Gegužės 22-ąją sukanka 75-eri metai, kai Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas nusprendė ties Jono kalneliu ir Dangės upe stovėjusį saldainių ir šokolado fabriką „Lascha“ pervadinti į „Gegužės 1-ąją“ – senamiestyje ši pramoninė veikla buvo vykdoma dar šešis dešimtmečius.

Apie tai, kad jai čia ne vieta, miesto valdžia kalbėjo jau ir 1973-iaisias, o daugiau nei prieš dešimtmetį buvo priešinamasi fabriko plėtrai.

Pasakojimas apie tai, kaip ši miesto vieta, kurioje yra ir dviejų bažnyčių pėdsakai, keitėsi per amžius, pradeda naujojo sezono rašinių ciklą „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.

Fabrikas 1960 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Bažnyčių centras

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologės Raimondos Nabažaitės, ši miesto dalis yra svarbi dėl čia stovėjusių dviejų bažnyčių, kurios XVI–XVII a. sudarė vokiečių ir lietuvių bendruomenių religinį centrą. Šalia Naujosios Dangės (dabartinė upės vaga) stovėjo Lietuvių ir šv. Jono parapijos maldos namai.

Anot architektūros istoriko Jonos Tatorio, pirmą kartą Lietuvių bažnyčios pastatas netoli Naujosios Dangės atsišakojimo nuo Senosios Dangės buvo pažymėtas XVII a. pirmosios pusės planuose. Lietuvių, o už jos ir vokiečių bažnyčios vaizduojamos ir XVII a. pirmosios pusės Ch. Hartknocho raižinyje. Jos abi vaizduotos su dvišlaičiais stogais, keturkampiais smailiais bokštais, o lietuvių bažnyčia su pusapskritimiais arkiniais langais, tačiau šis piešinys, anot J. Tatorio, labai netikslus ir nepatikimas.

„Nelabai aišku, kada ir kodėl Lietuvių bažnyčia nugriauta. J. Zembrickis rašo, kad pastatą buvo apgadinę potvyniai, be to, jis trukdęs tiesti įtvirtinimus, todėl 1627 m. ir buvęs nugriautas. Bažnyčios plytos buvusios panaudotos šanco prie marių statybai. Kiti autoriai yra linkę manyti, kad čia bažnyčia išstovėjo dar ne vieną dešimtmetį. Ir jie, matyt, teisūs, nors iš tiesų 1665 m. plane – įtvirtinimų statybos ataskaitoje lietuvių bažnyčios jau nebematyti, jos vietoje pažymėti pylimai; todėl būtų galima manyti, kad ji tuo metu jau buvo nugriauta. Tačiau apie 1670 m. miesto ir apylinkių plane lietuvių bažnyčia vėl pažymėta ten pat, prie Naujosios Dangės, netgi pateiktas jos vaizdas: vienanavė, žema, su ant vakarinio frontono užstatytu nedideliu bokšteliu-varpine. Rašoma, kad 1663 m. lietuvių parapija įsigijo sklypą dabartinėje Tiltų gatvėje, o iki tol pamaldos vykdavusios vienoje Vitės priemiesčio karčemoje. Taigi, bažnyčia, matyt, nugriauta po 1670 metų“, – rašė J. Tatoris.

Tuo metu tiek R. Nabažaitė, tiek jos kolega Gintautas Zabiela teigia, jog arčiau Dangės stovėjusi bažnyčia buvo nugriauta ruošiantis karui su Švedija ir 1625-1627 m. miestą pradėjus juosti bastionais. Pasak G. Zabielos, kartu buvo nugriauti trys dvasininkų namai ir mokykla.

Anot J. Tatorio, vokiečių liuteronų bažnyčia (kartais vadinama miesto katedra) po Reformacijos stovėjo tuometinės salos smaigalyje, bet per 1540 m. gaisrą sudegė, po jo buvo atstatyta toje pačioje vietoje.

„Vėliau, matyt, bažnyčia apgriuvo, nes 1630 m. rašoma, kad „vietoj griūvančios katedros“ pastatyta nauja“; ją pradėta vadinti evangelisto Jono vardu. Šios bažnyčios piešinys yra apie 1670 m. Klaipėdos miesto ir apylinkių plane: ji mūrinė, su fachverkiniu bokštu vakarinėje pusėje, virš dvišlaičio stogo kyšo dar vienas mažytis bokštelis. Bažnyčios siluetas matyti ir maždaug tuo pačiu metu J. Narūnavičiaus piešoje miesto panoramoje. Kaip rašo K. Bėticheris (Botticher), bažnyčia sudegė per 1678 m. gaisrą (J. Zembrickis manė, kad ji buvo nugriauta, nes trukdžiusi statyti pylimus). Iš tikrųjų, matyt, pastatas tik apdegė, nes iš senosios į naująją (pastatytą Turgaus gatvės gale – autor . past.) perkelta gana daug inventoriaus“, – rašė J. Tatoris.

