Klaipėdos politinė valdžia jau žengė vieną iš esminių nuo jos priklausančių žingsnių – absoliuti miesto Tarybos narių dauguma Vyriausybei oficialiai patvirtino, jog uostamiestis laukia, kad čia amžinojo poilsio iš JAV sugrįžtų lemtingajai karinei operacijai prieš šimtą metų vadovavusio ir vėliau aktyviai Klaipėdos kraštu reikalais besirūpinusio Jono Polovinsko-Budrio bei jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikai.

Vyriausybei priėmus sprendimą dėl perlaidojimo procedūrų, tai taptų ne tik dar vienu iškilmingu Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo akcentu, bet ir pagaliau būtų įvykdyta paskutinė šios išskirtinės XX a. asmenybės valia.

Išvyko per Klaipėdą

1922-aisiais Klaipėdos krašte žvalgybinius duomenis rinkęs J. Polovinskas savo ryžto dėka tapo išsigelbėjimu Lietuvos premjerui Ernestui Galvanauskui, nes laikui tirpte tirpstant niekaip neatsirado nė vieno karininko, sutikusio vadovauti slaptai karinei operacijai, kurios metu inscenizuojant vietinių gyventojų sukilimą turėjo būti užimtas Klaipėdos kraštas ir taip į lemiamą lošimą dėl jo likimo Lietuva būtų įsijungusi turėdama labai rimtą kozirį savo rankoje.

„Aš nesiskverbiu į sukilėlių karinį vadą, bet šis čia pat turi būti rastas. Kai kviestieji atsisakė siūlomos garbės, laikysiu dideliu pagerbimu, jei pavesite man sukilėlių karinio vado pareigas“, – lemiamo pasitarimo metu ištartus kontržvalgybininko J. Polovinsko žodžius savo atsiminimuose citavo E. Galvanauskas.

Šia ir jam pačiam itin rizikinga operacija J. Polovinsko, kuris dėl „sukilimo” konspiracijos visą tolesnį gyvenimą liko Budriu, vaidmuo Klaipėdos krašte nesibaigė.

Anot Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo, 1923-1925 m. būdamas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi J. Polovinskas-Budrys buvo pagrindinė figūra ir savo politine veikla stengėsi užtikrinti Lietuvos interesus ir destabilizuoti vietinių vokiečių politinius sluoksnius bei Vokietijos įtaką Klaipėdoje.

„Ilgalaikėje perspektyvoje Budrio veiklą šiuo laikotarpiu galima įvertinti kaip bandymą padėti pamatus tolesnei Lietuvos įtakai Klaipėdoje. Jis turėjo ne tik vieną po kito malšinti rengiamus perversmo bandymus, koordinuoti Lietuvos įsitvirtinimą krašte pačiu pradiniu laikotarpiu, bet ir, laviruodamas tarp Kauno ir vietinių lietuvių, dažnai negaudamas pageidaujamos Kauno paramos, rūpintis politinės ir kultūrinės Lietuvos įtakos Klaipėdoje tęstinumu”, – sako V. Safronovas.

Po lietuviams nesėkmingų pirmųjų Klaipėdos krašto seimelio rinkimų pasitraukęs iš gubernatoriaus pareigų J. Budrys dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, netrukus po 1926 m. perversmo tapo Kriminalinės policijos viršininku. 1928 m. sausį jis perėjo į diplomatinę tarnybą, aštuoneriems metams tapdamas Lietuvos konsulu (nuo 1933 m. generaliniu konsulu) Karaliaučiuje. Pasak V. Safronovo, dirbdamas konsulo pareigose J. Budrys neapleido Klaipėdos reikalų.

„Remdamasis Rytų Prūsijos kolonizacijos ir industrializacijos plano pavyzdžiu, jis siūlė vyriausybei kažką panašaus įgyvendinti ir Klaipėdos krašte: perkelti į kraštą valdžios ir aukštojo mokslo įstaigų, atkelti į jį kuo daugiau lietuvių iš „Didžiosios“ Lietuvos, ypač siunčiant Klaipėdon kuo daugiau nacionalistiškai angažuotos lietuvių inteligentijos, kurti ten įvairias draugijas, supirkti nekilnojamojo turto ir panašiai. Šiomis 1934 metų sausį pareikštomis mintimis Jonas Budrys prisidėjo prie bendro lietuvių inteligentijos spaudimo vyriausybei imtis Klaipėdoje kuo skubesnių ir ryžtingesnių krašto lituanizavimo priemonių. Tomis priemonėmis, dalį kurių vyriausybė išties ėmėsi įgyvendinti, bandyta duoti atkirtį Klaipėdos krašte įsitvirtinančiam pronacistiniam judėjimui”, – sakė V. Safronovas.

