1920-1922 metų laikotarpio Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos dokumentus, susijusius su Klaipėdos kraštu, jau pristačiusi „Atvira Klaipėda” pradeda nauja rašinių ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” etapą.
Jame pasakosime apie Klaipėdos sukilimo operacijos laikotarpio dokumentus, dabar saugomus Lietuvos centriniame valstybės archyve, ir jų atsiradimo kontekstą.
Kaip viskas prasidėjo
Jaunesnysis tarpukario Lietuvos premjero Ernesto Galvanausko (nuotraukoje) brolis Gediminas Galva 1982 m. Čikagoje išleido knygą „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”. Autorius kūrė ją remdamasis brolio laiškais ir pasakojimais, tačiau rašė pirmuoju asmeniu. Tad, kaip pastebi istorinėmis temoms rašantis žurnalistas Aras Lukšas, skaitant šią knygą neretai sunku suprasti, kur baigiasi paties E. Galvanausko pateikiami faktai ir kur prasideda jo jaunesniojo brolio interpretacijos.
„Vis dėlto pasitikėti E. Galva yra pagrindo, nes absoliuti dauguma biografijoje minimų dalykų sutampa su plačiai žinomais istorijos faktais ir tuo, kas rašoma seimų bei vyriausybių posėdžių stenogramose“, – teigia A. Lukšas.
Politinėje biografijoje, o taip pat ir Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Draugas“ (1961 m. sausio – vasario mėnesiais E. Galvanausko skelbtuose straipsniuose „Kova dėl Klaipėdos“) rašoma, kad jis 1922 m. lapkričio 20 d. vakarą sukvietė slaptą ministrų posėdį, kuris tęsėsi iki ryto. Tada jau buvo aišku, kad Santarvė (Antantė) ketino lenkams suteikti ypatingas teises Klaipėdoje. Tad arba reikėjo laukti tokio sprendimo ir paskui jį ginčyti, daryti ekonominį spaudimą, arba sutrukdyti jėga.
Viešas Lietuvos kariuomenės panaudojimas buvo pats lengviausias, bet politiškai pavojingiausias „jėgos sprendimas“. Prancūzija galėjo pasiųsti jūromis kariuomenę, o lenkai pulti iš pietų. Svarstyta, kad ne ką geriau ir sekti Vilnių užėmusio Želigovskio pavyzdžiu, tad buvo nuspręsta, jog reikia „Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimo prieš vokišką direktoriją ir jos ramstį Petisnė, užimti kraštą ir uostą, turėti ginčo objektą Lietuvos vyriausybės rankose“.
Tokiam planui pritarė visi ministrai ir pavedė jį vykdyti skubiai pačiam E. Galvanauskui.
Jis iš būsimo sukilimo operacijos vadovo Jono Polovinsko, Krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo kontržvalgybos skyriaus vedėjo, sužinojo, kad Klaipėdos krašto lietuvininkai nerems sukilimo. Tad premjerui tapo galutinai aišku, kad vokiškai šautuvais apsiginklavę sukilėliai turi ateiti iš Lietuvos, o sukilimo politinis vadovas turi būti žinomas klaipėdietis.
Pirmasis kandidatas į politinius sukilimo vadovus buvo dvasininkas dr. Vilius Gaigalaitis. Tačiau jis griežtai atsisakė vadovauti, nes tai esą nesuderinama su dvasiška veikla. Kitas kandidatas – Jokūbas Stikliorius – atsisakė dėl sveikatos. O Erdmonas Simonaitis sutiko „nesvyruodamas“.
Lietuvos vyriausybės priedanga
Lietuvos vyriausybei siekiant parodyti sukilimą kaip Klaipėdos krašto lietuvių iniciatyvą buvo įsteigtas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK).
Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Iš kairės pusės sėdi: Vilius Šaulinskis, Jurgis Lėbartas, komiteto pirmininkas Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis; Iš kairės pusės stovi: Steponas Darius, Antanas Ivaškevičius, Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas, Juozas Pronckus. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo teigimu, kurti VMLGK buvo nutarta po 1922 m. lapkričio 16 d. Kaune įvykusio slapto Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos prezidiumo posėdžio, kuriame be Šaulių sąjungos atstovų dar dalyvavo E. Simonaitis ir Jurgis Brūvelaitis.
