Bandymai yra naujumo pagrindas. Juo naudosi veik visi, vaikai, kai pradeda savo gyvenimą, mokslininkai, kai ieško tiesų, menininkai, kai ieško savęs. Patyrimas leidžia skirti tai, kas reikalinga, nuo balasto, nereikalingų dalių ar priemaišų. Deja, tai tik buityje ar net moksle. Menas yra kitoks.

Žiūrint atgal į istoriją, lyg ir viskas aišku. Yra klasika, sena, bet patikrinta patirtis. Klasikinė muzika, klasikinis baletas, klasikinė tapyba. Šiais kūriniais daugelis žavisi ne todėl, kad gražu, bet todėl, kad taip reikia, nes kas gali neigti tūkstantmetę žmonijos patirtį.

Deja, dabartinis menas tapo visai kitokiu. Šiuolaikinis baletas daug kur primena akrobatiką ar pantomimą, o ne klasiką. Šiuolaikinis kinas visai nepanašus į savo pradininkus – jis kuria savo, dažnai neįmanomą, pasaulį. O jau tapyba nuvažiavo tiek, kad įprastu suvokimu jos net nepamatysi. Tiesa, išliko ir kai kurie klasikiniai dailininkai, bet populiarėja naujausi eksperimentiniai dariniai.

Jackson Pollock Art

Manau, kad didžiuma tapybos akademikų dar XIX amžiuje nesuprastų, kad tai – tapyba.

XX amžiuje tai atsirado. Kas bus kitame sekančiame – neaišku.

Galiu pririnkti aibę pavyzdžių, kurie nenusako, kas gi yra menas. Skerdena, pakabinta galerijoje – menas, skerdykloje – mėsa. Išmatos tyrimų laboratorijoje – duomenys analizei, skardinėje – menas. Pisuaras tualete – viena, parodų salėje – menas. Automobilis, apipiltas putoplastu – chuliganizmas, o jei jis galerijoje – menas. Sulūžusi kėdė – rakandas, o jei parašyta, kad tai autorinis darbas – menas. Galiu tęsti be galo. Kiekviena „modernaus“ meno paroda papildo tokių daiktų kolekciją.

Kas buvo menu, gali atsakyti meno istorikai. Kas bus menu, negali pasakyti niekas, nes nėra tokios specialybės meno futurologas.

Kartais mums bando aiškinti meno kritikai, bet jie dažniausiai remiasi praeitimi, anksčiau suformuotais kriterijais. Naujiems „kūriniams“ jie visai nepritaikomi. Tai kaip skirti meno atvejį nuo buities ar tiesiog šiukšlės?

Mergaitė, šokanti gatvėje, tai dar ne teatras, nors gatvės teatras ir yra išlikęs. Žmogus, rodantis fokusus miesto aikštėje ar turguje, tai dar ne cirkas, nors jis ir išlikęs. Vaikas, nupaišęs tik tėvams patinkantį paveikslėlį, dar ne dailininkas, nors tapyba yra išlikusi. Moksleivis, mokantis du akordus, dar ne muzikantas, nors kompozitorių dar liko. Taigi, kada galima manyti, jog susitikome su menu, meniškumu.

Pirma ypatybė – sustabdytas dėmesys. Nekasdieniškas dėmesys. Gal ir nustebimas.

Antra meniškumo ypatybė yra buvimas specifinėje aplinkoje. Nekasdieniškumas ir išskirtinumas – ryškiausi meniškumo bruožai. Dar vienas bruožas yra būtinas. Tai empatija. Jei žmogui nekyla jausmų dėl vieno ar kito vyksmo, jis praėjo abejingai, tai tikėtis meno kūrinio negalima. Tiesa, daugeliui jausmas asocijuojasi su teigiamomis emocijomis, bet pasibjaurėjimas irgi gali būti sąveikos būdas. Šarūno Saukos paveikslai ne visus žavi, bet visuomet „užgauna“ emocionaliai.

Pageidautinas, o gal ir būtinas bruožas yra naujumas bei unikalumas. Gal todėl masinės gamybos porcelianas skeptiškai nužiūrimas, o Dali paveikslėlis ant saldainių nėra vertingas. Aišku, kad meniškumas pasižymi ne vienu iš minėtų bruožų, o jų aibe. Beje, jų yra ir daugiau, aš pasistengiau vardinti tik akivaizdžiausius.

Naujausią meną reikia pavadinti eksperimentiniu. Jis bet kuria kaina ieško naujumo ir originalumo. Bet galiu priminti, jog ne visi eksperimentai būna sėkmingi. Nepavykusių yra dauguma. Tiesa, pasakyti, kas kodėl nepavyko sunku nurodyti ne specialistams.

Dažniausia sertifikatus išduoda laikas. Menas yra tai, kas išlaiko patikrinimą laiku. Kas išlieka žmonijai, tas ir yra menas.