1950-ųjų Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai puikiai iliustruoja sovietinės valdžios požiūrį ir į vokiškojo periodo paveldą, ir į sakralinius objektus.

Tuomet tik stogo neturėjusi Laukininkų arba Jokūbo bažnyčia buvo paversta tiru, taip žengiant dar vieną žingsnį šio pastato sunaikinimo link.

Bebokštė Laukininkų (šv. Jokūbo) bažnyčia dabartinėje Tiltų gatvėje pirmą sykį iškilo 1686 metais, o po gaisro buvo atstatyta 1855-aisiais. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Projektavo garsus architektas

Lietuvių bendruomenei skirta bažnyčia dabartinio pastato Tiltų g. 18 (sovietmečio restorano „Neptūnas”) vietoje buvo pastatyta dar 1686 metais. Ši halinė, tri­navė, su pusapskritimiais arkiniais langais ir bokšto neturėjusi bažnyčia čia stovėjo iki visai tuometinei Klaipėdai pragaištingo Didžiojo gaisro, 1854 m. spalio 4-osios vakare kilusio pirklio W. Muttray fachverkiniame sandėlyje (dabartinė Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorija), kuriame buvo laikomos kanapės ir lajus.

Iš visų trijų gaisro metu sudegusių bažnyčių – liuteronų, reformatų ir lietuvių – pastaroji buvo atstatyta greičiausiai. Ji buvo pašventinta jau 1855 m. gruodžio 23 d.

Naujosios bažnyčios projektą pa­rengė garsus vokiečių architektas Frydrichas Augustas Stüleris (1800-1865). Ir naujoji bažnyčia išliko ha­lės tipo, be apsidės ir bokšto. Išliko ir seno­sios bažnyčios langų angos su pusapskritėmis arkomis.

Bažnyčia (Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.) galiniu fasadu buvo orientuota į Friedricho Wilhelmo (Tiltų) gatvę. Frontoną autorius lizenomis padalijo į tris dalis: kiekvienos viršuje buvo nedidelis frontonėlis. Centrinio frontonėlio angose ka­bėjo varpai. Lizenų viršūnės baigėsi smailiais, gotikinius pinaklius primenančiais bokšteliais. To­kiais bokšteliais baigėsi ir šoni­nių fasadų kontraforsai.

„Kadangi atstatytas mūras buvo nevienodas, pastatą teko nutinkuoti; fasadų plo­kštumas skaidė nedideli rustai. Tai­gi lietuvių bažnyčia stilistiniu požiūriu nebuvo vientisa, tačiau vy­ravę vertikalūs sienų skaidymai, ypač gatvės fasado siluetas, leidžia pastatą priskirti neogotikai”, – rašė architektūros istorikas Jonas Tatoris.

Nuo 1852 metų lietuvininkų baž­nyčioje buvo įsakyta laikyti ir vokiškas pamaldas, tad senasis pavadinimas Lietuvininkų bažnyčia nebetiko ir nuo 1858 m. ji imta vadinti Laukininkų bažnyčia (Landkirche). Keliais dešimtmečiais vėliau dar ji vadinta Žemininkų bažnyčia, galiausiai – Jokūbo (ar Šv. Jokūbo) bažnyčia.

Dar meldėsi, bet valdžia uždraudė

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965″ rašė, kad nemažų nuostolių miestui padarė 1944 m. spalio 10-23 d. triskart vykę SSRS pajėgų bandy­mai paimti Klaipėdą šturmu. Miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos, dislokuotos prie vadinamojo Klaipėdos gynybinio žiedo. Tarp nukentėjusių miesto rajonų buvo ir dalis tarp Frydricho miesto turgaus (dabar – senasis turgus) bei piliavietės griovių, buvo apgriautos kelios mokyklos ir bažnyčios, tarp kurių galėjo būti ir Jokūbo maldos namai.

Architektas Petras Lapė, 1945 m. sausio 29 d. atvykęs į Klaipėdą iš Šilutės ir taip tapęs vienu pirmuoju civilių gyventojų po vietinių evakuacijos, 1992 m. rašė, kad su Šv. Jono bažnyčia buvo atsitikę „panašiai“ kaip ir su Jokūbo bažnyčia, kurios grindyse buvo duobė, o sienos suskilusios ir kiek pakrypusios į išorę, stogo nelikę.