Klaipėdą J. Polovinskas-Budrys paskutinį kartą matė 1936-ųjų rugsėjo 24-ąja, kai laivu „Marienholm“ su šeima išplaukė į Švediją, o iš ten – į Ameriką, kur buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke vietoje ambasadoriumi šioje šalyje tapusio Petro Žadeikio. 

Kelionės išvakarėse išleistuves J. Polovinskui-Budriui suruošė Lietuvių klubas, kurį jis pats ir buvo įsteigęs, o vėliau buvo tapęs garbės nariu.

„Gen. konsulas Budrys padėkojo už malonius linkėjimus ir pažadėjo ir naujoje vietoje nenutraukti ryšių su Klaipėda ir senais draugais“, – tada rašė laikraštis „Vakarai“.

Dėl sovietų okupacijos iškiliam vyrui teko ir mirti JAV, kur jis iki pat savo saulėlydžio ėjo konsulo pareigas. Apie 1964-ųjų rugsėjo 1-ąją, einant 76-uosius metus, Niujorko Roosevelt ligoninėje nuo širdies smūgio mirusio Niujorko garbės piliečiu buvusio J. Budrio mirtį pranešė ir dienraštis „The New York Times”.

Remdamasis J. Polivinsko-Budrio sūnaus Algio Budrio atsiminimais, Tom Gregg-Grigonis rašė, kad tėvas neturėjo jokių hobių, buvo visiškai atsidavęs savo darbui – dirbdavo po 10-12 valandų, septynias dienas per savaitę iki pat mirties. J. Budrys, sūnaus akimis, buvo labai stipri asmenybė.

„Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidę šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten Velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžino poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą”, – atsisveikinamas su J. Polovinku-Budriu kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas, kurio kalba buvo paskelbta Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Draugas“.

J. Budrys buvo palaidotas lietuvių kapinėse Čikagoje.

Mylimoji – nepašalinė „sukilime”

1998 m. šalia J. Polovinsko-Budrio atgulė ir 1902 m. gimusi jo žmona Regina Kašubaitė-Budrienė. Ji, beje, irgi nėra „pašalietė” 1923-iųjų Klaipėdos įvykiuose, nors galutinai jos vaidmuo dar ir nėra išaiškintas.

Klaipėdietis dizaineris Kęstutis Mickevičius Lietuvos centriniame valstybės archyve susirado Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Žvalgybos skyriaus bylą apie jo darbuotoją R. Kašubaitę. Joje yra dokumentai apie 1922 m. gruodžio 30 d. – 1923 m. sausio 6 d. R. Košubaitės komandiruotę į Klaipėdą.

O 1923-iųjų kovo 8 d. būsimas jos vyras, tuo metu ėjęs Lietuvos vyriausybės aukštojo įgaliotinio Antano Smetonos pavaduotojo pareigas, rašė KAM Žvalgybos skyriaus viršininkui, kad „panelė Kašubaitė išbuvo visą laiką nuo pradžios sukilimo iki šiai dienai Klaipėdoje”. J. Polovinskas-Budrys savo rašė dėstė, jog dėl šios priežasties „geistina būtų palikti ją ir toliau darbuotis pažystamoje darbo srityje”.

„Prašau Tamstos sutikimo panelę Košubaitė Reginą kaipo nepamainomą šišionai šiuo laiku darbininkę atleisti iš Tamstai pavesto Skyriaus kaip pastojusią tarnybon A. L. Vyriausybės Įgaliotinio Kanceliarijon”, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Jo prašymas dėl tikriausiai jau mylima tapusios moters buvo išgirstas – ant dokumento yra ranka užrašytas nurodymas „Paliuosuoti iš skyriaus nuo 15/III/-23″.

