1923-ųjų sausio 25-26 dienų dokumentai, dabar saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), byloja, kad aktyvių mažlietvių ir Kauno laukė sunki diplomatinė kova dėl Klaipėdos likimo. Čia atvykusi Ypatingoji komisija, kurios pranešimas turėjo būti esminis Ambasadorių konferencijai priimant sprendimą, neskubėjo susitikti su lietuviais, kurie, beje, ir toliau vis dar pešėsi tarpusavyje.

Šiuose dokumentuose yra užfiksuoti ir buitiniai dalykai, dėl kurių pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, Vyriausybės deleguotam į Klaipėdą su specialia misija, buvo „suirzę nervai”.

Siūlė kuo greičiau įvesti litą

Sausio 25-ąją dar vieną savo pranešimą premjerui Ernestui Galvanauskui iš Klaipėdos siuntė buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, tapęs neoficialiu jo atstovu prie „sukilėlių valdžios”.

Juozas Purickis. Vytauto Didžiojo universiteto nuotr.

Jis informavo, kad Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK) sukūrė keturias komisijas – Politinę, Ekonominę, Švietimo bei kulto ir Krašto apsaugos – kurios ves derybas su Klaipėdon Antantės pasiųsta Ypatingąja komisija.

Taip pat jis pranešė, kad VMLGK sausio 24-ąją tarėsi su vietiniais lietuviais bankininkais dėl lito įvedimo Klaipėdos krašte. Esą buvo nutarta pasiūlyti įvesti litą kaip teisėtą mokėjimo priemonė greta markės. J. Purickis teigė tokį nutarimą rėmęs kaip labai naudingą „politiniu žvilgsniu” bei pelningą Lietuvos bankui.

„Ūkininkai ir darbininkai, svarbiausis krašto elementas, sutiks litą palankiai nes jau ir anksčiau jie reikalavo įvesti tvirtą valiutą. Priešingi bus tiktai pramonininkai, didieji pirkliai ir bankininkai vokiečiai, bet į juos nėra ko žiūrėti. Litui įvedus, būtinai reikalinga sutvarkyti jojo čionai mainymą kaip į vokiečių markes taip ir į kitą internacionalę aukso valiutą, nes dabar bankai skundžiasi neturį kur dėti litus ir todėl jojo kursas čionai žemesnis apie 10 % pailginus su doleriu. Ši aplinkybe duoda mainantiems litus nuostolių ir diskredituoja litą”, – rašė J. Purickis.

Italai dėjosi draugais

Tuo metu į Klaipėdą tą dieną skriejo konfidencialus Užsienio reikalų ministerijos raštas, skirtas Lietuvos vyriausybės nepaprastajam atstovui prie Antantės atsiųstos Ypatingosios komisijos Antanui Smetonai. Lietuvos atstovybėms Londone, Paryžiuje, Romoje, Vašingtone ir Rygoje padubliuotame pranešime buvo atpasakojamas sausio 24 d. vykęs E. Galvanausko pokalbis su iš Rygos atvykusiu ten rezidavusiu Italijos atstovu Lietuvai Gino Macchioro-Vivalba.

Gino Macchioro-Vivalba Etiopijoje. „L’Illustrazione Italiana” nuotr.

Rašte informuota, kad pasiuntinys gavo nurodymą pasilikti Kaune ilgiau, ko gero, iki Klaipėdos klausimo išsprendimo. Esą jis gavo instrukcijas vykdyti Antantės politiką, kurią sudarė trys esminės sąlygos: įvykusių faktų nepripažinimas; Antantės autoriteto išlaikymas ir jos prestižo atstatymas; Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos.

Anot pasiuntinio, „Italijos vyriausybė palanki Klaipėdos perdavimui Lietuvai be rezervų, bet kitos valstybės turi kitokius planus”.

Pokalbio metu buvo paliestas ir galimas Vilniaus krašto likimas, bet E. Galvanauskas pareiškęs, jog „negali but nei kalbos apie jungimą Klaipėdos klausimo su Vilnium, arba kokias nors kompensacijas tuo žvilgsniu”. Esą jei Lietuvos ir Lenkijos santykiai normalizuosis, šiai šaliai būtų galima suteikti tam tikrų ekonominių privilegijų Klaipėdos uoste.

