Rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” pradedame pasakoti, ką 1923-1938 metais Klaipėdos kraštui atnešė gruodžio mėnesiai.
Pirmąjį žiemos mėnesį pora kartų turėjo keistis vykdomoji krašto valdžia – Direktorija, kurią sudarydavo ir išskirtinės asmenybės. Šįkart pasakojame apie ryškių asmenybių suformuotą Direktoriją, veikusią nuo 1927-ųjų gruodžio iki 1930 m. rugpjūčio.
1927 m. gruodžio 2-ąją gubernatorius Antanas Merkys naujuoju direktorijos pirmininku paskyrė Otto Kadgyną (Kadgiehn), perėmusį šias pareigas iš vienuolika mėnesių dirbusio Viktoro Švelniaus.
Naujasis Direktorijos pirmininkas jos nariais paskyrė buvusį Celiuliozės fabriko komercijos direktorių Adomą Vorbeką (Vorbeck), ūkininką Otto Žygaudą (Sziegaud) iš Trakininkų ir ūkininką Martyną Reizgį iš Jurgių.
Direktorijos nariai su gubernatoriumi Antanu Merkiu (centre). Pirmas iš kairės – Martynas Reizgys, šalia jo – Otto Kadgiehn, antras iš dešinės – Adam Vorbeck, šalia jo – Otto Sziegaud. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Algirdas Matuelvičius Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad savo deklaracijoje O. Kadgiehnas ir visa Direktorija pasižadėjo bendradarbiauti su krašto Seimeliu, gubernatoriumi ir Lietuvos centrine valdžia.
„Kadgiehno Direktorija, kaip ir kitos vokiškosios, priešinosi lietuvių kalbos bei lietuviško mokymo ir auklėjimo sistemos mokyklose įvedimui, lietuvių mokytojai buvo keliami dirbti į vokiškas mokyklas, o į jų vietą skiriami nemokantys lietuvių kalbos. Nors Kadgiehno Direktorija daugiausia palaikė vokiečių partijų politiką, tačiau kartais nusileisdavo Lietuvos vyriausybės ar gubernatoriaus reikalavimams, rūpinosi krašto gerove. Tai nepatiko revanšistinėms vokiečių partijoms. Likus tik 10 dienų iki kadencijos pabaigos Kadgiehno Direktorija, Seimelio daugumos blokui pareiškus nepasitikėjimą, atsistatydino”, – apie šios Direktorijos veiklą rašo A. Matulevičius.
Visi keturi šios Direktorijos nariai, galima sakyti, buvo išskirtinės asmenybės.
Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašoma, kad ūkininkas O. Sziegaud buvo pagarsėjęs arklių auginimu. Jo užaugintos trakėnų veislės kumelės buvo apdovanotos trimis valstybinėmis premijomis. Nuo 1920-ųjų jis dirbo šešiose krašto Direktorijose. 1944 m. O. Sziegaud nespėjo pasitraukti iš Mažosios Lietuvos, sovietų valdžia jį suėmė ir 5 metams uždarė į sunkiųjų darbų kalėjimą Tilžėje. 1950 m. jis išvyko pas šeimą į Vokietijos Federacinę Respubliką, čia daugelį metų buvo Pagėgių apskrities išeivių atstovo pavaduotojas. Mirė 1958 metais, sulaukęs 72-iejų.
Pats Direktorijos pirmininkas O. Kadgiehn buvo žymus verslininkas, savo verslą Klaipėdoje pradėjęs nuo mažos parduotuvėlės, jo pavardė buvo tapusi bendriniu didžiausios universalinė parduotuvės (sovietmečiu tapusios „Pajūrio“ univermagu) pavadinimu – lietuviai klaipėdiečiai ją vadindavo „Kadagynu“.
Jis savo verslą plėtojo bendradarbiaudamas su pačiomis garsiausiomis Europos firmomis.
Rasa Miuller krastogidas.lt rašo, kad O. Kadagiehn patalpas čia išsinuomojo XIX a. pabaigoje išsinuomojo Otto Kadgienhnas ir atidarė universalinę parduotuvę, prekiaujančią audiniais, medvilnės, vilnos, galanterijos, odos ir kitais dirbiniais, patalyne, krepšiais, šepečiais. Vėliau parduotuvė buvo išplėsta: pradėjo dirbti muzikos ir kilimų skyriai.
1909 m. O. Kadgiehn įsigijo šį gražų, jugendo stiliaus pastatą bei gretimą namą Nr. 16.
„Otto Kadgiehnui 1915 m. pardavus abu namus, juose ir toliau kurį laiką veikė didžiulė Kadgiehno parduotuvė, pradžioje priklausiusi Walteriui Jacoby ir Bernhardui Henningui, vėliau našlei Helenei Hennig, kuri 1931 m. ją pardavė broliams Scharffetteriams – „Lass & Co“ prekybos namų savininkams. Po Antrojo pasaulinio karo pastate įkurdintas univermagas „Pajūris“, – rašo R. Miuller.
