Rašantys specialistai labai dažnai stebisi tuo, kad daug žmonių elgiasi neprotingai. Arba moksliškai – neracionaliai. Pabandykime kiek įdėmiau pažvelgti, kur randasi tie sluoksniai, kurie taip gyvena.
Pasaulinėmis problemomis tapo jaunimo regėjimo kokybės mažėjimas dėl perdėto mobilių prietaisų naudojimo, mokslininkai pastebi ir sumažėjusį ilgalaikio samprotavimo sugebėjimų nykimą, fragmentinį mąstymą, perdėtą pasitikėjimą interneto patikimumu. pxhere.com nuotr.
Čia ne apie keistuolius, jų labai mažai ir dažnai jie puošia pasaulį. Absoliuti dauguma „pereina“ mokslus. Pradinį, vidurinį, kartais aukštąjį. Mokslas yra racionalus pasaulio vaizdavimo būdas, besiremiantis kritiniu mąstymu ir ilgalaike žmonijos istorija. Todėl lyg turėtų sekti išvada, kad visi pereina protingo žmogaus tradiciją ir neturėtų elgtis kitaip. Deja, taip nėra.
Priežasčių yra ne viena, tačiau noriu kreipti dėmesį į specializuotas pastangas, kurios vienaip ar kitaip bukina žmones arba manipuliuoja jais siekiant jų kvailumo.
Tiesa, nesunku matyti, kad poveikis žmonėms galimas ne tik siekiant kažkurių tikslų, bet ir kaip pašalinis naujų technologijų efektas. Kaip ir kiekvienas vaistas turi nepageidaujamą poveikį, taip ir pačios technologijos veikia žmonių mąstymą bei elgseną.
Pasaulinėmis problemomis tapo jaunimo regėjimo kokybės mažėjimas dėl perdėto mobilių prietaisų naudojimo, mokslininkai pastebi ir sumažėjusį ilgalaikio samprotavimo sugebėjimų nykimą, fragmentinį mąstymą, perdėtą pasitikėjimą interneto patikimumu. Čia tik pradinis trumpas išvardijimas.
Svarbu suprasti, kad naujos technologijos keičia pasaulio atspindžio būdą, kaip ir anksčiau radęsi prietaisai. Pavyzdžiui, teleskopo naudojimas privertė peržiūrėti kosmoso sampratą, mikroskopas pakeitė gyvosios gamtos požiūrio kampą. Raketos pakilimas nuo Žemės patvirtino jos formos numatymus, o atominio laikrodžio buvimas atskleidė mūsų Žemės sukimosi ir skriejimo greičio lėtėjimus. Prietaisas leidžia kisti mūsų žinojimui, atskleisti naujas pasaulio puses, tačiau patys žmonės patenka į jų įtaką ir tampa nuo jų priklausomi.
Tai – gana objektyvūs dalykai. Bet yra ir subjektyvių, kurie yra naudojami grupių ar socialinių sluoksnių savo interesams tenkinti. Kartais tai būna pelnas, kartais įtaka, o dažnai ir viena ir kita.
Viena iš ryškiausių žmonių bukėjimo priemonių yra jų suvokimo supaprastinimas.
Kiekvienas besimokantis naudojasi jau esamomis priemonėmis – daugybos lentele, kalbos mokslu ar net istorijos vadovėliu. Tokios priemonės yra sukauptų žinių apibendrinimas ir supaprastinimas. Kai stengiamasi aiškinti suprantamai, tai naudojamasi tam tikromis procedūromis – atrenka, kas aiškintojui atrodo reikšminga ir atmena visa, kas jam atrodo antraeiliška. Taip randasi istorijos vadovėliai, kuriuose veikėjai yra karvedžiai, karaliai ar didikai. Kitų žmonių ten lyg ir nėra, nes jie nereikšmingi. Istorija tampa panaši į pasaką, kurioje nėra žudynių, priesaikos laužymų, trėmimų ar brolžudysčių.
Panašius veiksmus galime rasti daugelyje sričių: televizijose, laikraščiuose ar žurnaluose, politinėse programose ir pan. Tai lyg ir patogu daugeliui, jei nebūtų pavojinga.
Paprastas mąstymas sudėtingame pasaulyje yra katastrofos receptas.
Mūsų smegenys susiduria su sudėtingumu nustatydamos svarbias savybes ir filtruodamos nereikalingas detales. Kaip žmonės, mes susiduriame su savo gyvenimo sudėtingumu, jį tarsi pašalindami ar paslėpdami. Mūsų psichinės schemos yra vienas iš būdų tai padaryti.
Paprastumas yra dorybė, jei tik mus supantis pasaulis elgiasi taip, kaip mes tikimės. Tačiau mūsų pasaulis yra sudėtingas, netgi labiau nei tai, kokiu būdu mes jį vaizduojame, nei savo mentaliniuose, nei net moksliniuose modeliuose.
Nesugebėjimas suvokti kompleksiškumo leidžia manyti, kad bet koks vertingas situacijos sprendimas turi būti paprastas. Šis požiūris galbūt paaiškina šiandien plačiai paplitusį nepasitikėjimą mokslu: jis tapo per daug sudėtingas ir techniškas, kad visuomenė jį suprastų. Taigi žmonės dažnai ignoruoja ar atmeta jos žinias, ypač kai jos išvados yra sudėtingos ir todėl „neskanios“.
Tiesa, supaprastinimą reikia skirti nuo abstrakcijos. Gamtos moksluose mes juo pastoviai naudojame. Nesvarbu, ar tai Galilėjo Galilėjaus eksperimentų aprašai, ar matematikos bei statistikos mokslai.
Kitas dalykas, kai abstraktumo sąlygos nenurodomos ir neaptariamos. Tuomet kyla iliuzija, kad sudėtingos problemos gali būti sprendžiamos supaprastintai. O kaip sako viena aksioma – sudėtingos problemos neturi paprastų sprendinių.
Jokių įrodymų nereikia, aksioma aiški -mus mulkina. O jau kas mulkina, tai reikia įrodinėti, nes tik tada tampa aišku, kokiu tikslu tai daroma. Covidas. Liberalų, t.y. visų kairiųjų pagrindinis teiginys – netikite mokslu, jei neigiate covidą. Liberalai užsižaidė žodžiu mokslas. Gripas-liga, kurią žinome visi, galimai nėra žmogaus, kuris nebūtų ją persirgęs. Covidas yra agresyvi gripo forma. Kas nutiko su mokslu, kai XXI a. nesugeba atskirti paprasto gripo nuo covidinio? Ar XXI a. niekas nebeserga įprastu gripu? Kodėl mutuoja tik agresyvioji gripo forma? Mokslas grįžo į viduramžius. Ir kaip viduramžiais gydome covidą temperatūrą mažinančiais vaistais ir arbatomis. Todėl visiems liberalams, t.y. kairiesiems teigiame, kad netikime mokslu, jei jis neatsako nė į vieną klausimą. Tada, kai negali atsakyti, tai tenka skaityti – „Viena iš ryškiausių žmonių bukėjimo priemonių yra jų suvokimo supaprastinimas.” Mulkintojai, kiekvienas reiškinys neatsiranda iš oro, jis turi tvirtus pamatus. Suvokimas yra tų reiškinių pamatų aiškinimas. Bukėjimas tada, kai tau aiškina, jog labai sudėtinga ir negalima suprasti. Kam naudinga mus mulkinti?