Padėjo reikiamus parašus

Patriotiškai nusiteikusioje Klaipėdos visuomenės dalyje, taip pat ir JAV išeivijoje jau kurį laiką buvo aktyviai kalbama, jog yra tiesiog nepadoru, kad nei uostamiesčio, nei visos Lietuvos valdžia nesiima įgyvendinti paskutinės J. Polovinsko-Budrio valios. Galiausiai postūmiu tapo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetis.

Pristatant šios sukakties minėjimo programą pernai gruodžio 15-ąją Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis jau užsiminė, kad ilgą laiką esminio postūmio negavusi idėja „įgavo visai kitokį pagreitį ir spalvą”, nes tuo ėmė rūpintis Užsienio reikalų ministerija. Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas tada teigė, kad perlaidojimo ceremonija turėtų įvykti 2023-iaisiais.

„Minint Klaipėdos krašto atgavimo 100-ąsias metines 2023 metais, Klaipėdos visuomenė inicijavo Čikagoje palaidoto J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos palaikų perlaidojimą Klaipėdoje, taip įvykdant jo paties priešmirtinę valią. Šią iniciatyvą remia Klaipėdos miesto savivaldybė ir Užsienio reikalų ministerija. Būtų simboliška ir prasminga, jei perlaidojimo ceremonija galėtų įvykti jubiliejiniais metais iki 2023 m. pabaigos. Tam reikalingos bendros Klaipėdos miesto ir Lietuvos Vyriausybės pastangos, tikimės, kad oficialūs veiksmai galėtų prasidėti po Naujųjų Metų, šiuo metu tam rengiamasi. Užsienio reikalų ministerijoje už tai atsakingas Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento Kultūrinės diplomatijos skyrius, glaudžiai bendradarbiaujantis su Klaipėdos miesto savivaldybe”, – baigiantis 2022-iesiems į „Atviros Klaipėdos” užklausą, kas konkrečiai yra daroma, oficialiai atsakė Užsienio reikalų ministerija.

Redakcijos šaltinių teigimu, ministerija, jau išsiaiškinusi visas JAV reikalingas teisines procedūras, laukė oficialios Klaipėdos miesto pozicijos.

A. Cesiulis „Atvirai Klaipėdai” sakė, kad atitinkamas kreipimasis į premjerę Ingridą Šimonytę ir Vyriausybės kanceliariją jau išsiųstas. Po juo Tarybos narių parašai buvo renkami iki vasario 13-osios. Anot vicemero, pasirašė 24 ar 25 Tarybos nariai.

„2023 metais Lietuva mini 100-ąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines. Istorinė šio įvykio svarba Lietuvos valstybei nekelia jokių abejonių, tai įvykiai padėję pamatus Lietuvai tapti modernia jūrine valstybe.

Svarbų vaidmenį 1923 metų sausio įvykiuose suvaidino kontržvalgybininkas, diplomatas, Klaipėdos operacijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys. Oficialios jo pareigos nuo 1921 m. spalio 21 d. iki 1923 kovo mėn. buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies viršininkas. Nuo 1922 rugpjūčio m. jis buvo pasiųstas į Klaipėdą ir tapo faktišku 1923 m. sausio veiksmų organizatoriumi, Ypatingo paskyrimo rinktinės vadu. Po sėkmingo krašto užėmimo Jonas Budrys Klaipėdoje ėjo Aukštojo Lietuvos valstybės įgaliotinio pavaduotojo, vėliau ir įgaliotinio, o nuo 1924 spalio 27 d. ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas. Tolesnė Jono Budrio karjera tęsėsi Vidaus reikalų ministerijoje, o nuo 1928 m. dirbo diplomato darbą – pradžioje Karaliaučiuje, o nuo 1936 m. iki mirties 1964 m. buvo Lietuvos Respublikos generaliniu konsulu Niujorke.

Jonas Budrys buvo palaidotas Čikagoje. Ant antkapinio paminklo, skirto jam ir žmonai Reginai Kašubaitei-Budrienei, kuri taip pat dalyvavo Klaipėdos sukilime ir čia susipažino su Jonu Budriu, yra iškaltas stilizuotas Klaipėdos herbas ir dvigubas (Jogailaičių) kryžius – Klaipėdos ir Lietuvos valstybės simboliai – Jono Budrio gyvenimo prioritetai.

