„Atvira Klaipėda” savo cikle, rengiamame pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) šiuo metu saugomus dokumentus, jau rašė, kad pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, Vyriausybės deleguotam į Klaipėdą su specialia misija, dėl buitinių dalykų netruko „suirzti nervai”. Tačiau šie incidentai tikriausiai buvo tik gėlytės palyginant su tuo, kokią pirtį jau pirmo susitikimo metu jam užkūrė Antantės į Klaipėdą reikalų tvarkyti atsiųsta Ypatingoji komisija.

Negana to, eksprezidento pasirinktų veiklos metodų nesuprato ir neoficialus premjero Ernesto Galvanausko atstovas.

Antantės laivai kėlė ne tik karinius rūpesčius

Sausio 27-ąją Klaipėdos krašto kariuomenės vadas Jonas Polovinskas-Budrys raštu kreipėsi į sąjungininkų pajėgų Klaipėdos krašte vadą Eugene Gervais Trousson informuodamas, kad karo laivais atvykę papildomi prancūzų ir anglų daliniai dideliais kiekiais perka maistą, drabužius, avalynę.

„Kadangi Klaipėdos kraštas ir miestas yra nedidelės vienetos ir turi prekių labai apribotą kiekybę šitie užpirkimai pakėlė prekių kainas taip, kad jos pasidarė daugumai gyventojų visiškai nebeprieinamos. Šitas dalyką stovis taip erzina gyventojus jog aš negaliu dabar garantuoti viešosios tvarkos ir alijantų kariuomenės saugumą. Ypаč stinga valgomųjų produktų taip labai kad krašto išmaitinimas yra pavojuje”, – rašoma lietuviškojoje rašto versijoje, dabar saugomojoje LCVA.

J. Polovinskas-Budrys prašė išvesti karo laivus iš uosto, nes jie esą čia visai nereikalingi ir „kraštui kenksmingi”. Jei tai nebus padaryta, anot kariuomenės vado, jis būsiąs priverstas „griebtis reikalingą priemonių, kad apsaugoti gyventojų reikalus”.

Priminė čekistų komisiją

Tądien Lietuvos vyriausybės atstovu prie sąjungininkų Ypatingosios komisijos paskirtas eskprezidentas Antanas Smetona premjerui Ernestui Galvanauskui pranešė apie pirmąjį savo kontaktą su šiais Antantės atstovais – pirmininku Georges Raoul Clinchant (Azijos departamento direktoriumi Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje), buvusiu Italijos konsulu Kopenhagoje Pompeo Aloisi ir Britanijos konsulu Dancige Basil Homfray Fry.

„Mes visi (aš, p. Merkys, Žilius ir Majoras Jakutis) norėjom padaryti vizitas atvažiavusiai Aliantų Komisijai. Ji turėjo atvykti vakar, kaip pranešė Petisnė, 3 valandą dieną, bet atvyko apie 7 vakaro. Petisnė pasitikęs Komisijos narius automobiliu apie Rusna. Petisnė mus kvieti Prefekturon trečiai valandai. Mums pasirodė kvietimas nepriimtinas, kadangi mes numetime Petisnes norą mūsų buvimu pakelti savo autoritetą. Rodos, ir neapsirikome. Kiek vėliau teko sužinoti buvo visi Konsulai pakviesti, trečiai valandai. Vargšai pralaukė ligi 6 valandos ir labai piko, kad jiems teko kelias valandas Prefektūrai išsidėti. Konsulams, kaip daugiau prekybos reikalų žiurėtojams toks lūkėsis nėra labai nužeminimo dalikas. Nepaprastam Lietuvos Atstovui butą užgaulus, juo labiau, kad Petisnes buta sumanyta, kiek šiandien parodė komisijos elgsena, pabrėžti per tą sutikimą vien Lietuvos kaltę Klaipėdos įvykyje”, – rašė A. Smetona.

Pasak jo, vizitas pas komisiją įvyko kitos dienos, sausio 27-osios, popietę.

