1923-ųjų pradžios dokumentai, dabar saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), liudija, jog nei anglai, nei italai nebuvo linkę jėga pamokyti Lietuvos, surengusios slaptą karinę operaciją Klaipėdos krašte.

Įsibėgėjus trečiai savaitei po Klaipėdos užėmimo vis labiau buvo akcentuojamas klausimas, kaip šioje situacijoje rasti išeitį, kuri Santarvės valstybėms padėtų išlaikyti veidą. Apie tai ir pasakos dar vienas rašinys iš ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda“.

Instruktavo komitetą kaip elgtis

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, iškart po to, kai lietuviai 1923-iųjų sausio 15-ąją užėmė Klaipėdą, Ambasadorių konferencija sukūrė specialią nepaprastąją (ekstraordinarinę) komisiją situacijai ištirti. Ją sudarė pirmininkas Georges Raoul Clinchant (Žoržas Raulis Klinšanas, Azijos departamento direktorius Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijoje), buvęs Italijos konsulas Kopenhagoje Pompeo Aloisi ir Britanijos konsulas Dancige Basilis Homfray Fry. Šios komisijos pranešimas turėjo būti esminis Ambasadorių konferencijai priimant sprendimą, kaip reaguoti į susidariusią situaciją. Komisija į Klaipėdą automobiliu iš Karaliaučiaus atvyko sausio 25-ąją.

Tarp nedatuotų 1923-iųjų sausio dokumentų, dabar saugomų LCVA, yra ir nepasirašytas, pavadintas „Instrukcija Vyriausio Klaipėdos Krašto Gelbėjimo Komiteto Delegacijai“. Jame dėstoma, kad Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (VMLGK) delegacija, nuvykusi pas minėtąją komisiją, pirmiausia turėtų parodyti jai savo įgaliojimus ir pareikalauti iš komisijos atitinkamo dokumento.

„Šis reikalavimas turi būti statomas mandagioj bet griežtoj formoj ir motyvuojamas tuomi, kad Vyriausis Gelbėjimo Komitetas žino apie Komisiją tiktai iš spaudos, bet apie josios tikslą ir įgaliojimus jokių autentinių žinių ji neturi. Jeigu Komisija turės įgaliojimus tai, žinoma, juos parodys, jeigu neturės – tuomet pareikšti kad Delegacija tarsis su Komisija tiktai privačiu būdu, o formalus susitarimas gali būti padarytas tik tada, kuomet Komisija turės įgaliojimus“, – rašoma dokumente.

VMLGK taip pat buvo instruktuotas komisijai paprašius nuomonės dėl krašto suvereniteto klausimo pareikšti, jog pripažįsta Ambasadorių konferencijos suverenitetą, bet kartu pabrėžti, jog jis yra „ypatingos rūšies“ – t. y. kraštas valdomas ne nuosavybės sąlygomis, o tik laikinai, kad vėliau būtų perduotas „kam kitam“. Esą sąjungininkų autoritetas „visiškai nėra užgaunamas jeigu Klaipėdos Krašto gyventojai patys nori tvarkytis ir valdytis demokratingu būdu“.

Derybų dėl kariuomenės klausimu VMLGK buvo nurodyta paaiškinti, kad ji negali nusiginkluoti dėl gresiančio iš Vokietijos pusės pavojaus.

„Jeigu prancūzai išves savo kariuomenę iš Klaipėdos krašto ir karo laivus iš uosto, tuomet sukilėliai sutinka, suorganizavus vietos milicijai tvarkai palaikyti, atitraukti kariuomenę ten kur Santarvė pareikalaus. Bet tas kariuomenė nieku būdu negali išeiti iš Klaipėdos Krašto teritorijos, nes tai lyginasi nusiginklavimui ko Sukilėliai padaryti negali“, – rašoma dokumente.

Taip pat buvo nurodyta, jog VMLGK turi laikyti pozicijos, jog jis liks „kaipo laikinoji Krašto Atstovybė“, kol Klaipėdos kraštas bus prijungtas prie Lietuvos ir demokratiniu būdu išrinktas vietos parlamentas.

„Kai dėl Direktorijos, Vyriausis Gelbėjimo Komitetas turi teisės ją reorganizuoti, bet tuo tarpu nemato reikalo to padaryti“, – skelbė penktasis, paskutinis, šios instrukcijos punktas.

Įžvelgė klaidų sukilėlių veiksmuose

Vasario 2-ąją premjerui Ernestui Galvanauskui iš Klaipėdos siųstame pranešime buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, tapęs neoficialiu jo atstovu prie „sukilėlių valdžios”, informavo, kad sukilėlių karinė vadovybė iš Kauno buvo gavusi žinių, jog iš Tilžės gali pulti karinės organizacijos.