Istorikas Albertas Juška knygoje „Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI-XX amžiuje” rašė, kad į Klaipėdą po karo grįžę kai kurie buvę parapijiečiai šią bažnyčią rado „rado gerokai apgriautą: stogą bu­vo pramušusi aviacinė bomba, sienos apardytos tolišaudės artilerijos sviedinių”.

„Tačiau pastatas stovėjo, jį galima buvo nesunkiai sutvarkyti. Tad sugrįžusieji kiek pašlavinėję grindis, pastumdę suolus, sekmadieniais jau rinkosi į pamaldas. Šį faktą patvirtino keli uostamiesty tuo laiku gyvenę asmenys”, – rašė A. Juška.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

A. Juška savo knygoje pateikia Valdemaro Pjauloko prisiminimus.

„Po karo į Klaipėdą sugrįžome 1946 m. vasaros pabaigoje, o gal jau buvo ir rugsėjo mėnuo. <…> Po sugrįžimo Klaipėdon vieną sekmadienį abu su mama nuėjome į baž­nyčią. Atminty išliko toks vaizdas. Suolai, kuriuose buvo galima sėdėti, buvo sustumdyti į vieną eilę, asla pašluota. Stogas pramuštas, matėsi per jį geras gabalas mėlyno dangaus. Tačiau sukritęs vidun jis nebuvo. Aplinkui mėtėsi visokios nuolaužos, mūro gabalai, bet pakako vietos ir susirinkusiems žmo­nėms. Pamaldas lietuvių kalba laikė ikikarinės Klaipėdos sakytojas, surin­kimų salės prie Klaipėdos muzikos mokyklos savininkas Ansas Baltris. Tuo laiku jis buvo jau kunigas, dirbo Kretingos parapijoje. Žmonių tą sekmadie­nį nedaug tebuvo gal 20 ar 30. Ar kalbėjo ką nors kunigas apie bažnyčios atstatymą, parapijos atkūrimą, neatsimenu. Manau, kad pamaldos tuokart laikytos be jokio valdžios leidimo. Seniesiems Klaipėdos apylinkių gyvento­jams, ko gero, nė į galvą neatėjo mintis, kad norint susirinkti pasimelsti dar reikėtų kokio nors atsiklausimo. Kiek kartų po to Laukininkų bažnyčioje laikytos pamaldos, pasakyti ne­galiu, nes po poros mėnesių mane suėmė NKVD. Net be Liaudies teismo Idzelio name sprendimo atsidūriau Sibire, netoli Onegos ežero”, – cituojamas V. Pjaulokas.

Pasak A. Juškos, atrodo, kad žmonės daugiau šion bažnyčion melstis nebesusirinko.

„Atėjus rudeniui, o ypač žiemai nešildytose patalpose laikyti pamaldas jau nebebuvo galima, o pavasarį jos turėjo būti gerokai apirusios ir, žinoma, prišniaukštos, pribjaurotos”, – rašė A. Juška.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Vytautas Gocentas 1993 m. laikraštyje „Keleivis” spausdintame straipsnyje „Jokūbo išvarymas ir meldimas sugrįžti” rašė, kad 1946 metais prasidėjo „sąmoningas ir apskaičiuotas” bažnyčios griovimas. Pavyzdžiui, stogą nuplėšus, jo danga panaudota kitai patalpai uždengti. Vėliau buvo sunaikinta ir bažnyčios vidaus įranga, baldai, vargonai, turėję 42 balsus, du manualus ir vieną pedalą. Neaiškus altoriaus paveikslo „Kristaus dėjimas į karstą”, bažnytinių knygų ir archyvo, liturginių indų likimas.

Įkūrė tirą

Tarp 1950-ųjų uostamiesčio valdžios dokumentų yra laikinojo Lietuvos TSR Laisvosios sporto draugijos „Žalgiris” Klaipėdos miesto Tarybos pirmininko A. Slanksnio kreipimasis į VK pirmininką dėl vietos šaudyklai.