R. Nabažaitė rašo, jog 1562-1571 m. statyta bažnyčia buvo nugriauta plečiant XVIII a. pradžios gynybinius bastionus. Tos pačios nuomonės laikosi ir G. Zabiela, anot kurio, patikimiausią bažnyčios vaizdą išsaugojo XVII a. vidurio planas (iliustracija).

Tikslią uždarymo datą nurodo istorikas Johanas Zembrickis. Jo duomenimis, 1706 m. sausio 18 d. „po senojoje bažnyčioje atlaikytų pamaldų bendruomenė iškilminga procesija patraukė į naująją“.

Atkeliauja pramonė

Pasak R. Nabažaitės, galiausiai bastionams praradus gynybinę reikšmę, šios vietovės veidas vėl pakito.

Pirmosios intencijos vystyti kitas veiklas žinomos iš XVIII a. II pusės laikotarpio, kai 1770 m. Prūsijos karaliaus leidimu Klaipėdos gyventojų reikmėms pamažu buvo perduodami įtvirtinimai.

Anot G. Zabielos, iki XIX a. vidurio čia užstatymų nebuvo – tai rodo to meto Klaipėdos planai. 1856-1857 m. Klaipėdos žemėlapyje šioje vietoje nurodyti sodai ar daržai.

Teritorija pradėta intensyviai naudoti po 1857 m., kai čia buvo pastatytas ir dabar tebestovintis vieno aukšto dvišlaičiu stogu, su medine rėmine konstrukcija viduje fachverkinės konstrukcijos sandėlis, skirtas silkėms rūšiuoti. Anot archeologo, silkių rūšiavimui jis naudotas iki 1874 m. vidurio, kai Klaipėda neteko teisės tai daryti ir vėliau buvo išnuomotas pirkliams kaip sandėlis.

1903 m. Klaipėdos plane pažymėta rytinė sandėlių aikštė, buvusi į pietus nuo sandėlio. Čia jau nurodytas ir stovintis mažesnis pastatėlis. 1919-1922 m. per teritoriją iš rytų pusės į pietus nuo sandėlio pratiestas siaurasis geležinkelis kroviniams vežioti, demontuotas pokario laikotarpiu.

Pasak istoriko, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vadovo Vasilijaus Safronovo, tarpukariu šioje teritorijoje veikė saldainių ir šokolado fabrikas „Lascha”. Jį dar 1876 m. įkūrė Lasser Neumann ir Kurt Sharrar – pavadinimas kilo nuo jų pirmųjų vardo ir pavardės raidžių.

Teritorija tarpukariu. Bildarchiv Foto Marburg nuotr.

Anot G. Zabielos, tarpukario laikotarpiu fabriko gamybinio cecho vietoje buvo pastatytas nedidelis vienaukštis pastatas su kaminu, kuriame jau veikė ir sovietmečio saldainių fabrikas.

Ribojo norą plėstis

Lygiai prieš 75-erius metus, 1945 m. gegužės 22 dieną, Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl įmonių pavadinimų patvirtinimo. Vienas iš jo punktų numatė, kad Valstybinio konditerijos ir vaisių bei daržovių perdirbimo tresto Klaipėdos krašto kombinatui priklausantis saldainių ir šokolado fabriką „Lascha“ Jono g. 3 pervadinamas į „Gegužės 1-ąją“.

Nastazija Kairiūkštytė knygoje „Klaipėdos pramonė ir darbininkai 1945-1960 metais” rašė, kad, iškart po karo pradėjęs vėl veikti fabrikas buvo pusiau amatininkiška įmonė.

Kai kuriais duomenimis, 1945-ųjų liepos 5 d. buvo pagaminta pirmoji produkcija – ledinukai „Monpansje“.

1955-ieji. Fabriko karamelės cecho meistras P. Bogomolskis ir brigadininkė M. Razauskaitė. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1946 m. birželį čia jau buvo paleistas minkštos karamelės cechas, atstatytas šokolado ir šokoladinių saldainių gamybos cechas, sumontuotas sirupo virimo įrenginys. 1955 m. fabrikas dar pradėjo gaminti irisus, tačiau netrukus pradėta specializuotis karamelės gamyboje.