„Mudu su p. Merkiu užsidėję cilindrus 4 valanda nuvažiavome Prefekturon. Ji lgai bėgiojo Petisnė ir jo padėjėjai ir galų gale paprašys mus sesti pranešė, kad už poros minučių Komisija mus priimsianti. Priėjus mus visiems keturiems prie stalo kur Komisija sėdi, aš pats prisistačiau Klenšanui ir kitiem dviem Komisijos nariams įteikdamas mūsų Vyriausybės įgaliojimą ir pareikšdamas kondolencijos dėl Klaipėdos įvykio. Iš Komisijos narių apsivilkimo matyti, kad jie nebuvo pasiruošę mus kaipo Valstybės atstovą priimti. Visi trys apsivilkę nudruoštais švarkeliais ir su fufalkomis. Visiems padarė įspūdžio, kad tai yra kokia tai čekistų Komisija. Prancūzas ir anglas savo akimis reiškė mums didžiausios paniekos. Italas simpatingai atrodė ir elgės kaip civilizuotas žmogus. Anuodu buvo nesulaikomo piktumo kupini. Paskaitęs mano pristatytą įgaliojimą, prancūzas Klenšanas pareiškė, kad jis nesuprantąs, kam aš esąs įgaliuotas prie visų Antantės atstovų Klaipėdoje, kadangi visus Aliantus atstovaująs jų Komisaras p. Petisnė. 0 ji, Komisija, neatstovaujanti Valdžios, o esanti tik Komisija. Tada aš paklausiau p. Klenšano ar jie manę laiko tokiu Lietuvos atstovu, kokiu mane apskyrė vyriausybė, ir ką aš turiu pranešti savo Vyriausybei. Klenšan, pusbalsiu pasitaręs su kitiem dviem nariais paprašė mus sėsti ir būti prie Komisijos kol ji ištardys dalyką. Aš pareiškiau, kad mano rolė yra, kaipo Lietuvos Valstybės atstovo padėti Aliantų Komisijai, tarpininkaujant tarp jos ir vietos gyventojų atstovų. Klenšanas, degdamas piktumu pareiškė, jog Lietuvos Valdžia daug padėsianti, jei atšauksianti Lietuvos kareivius padariusius sukilimą. Aš atsakiau, kad Lietuvos Valdžia nesiuntė kareivių. Klenšanas pasakė, kad jie turi pakankamai įrodymų, kad sukilime dalyvavę Lietuvos armijos kareiviai. Aš pasakiau, kad tai man nežinoma ir prašyčiau duoti man tuos įrodymus, kad nusiusčiau savo Vyriausybei. Komisija pareiškė atvažiavusi ne su Vyriausybėmis susirašinėti, bet darbą dirbti, ir jei aš norįs gauti ką nors raitu tai štai esąs Komisijos paruoštas atsišaukimas į sukilėlius, kad jie susiprastu ir nebesipriešintų Aliantų autoritetui. Tada aš atsakiau, kad tokiu budu matyti mano buvimas Komisijoje nebereikalingas ir buvau pasikėlęs atsisveikinti ir išeiti su kitais musiškiais. Tada Komisija, ypač Italas, draudė mane palikti ir duoti paaiškinimus kai kuriais klausimais”, – rašė A. Smetona.

Jis premjerą informavo atsisakęs teikti komisijai bet kokius žodinius paaiškinimus, tai motyvuodamas ir tuo, kad prastai mokėjo prancūzų kalbą ir pridėjęs, kad jis „ne mokinys, kurs iš anksto išmokęs lekciją tuč tuojau gali atsakyti į klausimą”.