„Pagal Profesinių Sąjungų Centro Tarybos nutarimą Laisvoji Sporto Draugija „Žalgiris” privalo išplėsti Lietuvoje dar atsilikusį šaudymo sportą plačiosiose darbo jaunimo masėse. Geriausia priemonė pritraukti mases užsiiminėti šiuo sportu yra atidarymas šaudyklų. Klaipėdos Taryba yra numačiusi pastatyti šaudyklą miesto centre, kuri bus tipinė: pagal Visasąjunginio Kūno Kultūros ir Sporto Komiteto prie TSRS MT projektą. Patogiausia vieta šaudyklai yra prie Radio mazgo /Tarybų aikštė/. Medžiagos šaudyklos statybai jau yra gautos”, – rašė laikinasis pirmininkas ir prašė perduoti draugijai sklypą dabartinėje Atgimimo aikštėje.

Tačiau vyriausiasis miesto architektas Albertas Cibas šiuo klausimu turėjo kitokią poziciją. Pirmiausia jis VK sekretoriui drg. Konevskiui pasiūlė „Žalgiriui” suteikti sugriautą namą M. Gorkio (dabar – Liepų) g. 3, kurio tais metais atstatinėti dar nebuvo planuojama.

„Tiras gali būti įrengtas arba pačiame pastate, arba jo kieme. Leisti statyti laikiną paviljoną centrinėje miesto aikštėje nepageidautina”, – rašė A. Cibas.

Ilgai netrukus jis parašė ir dar vieną raštą VK sekretoriui, kuriame informavo, kad neprieštarauja, jog šaudyklai būtų panaudota „sugriautos bažnyčios dėžutė”, tuo metu turėjusi adresą Pergalės g. 37.

„Minimą dėžutę numatoma paskirti kokios nors organizacijos klubui ir iki atstatymo-rekonstrukcijos pradžios ji pilnai gali būti naudojama kaip šaudymo tiras”, – rašė vyriausiasis architektas.

Vyriausias Klaipėdos miesto architektas Albertas Cibas darbo kabinete. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Baigiantis vasariui „Žalgirio” Klaipėdos miesto Tarybos pirmininkas Lenkovičius VK atsiuntė dar vieną raštą, kuriame jau dėstė, kad tirui nusižiūrėjo dar kitą vietą – Galinėje gatvėje, „su išėjimu į Pergalės g.”.

„Esamos draugijos „Spartakas” tiro patalpos nepatenkina dirbančiųjų, gyventojų poreikių kultūriškai plėtoti šaudymo sportą, todėl tiro statybas laikome būtinomis”, – akcentavo žalgirietis.

Tada jau vyr. architektas kovo pradžioje VK sekretorių informavo, kad, jo nuomone, galima leisti „Žalgiriui” pastatyti šaudymo tirą (paviljoną) Pergalės gatvėje, „tarp pusiau sugriautos bažnyčios ir namo Nr. 38 su pagrindiniu fasadu į Pergalės g.”. Lygiai taip buvo suformuluotas ir VK sprendimas, priimtas tų metų kovo 21-ąją.

Visgi, gali būti, kad šauliai vien tokiam tire neišsiteko, nes, pasak V. Safronovo, yra fiksuoti liudininkų pasakojimai, kad bažnyčia buvo naudojama moksleivių kariniam rengimui: ant sienų išdėsčius taikinius, jaunuoliai buvo mokomi šaudyti.

Istorinis rebusas

1950-ųjų rugpjūtį VK priėmė dar vieną sprendimą dėl sugriautos bažnyčios Pergalės g. Jis skelbė, kad apsvarsčius Laivų remonto įmonės direktoriaus drg. Komarovo prašymą nuspręsta šiai įmonei neterminuotam naudojimui perduoti „sugriautos bažnyčios dėžutę Pergalės g. 24”. Perdavimo tikslas – klubo įmonės darbuotojams statybos. Jas įmonei nurodyta pradėti pirmą 1951-ųjų ketvirtį.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Pasak V. Safronovo, sunku pasakyti, kurią iš dabartinėje Tiltų gatvėje stovėjusių bažnyčių – Laukininkų ar Reformatų – turėta omenyje šiame dokumente. Galimas ir variantas, kad bažnyčia pavadintas ir visai kitas statinys.

