Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi dokumentai įrodo, jog biurokratų elgesys nepriklauso nuo santvarkos. Ir dabar neretai prireikia ir žmonių gyvybių pareikalaujančių nelaimių, kad pagaliau būtų priimtas vienas ar kitas sprendimas. Taip buvo ir sovietinėje Klaipėdoje.

Dar vienoje ciklo „Ką pasakoja archyvas” dalyje „Atvira Klaipėda” supažindins su 1950-ųjų Vykdomojo komiteto (VK) sprendimais, kuriais daryta tvarka miesto gatvėse.

Centrinėse gatvėse – jokių galvijų

„Atvira Klaipėda” šiame cikle jau rašė, kad 1950-ųjų balandžio viduryje VK nusprendė įvesti mokestį gyventojams, turintiems arklius, raguočius, automobilius, motociklus, dviračius, valtis, jachtas ir keltų funkcijas atlikusias vandens transporto priemones. Už arklį gyventojai turėjo sumokėti 220 rublių, už karvę – 43 rublius. Taip pat buvo nurodyta, kad sulaukus savininkų prašymo ir VK priėmus atitinkamą sprendimą mokesčiui už gyvūnus gali būti taikomos lengvatos.

Tų metų dokumentai liudija, kad netrukus pasipylė ir tokie prašymai. Vieną iš jų rašė Mažojo kaimelio g. 5 name tuo metu gyvenusi Truda Tumienė, sulaukusi Finansų skyriaus pranešimo Nr. 005 susimokėti už turimą karvę.

Pranešimas susimokėti mokestį už karvę. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Prašau drg. Pirmininką atleisti mane nuo šio mokesčio dėl sekančių priežasčių: š. m. balandžio mėn. mano sūnus išėjo atlikti karinės prievolės. <…> Mano turima karvė yra mano vienintelis pragyvenimo šaltinis nesant sūnui“, – savo prašyme rašė klaipėdietė.

Kad T. Tumienė, iki tol išlaikyta sūnaus Tomo, tuo metu „pragyveno tik iš karvės” paliudijo ir Butų valdybos Nr. 14 valdytojas, išdavęs atitinkamą pažymą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Karves tuo metu klaipėdiečiai laikė ne tik tokiuose atokesniuose gyvenamuosiuose miesto rajonuose kaip Mažasis kaimelis. Tad VK 1950-ųjų lapkričio viduryje siekdamas užtikrinti sanitarinę švarą centrinėse miesto gatvėse dviejų metų laikotarpiui uždraudė jose gyventojams laikyti galvijus. Sprendime buvo išvardinta beveik 80 tokiai kategorijai priskirtų gatvių – nuo Priestočio g. šiaurėje iki Jono Biliūno (dabar – Galinio Pylimo) g. pietuose.

Už tokio draudimo nepaisymą buvo numatyta 100 rublių bauda arba iki mėnesio trukmės priverčiamieji darbai.

Sprendė vieną problemą, sukūrė kitą

Tą pačią dieną VK priėmė ir dar vieną su gatvėmis susijusį sprendimą, radikaliai pakeitusį Naujamiesčiu vadinamą Klaipėdos dalį.

Vienas didžiausių Klaipėdos mecenatų, žydas pirklys Julius Liudvikas Vyneris (1795–1862) dar gyvas būdamas gyvas finansavo promenados į Tauralaukį – penkių kilometrų ilgio medžiais apsodinto tako – tiesimo darbus. Ši promenada (dabartinės Šaulių ir Kretingos gatvės) buvo pavadintos jo vardu. Nors XIX a. pabaigoje šią miesto arteriją perkirto iki Bajorų nutiesto geležinkelio bėgiai, ji liko funkcionali. Iki pat XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžios.

1950-ųjų spalio viduryje į Klaipėdos VK pirmininką, Komunistų partijos Klaipėdos miesto ir apskrities sekretorius bei Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos skyriaus viršininką kreipėsi LTSR geležinkelių 8-osios distancijos kelio direktorius papulkininkis Jevsinas, prašydamas minėtus partijos organus paveikti Klaipėdos VK, kad jis uždraustų eismą per Kretingos plento pervažą.