„Buvo sumontuota saldainių vyniojimo, štampavimo ir kitų mašinų. Ypač padidėjo fabriko pajėgumas, kai 1960 m. pradėjo dirbti 8 t tapos karamelės virimo vakuumas”, – rašė N. Kairiukštytė, minėjusi, kad iki 1960 m. fabriko gamybos apimtys padidėjo daugiau nei dešimt kartų, o asortimentas nuo 5 iki 80 pavadinimų gaminių.

„Didelė dalis fabriko produkcijos buvo skirta realizuoti ne tik įvairiuose TSRS regionuose, bet ir eksportuojama į Afriką, Maltą ir netgi Kanadą”, – duomenis pateikia V. Safronovas,

Fabriko vyr. mechanikas racionalizatorius J. Zavadskas prie vakuumo aparato, skirto karamelei virti. 1955-ieji. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1961 m. gegužę vykusio miesto Architektūrinės tarybos posėdžio metu buvo svarstomi šio fabriko norai statyti katilinę ir kitus pastatus.

Posėdžio protokole rašoma, kad fabriko teritorija, augant jo pajėgumui, jokios galimybės plėstis neturi, nes iš rytų pusės ją riboja kastinis kanalas su irklavimo stotimi saloje; iš pietų – Vietinio ūkio valdybos klubas; iš vakarų pusės – vaikų darželis. Primintas ir faktas, kad per fabriko teritoriją eina Pakalnės gatvė pačia Dangės krantine, kuria vyksta pėsčiųjų judėjimas į irklavimo stotį.

Fabriko teritorija pirmoje septintojo dešimtmečio pusėje. Albino Stubros (klaipedis.lt) nuotr.

Akcentuota, kad pats fabrikas yra „pačiame miesto centre netoli pagrindinio tilto ir arti pagrindinės miesto Tarybų aikštės su statomais miesto kultūros ir technikos rūmais ir penkiaaukščių namų krantinės užstatymu“; „prieš fabriko esamą teritoriją kitame Dangės upės krante yra įrengtas pagrindinis miesto skveras su skulptūra, skirtas darbo žmonių poilsiui“.

Tarp medžių matyti fabriko pasatas. Albino Šidlausko (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

„Paliekant fabriką esamoje vietoje, būtų negalima sutvarkyti ir sutvirtinti Dangės krantinės ir užstatymo pačiame miesto centre, tinkamai įrengti ir patogiai naudotis irklavimo stotimi ir jos žaliaisiais plotais, nes fabriko katilinės išmetami suodžiai gula ne tik ant sportinių įrengimų, bet ir žmonėms ant veidų. Be to, fabriko automašinų transportas kelia didelį triukšmą ir eina siauromis senamiesčio gatvėmis, kas pagaliau sudaro pavojų ir žmonių gyvybei. Taip pat minėta fabriko teritorija ir joje esantys gamybiniai pastatai be jų rekonstrukcijos neužtikrina normalių darbo sąlygų darbininkams ir nepatenkina jokių statybos technikos, priešgaisrinių ir sanitarinių reikalavimų“, – rašoma protokole.

Iš jo taip pat aišku, kad preliminarūs skaičiavimai rodė, jog esama fabriko balansinė vertė yra 163 tūkst. rublių, iš kurių pastatai buvo vertinami 83 tūkst. rublių. O Technikinio projektavimo kontoroje naujai projektuojami fabrikui plėsti pastatai (naujas gamybinis 2-jų aukštų korpusas, katilinė su mazuto ūkiu, svarstyklės, mechaninės dirbtuvės, esamo korpuso rekonstrukcija keičiant perdengimus, elektrą ir santechniką, nauja transformatorinė, kiemo asfaltavimas ir teritorijos aptvėrimas) turėjo atsieti apie 200 tūkst. rublių.

„Reiškia, plečiamo fabriko naujiems pastatams statyti reikės įdėti daugiau kaip pustrečio karto lėšų už esamo fabriko pastatų balansinę vertę. Be to, į esamą fabriko teritoriją atvesti gamtines dujas yra labai sunku ir tas pareikalautų labai daug lėšų valstybei. Taip pat fabrikui naudotis geležinkelio transportu šioje teritorijoje nėra galimybės, kadangi negalima gi važinėti traukiniais po patį miesto centrą, nekalbant jau apie priešgaisrinius ir sanitarinius reikalavimus. Reikia pažymėti, kad dabartiniai fabriko taros sandėliai randasi tarybinės Armijos g-vėje netoli Lenino aikštės ir spaustuvės „Rytas” teritorijoje, kas taip pat sudaro bereikalingas išlaidas transportui. Kadangi spaustuvė taip pat plečiasi, fabriko sandėlius taip pat bus reikalinga artimiausioje ateityje perkelti, bet esamoje teritorijoje juos pastatyti negalima dėl vietos trūkumo“, – rašoma protokole.

