Nesu didelis psichologas, todėl nesukursiu naujos teorijos ar visiems viską išaiškinsiu. Tiesiog noriu pažvelgti į žmogų, kuris pavydi.
Vytautas Valevičius
Tiesa, iš karto pasakysiu, kad pavydas turi amžių, tarpsnius ir sudėtingas formas. O iš kitos pusės, jis yra viena iš seniausiai aprašytų sąmonės būsenų. O jei dar pridėsime grožinę literatūrą, tai vien A. Diuma apie jį prirašė dešimtis romanų. Apie tai sakė daugelis. Keli pavyzdžiai: „Pavydas daugiau turi savimeilės nei meilės“ (Fransua de Larošfuko), „Pavydas yra sielos nerimas dėl to, kad mūsų geidžiamą gėrį turi kitas žmogus, kurio nelaikome vertesniu už save jį turėti“ (Gotfrydas Leibnicas).
Taigi, išeitinė pozicija jau aiški: pavydą sukelia kito žmogaus nuvertinimas bei savęs pervertinimas. Tai pakankamai dažnai vyksta nesąmoningai, todėl esama nuomonių, kad pavydas yra apvalantis jausmas, didinantis asmenybės aktyvumą. Šis jausmas skatina veikti. Tiesa, ne visuomet teigiamai, bet aktyvinimo neatimsi. Retai, bet pasitaiko ir nusivylimo atvejų, bet dabar ne apie tai. Pavydas, kaip ir bet kuris kitas jausmas, geras gali būti tik tuomet, kai neperžengia, sakykim, sveiko proto ribų. Aklas pavydas panašus į apgirtimą, į narkotikų paveiktą sąmonę. Čia visai kaip su vaistais: mažos dozės gali išgydyti, per didelės – nužudyti.
Pavydas būdingas bet kurio amžiaus žmonėms. Mūsų psichologai mėgsta į tai žiūrėti per vyro ir žmonos santykių prizmę. Tai labai riboja paties reiškinio suvokimo galimybes. Visų pirma, pavydas randasi dar vaikiškame amžiuje. Apie jį beveik nekalbama, o be reikalo. Mokyklinė sistema taip pat augina pavydumą, pati to nesuvokdama.
Pavydas kyla šeimose, kai vieną vaiką „keičia“ kitas. Vyresniems trūksta dėmesio ir kitokių daiktų. Net esant naminiam gyvūnui gali kilti tam tikras, gali ir tikras konfliktas. Mano kolegai vežant mane savo automobiliu, nustebino jo šuns elgesys. Paklausiau, ką tai galėtų reikšti. Jis atsakė, kad aš sėdžiu jo vietoje.
Mokyklinė sistema irgi skatina pavyduliavimą kaip reiškinį. Tėvai reikalauja, kad vaikas mokytųsi ne blogiau nei kiti. Moksleivis turi atrodyti ne prasčiau nei jo bendraklasiai, o tam jau reikia naujo telefono ar naujo rūbo. Pavydas vystosi beaugant. Studentai irgi pergyvena, jei kuris nors iš jų lyg ir mažai besimokydamas, lengvai laiko egzaminus. Vieni „kala“, kiti lengvai skina pergales. Pavydas išlenda tuomet, kai pirmiesiems kur nors nepasiseka. Tada kai kuriems „palengvėja“.
Gali kilti įspūdis, kad pavydas yra tik blogas, neigiamas jausmas. Kai kuriose kalbose rasim juodą ir baltą pavydą. Paskutinis ir ta būsena, kai vertini kito darbą ir gali sau taikyti kaip siekiamybę. Normalūs tėvai „pavydi“ vaikams jų galimybių, bet tai nepripažįstama pavydu.
O štai juodoji forma gali atrodyti niekšiškai. Sakykim, populiarūs politikai vaizduojami kaip „ne angelai“, t.y. turintys žmogiškųjų silpnybių, bet pastarosios perdėtai išpučiamos. Arba nepatinkanti partija ar politinis judėjimas įvardijama kaip kvailių ar niekšelių grupės. Už visa to paprastai slypi aklas pavydas ypač tų, kurie jau pabuvojo valdžioje ar arti jos. Sunku nubrėžti ribą, kuri skiria būtiną valdžių kritiką nuo perdėto politikavimo, tačiau tai įmanoma. Pavydas ir yra toks kriterijus. Ar norėtum, kad taptum tokio požiūrio objektu? Pritaikyk tokią kritiką sau. Gal už jos slypi paprastas žmogiškasis pavydas. O jis ne visus puošia. Vadinti tautą burokais nėra geras jau vien dėl to, kad už to slypi pavydas tiems, kurie nusipelnė visos tautos pripažinimo ir meilės.
Šaunuolis Vytautas. Tikrai baltai pavydžiu tokio produktyvumo ir plataus spektro temų kėlimo bei nuomonės sklaidos masto. Laikas nuo laiko sveika pamąstyti apie savo santykį su tokiu reiškiniu, kaip pavydas. Sutinku, kad juodo pavydo paskatintas tautoje įsikerojęs daugiau nuveikusių juodinimas yra savo nevisavertiškumo kompensavimo priemonė. Pavydas būdingas tiems (nevykėliams), kurie patys nesiekia ką nors gero nuveikti. O tokių – pilni interneto komentarų skyriai. Nemalonu net pagalvoti, kad rašančiojo ar veikiančiojo juodinimas tapo ko ne privalomu nacionaliniu bruožu.