Mano dukterėčia su savo būsimu vyru, kaip ir nemaža dalis mūsų tautiečių, prieš gerą dešimtmetį sėkmingai darbavosi Šiaurės Airijoje.

Po širdimi pradėjusi nešioti būsimus dvynukus (vėliau paaiškėjo – dvynukes), dukterėčia nusprendė grįžti Lietuvon, nors daugelis pažįstamų ir giminaičių sukiojo ties smilkiniu pirštu, protindami būsimą jauną mamą savanoriškai neatsisakyti socialinių garantijų, kurias jauna šeima gautų, gimus dvynukėms šioje turtingoje šalyje.

Vieną dieną Jūros šventėje skyrus emigrantams, vargu ar tai padėtų juos sugrąžinti į tėvynę, Palmiros Mart nuotr.

Buvo ir tokių, kurie kaip sektiną pavyzdį minėjo moteris, specialiai važiuojančias gimdyti į Didžiąją Britaniją, kur, gimus vaikams, vien iš jiems skiriamų pašalpų galima kukliai išgyventi.

Dukterėčia, ačiū Dievui, „išminčių“ nepaklausė ir su vyru grįžo į Lietuvą, čia pagimdė dvi puikias mergytes, kurios jau eina į mokyklą.

Bet kalba ne apie tai.

Kalba apie tai, kaip susigrąžinti (ir ar reikia susigrąžinti?) namo emigrantus bei apie klaipėdietės Dalios Žukienės išsakytą pasiūlymą šia tema.

Ponią Dalią už jos ilgametę gamtosauginę veiklą bei pilietinį aktyvumą labai gerbiu, bet šiuo konkrečiu atveju drįstu su ja nesutikti. Mat nuoširdžiai abejoju, kad Jūros šventėje vieną dieną paskyrus emigrantams, kaip ji siūlo, tai galėtų padėti juos prisišaukti tėvynėn.

Nežinau, kokią specialią programą p. Dalia yra sumąsčiusi šiai specialiai dienai, tačiau abejoju, jog dainomis, šokiais ar žaidimais, kad ir kokie spalvingi, įdomūs beigi patriotiški jie būtų, galima priversti žmones grįžti į gimtinę, jei jie patys to nenori.

Juoba jų nesugrąžins įprastos, dažnai aptakios ir nenuoširdžios politikų kalbos. Greičiau gal atvirkščiai – dar labiau išvykėlius supykdys.

Mano nuomone, kurią išsakiau ir ankstesniame straipsnyje, ne tiek sugrąžinti emigrantus, kiek pristabdyti jaunų žmonių, ypač – jaunų šeimų – emigraciją gali tik konkreti, apčiuopiama pagalba joms.

Bet tik ne ta, kurią sumąstė dabartinė „valstiečių“ vyriausybė – numesti šeimoms, besikuriančioms nykstančiuose rajonų centruose, kaip kaulą šuniui, kelis tūkstančius eurų, taip neva siekiant ir regionus atgaivinti, ir jaunas šeimas nuo emigracijos atbaidyti.

Sovietmetį primenanti jaunų specialistų priverstinė tremtis į rajonus (tada daugeliu atveju buvo privalu po studijų pagal įgytą specialybę atidirbti 3 metus atokiame rajone – aut.pst.), labiau primena ne pagalbą, o … segregaciją regionų pagrindu. Kuo Skuodą ar Rokiškį pasirinkusi jauna šeima yra pranašesnė už norinčius kurtis Panevėžy, Šiauliuose ar Klaipėdoje – nesuprantu, juoba kad šių miestų dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus didmiesčiais pavadinti jau liežuvis neapsiverčia.

Sulaikyti jaunus žmones, o galbūt iš dalies ir paskatinti juos grįžti iš užsienio, gali tik konkretūs veiksmai, pavyzdžiui, pasiūlant jiems gyvenamąjį plotą, t. y. tai, ko jaunoms šeimoms labiausiai ir trūksta. Tą galėtų daryti savivaldybės, paspartinusios joms priklausančių būstų statybą ir suteikdamos teisę jaunos šeimoms neribotam laikui už atitinkamą mokestį iš jų šį gyvenamąjį plotą nuomotis.

Tačiau kol kas tai – tik teoriniai pasamprotavimai, mat teisę nuomotis savivaldybės būstą mūsuose turi tik patys vargingiausiai gyvenantieji, tarp kurių vargiai patektų grįžusieji iš emigracijos. Juoba kad tam dar būtų reikalinga ir politinė valia, kurios, žinia, pas mus geriems darbams visada pritrūksta.

O visokios akcijos – atrakcijos, koncertai ir šventės pirmiausia yra skirtos žmonėms linksmintis, turiningai praleisti laisvalaikį, o ne rimtoms demografinėms problemoms spręsti.

Nes kad ir kaip bežiūrėtum, viskas vis dėlto priklauso nuo pačių žmonių, nuo jų noro ir apsisprendimo gyventi ten, kur jiems geriau, patogiau ir maloniau.

Ir apsispręsti pirmiausia turi jie patys – taip, kaip apsisprendė mano dukterėčios šeima, nepaklausiusi jokių „protingų” patarimų…