Ilgamečiam pirklių korporacijos nariui ir dosniam mecenatui, vien prieglaudos statybai paaukojusiam 5000 markių, 1915-1935 m. priklausė ir namas priešai šv. Jono bažnyčią Turgaus g. 22, kurį po didžiojo 1854 m. gaisro namo pastatė meistras-mūrininkas Th. Rauschningas.
Turgaus g. 22-asis namas. Martyno Vainoriaus nuotr.
Kai Turgaus g. 22-asis namas priklausė O. Kadgiehn, patalpas jame nuomojo draudimo bendrovė, 1929 m. buvo įsikūrusi sovietų kapitalo naftos kontora „LitPetrol”, o 1935 m. čia veikė ir SSRS konsulatas.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijus Safronovo duomenimis, 1860 m. gimęs O. Kadgiehn mirė 1934 m. gruodžio 26-ąją.
Adam Vorbeck, anot Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, į Klaipėdą atvyko 1919 m. gruodį su užduotimi stambiausią miesto ir krašto įmonę – Klaipėdos celiuliozės fabriką, buvusį Ašafenburgo celiuliozės ir popieriaus koncerno filialu, paversti formaliai savarankiška akcine bendrove. Jis tapo fabriko komercijos direktoriumi ir bendrovės valdybos nariu.
Klaipėdos celiuliozės fabrikas. Nuotrauka iš knygos „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija”
Netrukus jis įsitraukė į krašto politinį gyvenimą ir tapo Tautos partijos („Volksparte“) nariu. 1925 m. buvo išrinktas Seimelio nariu, netrukus pasitraukė iš celiuliozės fabriko. Dešimt metų A. Vorbeck buvo krašto Pramonės ir prekybos rūmų nariu, vicepirmininku. Keletą metų jam priklausė netoli Klaipėdos buvęs Dovilų dvaras. 1932 m. rugpjūčio mėn. A. Forbekas pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos ir sugrįžo į Bavariją. Iki pat mirties 1954 m. lapkritį gyveno savo sodyboje Detenhaime.
Paak muziejaus, nuo 1993 m. pavasario A. Vorbeck anūkas dr. Michael Vorbeck siuntė jam įvairią medžiagą iš savo senelio asmeninio archyvo. Jo dėka muziejuje atsirado A. Vorbeck fondas, kuriame jau 2000 m. buvo sukaupta apie 1700 dokumentų, spaudinių, fotografijų ir kt. 2003 m. rugsėjį M. Vorbeck muziejui padovanojo kolekciją, kurią sudaro prancūzmečiu išleisti pašto ženklai.
Adam Vorbeck pastatė iki šių dienų išlikusį, bet smarkiai perstatytą pastatą Minijos g. 9, kuriame gyveno dirbdamas Klaipėdoje.
Smarkiai pakeistame Adam Vorbeck statytame name šiuo metu veikia Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Liūdniausias likimas laukė ketvirtojo šios direktorijos nario Martyno Reizgio. Aktyviai Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Lietuvos valstybės siekęs buvęs Mažosios Lietuvos tautinės tarybos, pirmosios sukilimo operacijos metu suformuotos Direktorijos narys, pats vadovavo Direktorijai su kartus – keturis mėnesius po to, kai atsistatydino O. O. Kadgiehn Direktorija ir penkis mėnesius 1934-iasiais.
„Rūpinosi Klaipėdos kr. lietuvių reikalais, darė pažangias reformas, priešinosi nacių griežtai antilietuviškai politikai, dėl to jo vadovaujamos direktorijos buvo paleistos“, – Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje enciklopedijoje rašė Albertas Juška ir Vytautas Kaltenis.
Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos M. Reizgys pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, tvarkė valstybės padovanotą Kuršėnų dvaro palivarką. 1940 m. spalį buvo tardytas sovietinės milicijos, dėl to grįžo į savo ūkį Jurgiuose (prie Dovilų). 1941 m. birželio 22 d. buvo nacių suimtas, Klaipėdos ir Karaliaučiaus kalėjimuose tardytas gestapo, kalintas Oranienburgo, Sachsenhauseno ir Mauthauseno koncentracijos stovyklose. Išsekintas alinančio darbo akmens skaldykloje, mirė nukankintas stovyklos prižiūrėtojų, eidamas 56-uosius metus.
Kalbėjausi su M. Reizgio palikuone, tai nesebai mirusi Milda Aušriene. Ji man sakė, jog kaime buvo įvykis, kai jos senelis pėsčiomis išėjo į Prancūziją, dalyvauti Paryžiaus taikos konferencijoje ir palaikyti ideja, kad dvi Lietuvos, kurios svetimšalių buvo išskirtos – sujungtu.