Tad Architektūrinė taryba nusprendė, kad saldainių fabriko „plėtimas esamoje teritorijoje yra netikslingas ir jokiu būdu negalimas“.  (Kairėje esančioje Albino Stubros nuotraukoje iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo – fabriko darbininkės Dalia Kriaučiūnaitė (kairėje) ir Regina Mockutė su brigadininke Liuda Dlugaborskiene prie pagamintų naujametinių dovanėlių 1972 m. gruodžio 14 d.).

„Taryba yra tos nuomonės, kad pastačius siūlomus fabrikui plėsti pastatus naujoje vietoje pramoniniame rajone veikiant esamiems fabriko cechams yra labai realus ir lengvai įgyvendinamas dalykas ir save pilnai pateisins tiek architektūriniu, tiek ekonominiu atžvilgiu. Architektūrinė taryba rekomenduoja fabriko direktoriui drg. PETRAVIČIUI artimiausioje ateityje iškviesti aukščiau stovinčios organizacijos komisiją fabriko perkėlimo galimybėms apsvarstyti“, – rašoma protokole.

Visgi fabrike 1970 m. buvo atlikta rekonstrukcija – nupirkta naujų fasavimo ir vyniojimo įrenginių, įdiegtos karamelės gamybos linijos, leidusios išplėsti produkcijos asortimentą.

Dalis fabriko teritorijos matyti Bernardo Alkenavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotraukoje

Kad fabrikas, tuometinės valdžios nuomone, buvo visiškai ne vietoje, liudija ir 1973 m. kovą miesto Vykdomajame komitete vykusio pasitarimo, kuriam pirmininkavo komiteto pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas, protokolas. Jame konstatuojama, jog „siūlomą 4-rių pramonės įmonių (padalinių) – Neringos miškų ūkio dalinio, Raseinių siuvimo fabriko cecho, kojinių fabriko, ir konditerijos fabriko „Gegužės Pirmoji“ likvidavimą arba iškėlimą iš miesto iki 1980 m. skaityti nepakankamai realiu, bet tikslingu jį įgyvendinti tolimesnėje perspektyvoje“.

Tolimesnė perspektyva buvo labai tikslus numatymas – 1976 m. gamykla tapo Klaipėdos konditerijos fabriku ir buvo prijungta prie Šiaulių konditerijos pramonės gamybinio susivienijimo „Rūta”. G. Zabielos duomenimis, jos gamybinis pastatas buvo rekonstruotas 1970 ir 1982 m.

V. Greičiūnas, paklaustas, kas gi lėmė, kad fabrikas taip ir nebuvo pajudintas, sako, jog dabar jau jam sunku pasakyti.

„Nemanau, kad čia buvo kitos vietos klausimas. Kojinių fabrikas gi buvo pastatytas naujas, kurį nugriovus iškilo „Banginis“, ir jis ten išsikėlė iš Simono Daukanto gatvės. Siuvimo fabrikas palengva irgi pasikeitė, išsikėlė kažkur į Baltijos prospektą. O saldaininė tai tiesiog nežinau. Ji lyg priklausė Maisto pramonės ministerijai ir, kiek atsimenu, jie tik tą karamelę gamindavo ir daugiau asortimento neplėtė. O kodėl neišsikėlė, jau sunku atsakyti“, – sakė V. Greičiūnas.

Veikė ir 15 metų po nepriklausomybės

Pertvarkos metais gamykla buvo reorganizuota į Klaipėdos valstybinį konditerijos fabriką, kuris buvo išregistruotas 1992 m. birželio 3 d. AB „Klaipėdos konditerija“ Klaipėdos miesto valdyba įregistravo 1992 m. gegužės 29 d.

2001 m. bendrovė „Invalda“ įsigijo kontrolinį saldainių gamintojos AB „Klaipėdos konditerija“ akcijų paketą už 0,7 mln. eurų. 2005 m. įmonė dar turėjo 25 akcininkus, tarp kurių 23 buvo fiziniai asmenys. Po ketverių metų už papildomą 0,6 mln. eurų sumą „Invalda” akcijų paketą šioje įmonėje padidinto iki 100 proc.

Tuo metu „Klaipėdos konditerijos“ produkciją sudarė daugiau kaip 50 rūšių konditerijos gaminių, per dieną pagaminama po 10 tonų įvairios karamelės, dražė ir želė saldainių. Bendrovės produkcija buvo eksportuojama į Latviją, Estiją, JAV, Švediją, Japoniją.