„Nors ši žinia neatrodo kad turėtų realaus pamato, tačiaus nutarta dėl atsargumo sustiprinti Tilžės tilto apsaugojimą ir Pagėgių srytį. Be to, Armijos Vadas nuvažiavo pas vokiečių atstovą Klaipėdoje kad pranešti jam jog šioki ginkluota ar toki vokiečių ginkluota intervencija iš Rytprusų turės būtinai iššaukti tokią pat intervenciją iš Lietuvos pusės, nes sukilėliai tokiame atsitikime prašys pagelbos iš Lietuvos ir tiki kad jiems nebus atsakyta“, – rašė J. Purickis.

Pranešime jis taip pat dėstė, jog ir toliau labai svarbu kuo labiau vengti visko, kas galėtų įrodyti Lietuvos valdžios dalyvavimą vadinamojoje sukilimo operacijoje. Anot jo, čia jau buvo padaryta keletas klaidų.

„Sukilėliai per greit išsivystė į reguliarę kariuomenę. Uniformos ir plėno kaskas sukilėliai galėjo užsidėti daug vėliau, o ceremoningo marširavimo po miestą su lietuviškomis dainomis reikėjo visiškai vengti“, – rašė pasiuntinys.

Jis taip pat informavo, jog griežtai pasipriešino sumanymui išvaryti iš Klaipėdos lenkų konsulą, kad nekiltų pagrindo suerzinti Lenkijos visuomenę ir jai neatsirastų paskatų pasisakyti už ginkluotą intervenciją į Lietuvą ir Klaipėdos kraštą.

„Kilęs Kaune sumanymas parsikviesti Santarvės Komisiją Kaunan man atrodo sunkiai įvykdomas ir netikslus. Komisijai tik tuomet būtų tikslas vykti Kaunan ir tartis su Lietuvos Valdžia, jeigu Lietuvos Valdžia prisipažintų kad sukilimas – tai jos darbas. Aš labai abejoju kad Kaune Komisiją galima būtų geriau įtikinti ir patraukti mūsų pusėn negu šičia“, – baigdamas pranešimą savo nuomonę išdėstė J. Purickis.

Diplomatinių santykių nutraukimas premjero negąsdino

Savo ruožtu vasario 2-ąją Lietuvos atstovybių „žiniai ir orientavimuisi“ buvo išsiųsta premjero E. Galvanausko pozicija, išsakyta susitikimų su Didžiosios Britanijos, Italijos ir Prancūzijos pasiuntiniais metu.

Anot premjero, Antantės valstybės ne tik nesiskubino pripažinti Lietuvos, bet ir „pateko visokioms išorinėms politinėms įtakoms ir iš Klaipėdos krašto pradėjo daryti politinės spekuliacijos objektą“, o Lietuva visą tą laiką „neturėjo iš Santarvės pusės draugingo, objektyvaus atsinešimo“.

Pasak E. Galvanausko, toks delsimas išspręsti Klaipėdos krašto klausimą nulėmė pastarojo finansinį ir ekonominį bankrotą bei davė galimybes jo vyriausiajam komisarui Gabriel Jean Petisné „sutartinai su keletu vietinių vokiečių daryti savo biznius, germanizuoti lietuvių elementą ir erzino daugumą krašto gyventojų, paliko visą vokišką administraciją, kunigiją, magistratūrą ir oficialiai vien vokiečių kalbą“.

„Nieko stebėtina, kad Klaipėdos gyventojai patėmijo, kad jie darosi politines spekuliacijos objektu ir kad tokia spekuliacija smarkiai palaikoma Komisaro sudarytos vokiškos direktorijos ir to paties Komisaro. Matydami taipogi finansinį ir ekonominį savo Krašto irimą griebėsi galutinių priemonių savo teisėms ginti, nes į jų visus pareiškimus Santarvės Valstybių nebuvo kreipiame jokios domės. Lietuvos Vyriausybė jau nuo pat devynioliktųjų metų kreipė domės Ambasadorių Tarybos į nenormalią Klaipėdos Krašto padėtį. Santarvės Valstybės pasiliko kurčios ir vis tęsė šio klausim rišimą, taigi Lietuvos Vyriausybė nenešė ir neneš jokios atsakomybės už Klaipėdos įvykius. Tų liūdnų įvykių kaltininkas yra pati Santarvė, kuri užtęsė šį klausimą iki šiam laikui“, – dėstė premjeras.

Anot jo, Lietuvos vyriausybe negali duoti jokių nurodymų nei Erdmono Simonaičio direktorijai, nei VMLGK, nei sukilėlių kariuomenei, nes visi šie subjektai nėra jos žinioje. O už Lietuvos gyventojus, kurie galėjo dalyvauti tokioje karinėje operacijoje, Vyriausybė esą negali atsakyti, nes pastarieji tai padarė be jos žinios.