Smetonai buvo per karšta su kailiniais

Pats A. Smetona tądien E. Galvanauskui rašė, jog Klaipėdoje sklido gandai, jog Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras Gabriel Jean Petisné organizuoja laisvosios valstybės idėjos šalininkus sukilti prieš savanorių kariuomenę.

„Mūsų žiniomis, tokių sukilimo žymių nematyti. <…> Budrio savanoriai laiko pavyzdingą tvarką. Tai visi pripažįsta. Dvasia jų pastovi ir tvirta. Tik vietiniai savanoriai, sako, neatsižymi pastovumu”, – savo ruožtu išdėstė eksprezidentas ir siūlė į Jono Polovinskio-Budrio štabą dar paskirti du-tris „vikrius karininkus”.

Kartu jis informavo ir apie nesutarimus tarp mažlietuvių – karinės operacijos metu prapuolusio VMLGK ir visą realią riziką prisėmusio Erdmono Simonaičio vadovaujamos direktorijos.

„Vietinė valdžia vis dar nesusiderino dėl „suverenumo”. Gelbėjimo Komitetas laiko save aukštesniu organu ir todel daro išvadą, kad jam teksią derėtis su Komisija, o Direktorija vėl, kaip vykinamoji valdžia, aiškina, kad vien ji teturinti valdžios priešakyje stovėti. Vakar kalbėjau tuo reikalu su Prez. Simonaičiu ir Pieteraičiu (J. Purcikiu – M. V.). Rodos, pavyks abu organu suvienyti tuo klausimu”, – rašė A. Smetona.

Kartu jis pasiskundė, kad iki tol jam esą buvo sunku darbuotis, nes neturėjo savo patalpų.

„Viešbutyje kaip kokiame kermošyje landžioja pas mus pažįstami ir nepažįstami, kam reikia ir kam nereikia. Per tat ir nervai buvo man suirzę”, – apie sąlygas „Ryto” viešbutyje rašė eksprezidentas, paprašęs dar per kurjerį jam atsiųsti rudeninį paltą, nes išvažiavęs su kailiniais, o Klaipėdoje tuo metu buvo šilčiau nei Kaune.

Akcinės bendrovės „Rytas“ viešbutis Klaipėdoje, dabartinėje Turgaus gatvėje. Pastatas iki šių dienų neišliko. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Jis informavo, kad iš viešbučio išsikėlė į butą Liepojos (dabar – Herkaus Manto) g. 20.

Griežtas Ypatingosios komisijos startas

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, iškart po sausio 15 d. Ambasadorių konferencija sukūrė specialią nepaprastąją (ekstraordinarinę) komisiją situacijai ištirti.

Ją sudarė pirmininkas Georges Raoul Clinchant (Žoržas Raulis Klinšanas, Azijos departamento direktorius Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje), buvęs Italijos konsulas Kopenhagoje Pompeo Aloisi ir Britanijos konsulas Dancige Basilis Homfray Fry.

Šios komisijos pranešimas turėjo būti esminis Ambasadorių konferencijai priimant sprendimą, kaip reaguoti į susidariusią situaciją.

Sausio 25-ąją į Klaipėdą automobiliu iš Karaliaučiaus atvykusi komisija pirmiausia susitiko su G. J. Petisné. Kitą dieną ji priėmė Klaipėdos vyr. burmistrą Robertą Grabową, Prekybos rūmų prezidentą Joseph Kraus ir savarankiškų profesinių sąjungų atstovus. Tądien spaudoje ji paskelbė ir savo atsišaukimą, kuriuo informavo apie savo misiją. Pastarojo kopija dabar yra saugoma ir LCVA.

Pasak V. Safronovo, komisija iškart suformulavo esminį principą – sprendimas dėl Klaipėdos krašto negali būti priimtas esant smurtinio veiksmo spaudimui, bet ir iškėlė esminius reikalavimus – atkurti tvarką, atstatyti sąjungininkų valdžią (autoritetą), nedelsiant išvesti iš krašto visus ginkluotus Lietuvos piliečius.

Ir tik paviešinusi tokius savo tikslus komisija pradėjo susitikinėti su lietuvių atstovais.