„Klaipėdos konditerijos“ gamybinės patalpos buvo Klaipėdos centre, jos užėmė 52 arų plotą Turgaus gatvėje. Ilgalaikės perspektyvos požiūriu gamybą ten plėtoti nebuvo prasminga, be to, turimos patalpos buvo senos ir neatitiko higienos reikalavimų. Dėl to „Invalda“ priėmė sprendimą „Klaipėdos konditerijos“ gamybą perkelti į pramoninį rajoną, o 0,5 hektaro žemės plotą miesto centrinėje dalyje „Invaldos“ grupė iš bendrovės įsigijo ir pradėjo daugiau kaip 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto užstatymą“, – apie sprendimą Svajonės g. statyti naują fabriką rašė pati „Invalda“, 2006 m. pabaigoje visas turėtas „Klaipėdos konditerija“ akcijas pardavusi stambiausiai Ukrainos konditerinių produktų gamintojai – korporacijai „Roshen“, kurią valdė būsimasis šios šalies prezidentas Petro Porošenka, už 2 mln. eurų.

Gamyba iš Dangės pakrantės į Svajonės gatvę buvo iškelta 2005-aisiais, o čia bendrovė „Inred” 2007 m. ėmėsi statyti apartamentų viešbutį (projektą kurį laiką buvo sustabdžiusi krizė).

Viliaus Skukausko nuotraukose – uždaryto fabriko pastatai prieš jų nugriovimą.

Pirmiausia „Jono namais“ vadintas projektas galiausiai buvo pervadintas į „Danės užutėkį“ ir kaip apartamentų ir komercinių patalpų kompleksas užbaigtas 2014 m. pabaigoje.

2012-ieji. Sklype matyti užkonservuotos nebaigtos statybos. Martyno Vainoriaus nuotr.

Prieš statybų startą buvo skelbta, kad į visą šį projektą bendrovė „inRED“ numato investuoti apie 30 mln. litų.

Vėliau buvo restauruotas ir naujai veiklai pritaikytas buvęs silkių rūšiavimo sandėlis, iškilęs čia po didžiojo 1854 m. gaisro (iki tol čia stovėjo jūros druskos sandėlis).

Sandėlis prieš rekonstrukciją. Viliaus Skukausko nuotr.

Skelbta, kad bendra šio projekto vertė sieks 3 mln. eurų. Vykdant šį projektą, buvo kilę abejonių dėl palei pakrantę įrengtų terasų teisėtumo, tačiau institucijos po tyrimo konstatavo, kad tai yra ne terasos, o pandusas ir laiptai.

Ką rado archeologai?

Prieš pradedant vykdyti abejas statybas teritorijoje etapais buvo atlikti archeologiniai tyrimai.

G. Zabiela straipsnyje apie buvusio fabriko teritorijoje atliktus tyrimus rašo, jog jau jų pradžioje tapo aišku, kad Jono bažnyčios liekanos gali būti tik po gamybinio pastato teritorija. Jis buvo nugriautas 2006 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais.

Atliekant tyrimus senasis žemės paviršius – rusvas pievinis dirvožemis – pasiektas maždaug 3 m gylyje nuo dabartinio paviršiaus ir jame jokių žmogaus gyvenimo pėdsakų nėra. Ši vieta buvo, anot archeologo, buvo per žema žmogui gyventi, matyt, nuolat dažnai užliejama Dangės potvynių metu. Tačiau plečiantis Klaipėdos miestui ir ją bandyta įsisavinti.

Iš bažnyčios išliko tik akmeniniai pamatai. Jie statyti ant buvusio žemės paviršiaus, prieš tai įrengus ąžuolinį rostverką.

Iš pamatų archeologai nustatė, kad bažnyčia buvusi pailga šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi, daugiau kaip 35 m ilgio. Šiaurės rytų sienos vieta tyrimų metu nebuvo nepasiekta, nes čia praeina kelias. Bažnyčios plotis siekė 13,5 m. Jos grindys buvo plytų ir akmens plytelių.

„Kadangi bažnyčia buvo labai kruopščiai išardyta, apie jos konstrukciją pagal archeologinių tyrimų duomenis mažai ką galima pasakyti“, – rašė G. Zabiela.

Anot jo, tyrimai patvirtino, kad ji buvusi fachverkinė – tai liudija smulkios plytų griuvenos, likusios išardžius sienas, aptiktos į šiaurę nuo bažnyčios ant akmenų grindinio.

„Stogo būta čerpimo. Surinkti duomenys neprieštarauja iš XVII a. ikonografinių šaltinių žinomam bažnyčios vaizdui“, – konstatuoja archeologas.

Tyrimų metu taip pat buvo nustatyta, kad įėjimas į šv. Jono bažnyčią buvo iš pietvakarių pusės, kur išliko kvadratiniai 7×7 m dydžio buvusio bokšto-varpinės akmeniniai pamatai.