Lenino paminklas prie Klaipėdos geležinkelio stoties. Kairėje, už medžių – buvusi geležinkelio pervaža. B. Umbraso (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Saugoma pervaža per Klaipėdos depo geležinkelį Kretingos plente dėl savo padėties kelia grėsmę traukinių judėjimui ir žmonių gyvybėms – tai patvirtina duomenys nuo 1945 metų, nes plentas eina kaip tik per pačią pavojingiausią traukinių judėjimo vietą”, – dėstė direktorius.

Jis taip pat pažymėjo, kad dėl būtinybės čia vykdyti manevrus susidarydavo didelės lokomotyvų sankaupos, atsirasdavo 30-50 minučių siekiančios automobilių prastovos.

Direktorius savo rašte priminė ne tik tai, kad visi tokie geležinkelininkų prašymai iki tol buvo likę be atsako, bet ir pridėjo dar 1949 m. rugsėjį sudarytos komisijos, kuri vietoje įsitikino kylančiais pavojais, pasirašytą aktą.

Komisija, kurią sudarė pats drg. Jevsinas, VK pirmininko pavaduotojas drg. Ivanas Sinycinas, Klaipėdos geležinkelio stoties atstovas drg. Dolženkovas ir Valstybinės autoinspekcijos atstovas, milicijos viršila dr. Monatjevas, buvo nurodę, kad siekiant išvengti žmonių aukų šią pervažą būtina uždaryti ir eismą leisti tik per kitas dvi pervažas. Eismą iš Raudonosios armijos (dabar – Šaulių) gatvės, anot jos, reikėjo nukreipti į Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvę.

Pasak drg. Jevsino, po tokių komisijos išvadų geležinkeliečiai jau buvo ramūs, kad darbas šiame ruože bus saugus, tačiau praėjus 23 dienoms sulaukė „biurokratinio atsisakymo”, kurį pasirašė tas pats VK pirmininko pavaduotojas I. Sinycinas, buvęs minėtoje komisijoje ir sutikęs su jos išvadomis.

Direktorius savo rašte pareiškė, kad būtent dėl tokio požiūrio 1950 m. spalio 7-ąją šioje pervažoje įvyko dar viena žmonių aukų pareikalavusi nelaimė – manevruodamas garvežys užvažiavo ant arklio traukto vežimo. Tad geležinkelietis prašė partijos organus padaryti įtaką VK, kad šis pagaliau priimtų sprendimą dėl minėtosios pervažos uždarymo ir transporto nukreipimo į Montės gatvę.

Matyt, partija jau padarė reikiamą spaudimą ir VK praėjus beveik mėnesiui po tokio kreipimosi priėmė atitinkamą sprendimą. Motyvuojamoji jo dalis buvo žodis žodin nurašyta nuo minėtojo LTSR geležinkelių 8-osios distancijos kelio direktoriaus rašto.

VK nusprendė eismą per šią pervažą uždaryti nuo 1951-ųjų gegužės 1-osios ir nukreipti jį į Montės gatvę. Iki tol Miesto komunaliniam ūkiui buvo nurodyta tinkamai sutvarkyti kelią, vedusį nuo Kretingos plento iki šios gatvės. Tam reikalingus grindinio akmenis turėjo patiekti minėtasis LTSR geležinkelių 8-osios distancijos kelias.

Tačiau toks sprendimas sukūrė bėdų kitoje vietoje. Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, opiausia pokarinės Klaipėdos transporto problema tapo būtent geležinkelio ir Montės gatvės sankryža.

Tad 1957 m. spalį Vykdomajame komitete svarstant miesto generalinio plano korektūrą tarp 16 „atžymėjimų” buvo ir punktas „pirmoje eilėje atžymėti tunelio statybą Montės gt. po geležinkeliu”. Tačiau šio projekto realizavimas gerokai užtruko – statybos prasidėjo tik XX a. 8-ajam dešimtmečiui einant į pabaigą. Apie šio projekto eigą galima pasiskaityti 2019-ųjų pabaigoje „Atviros Klaipėdos” paskelbtame rašinyje.