J. Budrys savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi „Klaipėdos atvadavimu“, vadovavimą sukilimui laikė „didžiule garbe“ ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu. Apie J. Budrio norą būti palaidotam Klaipėdoje kalbėta laidotuvių dieną. Lietuvos reikalų patikėtinio Vašingtone Juozo Kajecko žodžiais „nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą“. Dėl suprantamų priežasčių sovietinėje Lietuvoje to padaryti nebuvo galima, tačiau tam – Jono Budrio perlaidojimui Klaipėdoje – visos galimybės yra dabar.

2023-ieji Klaipėdos krašto metai suaktyvino ne tik istorinius tyrimus, diskusijas apie Klaipėdos krašto reikšmę atsikuriančios Lietuvos istorijai, bet ir paskatino atversti naujus kultūrinės atminties įamžinimo puslapius. Tarp tokių Klaipėdos miesto bendruomenė mato ir Jono Budrio ir jo
žmonos urnų pergabenimą į Lietuvą ir perlaidojimą Klaipėdoje.

Atsižvelgiant į Klaipėdos miesto bendruomenės valią, amžininkų liudijimus dėl Jono Budrio Polovinsko ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienies noro būti palaidotiems Klaipėdoje bei siekiant deramai įprasminti ypatingos svarbos istorinio įvykio sukaktį, bei ypatingos svarbos Klaipėdos kraštui asmenybes Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nariai kreipiasi į Lietuvos Respublikos Ministrę pirmininkę ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę prašydami atlikti visus būtinus veiksmus susijusius su Jono Budrio Polovinsko ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienies palaikų (urnų) ir antkapinio paminklo su iškaltu stilizuotu Klaipėdos herbu ir dvigubu (Jogailaičių) kryžiumi – Klaipėdos ir Lietuvos valstybės simboliais pergabenimu į Klaipėdą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei įgyvendinus šį ryžtingą žingsnį – Klaipėdos krašto metų proga, Klaipėdos miesto savivaldybė įsipareigotų organizuoti tinkamiausios vietos perlaidojimui parinkimą, bei deramą palaikų perlaidojimo Klaipėdoje ceremoniją„, – rašoma kreipimesi.

Rinksis iš dviejų vietų

Pasak A. Cesiulio, miestas dar turės apsispręsti, kur turėtų atgulti amžinojo poilsio J. Polovinskas-Budrys ir jo sutuoktinė. Iki šiol yra apsistota ties dviem vietomis.

Pirmoji – Smiltynės kapinaitės, kuriose jau ilsisi kitas aktyvus 1922-1923-ųjų įvykių dalyvis, tuometinis Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius-Jonyla, vėliau irgi buvęs gubernatoriumi, bei pirmasis nepriklausomos Lietuvos Klaipėdos uosto kapitonas. Čia 2018-aisiais amžinojo poilsio atgulė ir Lietuvos jūrų muziejaus kūrėjas Aloyzas Každailis.

Antroji – buvusių miesto kapinių vietoje sukurtame Skulptūrų parke esantis paminklas žuvusiems per 1923-iųjų karinę operaciją.

Pasak A. Cesiulio, ši vieta iki šiol buvo pakritikuojama už tai, kad neva čia palaidoti tik žuvę kariškiai, tačiau vėliau prisiminta, kad čia 1923 m. vasario 22 d. buvo palaidotas ir operacijos metu persišaldęs bei mėnesį sirgęs jos dalyvis Amerikos lietuvis Andrius Martus Martusevičius.

„Taigi, šiuo atžvilgiu jau jokio nukrypimo nebūtų. Aš pats esu linkęs pritarti Skulptūrų parko variantui, nes čia žymiai lankomesnė vieta, žmonėms būtų kur kas lengviau atiduoti pagarbą. Smiltynės kapinaitės visgi yra atokiau ir gerokai sunkiau pasiekiamos”, – sakė vicemeras.

Pasak jo, miesto Tarybai tikriausiai kovo mėnesio posėdžiui bus teikiamas sprendimo variantas su dviem alternatyvomis ir galutinį verdiktą lemtų balsų dauguma.