Ant šiaurės vakarų dalies pamatų buvo rastas akmuo su 2 cm gylio apvaliu dubeniu vandeniui subėgti – tai rodo, kad bažnyčios stogas buvo su lietvamzdžiais.

„Bažnyčios viduje, daugiausia jos centrinėje dalyje XVI a. pabaigoje – XVII a. buvo laidojama. Čia ištirti 182 identifikuoti griautiniai kapai. Mirusieji laidoti labai tankiai, vienas šalia kito ir vienas ant kito (kartais 2-3 horizontais), dažnai apardant ankstesnius kapus greičiausiai šeimyninėse kapavietėse“, – rašo G. Zabiela.

Mirusieji guldyti ištiestoje padėtyje, galvomis į pietvakarius, pilvo – dubens srityje sudėtomis rankomis, mediniuose karstuose, kurių didesni ar mažesni fragmentai išliko dėl drėgno grunto. Dalis karstų buvo su geležinėmis rankenomis (iki šešių viename karste). Kapai daugiausia be įkapių, keliuose rasta žiedų ar adatinių smeigtukų. Iš retų radinių viename kape aptikta vaškinė žmogaus figūrėlė, o vieno mirusiojo skrandžio srityje aptikti gyvsidabrio lašai, kurie naudoti gydymui. Taip pat kapų duobėse buvo rasti du retesni radiniai: medinio 95 cm ilgio kastuvo kotas su mentės dalimi ir sveikas geležinis kastuvas.

Arčiau altoriaus centrinėje bažnyčios dalyje buvo rasta mūrinė XVII a. kripta su 4 perlaidotų mirusiųjų palaikų liekanomis, sudėtomis į medinę dėžę, pastatytą kriptos šiauriniame kampe. Pati kripta viršuje buvo nuardyta griaunant bažnyčią, užversta medinėmis lentomis ir rąstais, tarp kurių aptiktos išardytų laiptų liekanos.

Griaučių antropologinė analizė parodė, kad mirusieji gyveno palyginti gerai, traumų ar persirgtų ligų reta.

Nuo kriptos labiau į rytus buvo atkastos dar dviejų neaiškaus laikotarpio įgilintų statinių, mūrytų iš XVII a. plytų, liekanos.

Į pietvakarius ir šiaurės vakarus nuo bažnyčios įėjimo patalpos jos aplinka buvo tvarkingai išgrįsta akmenų grindiniu, nuolaidėjančiu šiaurės vakarų kryptimi Dangės link.

Nugriovus bažnyčią jos vieta XVIII-XIX a. užpilta griuvenomis ir žemėmis su gausiais to laiko radiniais: keramikos, stiklo, čerpių, koklių, olandiškų pypkių fragmentais, geležinėmis vinimis, gyvulių kaulais. Visi šie radiniai, tyrinėtoje vietoje skaičiuojami tūkstančiais, anot G. Zabielos, rodo, kad čia tuo metu buvo neužstatytas senamiesčio pakraštys, į kurį miestiečiai vertė įvairias šiukšles.

„Čia tuo laiku buvo įrengtas akmeninis 1,5 m skersmens šulinys lentomis klotu dugnu, pakliuvęs į bažnyčios prieangio patalpą. Šulinys XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje buvo ištisai užverstas čerpėmis“, – rašė archeologas.

Buvo rasta ir kitų statinių liekanų, kurios rodė, kad teritorija į pietvakarius nuo bažnyčios jos gyvavimo metu jau buvo užstatyta.

Kiti archeologiniai tyrimai buvo atliekami 2012 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais. Jie, anot R. Nabažaitės, parodė, jog fabriko veikimo laikotarpiu sklype išvedžiotas gausus inžinerinių komunikacijų tinklas padarė didelę žalą kultūriniams sluoksniams.

Šie tyrimai leido patikslinti kai kuriuos Šv. Jono bažnyčios dydžio ir išplanavimo aspektus. Nustatyta, kad bažnyčios ilgis kartu su bokštu siekė 49 m. Ties šonine bažnyčios siena šiaurės vakaruose buvo priestatas, kuris pagal XVII a. kartografinius duomenis atitiktų pažymėtą bažnyčios zakristiją. Vėliau atliktų tyrimų metu nustatyta, kad zakristija buvo 4 m ilgio ir 6,5 m pločio iš išorės.

