Leningradietiški kirilicos pėdsakai Klaipėdos veide

Fotoreportažai, Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

[vc_row][vc_column][vc_column_text]Liepos 25-ąją sukanka 70 metų, kai tuometinis Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas nusprendė Baltijos laivų statyklai perduoti ištisus kvartalus tarp Danės gatvės ir Mažvydo alėjos, kad ši čia užsiimtų gyvenamųjų namų statybomis.

Dar vienas ciklo „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“ rašinys yra skirtas apžvelgti šios miesto dalies, kurioje gimė pirmieji pokariniai rusiškos abėcėlės raidėmis pavadinti gyvenamieji kvartalai bei atsirado M. Mažvydo alėja, raidą.

Statybos ties dabartine Herkaus Manto ir M. Mažvydo alėjos sankryža. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Stabdė jūrinius vėjus

Architektūros istorikas Jonas Tatoris yra rašęs, kad archeologiniai tyrimai rodė, jog dešiniajame Dangės krante jau XVI a. yra buvę sodybų. Iš pradžių jos stovėjusios padrikai, ne kartą degusios vis būdavo atstatomos. XVII a. be magistralinės ir tranzitinės Ilgosios, vėliau – Liepojos (dabar – Herkaus Manto) gatvės, planuose jau buvo pažymėta ir dabartinė Liepų gatvė.

M. Mažvydo gatvė, septintajame XX a. dešimtmetyje paversta alėja, buvo suformuota vietoje dviejų gatvių – Rūpesnių (Alte Sorgen) ir Kiemų (Hof).

1678 m. ir 1757 m. tuomet čia buvusio Krūmamiesčio namai buvo sudeginti ir nugriauti ir po to šis rajonas jau kūrėsi daugmaž planingai. Išliko abi minėtosios gatvės, atsirado naujų.

Pasak J. Tatorio, Ligoninės, Mažosios Smilties, Žalioji (dabar – J. Karoso) g. tęsėsi tik iki S. Daukanto, nes ji iki XIX a. buvo natūrali vakarinė Krūmamiesčio riba – rusų inžinieriai Septynerių metų karo metu (1756-1763 m.) čia buvo pastatę įtvirtinimus – retranšementus.

Anot istoriko, krūmamiesčio kvartalai buvo ilgesni ir erdvesni nei Senamiestyje ar Frydricho mieste. Jų ilgosios kraštinės derintos prie magistralinės Liepojos gatvės krypties. Šiuos ilgus kvartalus tik vienoje vietoje kirto skersgatviai ties dabartine Mažvydo alėja.

Tuometinių Liepojos ir Rūpesnių gatvių sankryža. Dabar maždaug Herkaus Manto ir M. Mažvydo alėjos sankryža, tarp pastatų Herkaus Manto g. 8 ir 10. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

„Skergatvių ašys buvo ne vienoje linijoje: vienos pastūmėtos į kairę, kitos – dešinę. Taip planuotojai, matyt, stengėsi stabdyti įsibėgėjusius jūrinius vėjus. Šalia magistralinių gatvių sklypus turėjo pirkliai, smuklininkai, valdininkai. Šalutinėse stovėjo amatininkų namai. Pavyzdžiui, XVIII a. dabartinė Mažosios Smilties gatvė buvo vadinama Vežėjų sala (Fuhrmanns Werder). Pavadinimas rodo, kad šalia jos (tuo metu akligatvio) yra gyvenę miesto vežėjai“, – rašė J. Tatoris.

Dabartinė Herkaus Manto g. 4 ir 6 pastatų vieta 1939 m. kovą. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Liepojos gatvę visada stengtasi išlaikyti tiesią. Ji dar 1790 m. buvo išgrįsta akmenimis iki dabartinės S. Daukanto gatvės. XIX a. antroje pusėje danga buvo pakeista į skaldytus akmenis. 1931 m. grindinys buvo perklotas.

Tuometinių Liepojos ir Žardžių (dabar Herkaus Manto ir Vytauto) gatvių sankryža 1939 m. kovą. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

1935 m. liepą „Darbininkų balsas” rašė, kad mieste „nėra nei vienos (be bandomosios Rūpesnių) žmoniškai kaip tiktų tokiam miestui, išgrįstos gatvės”.

Dirbo karo belaisviai

1945 m. kovo pradžioje pirmasis Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas „Tiesos“ korespondentui A. Žukauskui teigė, jog „probėgomis sprendžiant“ mieste sugriauta apie 50 proc. pastatų. Tarp labiausiai nukentėjusių gatvių jis įvardijo ir Liepojos.