„Prieškariu Laukininkų bažnyčia turėjo adresą Friedrich-Wilhelm-Str. 37, Reformatų bažnyčia – Friedrich-Wilhelm-Str. 8. Sovietmečiu pastatų numeracija buvo keičiama. Galėtų būti logiška daryti prielaidą, kad dokumente eina kalba apie Laukininkų bažnyčią, kuri 1950 metų kovą žymėta senuoju adresu – numeris 37, o rugpjūtį jau rašomas kitas jos adresas. Tačiau tam prieštarautų faktas, kad vietoje Laukininkų bažnyčios pastačius restoraną „Neptūnas“ jo adresas buvo Pergalės g. 18, o ne 24. Kita vertus, Tiltų g. 24 iš tiesų yra pokarinis gyvenamasis namas, tad gal dokumente suklysta ir kažkas tame sklype, kas visai nebuvo bažnyčia, buvo pavadinta bažnyčia”, – svarstė istorikas.

Nugriovė 1957-1959 metais

Pasak V. Safronovo, sprendimą dėl galutinio Reformatų bažnyčios likučių nugriovimą VK priėmė 1957-ųjų gegužę, o Laukininkų bažnyčios mūrai stovėjo ilgiau.

„Komisija, apžiūrėjusi bažnyčios mūrus, savo 1957 m. lapkričio 1 d. aktu pasirašė nuosprendį ir joms: pastate yra vertikalūs plyšiai, gresiantys sienos griuvimu, pastato pamatai gali būti išlikę iš XVI amžiaus; nėra pagrindo pastatą įtraukti į valstybės saugomų architektūros paminklų sąrašą. Parapijos komiteto pirmininko M. Lipčiaus ir sekretorės M. Žardininkaitės pasirašytas (1957.11.16) parapijos skundas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Valstybiniam statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininkui (nuorašas – Klaipėdos m. vykdomojo komiteto statybos ir architektūros reikalų skriaus vedėjui) konstatuoja ką kitą: komisijoje nebuvo parapijos atstovų, o specialistai – jauni ir nepatyrę; sienose yra keli vertikalūs nedideli plyšiai, tačiau prityrusių statybos inžinierių vertinami kaip nepavojingi, nes sienų storis – 1,2 m, neskaitant piliorių storio; bažnyčia pastatyta 1686-87 ir po 1854 m. gaisro atstatyta tuose pačiuose mūruose, o ne XVI a. kaip teigiama komisijos akte. Pabaigoje parapijiečiai reziumuoja: „Taigi ši mūsų bažnyčia yra brangi kiekvienam lietuviui ne tik kaip architektūros paminklas, bet svarbi ir kaip politinis paminklas lietuvių nenuilstamų kovų prieš nutautinimą”, – apie paskutinę kovą dėl Laukininkų bažnyčios išlikimo rašė V. Gocentas.

Jis citavo ir kraštiečio architekto Arvedo Kybranco laišką: „Trumpai dėl Jokūbo. Buvau valdyboj ir kalbėjau su buvusiu Klaipėdos miesto architektu A. Cibu. Jis su viršininku Vabalavičium yra tos nuomonės, kad bažnyčios griauti dar neverta, ir gatavi paremti atstovus dėl išsaugojimo. Dabar dėl komisijos sudėties – siūlo sudaryti iš rimtesnių konstruktorių; Kauno ar Klaipėdos projektavimo institutų bendradarbių. Paminklų apsaugos skyrius pagalbos neduos. Taigi: sudaryti rimtą komisiją esamam stoviui ištirti ir kreiptis dėl atstatymo. O čia valdyboj juos parems”.