Dar vienas archeologinių tyrimų etapas vykdytas 2013 m. gegužės–lapkričio mėnesiais. Pasak R. Nabažaitės, jų metu buvo nustatyta, kad nuo Lietuvių bažnyčios pamatų viršaus iki jų apačios, šventovės vidus ir jos aplinka buvo užpilta atvežtiniu smėliu, dirbtinai sukeliant žemes paviršių apie puse metro. Kad bažnyčia buvo fachverkinė patvirtino ant pamatų viršaus rastas nedidelis sutrunijusios sijos fragmentas, kuri buvo dėta ant kruopščiai tarpusavyje priglaustų ir kalkių skiediniu surištų akmenų, turėjusių plokščią paviršių.

Šv. Jono bažnyčios šoninės pietrytinės sienos ir bokšto pamatai žvelgiant nuo Turgaus gatves pusės. Raimondos Nabažaitės nuotr.

Šonines sienos išorėje fiksuotas grindinys išlikęs tik fragmentiškai. Kai kur jis nurinktas, kitur sunaikintas XX a. vykdant gamybinę veiklą. Šalia bažnyčių buvusių pastatų aplinkoje buvo rastas Klaipėdoje retokai pasitaikantis kanceliarinis kaulinis peiliukas.

2013 m. vykusių archeologinių tyrimų metu buvo rastas ir XX a. II pusei priskiriamas šuns kapas. Raimondos Nabažaitės nuotr.

2016 m. gegužės–lapkričio mėnesiais atliktus archeologinius tyrimus rekonstruojant ir pritaikant sandėlį gyvenamosioms reikmėms R. Nabažaitė aprašė kartu su kolege Monika Rapkevičiūte.

„Prieš pradedant tyrimus pirmiausia specialia technika teko demontuoti po žeme įrengtą didžiulę skardinę skysčių talpyklą ir iškelti jos sustiprinimui sumontuotus betono blokus. Nors šie objektai suardė didžiąją dalį supiltinių kultūrinių sluoksnių, bažnyčios liekanų ir kapų horizonto praktiškai neužkliudė. <…> Archeologiniai duomenys rodo, kad iki pastatant bažnyčią ši vietovė buvo užliejama Dangės upės, taip žemiausiose jos vietose susiformavo suplauto lakaus smėlio horizontas. Pasiekus bažnyčios lygį, nustatyta, kad ją griaunant statybinės medžiagos buvo kruopščiai išrinktos: išlikę tik apardyti pamatai ir vos keli vidaus konstrukciniai elementai. Bet virš bažnyčios liekanų susidariusiame griuvenų sluoksnyje pavyko rasti jos išorės apdailos detalių – plokščiųjų stogo čerpių fragmentų ir vitražinio langų stiklo šukių“, – apie radinius Lietuvių bažnyčios, kurios grindys buvo išklotos įvairiaspalvėmis plytelėmis, vietoje rašė archeologės.

Demontuojama po nugriauta mechaninių dirbtuvių patalpa įrengta skysčių talpykla. Raimondos Nabažaitės nuotr.

Kaip ir statant šv. Jono bažnyčią, taip ir po Lietuvių bažnyčios pamatais pirmiausia buvo įrengtas medinis rostverkas.

Išsiaiškinta, kad Lietuvių bažnyčia buvo 36 m ilgio ir 16 m pločio. Tiriant bažnyčios pamatų įrengimo aplinką, nustatyta, kad statybos metu mediena buvo apdirbama vietoje, dėl to čia susidarė medžio atraižų, skiedrų, pjuvenų sluoksnis.

Iškeliami skysčių talpyklos sustiprinimui sumontuoti betono blokai. Raimondos Nabažaitės nuotr.

Tiriant bažnyčios vidų rasti 34 kapai (iš jų trys netirti). 16 jų buvo visai nesuardyti. 13 kapų skeletai buvo apardyti, tačiau aiškiai fiksuota jų laidojimo padėtis ir vieta. Anot archeologių, kapų apardymus lėmė ne XX a. perkasimai, bet mirusiųjų laidojimas keliais horizontais arba vėlesnio laikotarpio bastiono medinių sutvirtinimų įrengimas.

Mirusieji laidoti trapecijos formos lentiniuose karstuose, kurių dalys sujungtos daugiausia medinėmis vinimis. Tik vienas iš tirtų karstų buvo su metalinėmis rankenomis, likusiųjų išorėje jų pėdsakų neaptikta. Tai, pasak archeologių, rodo, kad jos naudotos tik išskirtiniais atvejais.

Raimondos Nabažaitės nuotr.