1944 m. spalio 10-23 d. vykusio SSRS pajėgų šturmo rezultatai. Apgriauti pastatai tuometėje Liepojos (dabar Herkaus Manto) gatvėje. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Ilgus metus fotoreporteriu dirbęs klaipėdietis Liudas Dambrauskas, kuris iškart po karo būdamas šešerių kartu su tėvais apsigyveno netoli dabartinės Mažvydo alėjos, „Atviros Klaipėdos“ žurnalistui yra pasakojęs, kad čia buvusius griuvėsius tvarkė vokiečiai karo belaisviai.

Raudonosios armijos tankas Liepojos (Herkaus Manto) gatvėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pasak jo, ties dabartinių Mažvydo alėjos 6 namu buvo išlikęs prieškarinis garažas, kuriame 1945 m. rudenį įsikūrė pirmoji miesto autotransporto kontora, o L. Dambrausko tėvas buvo paskirtas jos sandėlininku. Čia buvo rastos ir dvi įkastos cisternos, pradėtos naudoti kaip degalinė.

1947 m. valomi griuvėsiai ties dabartine Herkaus Manto ir M. Mažvydo alėjos sankryža. Chanono Levino nuotrauka, publikuota Kęstučio Demercko ir Vasilijaus Safronovo knygoje „Klaipėda 1945-1965…”

M. Mažvydo al. 9 namo vietoje (čia dabar veikia kavinė „Jola“), anot L. Dambrausko, buvo įrengta slėptuvė.

Vietoje naujos gyvenvietės

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad remdamasis 1947 m. kovo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Vykdomasis komitetas turėjo teisę įmonėms perduoti apgriautus miesto namus, kuriuos atstačiusios įmonės galėjo apgyvendinti juose savo darbuotojus.

Atsižvelgiant į didelius sugriovimo mastus pačiame miesto centre 1948 m. gruodį Vykdomasis komitetas nusprendė drausti bet kokią naują, išskyrus individualią statybą tol, kol nebus visiškai atstatyti sugriauti kvartalai.

Toks sprendimas buvo motyvuotas teiginiu, kad „ir statybinės organizacijos, ir eilė miesto pramoninių organizacijų neteisingai sprendžia savo darbuotojų ir tarnautojų aprūpinimo gyvenamuoju plotu klausimą“.

„Pavyzdžiui, Laivų remonto gamykla pradėjo vystyti standartinių medinių surenkamųjų vienbučių namų ir barakų statybą. Tai ne tik neleidžia greičiau atstatyti sugriautus kvartalus, bet ir lemia papildomas išlaidas gerbūviui naujai užstatomose miesto teritorijose“, – rašoma sprendime.

Prieš tai „Baltijos” laivų statyklos poreikiams ketinta mieste statyti atskirą gyvenamąjį kvartalą – tam buvo skirtas sklypas į rytus nuo Smeltės, tačiau priėmus minėtąjį sprendimą 1949 m. jai jau buvo perduoti 22 buvę gyvenamieji namai, tarp kurių ir Montės 19, 24, 53, 68, 75, 77, 82, M. Mažvydo 2, 2A, 19, Ligoninės 13, 15 ir Žalioji g. 2.

1955-ųjų gegužė. V. Rupšlaukio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

1950 m. liepos 25 d. Vykdomasis komitetas nutarė pasiūlyti atsisakyti už 3,5 km nuo gamyklos suplanuotos gyvenvietės statybos ir perdavė įmonei kvartalą M. Melnikaitės (dabar S. Šimkaus), Mažvydo, Montės ir Vytauto gatvių, kvartalą tarp Montės, Mažvydo, Smilties ir Vytauto gatvių, dalį kvartalo tarp Mažosios Smilties, Kiemų, Žalios gatvių iki tuometinės S. Daukanto gatvėje buvusios pirties, sklypus Mažvydo gatvėje nuo tuometinių vaikų namų (dabar – buvusios „Vakarų ekspreso“ redakcijos pastatas) iki Ligoninės gatvės bei kai kuriuos sklypus šioje gatvėje. Taip pat buvo perduotos teritorijos prie Tarybų (dabar Atgimimo) aikštės tarp Laivogatvio (dab. Danės g.) ir M. Gorkio (dabar – Liepų) g.

Iliustracija, skelbta „Tarybinėje Klaipėdoje”

„Miesto atstatymas vyksta nepatenkinamu tempu. Nepaisant žymių įvykdytų darbų apimčių ir eilės atstatytų namų, mieste iki šiol yra daug sugriautų, tuščių, atstatymui skirtų kvartalų“, – rašoma minėtajame sprendime.