Pasak V. Safronovo, reikėtų manyti, kad Vilniaus institucijose tiems pastatams, ku­rie Klaipėdoje buvo identifikuoti kaip buvę maldos namai ir kurių būklė leido juos eksploatuo­ti, ir toliau buvo numatoma religinio kulto funkcija, jei tik atsirastų potenciali bendruomenė, pajėgianti šiuos pastatus eksploatuoti. Faktą, kad Jokūbo bažnyčia tuomet nebuvo perduota liuteronams, esą galima paaiškinti tuo, kad nesant įregistruotos parapijos pagal galiojusius įstatymus nebuvo galima perduoti bendruomenei pastato, o Klaipėdos liuteronų parapija buvo įregistruota tik 1956 m. Įregistravus parapiją, bendruomenė bandė susigrąžinti pastatą, tačiau iš Vilniaus atvykusi komisija konstatavo avarinę jo būklę, pavojų praeiviams ir sankcionavo bažnyčios liekanų nugriovimą.

Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybose dalyvavęs katalikų kunigas Bernardas Talaišis „Atviros Klaipėdos” žurnalistui buvo pasakojęs, kad iš pradžių tuometinis vikaras Bronislovas Burneikis prašė miesto valdžios atiduoti Jokūbo bažnyčią, kuri dar buvo gana geros būklės, trūko tik stogo, tačiau liuteronų konsistorijos viršininkas esą nesutiko.

„Deja, tada buvo tokie liuteronų pastoriai – sakė, kad geriau nei mums, nei jums. Bet jei būtų sutikę, nebūtų dabartinės bažnyčios”, – tada sakė B. Talaišis.

1958 m. rugsėjo pabaigoje „Tarybinė Klaipėda” paskelbė trumpą straipsnį su nuotrauka „Dingsta paskutinis karo pėdsakas”.

„Ne taip seniai statybininkai kelioms dienoms užtvėre Pergalės gatvę. Miestiečiams tai sukėlė šiokių tokių nepatogumų: ir į turgų kelias ilgesnis pasidarė, ir autobusų stotelė pasikeitė. Tik patys žingeidžiausi eidavo prie aukštų tvorų bandydami pažiūrėti, ką gi ten daro statybininkai. Pasirodo, šį kartą statybininkai ne naują pastato stato, o griauna paskutinį likusį karo pėdsaką Klaipėdoje. Dar prieš keletą metų miesto gatvėse tai ten, tai šen praeivio akis matydavo namų, sugriautų per karą, griuvėsius. Šiandien kiekvienas sovietinės Klaipėdos gyventojas gali pasididžiuodamas pasakyti, kad daugiau tokių karo pėdsakų pas mus nėra. Skubėkite, fotomėgėjai. Jei norite atminčiai pasilikti nors šį paskutinį karo pėdsaką, greičiau eikite į Pergalės gatvę”, – rašė „Tarybinė Klaipėda”.

Bažnyčios griovimo darbai. S. Ragainio („Tarybinė Klaipėda”) nuotr.

„Kiek pastato būklė tuomet išties buvo avarinė, galima spręsti iš to, kad jam nugriauti prireikė kviestis inžinerijos dalinius, kurie pasitelkę tankus užkabintais plieniniais lynais 1959 m. rugsėjį nugriovė bažny­čios sienas. Kaip tik šis griovimo faktas aiškintinas tuo, kad būtent N. Chruščiovo valdymo pabaigoje sugriežtėjo SSRS antireliginė politika. Kitas dalykas – katalikų ir pravoslavų maldos namai Klaipėdoje buvo mažesni nei Jokūbo bažnyčia, o tikinčiųjų skaičius – gerokai didesnis, todėl galbūt liuteronams nenorėta suteikti „garbės” turėti didžiausią Klaipėdoje bažnyčią”, – rašo V. Safronovas.

Anot A. Juškos, Laukininkų bažnyčios pasta­to griovimu pasirūpino sovietinės armijos pio­nieriai – sprogdintojai.

Bažnyčios griovimo darbai

Vėliau bažnyčios vietoje buvo pastatytas architekto P. Lapės suprojektuotas restoranas. „Neptūnas”. Registrų centro pateikiamais duomenimis, buvusios restorano „Neptūnas” pastatas buvo pradėtas statyti ir baigtas 1963 m. Tuo metu knygoje „Lietuvos architektai“ prie informacijos apie jo projekto autorių Petrą Lapę rašoma, kad restoranas pastatytas 1968 m.