„Posėdyje buvo aptarta būsimosios akcijos strategija. Agitacijai į Klaipėdos kraštą Šaulių sąjunga pasiuntė grupę žmonių, vadovaujamą Centro valdybos sekretoriaus Aleksandro Marcinkevičiaus (Mantauto). Intensyvesnė grupės veikla prasidėjo 1922 gruodį, po to, kai E. Simonaičio, kurį Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas paskyrė politiniu vadu, pastangomis buvo surasti tinkami kandidatai, sutikę prisiimti atsakomybę už formalų vadovavimą sukilimui: Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvelaitis; jų vardu buvo pasirašomi VMLGK atsišaukimai, todėl tikėtina, kad tai buvo oficialiai patvirtinta VMLGK sudėtis. Prie VMLGK propagandinės ir agitacinės veiklos daug prisidėjo ir iš esmės finansavo JAV lietuviai: Antanas Ivaškevičius ir Andrius Martus (Martusevičius)”, – Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo V. Safronovas.
Oficialiai buvo paskelbta, kad penkių asmenų sudėties Mažajai Lietuvai gelbėti komitetas Klaipėdoje įsteigtas 1922 m. gruodžio 18 dieną, tačiau pirmasis posėdis, formaliai įsteigęs VMLGK ir patvirtinęs jo sudėtį, anot V. Safronovo, Klaipėdoje įvyko tik gruodžio 22-ąją.
„Gruodžio 19 d. Šilutėje, viešbučio „Germania” salėje, įvyko pirmasis VMLGK iniciatorių surengtas lietuvių susirinkimas. Jame kalbėjo A. Ivaškevičius ir kiti, buvo priimta rezoliucija, reikalavusi, kad kraštą valdytų patys lietuviai. Panašūs susirinkimai buvo surengti ir kitose krašto vietovėse: gruodžio 20 d. Priekulėje, gruodžio 21 d. Katyčiuose ir Pėžaičiuose (kitais duomenimis, susirinkimas Pėžaičiuose įvyko gruodžio 30), gruodžio 22 d. Klaipėdos priemiestyje Smeltėje ir Saugose, gruodžio 24 surengtas Klaipėdos žvejų susirinkimas, 1923 I 2 įvyko susirinkimas Klaipėdoje, Sandoros draugijos salėje. Susirinkimų metu, apeliuojant į laukininkus, darbininkus, žvejus, buvo protestuojama prieš siekius paversti Klaipėdos kraštą laisvąja valstybe (Freistaatu). Įvairiose Klaipėdos krašto vietovėse buvo buriami gelbėjimo komitetai (sudaryti iš 1–8 asmenų), vėliau įvardyti VMLGK skyriais”, – rašo V. Safronovas.
„Kraštas aiškiai sujudo”
1922-ųjų gruodžio 29 d. užsienio reikalų ministrui E. Galvanauskui siųstas Lietuvos atstovo Klaipėdos krašte Jono Žiliaus pranešimas leidžia daryti prielaidą, kad pastarasis dar nežinojo, jog VMLGK kūrimo iniciatyva atsirado iš Lietuvos šaulių sąjungos.
„Grįžus Klaipėdos Krašto delegacijai iš Paryžiaus ir Dampfbootui pradėjus skelbti lenkų programų apie busiamajį sutvarkymą uosto, žmonės Krašte subruzdo, pradėjo judėti ir nerimauti. Po visų Kraštą laikomi susirinkimai lietuvių ir vokiečių kalba priešais Freistaatą. Susirinkimai skaitlingai lankomi. Prie lietuvių linksta ir daugumas vokiečių. Jie esą pamatę, kur valdžioje esantieji keli didkupčiai juos nuvedė. Pirm keleto dienų čia susitvėrė Mažosios Lietuvos Vyriausis Gelbėjimo Komitetas, kurs išleido ir paskleidė po Kraštą du atsišaukimu, kuriuos čia pridedu. Valdžios dalinimą trukdo, bet jie eina ir daro daug įspūdžio. Kraštas aiškiai sujudo. 25 d. Gruodžio buvau prie Vyriausiojo Komisaro. P-as Kraus, pirmininkas Handelskameros, po du kart akyveizdoje pp. Petisnė ir La Roche yra pasakęs: „Jei taip eis toliaus, į kokias dvi savaiti mes turėsime riaušes Klaipėdos gatvėse”, – rašė J. Žilius.
Formuluotė „Klaipėdos sukilimas” istoriniu požiūriu visiškai nekorektiška ir klaidinanti.