Juo taip pat buvo nurodyta iki 1951 m. pradžios iškeldinti gyventojus iš numatytų nugriauti Montės g. namų 4 ir 8.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1951 m. vasarį įmonei Vykdomasis komitetas perdavė papildomas teritorijas tarp Montės, Mažvydo, M. Melnikaitės ir S. Daukanto gatvių bei Tarybų aikštės, M. Gorkio gatvės ir Laivogatvio. Papildomai nurodyta, kad naujų gyvenamųjų namų statybos čia turi būti baigtos iki 1954 m. pradžios.

1953 m. vasarį „Baltijos“ laivų statyklai dar buvo perduoti sklypai M. Gorkio 18, 21 ir 25, kurie prieš trejus metus buvo skirti fabrikui „Artojas“, bet jis taip ir nepradėjo juose statybų. Laivų statytojai statybas čia buvo įpareigoti pradėti ne vėliau kaip antrą tų metų ketvirtį.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

V. Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965…” rašo, kad palyginti su kitoms įmonėms skirtais sklypais, „Baltijos“ laivų statykla turėjo užstatyti kone didžiausią išgriautos miesto teritorijos dalį – tik Jūrų prekybos uostui buvo skirti užstatyti palyginti dideli sklypai buvusioje Bomelsvitėje.

Leningradiečių darbai

Architektas Tomas S. Butkus knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad, iš viso tarp Vytauto, M. Melnikaitės (dabar S. Šimkaus), S. Daukanto ir Ligoninės gatvių buvo suprojektuoti keturi pagal kirlicos pirmąsias raides – A, Б, В, Г – pavadinti kvartalai.

Šis pirmasis gyvenamųjų namų kompleksas Montės gatvės prieigose pradėtas statyti 1951 m. Abiejose Montės gatvės pusėse buvo pastatyti serijų Nr. 201 ir Nr. 204 gyvenamieji namai (projektai parengti „Lenrybpromprojekte” – architektai I. Sidorova, A. Agafonov, A. Zabolotnaja, Suško).

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Vėliau paskiri kvartalų fragmentai buvo papildyti Lietuvos architektų projektais – gyvenamuosius namus M. Gorkio (Liepų) ir Žaliosios (J. Karoso) gatvių rajone suprojektavo K. Bučas.

„Respublikoje po karo architektų buvo likę nedaug, jie gyveno daugiausia Kaune ir Vilniuje, todėl projektuoti Klaipėdai pastatus buvo kviečiami „Lenprojekto“ projektuotojai iš Leningrado. Buvo pritaikomi seni prieškariniai tipiniai projektai (M. Mažvydo al. 9, 11, Montės 5 ir 8). Šie projektai pasižymėjo klasikinių detalių imitacijomis, mažais langais ir prastomis proporcijomis“, – yra rašęs architektas Petras Lapė.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Magistralinės Montės ir Pergalės gatvės bus išplėstos iki 25 metrų ir naujai statomi namai jau dabar stovi prie tos naujos linijos. Neužstatytiems sklypams ruošiami projektai, kurie bus vykdomi 1954 metais. Mažvydo gatvėje priešais pastatytą bendrabutį ateinančiais metais numatoma statyti naują gyvenamąjį namą su 250 vietų valgykla. Mažvydo gatvėje statyba vyksta prie naujos linijos ir vietoje anksčiau buvusios siauros nežymios gatvės bus platus bulvaras.

Tenka pažymėti, kad neįmanoma sukoncentruoti pirmos eilės statybą vien tik centrinėje miesto dalyje, nes tam daug kliudo namų griovimas ir gyventojų perkėlimas. Sudaromi atskiri naujo užstatymo židiniai, k. a. M. Gorkio, Smilties ir Žaliosios (prie miesto pirties)“, – 1953 m. spalį „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė tuometinis miesto vyriausiasis architektas Kostas Černiauskas, informavęs, kad ruošiami ir individualūs projektai gyvenamiesiems namams Montės gatvėje.

1958-ųjų rugsėjis. V. Rupšlaukio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Naujieji trijų keturių aukštų gyvenamieji namai beveik visi iškilo maždaug 1949-1956 m. „Lenprojekto“ institute adaptavus tipinius Leningrado architektūrinės tradicijas atitikusius projektus. Jie buvo statomi, žinoma, neatsižvelgiant į buvusias sklypų ribas, bet tik laikantis naujai suplanuotų raudonųjų linijų, kas, savo ruožtu lėmė anksčiau Klaipėdai nebūdingų vidaus erdvių suformavimą išgriautose miesto dalyse. Tokių namų atsirado M. Mažvydo, Žaliojoje (dabar – J. Karoso), Montės ir kitose gatvėse“, – teigia V. Safronovas.

Bendrabučiai su italo prisilietimu

Pasak T. S. Butkaus, architektūriniu pirmojo kvartalo akcentu tapo kampiniai Montės ir Mažvydo g. bendrabučiai su bokšteliais. Jie buvo suprojektuoti „Lenprojekto“ IV dirbtuvėse, vadovaujant italų kilmės architektui Giovani Ripa Angioletto. Pasak P. Lapės, tuo pačiu buvo suprojektuotas ir prieš juos esantis 92 būtų gyvenamasis namas su parduotuve, bet jis iki galo esą nebuvo realizuotas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Nuo 1952-ųjų Klaipėdoje darbų vykdytoju pradėjęs dirbti inžinierius Mykolas Pužauskas knygoje „Darbas saulę palydėdavo“ rašė, kad Statybos valdybos Nr. 3 pirmieji gyvenamosios paskirties objektai buvo būtent „Baltijos“ laivų statyklos bendrabučiai su bokšteliais.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Šių bendrabučių būta pačių paprasčiausių, kaip ir tuo metu Klaipėdoje statomų objektų: betoniniai monolitiniai pamatai, mūrinės sienos,mediniai perdengimai (su juodgrindėmis tarp medinių sijų), užpildomo šlaku. Juodgrindys iš apačios būdavo kalamos balanomis, kas tinkas geriau sukibtų su lubų paviršiumi. Švarios grindys taip pat būdavo medinės iš 40 milimetrų storio lentų. Kadangi gerai išdžiovinti medienos dar nebuvo galimybių, grindų lentos buvo prikalamos laikinai, kad po metų, išdžiūvus medienai, būtų galima perkloti ir pritvirtinti prie gulekšnių. Na, o langai, durys, savaime suprantama, buvo daromos iš paprasčiausios pušies ar eglės. Vidaus apdaila – sienų ir lubų tinkas, klijinis dažymas. Mediniai paviršiai buvo dažomi aliejiniais dažais. Šių dienų akimis – tai archajiška. Bet tų metų ekonomika nieko geresnio statybininkams pasiūlyti negalėjo“, – rašė M. Pužauskas.

1954 m. balandis. L. Michnovskio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Po buvusio bendrabučio nugriovimo duobė šioje vietoje miestą „puošė“ daugiau nei ketverius metus, kol ne kartą pasikeitus savininkams galiausiai bendrovė „Vėtrūna“ pradėjo statyti gyvenamųjų ir komercinių patalpų kompleksą „Manto namai“ (architektai Rolandas Palekas, Andrė Baldišiūtė, Agnė Natkevičiūtė, Bartas Puzonas, Mindaugas Leliūga). Per 60 mln. litų vertintos statybos buvo baigtos 2009 m. rudenį.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Griovė su džiugesiu

Pasak V. Safronovo, statant namus tarp Liepų ir Mažvydo gatvių buvo griaunami dar likę aplinkiniai mažaukščiai statiniai. Taip nutiko su Montės g. 2, 4, 6, 8 – Vykdomasis komitetas leido juos griauti, nes „Baltijos” laivų statyklai jie esą trukdė rekonstruoti kvartalus ir įrengti statybos aikšteles.

1957 m. kovą „Tarybinės Klaipėdos“ korespondento Samuilo Boriko antraštė skelbė apie „Džiugias permainas“ – ties Vytauto ir Montės gatvių sankryža iškilusius namus vietoje per karą nenukentėjusių pastatų.

V. Krivano („Tarybinė Klaipėda”) nuotr.

„TAIP BUVO visai neseniai, prieš kelerius metus. Viršuje iš kairės talpinama nuotrauka iškalbingesnė už visokius žodžius. Taip dar 1949 m. atrodė viena centrinės miesto magistralės – Montės gatvės – dalis. Štai koki palikimą mums paliko kapitalistinė Klaipėda. Vieno ir dviejų aukštų žemi namukai be jokių patogumų glaudėsi siaurose gatvelėse, kur vos prasilenkdavo dvi mašinos. Montės gatvėje, kaip ir daugelyje kitų, nebuvo nė vieno medelio. Užkampis. . . Taip ir norėjosi parašyti po šia nuotrauka, vaizduojančia senosios Klaipėdos kampelį. Priminsime, kad taip atrodė svarbiausia gatvė. Ką jau bekalbėti apie pakraščius. <…> Foto — objektyviausias teisėjas. Dideli, puošnūs namai, kurių gyventojai turi visus patogumus, džiugina akį. Griuvėsių vietoje auga naujas socialistinis miestas. Sukrypusių, netinkamu gyventi namų vietoje šiuolaikiniai pastatai“, – rašė S. Borikas.

Vardan statybų piginimo

S. Borikas tame pačiame straipsnyje informavo ir apie statybas Danės gatvėje.

„Šitaip atrodys gatvė prie skvero šalia Dangės po dvejų-trejų metų. Apačioje patalpinta architektūrinės panoramos reprodukcija atskleidžianti tik vieną puikiosios knygos – Klaipėdos rekonstravimo generalinio plano – puslapėlį. Pažiūrėkite, dešiniajame kampe namas su bokštu. Jeigu norite įsitikinti, ar šis planas realus, – praeikite skveru. Jūs pamatysite, kad statybininkai baigia mūryti trečiąjį namo aukštą. Bokšto, žinoma, nebus – jis pabrangina statybą. Po metų M. Gorkio gatvėje neliks jokių karo pėdsakų. Po dvejų-trejų metų Montės gatvė taps gražiausia magistrale“, – rašė korespondentas.

Iliustracija, skelbta „Tarybinėje Klaipėdoje”

Tuometinės, postalininės naujosios TSKP programos vykdymas „šalinant architekūrinius nesaikingumus“ ir „taupant valstybės lėšas“ atsispindi ne tik minėtajame be bokšto likusiame Danės gatvės daugiabutyje. Architektūrologas dr. Vaidas Petrulis knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad jau vykstančių statybų koregavimo iliustracija yra ir „išlikęs epochos artefaktas – daugiabutis gyvenamasis namas Tarybinės Armijos (dabar – Šaulių) g. 4”. Pastarasis buvo statomas statybininkams.

Iliustracija, skelbta „Tarybinėje Klaipėdoje”

1958 m. liepą „Tarybinė Klaipėda“ pranešė apie dar 106 naujus butus laivų statytojams.

„Ką ir kalbėti, išties puikiai atrodo šis keturaukštis prie žalumynuose skendinčio Dangės skvero. Tai – pats naujausias gyvenamasis namas uostamiestyje. Tik praėjusią savaitę statybos valdybos Nr. 14 kolektyvas perdavė šį 60 butų bendro 2350 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto namą šeimininkams laivų statytojams. Patogiuose vieno, dvieju ir trijų kambarių butuose įsikūrė laivų statyklos darbininkų, inžinierių, technikų ir tarnautojų šeimos. <…> Praėjusią savaitę užbaigė įrengti ir perdavė eksploatacijon pusę gyvenamojo namo (1718 kvadratinių metrų ploto), pastatyto Mažvydo alėjoje, statybos valdybos Nr. 31 kolektyvas. 46 šio namo butuose taip pat įsikūrė laivų statytojų šeimos“, – rašė laikraštis.

Bernardo Aleknavičiaus (I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Alėja – vietoje dviejų gatvių

Pasak V. Safrnonovo, vienas iš esminių Klaipėdos centro pokyčių buvo tiesios ir plačios M. Mažvydo gatvės (tokį pavadinimą ji gavo apie 1948 metus) suformavimas iš dviejų palyginti siaurų Rūpesčių ir Kiemų gatvių, kurių ašis pirmiau nesutapo.

„Tiek tiesiant gatvę, tiek rekonstruojant ją į alėją buvo formuojamas naujas užstatymas pritaikant tipinių pastatų projektus, o senoji dar išlikusi architektūra griaunama. 6-ojo dešimtmečio pradžioje pastačius penkis tipinius gyvenamuosius namus tarp Didžiosios Smilties (dab. Šaulių gatvės dalis), M. Mažvydo ir Žaliosios (dabar J. Karoso) buvo „nukirsta“ Mažosios Smilties g. atkarpa“, – rašo istorikas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1963 m. „Tarybinė Klaipėda“ pranešė, kad praėjus kiek laiko Ligoninės gatvėje galės prisiregistruoti kelios dešimtys geležinkelininkų, nes „netoli Mažvydo alėjos jau iškasta pamatų duobė ir pradedamas statyti didelis 40 butų namas“.

„Savo fasadu jis išeis į Ligoninės gatvę. Šis namas turi būti atiduotas jau šiemet. O sekančių metų pradžioje greta apsigyvens dar 24 geležinkelininkų šeimos. Jų namo fasadas išeis į Mažvydo alėją. Ir dar vienas namas bus statomas geležinkelininkams. Iš viso artimiausiu metu jiems bus pastatyta apie 100 butų“, – rašė laikraštis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Pasak T. S. Butkaus, M. Mažvydo g. rytiniame pakraštyje buvo numatytas plačiaekranis 500 vietų kino teatras „Vaiva“, bet suabejojus, ar tikslinga uždaryti vakarinę prieigą į miesto kapines (būsimą skulptūrų parką), kino teatras buvo perkeltas į buvusio užstatymo vietą Montės gatvėje.

1966-1968 m. Mažvydo gatvė buvo rekonstruota į pėsčiųjų alėją pagal Miesto statybos projektavimo instituto architektės Ginos Valerijos Galdikienės projektą.

Bernardo Aleknavičiaus (I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

„Kai atėjau dirbti į Vykdomąjį komitetą, jau buvo baigtas statyti gyvenamasis namas Mažvydo alėjoje, kuriame apsigyveno dalis miesto ir įmonių ar organizacijų vadovų. Tai buvo išskirtinis namas su labai gerai suplanuotai dviejų rūšių butais – trijų su puse kambario ir keturių su puse kambario. Pusė kambario buvo 6-7 kvadratinių metrų ploto, kaip aš sakiau „tarnaitės“ kambarėlis prie virtuvės. Tuo metu Lietuvoje populiarėjo pėsčiųjų gatvės. Panašią į Laisvės alėją Kaune ar Saulės alėją Šiauliuose norėjome įrengti ir Klaipėdoje. Tuo metu M. Mažvydo alėjos viduryje buvo plati žalia juosta, apsodinta medeliais, o iš abiejų pusių – automobiliams važiuoti skirtos juostos. Apšepusi buvo, apibuvusi, reikėjo ją tvarkyti. Pasitarę su architektais, nusprendėme ją paversti pėsčiųjų alėja. Projekto autorė buvo architektė Gina Mačiulytė-Galdikienė. Norėjome M. Mažvydo alėjoje pastatyti ir kokį nors visuomeninės paskirties objektą. Tuo metu Klaipėdoje nebuvo specialiai vaikams skirtos kavinės. Pasitarę su A. Lichtinšainu (Prekybos valdybos viršininkas – M. V. past.) ir A. Tumėnu (Klaipėdos valgyklų, restoranų ir kavinių tresto direktorius – M. V. past.), nusprendėme ją įkurti atskirame priestate prie statomo gyvenamojo namo. Kavinė „Du gaideliai“ (architektas Ramūnas Kraniauskas, kaip ir Santuokų rūmų – M. V. past.) buvo labai populiari. Specialus meniu vaikams, mažiesiems pritaikyti baldai, ypatingas interjeras“, – knygoje „Iš pirmų lūpų: apie krepšinį, apie Klaipėdą, apie uostą, apie gyvenimą“ rašo tuometinis Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas.

Audroniaus Ulozevičiaus (I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

1967 m. gegužę Vykdomajame komitete vykusio „Mažvydo alėjos projektinės užduoties peržiūrėjimo“ protokole rašoma, kad ji suderinta pareiškus septynias pastabas, tarp kurių buvo nurodymas „skersinį pravažiavimą Žaliosios gatvės sankryžoje neprojektuoti“ bei „projektinėje užduotyje numatyta per mažai želdinių, papildyti gatvės apželdinimą medžiai bei krūmais“.

Antano Grinčelaičio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Dujotiekio vamzdžiai, krūvos suverstų žemių- taip dabar atrodo Mažvydo alėja. Čia tiesiamas dujotiekis. Paskui prasidės jos tvarkymas. Tai bus platus bulvaras, išklotas betoninėmis plytelėmis. Jų priteiks 13 000 kvadratinių metrų. Dideliais ratais tarp jų bus užveisti gėlynai. Šalia ims trykšti fontanai. Abiejose alėjos pusėse sužaliuos septynių metrų pločio vejos. Alėjos centre grupėmis bus pasodinti medžiai. Alėja nusitęs iki parko, esančio tarp M. Gorkio ir S. Daukanto gatvių. Iš kitos pusės – iki „Undinės“ restorano pastato. <…> – Alėjai sutvarkyti, – pasakė komunalinio ūkio valdybos viršininkas Z. Vainoras, – numatyta sunaudoti 235 tūkstančius rublių. Pagrindiniai darbai tiesiant komunikacijas bus atlikti šiais metais. Visa kita – sekančiais“, – 1968 m. liepos pabaigoje rašė „Tarybinė Klaipėda“.


Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Visgi T. S. Butkus konstatuoja, kad idėjos ir architektūros meniniu lygiu ji neprilygo kitų Lietuvos miestų alėjoms.

Kad alėjos projektas nepateisino lūkesčių jau 1986 m. rugsėjį „Tarybinėje Klaipėdoje“ konstatavo ir tuometinis vyriausiasis miesto architektas Ričardas Valatka.

Daugiabučio statybos 1975-iaisiais. Lietuvos centrinis valstybės archyvo nuotr.

„Viena pirmųjų ne tik mieste, bet ir respublikoje ji buvo paversta pėsčiųjų zona. Ir vis dėlto didelės traukos nesusilaukė. „Kaltos” čia ne vien garsiosios klombos. Matyt, nepakako visuomeninių įstaigų, nors, atrodytų, jų yra ne taip maža – ir „Ramunė”, ir knygynas, ir kirpykla, ir vaikų kavinė „Du gaideliai”. Ši miesto centre esanti plati gatvė turi visas sąlygas tapti viena mėgstamiausių vietų. Ateityje planuojama rekonstruoti pačią gatvę, pertvarkyti ir pritaikyti smulkiai prekybai bei gyventojų aptarnavimui dabar nykius pirmuosius „Baltijos” laivų statyklos bendrabučių aukštus“, – buvo cituojamas R. Valatka.

Bernardo Aleknavičiaus (I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

1974 m. kovą Valgyklų, restoranų ir kavinių tresto direktorius Alfonsas Tumėnas raštu paprašė Statybos ir architektūros valdybos viršininko Sauliaus Prikockio išduoti leidimą prie kavinės „Du gaideliai“ pastatyti dekoratyvinį akcentą-rodyklę. 4 000 rublių įvertintus darbus turėjo atlikti kombinatas „Dailė“.

Bernardo Aleknavičiaus (I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

„Gausa“ – žvelgiant į Vakarus

Išskirtiniu objektu M. Mažvydo alėjoje tapo parduotuvė „Gausa“ (dabar – „Iki“).

„Pastatėme didžiulę savitarnos parduotuvę, kiek tai buvo įmanoma anais laikais, įrengtą pagal vakarietiškus standartus. Pavadinome ją „Gausa“. Parduotuvėje buvo sustatyti konteineriai, juose – išdėliotos prekės“, – rašė V. Greičiūnas.

Dar nenugriauti senieji pastatai būsimo daugiabučio ir Bernardo Aleknavičiaus ir „Gausos” parduotuvės vietoje. (I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

„Tarp Tarybinės Armijos ir Ligoninės gatvių, kur dar neseniai stovėjo vienaaukščiai namukai, ekskavatorius kasa duobę. Čia išaugs viena didžiausių mieste maisto produktų parduotuvė. Miestų statybos projektavimo institute Klaipėdos skyriuje supažindino su jos projektu (autorius architektas Egidijus Vilčinskas, vyriausiasis konstruktorius Aladinas Kliukas). Vienaaukštis 50 metrų ilgio ir 30 metrų pločio pastatas. Beveik pusė šio ploto (600 kv. m) užims prekybos salė, o visa kita atiduota sandėliams, kitoms pagalbinėms patalpoms. Pastato sienos numatytos iš balta keramika dengtų panelių, kuriuos juostomis iki pat viršaus kirs raudonų apdailos plytų mūras. Nuo kitų šios paskirties statinių naujoji parduotuvė skirsis tuo, kad ji suprojektuota be jokių langų ir vitrinų, išskyrus dvi neplačias įstiklintas angas fasado kampuose. O kaip gi su apšvietimu? Šviesa į parduotuvę pateks iš viršaus, kur suprojektuota švieslangių sistema. Trijų metrų pločio švieslangių juosta prasidės įstiklintu konstrukcijų įėjimu ir eis toliau per patį salės vidurį, sudarydama organizuojantį pirkėjų traukos centrą. Tačiau parduotuvė prasidės dargi ne prie paradinių durų. Mat priešais ją, Mažvydo alėjoje bus dar pastatytas naujas gyvenamasis namas. Jo projekto autorius architektas Ričardas Valatka“, – 1986 m. rugsėjį „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė Albertas Kutra.

Jo kalbintas R. Valatka pasakojo, kad namas bus penkių aukštų, šešiolikos butų.

„Nors projekte ir pritaikyta kai kurių konstrukcijų naujovių, tačiau, manau, svarbiausia iš jų – tai per vidurį pirmajame aukšte pabrėžtas platus perėjimas. Tarsi senovinė broma jis perkirs pastatą, išeis į dengtą kiemelį ir nuves tiesiai prie stiklinių parduotuvės durų. Sakyčiau, tai bus „gyva” vieta, kur pirkėjas galės suskleisti lietsargį, palikti vaikų vežimėlį ir ramiai apsipirkti. Iš abiejų šio pasažo pusių pirmajame namo aukšte bus įrengtos visuomeninio maitinimo įmonės. Vienoje pusėje – grilbaras, kitoje cukrainė su kava ir ledais. Vasarą prie pastarosios po liepomis bus galima pastatyti staliukus, o jų aptarnavimą organizuoti tiesiai per cukrainės langą“, – cituotas architektas.

Parduotuvė, pasak V. Greičiūno, buvo atidaryta 1988 m. sausį.

Parkingas buvo per brangu

M. Mažvydo alėja dar kartą kardinaliai ėmė keistis prabėgus 17 metų po nepriklausomybės – 2008 m. vasarą buvo užbaigta beveik 5,5 mln. litų kainavusi jos rekonstrukcija (projekto vadovas – architektas Vytautas Paulionis).

Martyno Vainoriaus nuotr.

Alėjoje buvo paklotos klinkerio plytelės, trinkelės, granito plokštės ir granito trinkelės. Rekonstruojant M.Mažvydo alėją specialia išsiskiriančia danga pažymėti iki II pasaulinio karo buvusių gatvelių siluetai. Sutemus alėją apšviečia 34 šviestuvai, dar 42 šviestuvai sumontuoti žemės lygyje. Atnaujinti buvo ir alėjos želdiniai – pasodinti 65 nauji medžiai ir krūmai. Alėjos prieigose rekonstruotos 26 automobilių stovėjimo vietos, alėjoje sumontuoti stovai dviračiams.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Rekonstrukcijos metu buvo pastatyti 55 granitiniai suolai, kurie sulaukė visuomenės kritikos, kad esą yra nepatogūs sėdėti. Dėl to užgimė Klaipėdos pramonininkų asociacijos iniciatyva suoliukus padengti medinėmis lentėlėmis ir meniniais akcentais. Juos miestui dovanojo ir įvairios įmonės, ir asmenys.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Pirmuoju tokiu akcentu tapo 2008 m. liepos 24 d. atidengtas bronzinis berniukas „Klaipėdietis“, atsirėmęs į miesto herbą (skulptorius Svajūnas Jurkus, architektas V. Paulionis). Paskutinis – 2018 m. kovo 26 d. Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro dovanotas kūrinys „Gyvybės medis“, sukurtas dailininko keramiko Isroildžono Baroti.

„Gyvybės medis“. Martyno Vainoriaus nuotr.

Iki šiol kartais vis dar atsigirsta kritika ir dėl to, kad alėjos rekonstrukcijos metu po ja nebuvo įrengta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Tuometinis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius prisimena, kad gavus skaičiavimus idėjos įrengto požeminę automobilių stovėjimo aikštelę po alėja buvo atsisakyta dėl per didelės kainos.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Jei gerai pamenu, tuomet buvo įrenginėjamos ir stovėjimo vietos po sostinės Gedimino prospektu. Ten vienos vietos kaina, berods, gavosi apie 97 000 litų, o Mažvydo alėjos atveju buvo, atrodo, 70-80 tūkstančių, nes per visą alėją eina inžinerinės komunikacijos. Tokios išlaidos tuometiniam miesto biudžetui buvo neįkandamos. Viliuje šalia ministerijos, Vyriausybė, tai buvo lengviau susirinkti reikiamas lėšas. Be to, buvo kilę ir techninių klausimų dėl įvažiavimų, išvažiavimų“, – sakė R. Taraškevičius.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos, Lietuvos centrinis valstybės archyvo, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”147540,147538,147542,147539,147546,147548,147547,147520,147541,147543,147544,147545″ img_size=”gallery”][/vc_column][/vc_row]

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Miestas, Svarbu

Politikai pritarė „kosminės kainos“ socialinio būsto statybai

„Net šiurpuliukai per kūną nuėjo: ar tai tiesa, kad skaičiuojamoji vienos kv. metro kaina – virš 4 tūkstančių eurų?”- taip ...
2024-03-28
Skaityti daugiau

Spyglys

Klaipėdos mero dviveidystė - kaip ant delno*

Arvydas Vaitkus lyg gaidys ant skiedryno pučiasi, kad neatiduos ministerijai Vaikų ligoninės, nors atidavė dešimt kartų didesnį ir vertingesnį turtą ...
2024-03-27
Skaityti daugiau

Kriminalai ir nelaimės

Rasti du lavonai

Klaipėdos policija pranešė, kad ketvirtadienio rytą, apie 8 val., viename Šilutės plente esančiame bute rastas 58-erių moters kūnas su kraujosrūvomis ...
2024-03-22
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This