijos susitikimas su centrinės valdžios atstovais dėl stringančių geležinkelio tiesimo projektų.
E. Galvanauskas laikėsi savo žodžio ir kai birželio 6 d. Seimas nepatvirtino Ministrų kabineto pateiktos 1924 m. papildomos išlaidų sąmatos geležinkeliams tiesti, išbraukė iš biudžeto 16 milijonų litų, numatytų naujiems geležinkeliams, bei priėmė rezoliuciją dėl naujų geležinkelių linijų tiesimo, premjeras nutarė atsistatydinti.
„Seimas, susipažinęs su Vyriausybės siūlomomis naujų gelžkelių linijomis: Amaliai – Telšiai – Kretinga ir Kazlų Rūda – Šakiai – Tauragė randa: 1) kad neatidėliojant reikia daryti tyrimai magistralei linijai, kuri artimiausiu keliu jungtų Klaipėdą su Kaunu; 2) kad reikalinga pirmoje eilėje jungti vietinės reikšmės gelžkeliais Telšius— Plungę su Klaipėda ir Kazlų Rūdą su Šakiais; 3) šiems darbams atlikti dar šiais metais gali būti užtraukta numatytoji Anglijoje paskola, padarius atatinkamas pataisas sutartyje ir atleisti reikalingi šalies kreditai“, – buvo rašoma minėtoje parlamento rezoliucijoje.
Katalikiškos pakraipos dienraštis „Rytas“ po to savo publikacijoje aiškino, kad krikščionių demokratų blokas neatsisakė paskolos iš Anglijos, tačiau Lietuva, pasirinkusi naują liniją, esą sutaupys ne mažiau kaip 20 milijonų litų.
Tuo metu A. Veilentienė konstatuoja, jog yra akivaizdu, kad Seimo narys J. Vailokaitis, viešai suabejojęs numatytų geležinkelių linijų naudingumu, paveikė krikščionių demokratų bloką, jog šis balsuotų prieš papildomą sąmatą Lietuvos geležinkeliams tiesti.
„Taip pat aišku, kad jis turėjo asmeninių interesų geležinkelio statybos srityje, ir, siekdamas jų, rizikavo valstybės interesais“, – rašo istorikė.
Kairėje – šiuo metu Kretingos muziejuje saugomoje nuotraukoje Juozas Vailokaitis užfiksuotas 1917 m. Sankt Peterburge. Dešinėje – Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomas Adomo Varno šaržas „Piniginė nekaltybė“. Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas 1922 m. Kaune išleistoje knygoje šį šaržą trumpai pakomentavo taip: „Rusų socialrevoliucionieriai šelpia pinigais mūsų socialrevoliucionierius. Matyti, kad didžiausias pavergimas bus iš pinigų pusės. Kun. J. Vailokaitis, banko steigėjas, ekonomistas ir politikas“.
Pasak jos, Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Didžiojoje Britanijoje tapęs E. Galvanauskas toliau bandė derėtis dėl paskolos geležinkeliams, tačiau Lietuvos diplomato pastangos jau buvo bevaisės, nes Anglijos politikai ir bankai nepasitikėjo Lietuvos ekonominėmis galimybėmis ir nenorėjo duoti paskolos ir valdančiajam krikščionių demokratų blokui teko ieškoti kitų lėšų geležinkeliams tiesti.
Tik 1926 m. gegužės 7 d. buvo atidaryta nauja geležinkelių linija Amaliai-Telšiai, o Telšių–Kretingos geležinkelio atkarpa, pagaliau sujungusi Klaipėdos uostą su didžiąją Lietuva, jau tik 1932 m. rudenį.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą