Valstybės teisminiai ginčai su rangovais, vagystės iš darbdavių – visa tai pasirodo ne tik šiandienos, bet ir tarpukario Klaipėdos kasdienybė.
Apie ją, apie garsiojo „Grigeo Klaipėda” pirmtako sunkumus ir kitas 1923-1938 m. balandžio mėnesių įdomybės – dar vienoje ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ dalyje.
Zellulosefabrik Memel A.-G. (AB „Klaipėdos celiuliozės fabrikas“) iš marių pusės. Nuotrauka iš knygos „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija”
Ginčai su „rajonu“
Pasirodo, kad ne tik dabar, bet ir tarpukariu kildavo Klaipėdos ginčai su kaimynais. Žinia, dabar rajonas kreivai į uostamiestį žiūri ne tik dėl jo kontroliuojamo Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro veiklos ar noro jo teritorijoje įsteigti naujas kapines, bet ir dėl to, kad jis mielai ištiesė ranką į jo glėbį pasiprašiusiems slengiškiams.
O 1937 m. laikraštis „Vakarai“ informavo, kad viena stambiausių būsimos Vyriausiojo Tribunolo Klaipėdos skyriaus sesijos bylų yra ginčas tarp Klaipėdos apskrities ir miesto dėl maždaug 100 000 litų.
„Ginčas jau eina ilgus metus. Priežastinė pradžia siekia 1917 m., kada apskrities valsčiai ir miesteliai Smeltė, Janiškė ir Vitė buvo prijungti prie Klaipėdos miesto ir pasidarė teisiškai miesto dalimi, priemiesčiais. Pereinant tiems priemiesčiams iš apskrities į miesto valdymo ribas buvo sudarytos tam tikros perėmimo ir atsilyginimo sutartys. Mat, apskritis, netekdama tų vietų su tiek gyventojų, neteko ir tų mokestinio pajėgumo ir bendr. turėjo tam tikrų nuostolių, arba ištrūkių. Buvo suderėta mokėti tam tikros sumos kaipo atlyginimas, pavyzdžiui 45 000 markių turėjo būti miesto sumokami Klaipėdos apskričiui penkis metus po galutinės karo pabaigos ir taikos sudarymo, priskaitant tam tikrus nuošimčius. Bet po karo tas klausimas ilgą laiką kažin kodėl nebuvo judinamas ir taip miestas nebuvo verčiamas savo prievolę atlikti. Tiesa, yra buvę kai kurie miesto mokėjimai, bet visai nežymūs ir apskritis jautėsi nuskriausta. Tuo tarpu buvo jau ir piniginiai vienetai krašte pasikeitę ir dalyko išaiškinimas pas darė dar painesnis“, – rašė „Vakarai“.
Galiausiai ginčas tarp Klaipėdos apskrities ir miesto atsidūrė Klaipėdos valsčiaus teisme, kuris jai 1935 m. lapkritį priteisė iš miesto 100 000 litų ir tam tikrus procentus už praėjusį laiką. Klaipėdos miesto valdyba vienok su tuo sprendimu nesutiko ir apeliavo į aukštesnę instanciją – Klaipėdos apygardos teismą (Landgericht). Pastarasis šį sprendimą pakeitė tik tiek, kad priteisė mokėti kiek mažesnius delspinigius. Tačiau Klaipėdos apskritis su tuo nesutiko ir pateikė skundą Vyriausiajam Tribunolui.
Gatvelė Bomelio Vitės priemiestyje. Dešinėje – Klaipėdos uosto farvaterio vedlinės didysis krypties bokštas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Ilgai netrukus, jau po minėtosios Tribunolo sesijos „Vakarai“ informavo, kad jis bylą svarstė, bet „prie sprendimo nepriėjo, kadangi šalių atstovai pareiškė noro geruoju susitaikinti”. Tribunolas susitaikymui davė mėnesį laiko.
„Jei per tą laiką nesusitaikins, tai Tribunolas savo galutini sprendžiamąjį žodį tars gegužės mėnesio sesijoj Klaipėdoj. Kaip tiriama, šalys teismui pristatė jau ir pačio susitaikinimo planą, pagal kurį apskritis sutinka atsisakyti nuo visų tolimesniu reikalavimu, kilusiu dėl anų priemiesčių įgyvendinimo į miesto ribas. Išeitų, kad apskritis laisvu noru nori miestui padovanoti tavo reikalavimu vertybes”, – rašė laikraštis.
Viešųjų pirkimų vargai
Minėtasis Vyriausiasis Tribunolas turėjo reikalų spręsdamas ne tik to meto viešojo sektoriaus tarpusavio santykius – reikėjo jam gilintis ir į tuometinių viešųjų pirkimų, kurie mūsų laikais prilygsta keiksmažodžiui, niuansus.
1936 m. „Vakarai“ informavo, kad iki 2001 m. kai susijungė su kompanija „Monberg & Thorsen“ ir atsirado nauja darinys „MT Højgaard“, gyvavusi danų firma „Højgaard & Schultz“ padavė į teismą Susisiekimo ministeriją.
Naujos perdangos konstrukcija Žiemos uoste. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.
Danai buvo sutarę, kad už atliktus įvairius statybos darbus Klaipėdos uoste ir Telšių-Kretingos geležinkelyje jiems bus mokama doleriais išsimokėtinai per kelerius metus, bet kritus dolerio kursui pradėjo reikalauti, kad jiems būtų mokama litais, „skaitant dolerį 10 litų“.
„Kadangi sutartyje kurso skirtumas nebuvo numatyta, ministerija mokėjo doleriais. Firma ministerijai iškėlė bylą pareikšdama 360 997 litus civilinio telkinio. Tokią sumą firma apskaičiavo pagal kai kurių mokėjimų kurso skirtumui padengti. Tiek apylinkės teisme, tiek ir kitose teisingumo instancijose firma pralošė, nes ministerija teisingai vykdė sutartį: sutarta doleriais, doleriais ir mokėjo. Firmos kasacijos skundą kovo 13 d. svarstė vyriausias tribunolas ir kovo 27 d. paskelbė sprendimą, kuriuo firmos skundas atmestas ir kitų teismo instancijų sprendimas patvirtintas“, – pranešė laikraštis.
Nelengva buvo ir „Grigeo Klaipėda“ pirmtakui
Sunkumų tarpukariu Klaipėdoje turėjo ir Zellulosefabrik Memel A.-G. (AB „Klaipėdos celiuliozės fabrikas“) – garsiosios „Grigeo Klaipėda“ pirmtakas.
wiki-de.genealogy.net nuotr.
Pasak istoriko Juliaus Žuko, ši stambiausia Klaipėdos pramonės įmonė buvo įsteigta 1898 m. lapkritį Hanoveryje ir jau 1899 m. gegužę Smeltės priemiestyje prasidėjo fabriko statybos darbai. Pirmosios fabriko viryklės pirmąkart buvo pripildytos po metų. 1905 m. fabriką fuzijos (susiliejimo) būdu perėmė Ašafenburgo (Bavarija) celiuliozės ir popieriaus gamybos bendrovė.
Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi jos valdžia dėl didelės įtakos ekonomikai (fabriko eksportas sudarė dešimtadalį visos šalies eksporto) leido jam Lietuvos miškuose paruoštus popiermedžius pirkti ne rinkos, o paties pasiūlyta kaina, jam nebuvo taikomas anglies importo muito tarifo padidinimas.
Fabriko darbininkai 1925 m. gegužę. „Memeler Dampfboot” nuotr.
1936 m. „Vakarų“ paskelbtame straipsnyje buvo rašoma, kad šiam pastaruoju metu praktiškai keiksmažodžiu tapusios „Grigeo Klaipėda“ pirmtakui irgi buvo nelengva. Tiesa, ne dėl marių teršimo, nes anais laikais apie ekologiją, vargu, ar buvo kalbos, nors pranešimų apie klimato kaitą ir to meto spaudoje netrūko. Galvą direktoriui Johannes Tenter tuomet skaudėjo ne dėl pareikštų įtarimų kokiame nors ikiteisminiame tyrime, o dėl ekonominių rodiklių.
„Vakarai“ tada informavo, kad šis celiuliozės fabrikas buvo ne tik didžiausia Lietuvoje įmonė, bet ir viena didžiausiu Europoje, gaminančių celiuliozę.
„Visa mūsų gamybai žaliava imama iš Lietuvos miškų. Celiuliozai gaminti naudojamos taip vadinamos popiermalkės. Celiuliozos gaminių liekanos duoda puikiausios medžiagos vyniojamajam popieriui ir medžio-spiritui. Vyniojamasis popierius yra labai patvarus ir daug geresnis negu popieriaus fabrikų gaminamas, kurie šiai popieriaus rūšiai panaudoja pigiausią medžiagą. Į gamybą įeina ir medžio spirito fabrikavimas“, – dėstė direktorius, pabrėžęs, kad dabar „reikia pernešti didelę konkurenciją su tomis šalimis, kurios dar prieš kelius metus atsisakė aukso standarto“.
wiki-de.genealogy.net nuotr.
Dėl tokios kitų valiutų devalvacijos ir celiuliozės kainų kritimo fabrikas, nors ir nesumažino gamybos apimčių, bet už parduodamą produkciją gaudavo „žymiai mažiau“. Paskutiniu metu 50 proc. produkcijos buvo išvežama Anglijon, o eksportas į Ispaniją, į kurią anksčiau eksportuota apie trečdalis produkcijos, buvo ženkliai sumažėjęs.
Akivaizdu, kad už didesnę biokuro dalį degaluose dabar net ir teismuose kovojusiam klaipėdiečiui parlamentarui Simonui Gentvilui būtų kur pasireikšti ir anais laikais.
„Mūsų įmonė turi įrengusi didžiules medžio spirito dirbtuves. Jos lengvai galėtų pagaminti spirito visai Lietuvai, jei jis būtų naudojamas priemaišai su benzinu. Bendrai medžio spirito gamyba sunkioje būklėje, to spirito eksportas visai neįmanomas, nes ir užsieniuose stengiamasi pasigaminti, be to, jis toks pigus, kad ir neapsimoka eksportuoti. Mums šiandien tenka laukti, kai bus visiškai įgyvendintas įstatymas apie medžio spirito maišymą su benzinu. Didelė spirito įmonė, galėtų atsigauti ir suteikti darbo dideliam kiekiui darbininkų“, – dėstė Johannes Tenter.
Pasak jo, įmonei jau kelinti metai teko dirbti su nuostoliais.
Nuotrauka iš knygos „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija”
„Pagaminti, reikia veik tiek pat, o gaunama tik trečdalis kainos. Prisiėjo net kelius kartus mažinti darbininkams atlyginimą, spaustis kur tik galėta, kad išlaikius tas turėtas rinkų pozicijas“, – rašė „Vakarai“.
1938 m. laikraštis pranešė, kad tuo metu, kai vyko sėdimasis darbininkų streikas (jie nesitraukė iš darbo vietų) įmonės akcininkų susirinkime buvo priimta 1937 m. apyskaita ir gautas pelnas – 1 498 510,9 Lt – paskirtas buvusių nuostolių (4 221 996,71 Lt) sumažinimui.
Žydiškas biznis
Rinkų pozicijas išlaikyti tuomet, matyt, bandė ir šeši stambūs pirkliai žydai, bet tas jų bandymas 1937 m. baigėsi kaltinamųjų suole
„Vakarai“ tada informavo, kad Klaipėdos apygardos teismas nagrinėjo bylą dėl Klaipėdos tekstilės fabriko pavogtų medžiagų.
Medvilnės audimo fabrikas AB „Klaipėda”, pokaryje tapęs „Trinyčiais”, prie Malūno tvenkinio buvo įkurtas 1925 m. iš Lietuvos atvykusių brolių Abrahamo ir Rafaelio Fainbergų. Įmonė pradžioje turėjo 50 darbuotojų, o 1938 m. jau buvo didžiausias tekstilės fabrikas Lietuvoje (jame dirbo 1600 žmonių), taip pat vienas moderniausių tokios rūšies fabrikų Europoje. Jis buvo didžiausias Klaipėdos darbdavys prieš II pasaulinį karą, tačiau dėl menkų atlyginimų, pasak istoriko J. Žuko, vietiniai čia vengdavo įsidarbinti, daugiausia dirbdavo atvykėliai iš Žemaitijos ir kitų Lietuvos regionų. Didžioji dalis produkcijos – vilnoniai, pusvilnoniai ir medvilniniai audiniai – buvo realizuojama Lietuvos rinkoje su prekiniu ženklu „Du arkliukai”. Nemažai produkcijos įsigydavo Krašto apsaugos ministerija.
„Vyriausias nusikaltėlis, kuris tas medžiagas vogė, buvęs to fabriko tarnautojas Essas. kuris yra pabėgęs į užsienį ir kiek žinoma užsilaiko Palestinoje. Kaltinamieji pirkliai visi žydai“, – rašė laikraštis.
„Vakarai“ informavo, kad Klaipėdos priesėdų teismas jau buvo nubaudęs Jankelį R. iš Kuršėnų bei Kiršą M. iš Klaipėdos po metus sunkiųjų darbų kalėjimo, bet sumokant po 5000 litų teismo kasai bausmės liko lygtinės. Kiti kaitinamieji – Kiršas A., Artur K., Artur Fr. — visi trys iš Klaipėdos – bei Srullis A. iš Pakruojo, trūkstant įrodymų buvo išteisinti. Apeliacijas dėl tokio sprendimo apygardos teismui pateikė valstybės gynėjas ir abu nuteistieji.
„Klausytojų salė iki pat posėdžio pabaigos buvo kimštinai pilna visų daugiausiai Klaipėdos žydų. Tekstilės fabriko direktorius Feinbergas atsiuntė teismui raštą, kad jis yra su tais pirkliais atsiskaitęs ir dėl to mažai vertės bededa į tuos nuostolius. Pirklys R. iš Kuršėnų prisipažįsta, kad gavęs vogtų medžiagų nuo 1935 m. gruodžio mėn. iki 1936 m. balandžio mėn. kol Essas iš fabriko buvo atleistas. Jis papasakojo, kaip jis pradėjo gauti tų medžiagų. Būtent tas tarnautojas iš tekstilės fabriko jam nieko nesakęs pridėjęs medžiagų daugiau, kaip užsakydavo ir paskiau paprašęs jam sumokėti. Dar paaiškėjo, kad tas tarnautojas po paliuosavimo iš tarnybos nuvažiavęs pas tą pirklį ir prašęs pinigų. R. jam ir davė apie 800 litų. Paaiškėjus tiems nuslėpimams, nuvažiavo R. į tekstilės fabriką ir susitarė geruoju sumokėdamas 5000 litų už padarytus nuostolius, kad nebūtų keliama byla.
Antrasis kaitinamasis Giršas M. iš Klaipėdos buvo taip pat daugiau pristatytų prekių gavęs, kaip užsakęs ir su tuo tarnautoju Essu atsiskaitęs. Jisai prisipažino taip pat savo kaltę. Su tekstilės fabriku irgi susitaikė geruoju sumokėdamas 12 000 litų fabrikui už padarytus nuostolius, kad nebekeltų bylos.