„Vėl pasikėlęs draugi su kitais norėjau išeiti, bet Komisija, ypač italas vėl draudė mane dar palikti ir jeigu dabar negalįs, tai ateiti 10 valanda ir jie turėsią patiekti man klausimus. Aš atsakiau į tai, kad bijau būti atsakomingu už neatsargų Komisijos metodą, kurs suirutę gali dar labiau pagilinti ir todel iš savo pusės siulau detalizuoti Komisijos darbų akciją, kad aš galėčiau į ja įsigilinti ir kiekvienu klausimu pareikšti savo nuomonę. <…> Aš pasakiau, kad Lietuvos atstovas irgi atstovauja Valstybę ir negali būti šio atsitikimu tardimo objektu. Priduriau: dar kartą pabrėžiu, kad nesant aiškiam tardymo stoviui aš negaliu tokiomis aplinkybėmis tarnauti savo nuomonėmis Komisijai ir todel prašau patiekti man raštu, kuo galėčiau buti naudingas Komisijai. Tada jau italas pasakė, kad aš galįs 10 valand ateiti Prefekturon ir radęs patiektus ir suformuluotus klausimus duoti į juos atsakymų. Pasakiau: man pačiam nėra reikalo čia eiti, ateis mano sekretorius, pasiims, o aš pasiskaitęs jos raštu atsakysiu”, – rašė A. Smetona.

Pasak jo, iš tokio pokalbio buvo galima daryti išvadas, jog šiai komisijai nereikia Lietuvos atstovo tarpininkavimo derybose su sukilėliais, tad jam esą lieka tik uždavinys „kuodaugiausia instruktuoti vietinę valdžią”.

„Pradėti su Komisija kalbėti tuomet kada ji nebesistengs sodinti mus rolen paprasto liudininko ir dar kaltininko”, – rašė A. Smetona, pasidalinęs ir įžvalga, jog plebiscito būdu spręsti Klaipėdos krašto likimą nereikėtų, nes jis gal ir pavyktų Lietuvos naudai, bet „tam tikromis sąlygomis iš Vokiečių pusės”.

Eksprezidentas informavo premjerą ir apie savo parengtą atsakymą į „bevardžius Komisijos du punktu”.

„Jų tekstas šios: „Lietuvos Vyriausybė nesiuntė savo ginkluotų piliečių Klaipėdos Kraštan. Jei nežiurint Lietuvos Valdžios uždraudimo butų Klaipėdos Kraštan įsibrovę Lietuvos piliečių, tai Lietuvos Valdžia neturi galimybės pašalinti juos iš to Krašto, kurs nėra Lietuvos Valdžios žinioje. Komisijos pareiškimas sulig punkto pirmo perduotas Kaunan”, – pranešė A. Smetona.

„Išeis painiava, galinti privesti prie pralaimėjimo”

Tą pačią dieną buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, tapęs neoficialiu premjero atstovu Klaipėdoje, siuntė savo viršininkui dar vieną pranešimą apie tai, kaip, jo nuomone, netinkamai elgiasi A. Smetona.

