Viena mintis neduoda man ramybės jau daugybę metų. Vis prisimenu tą raštelį ir galvoju, kaip tai gydytojai sekasi šiandien. Ar ji dirba Lietuvoje, ar gydo kažkur kitoje šalyje? Ta proga noriu papasakoti dvi panašias istorijas.

Šiai trumpai istorijai jau daugiau kaip dvidešimt metų. Vieną gražią vasaros dieną su šeimyna išsiruošėme į netoliese Šiaulių esantį Kryžių kalną. Žinojau apie jį tik iš televizijos reportažų ir laikraščių straipsnių. Todėl tada pagalvojau, kad geriau vieną kartą pamatyti savo akimis, nei klausytis įvairių istorijų. Žinojau, kad tame kalne žmonės palieka kryželį ir prašo Dievo palaimos. Vežiausi ir aš savąjį…

Kol nepamačiau, niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip tas kalnas su daugybe kryžių atrodo. O jis mane ir mano šeimyną pasitiko labai didingai. Nuo tokios gausybės kryžių ir kryželių raibo akys. Kas atvežęs ir kelių metrų aukščio, kas ir visai mažytį Kristaus nukryžiavimo simbolį.

Pačioje pradžioje, dar neįlipus į kalną, palikau ir aš jam savo mažytę dovanėlę. Ir tada prasidėjo mūsų visų ekskursija po kryžių labirintus, lyg po didžiulę parodą po atviru dangumi. Mačiau įvairaus dydžio, įvairių spalvų, medinių, plastikinių ir metalinių kryžių. Prie kai kurių iš jų buvo prisegti nedideli popieriukai, ant kurių trumpi prašymai Dievo palaimos. Bet vienas iš tokių popieriukų man krito į akis labiausiai, nes buvo pats didžiausias ir tekstas jame taip pat buvo palyginti ilgas.

Šiandien jau negalėčiau pakartoti to teksto žodis į žodį, bet jo esmę ir prasmę prisimenu iki šiol. Ten buvo parašyta taip: „Dieve, padėk man sėkmingai pabaigti medicinos studijas. Padėk man tapti gera gydytoja, kad galėčiau padėti kiekvienam besikreipiančiam į mane. Dieve, palaimink mane ir mano būsimą profesiją, kad būčiau reikalinga tiems, kam reikės mano pagalbos. Ir kad būčiau vienodai gera ir reikalinga ne tik turtingam, bet ir vargšui. Ir kad niekada savo gyvenime neimčiau jokių kyšių už žmogaus sveikatos sugrąžinimą ir išsaugojimą…“

Perskaitęs šiuos žodžius negalėjau patikėti savo akimis. Jaučiau, kaip jose kaupiasi ašaros. Viešpatie, nejaugi šioje dar pirmuosius nepriklausomybės žingsnius žengiančioje Lietuvoje auga nauja, visai kitokia gydytojų karta? Nejaugi baigiasi kyšių ir puikybės era? Jei man kada nors gyvenime tektų kreiptis į gydytoją, ir turėčiau tokią galimybę, net nedvejodamas pasirinkčiau šitą jauną specialistę. Nes ji davė priesaiką ne tik Hipokratui, bet ir pačiam Dievui.

Ir ta diena mano gyvenime atėjo. Tik deja, jau ne Lietuvoje, o pačiame Anglijos viduryje, kur ir gyvenu daugiau kaip dešimt metų.

Visai neseniai teko kreiptis į gydytojus dėl vienos kojos problemos. Turėjau elektrinį dviratį, kuris svėrė apie trisdešimt kilogramų, ir jį tempdamas į antrą aukštą, pasitempiau kažkokį nervą. Koją stipriai skaudėjo ir ji tapo lyg medinė. Sunkiai vaikščiojau. Nors ligoninėje tikėjausi didelės eilės ir ilgo laukimo, pas gydytoją atsidūriau nepraėjus nė pusvalandžiui. Be abejo, apie jokius kyšius ar pakišas čia negali būti ir kalbos. Jei bandyčiau kažkam į kišenę įkišti grynųjų, greičiausiai būtų iškviesta policija, o gydytojas įsižeistų, nes taip būtų pažeista jo garbė ir orumas.

Gydytojas man išrašė vaistų ir perspėjo, jei nebus geriau, būtinai vėl ateiti pas jį. Bet, mano laimei, buvo daug geriau. Tik pasibaigus vaistams, nusprendžiau jų arsenalą papildyti ne vaistinėje, o internetu, nes taip kelis kartus pigiau. Užpildžiau specialią formą, paaiškinau kas, kaip ir kodėl ir užsakiau vaistų. Netrukus sulaukiau internetinio gydytojo atsakymo, gal, tiksliau, klausimo. Gydytojas parašė, kad kartu su mano užsakytais vaistais reikia vartoti ir kitus, kurie saugo skrandžio gleivinę. Aš tai žinojau ir juos vartojau. Anot gydytojo, vienam iš tūkstančio pacientų pradeda kraujuoti skrandis. Ir paklausė, ar sutinku, kad tuos apsauginius vaistus man pridės visiškai nemokamai. Kad tik nekiltų jokių problemų. O tie vaistai kainuoja tiek pat, kiek ir pagrindiniai. Bet internetinis gydytojas taip saugo mano sveikatą, kad juos tiesiog dovanoja. Ir kaip galėčiau atsisakyti tokios dovanos…

Šiandien lyginu abi mano patirtas istorijas ir galvoju, kad tokie gydytojai, kaip parašiusi raštelį Kryžių kalne ir tas Anglijos viduryje, ir dar internetinis, yra kažkuo panašūs. Jie dirba žmonėms, yra atsidavę savo profesijai, neima kyšių. Tai lyg Dievo palaiminti pasiuntiniai, kurie tiki savo profesija, žiniomis ir suteikia reikalingą pagalbą be jokio papildomo atlygio. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje tokių gydytojų randasi vis daugiau.

O mane iki šiol kankina klausimas, kaip ši, anuomet dar baigianti medicinos studijas gydytoja gyvena šiandien? Labai norėčiau pamatyti jos veidą ir išgirsti jos gyvenimo istoriją…