Trečiuoju buvo kaltinamas pirklys Giršas A. Jam buvo Esas keletą kartų prekių pristatęs, taip pati kaip ir kitiems. Anksčiau tas buvusysis tarnautojas užeidavęs ir virš užsakymo atsiustas prekes atsiėmęs. Toliau tas tarnautojas buvo jam neteisingai už grąžintas prekes 700 litų orderį išrašęs ir tuo būdu A. sąskaitą tekstilės fabrike ant tos sumos sumažinęs. A. neprisipažino savo kaltės ir pristatė visą eilę liudininkų savo tarnautojus, kurie liudijo, kad nepriimdavęs pats prekių ir galbūt, kad visai nežinojęs, jog Essas daugiau prekių pristatydavo.
Kaltinamasis K. labai jaudinosi ir visokiais būdais mėgino išsisukti. Kaltinamasis Kaplanas aiškinosi, kad jis jokiu užsakymu iš to nusikaltėlio nėra priėmęs ir jokio neleistino biznio su tuo buvusiu tekstilės fabriko tarnautoju neturėjęs.
Kitas kaltinamasis buvo Klugmanas, kuris po paliuosavimo iš tarnybos, nusikaltusiojo Esso vardu ėjo pas Kacą pinigų prašyti grasindamas, kad šiaip Essas tą visą šmugelybę perduos policijai.
Paskutinysis kaltininkas Friedbergas taip pat buvo nuėjęs Esso vardu pas Kacą pinigų prašyti ir telefonu skambinti, kad duotu pinigų“, – išsamiai kaltinamųjų versijas aprašė „Vakarai“.
Fabriko reklama leidinyje „Mūsų balsas” 1933 m. lapkritį.
Pasak laikraščio, liudydamas fabriko direktorius Feinbergas teigė, jog nusikaltimą atskleidė vienas tarnautojas, pastebėjęs, jog daugiau medžiagų įpakavęs kaitinamajam Kaplanui iš Pakruojo, ir patikrinus siuntą „išaiškino nuslėpimą“.
„Po gana ilgo svarstymo 4 val. ryto teismo nubausti pirklys R. ir M., iš Klaipėdos vienais metais sunk. darbu kalėjam. Atsėdėjus 3 mėnesius kalėjime bei įmokant į teismo iždinę po 3000 litų likusi bausmė paliekama 3 metams sąlyginiai. Pirklys K., vienais metais sunk. darbų kalėjimo ir 1000 litų pinigine bausme. Atsėdėjus 6 mėnesius ir įmokėjus 5000 litų į teismo kasą, likusi bausmė paliekama 3 metams sąlyginiai. K. 300 litų ir F. 200 litų piniginėmis bausmėmis, o K. trūkstant įrodymu, išteisinamas“, – apie bylos baigtį informavo laikraštis.
Biznis vyko ir kalėjime
Į belangę pasiųstus žydus pirklius galėjo paguosti nebent mažažemis Adomis Kripsas, kilęs iš Blušių kaimo prie Kalotės, įrodęs, kad ir kalėjimas nėra kliūtis sėkmingam verslui.
Tą patį 1937-ųjų balandį Vyriausiojo Tribunolo Klaipėdos skyrius išnagrinėjo bylą, kurioje A. Kripsas buvo teisiamas kartu su savo žmona Ana.