„Kaune buvo sutarta su Tamsta ir p. Klimu (užsienio reikalų viceministras Petras Klimas – M. V.) kai dėl veikimo Klaipėdoje šitokis rolių pasiskirstymas: p. Smetona yra oficialus atstovas prie Santarvės Valdžios Klaipėdoje, aš gi neoficialus atstovas prie Klaipėdos sukilėlių Valdžios, t. y. prie Direktorijos bei Gelbėjimo Komiteto ir Karo Vadovybės. Sukilėliai turi būti mažai sukalbami, statantieji griežtus reikalavimus ir apskritai vedantieji griežtą politiką. Tas maskuoja Lietuvos Valdžios užkulisinį veikimą ir duoda jai galimybės vaidinti tarpininko bei taikintojo rolę. Tuo būdu Lietuva pamaži įeina į Klaipėdos Krašto atstovo ir pagaliaus šeimininko teises. Aš prašiau šitą nusistatymą ir rolių paskirstymą pranešti, žinoma su tam tikrais atsargumais, kai p. Smetonai taip ir sukilusių Valdžiai. To nepadarius negalima šitos linijos išlaikyti, kila painiava ir nesusipratimai. p. Smetona, kaip to ir reikėjo laukti, stengiasi viską centralizuoti savo rankose. Tas nebūtų bloga, jeigu būtų laikoma aukščiau nustatytos taktikos, bet p. Smetona stengiasi kartu ir viską neviliuoti bei suvienuodinti, kai aš skaitau kenksmingu nes pati logika nurodo kad sukilėliai, jeigu jie nori savo rolę išlaikyti turi būti kuogriežčiausi žmonės kurie išdrįso šaudyti į santarvės kariuomenę nieko blogesnio jau padaryti nebegali. Jų nuolaidumas ir sušvelniejimas tik parodys kad jie buvo figūromis kurias stumdė kas kitas. Kad ir antantė taip galvoja labai reikšmingai parodo atvykusios Komisijos taktika: Komisija labai griežtai kalbėjo su p. Smetona kaltindama už visą ką Lietuvą, ir labai švelniai su p. Simonaičiu (sukiliminės direktorijos vadovas Erdmonas Simonaitis – M. V.) Komisijos taktika yra toki: išrodyti, kad tariamieji sukilėliai yra visai ramus ir sukalbamieji žmonės kad jie tiktai buvo kurstomi ir stumiami kitu, t. y. Lietuvos, kad todėl reikia visa atsakomybė suversti ant Lietuvos ir patraukus sukilėlius pamažu atstatyti statusquo. Aš labai bijau kad Klaipėdiškiai neduotus šia taktika apsigauti ir padėti Komisijai jos tikslą atsiekti, prieš šitą Komisijos taktiką būtinai reikalinga statyti mūsų čia aukščiau išdėstytą taktiką”, – rašė J. Purickis

Pasak jo, tiek Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, tiek ir Direktorija tuo metu jau ėmė „nusileisti ir gerintis” Antantės atsiųstai komisijai, o A Smetona „vietoje to kad laikyti priešingą ūpą tam tik pritaria”.

J. Purcikis dar kartą prašė premjerą atsiųsti instrukcijas, kaip toliau elgtis tiek sukilėliams, tiek jam, tiek A. Smetonai.

„Kitaip išeis tiktai painiava kuri gali privesti prie pralaimėjimo. Prie dabartinių aplinkybių aš skaityčiau savo pasilikimą čionai visiškai netiksliu”, – rašė eskministras.

„Nėra reikalo Smetoną, daugiau ir klapatyti”

Apie tai, kad Ypatingoji komisija toliau laikosi griežtos pozicijos Lietuvos atžvilgiu, liudijo ir kitą dieną surašytas dar vienas paties A. Smetonos pranešimas, kuriame jis aprašė jo komandos narių – Antano Merkio ir Leopoldo Dymšos apsilankymą Prefektūroje, kur jie susitiko su komisijos pirmininku Georges Raoul Clinchant ir perdavė jam minėtą A. Smetonos raštišką atsakymą į užduotus klausimus.

„Perskaitęs labai griežtoje formoj pasakė, kad ji, Komisija, gerai žinanti, kad šis sukilimas nėra vietinis, kad jis surengtas Lietuvos Valdžios, kad Lietuvos Valdžia davus ginklus ir siuntus savo kareivius, kad esą tikri parodymai belaisvių, kurie pasisakę net kokio pulko ir kuopos esą ir kad jie turį tūkstantis įrodymų. p. Merkys atsakęs, kad jei Komisija turi įrodymų, tai gal tuos įrodymus pateikty p. Smetonai, kuris jos panagrinėtų, nes p. Smetona tokių įrodymų neturi. Tada Klenšanas atsakė, kad Komisija nenorinti net kalbėti daugiau apie tai, nes jai tas yra suvis aišku. Po to p. Merkys užklausi ar Komisija turinti ką nors perduoti p. Smetonai, Klenšanas atsakė, kad jei p. Smetona mano ir toliau davinėti tokius neserjoziškus atsakymus kaip tik ką pateiktus, tai nėra reikalo p. Smetoną, daugiau ir klapatyti (ne pas deranger)”, – rašė eksprezidentas.