„Lietuvos visuomenė, visas Lietuvos kraštas ir visa Lietuva prijaučia sukilėlių obalsiams ir jų kovai už savo teises – jokia Lietuvos Vyriausybė neužsilaikys nei vienos valandos jei ji panorės daryt akciją prieš Klaipėdiečių norą susijungti su Lietuva ir nesileisti iš savęs daryt tarptautinės spekuliacijos objektą“, – savo paaiškinimą pasiuntiniams išdėstė E. Galvanauskas.

Jis taip pat informavo, kad Ypatingosios komisijos elgesį su Lietuvos vyriausybės pasiuntiniu Antanu Smetona laiko „neleistinu tarptautiniuose papročiuose“, nes per dvi dienas po jo apsilankymo komisija daugiau su A. Smetona nesusitiko.

„Lietuvos Vyriausybė darė ir daro, kad padėt Santarvei išeiti iš sunkios padėties Klaipėdoje ir padėt Santarvės Valstybėms pataisyti ir sustiprinti jų autoritetą. <…> Bet Lietuvos Vyriausybė nedaleis suverst ant savęs Santarvės padarytų klaidų Klaipėdos įvykiuose. Už savo klaidas tegul neša atsakomybę pati Santarvė ir nemėgina jų uždėt ant Lietuvos. Moraliai tarptautinė teisė kalba už Lietuvą ir jei reikės nutraukti diplomatinius santykius Lietuvos Vyriausybė tai padarys; klausimo perdavimas kas dėl įvykių Klaipėdoje Tautų Sąjungos Tarybai nepakels Santarvės autoriteto, nes pačioje tautų Sąjungos Taryboje sėdi daugumoj Santarvės atstovai arba jos sąjungininkai ir jų sprendimas neturės moralės tarptautines reikšmės. Šioj ultimatumo formoje Santarvė nesustiprins taipogi savo autoriteto ir per septines dienas nemanau kad kas persimainytų Klaipėdoje tik gali dar labiau susikomplikuoti Santarvės nenaudai“, – dokumente cituoti premjero žodžiai pasiuntiniams, kurie turėjo virsti ir raštišku atsakymu jų vyriausybėms.

Anglai apie karinius veiksmus nenorėjo net galvoti

Apie Santarvės prestižą ėjo kalba ir Lietuvos atstovo Jungtinėje Karalystėje Tomo Norus-Naruševičiaus susitikime su britų Užsienio reikalų ministerijos valdininku Esmond Ovey. Jo rezultatus T. Norus-Naruševičius aprašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politikos departamentui vasario 2-ąją išsiųstame rašte.

Anot pasiuntinio, ministerijos klerkas kalbėjo atvirai ir aiškino, kad britai nemato prasmės siųsti notos Lietuvai, nes žino, kad sąjungininkų pasitikėjimo neturintys lietuviai duos neigiamą atsakymą, o tokiu atveju liktų tik panaudoti karinę jėgą.

„Anglijos vieša opinija būtų prieš tokį žiauraus ryšimo būdą, nes tas būtų skandalas. Už tokią politiką Foreign Office’as gautų kailin. Bet reikia ieškoti tokio budo, kuris pakeltų Didž. Valstijų autoritetą, nes kas svarbiausiai Klaipėdos atsitikime yra Aliantų įžeidimas. Reikia išrasti toki ryšimo budą, kuris patenkintų abi šali. Iš kitos pusės faktas pasilieka faktu, kad Klaipėda lietuvių rankose ir jie negali nusiginkluoti, pakol nebus užtikrinta, koks gi likimas Klaipedečius laukia“, – apie pokalbį rašė pasiuntinys.

Pasak T. Noraus-Naruševičiaus, E. Ovey Lietuvos vyriausybei siūlė klausti Ambasadorių konferencijos, kokias ji duotų garantijas jei būtų nuginkluoti sukilėliai.

Prieš jėgos naudojimą buvo ir italai

Apie pacifistines anglų nuotaikos Klaipėdos klausimu liudijo ir tą pačią dieną E. Galvanauskui iš Romos atsiųsta šifruota pasiuntinio Italijoje Jurgio Šaulio telegrama.

Joje J. Šaulys informavo sulaukęs slapto pranešimo, kad Ambasadorių konferencija norėjusi Lietuvai pareikšti ultimatumą, jog pastaroji „ištrauktų ginkluotą spėką iš Klaipėdos“, bet tam esą griežtai pasipriešinęs Italijos lyderis Benitas Musolinis, o anglai jį palaikę.

J. Šaulys teigė sulaukęs patikinimo, jog palankus Lietuvai klausimo „išrišimas turės būti greitas“ reikia tik surasti „laukiamą kompromisą“.

Apie tai, kad italai linksta „už greitesnį Klaipėdos atidavimą“ Lietuvai jis buvo informavęs premjerą ir prieš keletą dienų siųstoje telegramoje. Tiesa, joje J. Šaulys minėjo susidaręs įspūdį, jog Klaipėdą Lietuva gaus kaip kompensaciją už lenkams paliekamą Vilnių.