Nėra vieno bruožo, kuris apibūdintų mūsų aplinką. Socialinę, ekologinę, politinę, moralinę ir t.t. Tačiau matematikoje rasime sąvoką, kuri bene geriausiai nusako mūsų kelionę nuo gimimo iki mirties – rizika.

Kai tik mes randamės yra neapibrėžtumas – gimsi ar negimsi. Vėliau dar lieka neaišku kokioje šeimoje augsi – geroje, blogoje ar abejingoje. Kūdikis gali patekti bet kur – pas aristokratus, valstiečius ar vaikų namus. O ir toliau galimybės būna visokios.

Medikai gydo, kviečia skiepytis, visokie specialistai įtikinėja, net pinigai skiriami skatinimui, bet yra nedidelė visuomenės dalis, grupė, kuri „tiki“ ir, aišku, kad jokie „protavimai“ čia negali padėti. Anelės Vainoriūtės nuotr.

Kaip vykti į darbą? Autobusu, sava mašina ar dviračiu? Jei peržiūrėti statistinius duomenis, tai galima pamatyti, jog saugiausia važiuoti viešuoju transportu. Dviratis ar savas automobilis irgi palyginami tiek savo saugumu, tiek greičiu, o jei dar pridėsim sveikumą, tai nusvers pirmasis. Bet… Automobiliu vykti maloniau, ypač tada, kai kelionė žiemą ar per lietų. Taigi, galima juos visuomet palyginti, bet jei paliksim tik vieną svarbų dydį – saugumą, tai gausim kitokius skaičius, į kuriuos dauguma neatsižvelgia.

Rizika egzistuoja mūsų gyvenime visur ir visada. Vaikas gali įkišti pirštelį į rozetę ir nutrenkiamas elektra, paauglė dukra nešasi mobilų telefoną į vonią ir ten žūsta, šeimininkė tvarko mėsą ir įsipjauna piršta, vyras lentpjūvėje gali netekti ne tik galūnės, bet ir gyvybės. Aš jau nekalbu apie tuos, kurie išgėrę sėda už vairo ar „paragavę“ kanapių jaučiasi drąsuoliais automobilyje.

Retai kas prisimena save žaidžiant kortomis ar kitus azartinius žaidimus. Jeigu vaikams tai gal ir pramoga, tai suaugusieji veikia aistringiau. Mūsų tautosakoje yra aibė pasakojimų apie dvarininkus, kurie pralošė savo dvarus, romanuose prasilošusių dar daugiau. Koks yra to racionalus pagrindas? Neteisingai vertinama rizika. Vaikui tai dar atleistina – suaugusiam jau ne.

Lengvesnė forma yra žaidimas loterijose. Mano draugas vis nusiperka keletą bilietų, kartais laimi tiek, kad vėl gali nusipirkti keletą bilietų. Tiesa, jis ir nepralaimi, nes žino, kad laimėjimas yra tiek retas, kad jam vargu ar pasitaikys. Kitais žodžiais: jis apskaičiuoja riziką, todėl neperžengia galimybių rėmų.

Tiesa, čia kuriozai nereti. Štai per matematikos egzaminą jauna mergina, paklausta, kokia yra tikimybė gatvėje sutikti tikrą dinozaurą, atsakė, kad viena antroji. Paprašius patikslinti, ji paaiškino – arba sutiksi, arba ne. Taigi – ½. Mokėti įvertinti rizikas sugeba tik reti specialistai.

Sakysim, sinoptikų prognozės prieš keliasdešimt metų buvo silpnai patikimos, dabartinės kiek geresnės, bet vis norisi tiksliau. Bet tai tik viena pusė, kita susijusi su pasitikėjimu. Štai jei mums sakoma, kad yra tikimybė, jog šis tiltas subyrės yra 50 procentų, tai tenka spręsti, eiti ar ne. O medicinoje teigiama, kad skiepų nuo gripo patikimumas apie 60 procentų. Kyla klausimas – skiepytis ar ne.

Pateikiu vieną JAV ataskaitą už 2020 metus: trisdešimt aštuoni milijonai sirgo, 400 000 pateko į ligonines, 22 000 mirė. Jau dabar kiekvienas
gali paskaičiuoti, ar jam verta skiepytis.

Matematiškai lyg ir aišku, bet kiek žmonių visuomenėje moka tikimybių teoriją. Todėl yra kiti būdai, bandyti ne vertinti rizikas, o perduoti tai kam nors kitam. Tuomet žinojimas pakeičiamas tikėjimu ar pasitikėjimu. Autoritetas „perima“ atsakomybę, jei juo aklai tikima. Pasakymas „specialistai geriau žino“ – to pradžia. Jei žino, tai gerai, o kas atsakingas už kiekvieną?

Aš pateikiu taip vadinamus racionalius argumentus, tačiau manyti, kad visi žmonės protingi – gili iliuzija. Taip. Pastarieji visuomenę judina į priekį, tačiau dauguma tik naudojasi jų darbo pasiekimais ir nepamirštų jų kritikuoti ar net bausti. Dalis bando pasinaudoti svetimais rezultatais ir ieškoti savo gabalo šlovės ar pelno. Ne kiekvienas užsivilkęs baltą chalatą tampa sąžiningu, ne kiekvienas, nešiojantis togą, rūpinasi kitų gerove, o ne savo reklama. Randasi net susivienijimai, pasivadinantys institutais, nors tokiais niekada nebuvo. Galima rasti dar ir kitų darinių ar maršų, bet reikia matyti, kad jie tarsi perima skaičiavimus apie rizikas, nors jokios atsakomybės jie neprisiima.

Medikai gydo, kviečia skiepytis, visokie specialistai įtikinėja, net pinigai skiriami skatinimui, bet yra nedidelė visuomenės dalis, grupė, kuri „tiki“ ir, aišku, kad jokie „protavimai“ čia negali padėti. 

Tikėjimo ir žinojimo konfliktas yra aprašomas ne vieną tūkstantį metų. Jei kam įdomu, tegul pasidomi mokslo ir religijų santykių istorija. Tai geros pamokos.