„Istorija buvo tokia. 1935 metų tiek Klaipėdos, tiek Kretingos turguj, tiek bendrai Klaipėdos apskrity pradėjo dažnai atsirasti padirbti, falšyvūs pinigai, vieno, dviejų ir penkių markių monetos. Žmonės nė nepasijusdavo, kaip gaudavo į rankas netikrus litus ir net negalėdavo pasakyti, kur ir kaip gavę. Ir policija, ir kitos įstaigos sekė kiek galėjo, bet niekaip negalėjo suvokti, kur tas slaptas pinigų fabrikas, kuris dirba netikrus sidabrinius. Pagaliau kilo įtarimas prieš tūlą Kripsienę. Liudininkai ėmė įrodinėti, kad netikrus pinigus gavę iš jos. Tada siūlas vystėsi toliau ir pagaliau nuvedė į vietą, kur mažiausiai kas tikėjosi rasti netikrų pinigų fabriką. Įtarimas krito ant kai kurių kalinių Bajorų kalėjime, Klaipėdos apskrity. Pradėta tardyti Kripsą ir kelis kitus piliečius. Klaipėdos priesėdų teismas jį visgi dėl įrodymų stokos išteisino, o nubaudė kelis kitus kaltinamuosius nedidžiomis bausmėmis. Dalykas ėjo į apeliacinę instanciją ir čia sprendimas išėjo visai kitoks. Kripsą nubaudė 2 metais s. d. kalėjimo ir 3 metus statyti po policijos priežiūra, Kiauleikį Cartų taip pat dviejais metais, Kripsienę ir dar vieną moterį už netikrų pinigų platinimą taip pat nubaudė švelnesnėmis bausmėmis (vieną vienais metais, kitą šešiais mėnesiais). Mat liudininkai buvo paliudiję, kad Kripsas dirbęs pinigus“, – rašė laikraštis.
Tačiau istorija šioje vietoje nesibaigė – „kartą vienas policijos valdininkas turėjęs reikalo lydėti vieną pilietį pro Bajorus“ ir jo paklausęs, ar pažįsta tokį tai Kripsą.
„Kur nepažinsi, atsakęs tas. Juk tas Kripsas turi labai gudrią galvą, nes net kalėjime būdamas sugebąs pinigus padirbti. Išaiškinta, kad Kripsas bedirbdamas kalėjimo kalvėj ne tik šiaip jau geležį kalė, bet ir pinigus. Pasidarė iš metalų ir iš gipso visokias formas ir į jas liejo tam tikrą metalo lydinį. Taip tai nuliejo ir nuštampavo vieną blizgančią monetą po kitos, vieno, dviejų ir penkių litų monetomis. Tuo tarpu, kaip kiti kaliniai darbus dirbdavo ar popirosus rūkydavo, Kripsas stropiai pinigus štampuodavo ir paskui rasdavo būdą per žmoną ir kitus išplatinti. Kol pagaliau, susekė ir nubaudė. Reviziją į tribunolą buvo padavęs tik Kripsas ir jo žmona, kiti nuteistieji ne. Tribunolas trečiadienį jų reviziją atmetė“, – informavo „Vakarai“.
Beje, rašyti apie tokius valdžios maustymus „Vakarai“ tikriausiai galėjo dėl to, jog dar 1932 m. balandį „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ informavo, kad Klaipėdos krašto komendantas Raimundas Liormanas priėmė sprendimą „preventyvę (prieš spausdinant)“ spausdinių cenzūrą panaikinti.
Visgi kartu komendantas tada perspėjo, kad autoriai, redaktoriai arba leidėjai bus baudžiami už „pramanytų žinių“, kurios kenkia Valstybės saugumui arba jos kreditingumui, kelia gyventojų tarpe nerimą, gali sudrumsti viešąją tvarką, kursto vieną gyventojų dalį prieš kitą, niekina valstybės valdžią arba jos įstaigas, šmeižia ir niekina atskirus valdžios narius, kariuomenės arba valdininkų atstovus, siekia juos pažeminti visuomenės akyse, platinimą.
„Be to periodiniams leidiniams, svarbesniuose atsitikimuose, gresia tų leidinių (spausdinių) sustabdymas“, – perspėjo komendantas, kartu informavęs, jog „visų periodinių ir vienkartinių leidinių spaustuvės turi pristatyti“ jam „po 2 ekzempl. nevėliau 24 val. po išleidimo spausdinio iš spaustuvės“.
0 Comments