Sprendžiant pagal karstų dugnuose rastą skiedrų sluoksnelį, palaikai buvo guldomi ant specialaus minkšto pakloto. Mirusieji karstuose guldyti aukštielninki, ištiestomis kojomis, rankos sudėtos krūtinės ar pilvo srityje, galvomis orientuoti į bažnyčios altorinę dalį šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi. Iš preparuotų kapų dešimtyje nerasta įkapių. Likusiuose (nepaisant palaidotųjų lyties ir amžiaus) aptikta žiedų, segių, lašo formos organinės kilmės kabučių su prie jų pritvirtinta geltono metalo susuktų vielučių gija, o vaikų kapuose – dar ir smeigtukų bei dirželių (vaikų nuo 1 iki 10 metų kapų buvo 15). Jaunos moters (18–20 m.) kape rasti du auksiniai žiedai, kurių vieno vidinėje pusėje išgraviruotas asmenvardis „Anna Margreta Havdring“ ir data „1638“.

Besiremdamos šiuo žiedu ir rastomis monetomis archeologės teigia, kad įtvirtinimai bent jau Lietuvių bažnyčios aplinkoje pradėti formuoti kiek vėliau nei nurodyta istoriniuose šaltiniuose šio projekto pradžia (1627–1629 m.). Faktiniai fortifikacijų statybos darbai čia vyko maždaug nuo XVII a. vidurio.

Lietuvių bažnyčios pamatų bendras vaizdas. Raimondos Nabažaitės nuotr.

Skirtingai nei šv. Jono bažnyčios laidojimų atveju, ištyrus mirusiųjų kaulus, pavyko identifikuoti net 25 skirtingas patologijas, kurias charakterizuoja įvairios sąnarių ligos, uždegimai, deformacijos, intensyvios fizinės veiklos ar neteisingos mitybos požymiai, kirstiniai ir kiti lūžiai.

„Likusią neištirtą bažnyčios dalį būtina ateityje išsamiai ir detaliai ištirti. Atsižvelgiant į lokalizuotos Lietuvių bažnyčios reikšmę bendroje buvusių Klaipėdos bažnyčių problematikoje, ši sakralinė erdvė yra antroji (po Šv. Jono bažnyčios Turgaus g. 24) likusi beveik neužstatyta vėlesniais pastatais, tad ją rekomenduojama tokią ir išsaugoti“, – rašo archeologės.

Šalia rekonstruoto sandėlio akmenimis pažymėti Lietuvių bažnyčios kontūrai. Martyno Vainoriaus nuotr.

Ar silkių rūšiavimo įranga taps traukos objektu?

Pačiame sandėlyje buvo ištirtas ir XIX a. vidurio sluoksnis, kurį primena ir šio pastato viršutinėse skersinėse sijose išlikęs autentiškas pieštinis užrašas „Mitzkus“, data „1882“ ir kubilo piešinys bei tyrimų metu aptikta silkių rūšiavimo ir laikymo sistema.

Raimondos Nabažaitės nuotr.

Pastarąją sudaro dviem išilginėmis eilėmis į žemę įkasti šeši lentiniai kubilai, kurių keturi tarpusavyje buvo sujungti viršutiniais ir apatiniais latakais. Kita šios sistemos sudedamoji dalis – sandėlio grindų lygyje įrengti viršutiniai atviri rąstiniai latakai, su apatiniais latakais sujungti vertikaliais lentiniais vamzdžiais, prišlietais prie kubilų šonų.

Raimondos Nabažaitės nuotr.

Siekiant išsaugoti bei eksponuoti unikalų jūrinį paveldą ir technikos paminklą, iškelti geriausiai išlikę du kubilai, du viršutiniai rąstiniai latakai, apatinis lentinis latakas.

Raimondos Nabažaitės nuotr.

Gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ir įsigijus cheminį konservantą (stambiamolekulinius polietilenglikolius) PEG, viename iš Klaipėdos universiteto miestelio pastatų rūsių jau keletą metų mirkant specialiose talpose konservuojama išrinkta viena iš statinių. Latakai konservuoti kambario temperatūroje reikiamos koncentracijos PEG tirpalą tepanti ant jų paviršiaus. Tai daroma daug kartų, kol tirpalas įsotina vis gilesnius medienos sluoksnius. Konservantas PEG įsigeria į medį, išstumia iš jo vandenį stabilizuoja medieną ir senovinis dirbinys gali būti eksponuojamas. Tokiu būdu buvo restauruotas ir konservuotas ir garsus laivas „Vaza” Stokholme.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Iki eksponavimo dar laukia ilgas kelias. Lietuvos kultūros taryba neskyrė finansavimo antram konservavimo etapui. Tad kol kas likome finansinėje aklavietėje. Mano, kaip archeologės ir miestietės svajonė – silkių kubilus gražinti į sandėlį, įkuriant žuvies užkandinę”, – sakė R. Nabažaitė.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.