1923-ųjų vasario pradžios dokumentai, dabar saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), liudija ir apie kai kuriuos gana pikantiškai skambančius to meto įvykius.

Juose yra ir teiginys, kad į pagalbą prancūzams atplaukusio anglų karinio laivo vadovybė siekė nugirdyti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininką Martyną Jankų, kad išgautų vertingos informacijos. Tuo metu sukilimo karinės operacijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys siuntė sveikinimą Italijos lyderiui Benitui Musoliniui, ketvirtajame ir penktajame XX a. dešimtmečiuose įgijusiam ne kokią reputaciją.

Toliau spaudė Ypatingąją komisiją

Vasario 4-ąją VMLGK pirmininkas M. Jankus ir jo sekretorius Vilius Šaulinskis raštu kreipėsi į Ambasadorių Konferencijos Klaipėdon atsiųstą Ypatingąją komisiją ir išdėstė, kodėl uždraudė platinti jos pranešimą. Pastarajame komisija skelbė apie Lietuvai pareikštą reikalavimą išvesti savo karius iš Klaipėdos krašto, suformuoti naują laikiną valdžią bei grasinimą nutraukti diplomatinius santykius jei tai nebus įvykdyta.

„Gerbiamieji, iki paskutiniajam laikui mes nenorėjome neigti Jūsų teises stačiai kreiptis į Klaipėdos Krašto gyventojus ant kiek tai negresia Krašto tvarkai ir ramybei, bet Jūsų paskutinis atsišaukimas buvo tokios rūšies, kad mes buvome pagaliaus priversti teikti protestą Ambasadorių Konferencijai ir uždrausti tos proklamacijos platinimą. Mes paliekame nuošaliai reikalavimą iš Lietuvos Valdžios kad sukilėliai būtų nuginkluoti ir paleisti, taip pat panaikintas Vyriausias Klaipėdos Krašto Gelbėjimo Komitetas ir Direktorija kas būtent atrodo mums labai keista kadangi Lietuvos Valdžia neturi jokios teisės nei galimybės mus priversti jos klausyti, nes mes savirankiai esame sukilimą suruošę ir tvarką įvedę pasilaikydamai be Lietuvos Valdžios dalyvavimo ir be pagelbos nuo kurios mes nei kiek nepriklausome. Mes tačiau norėjome atkreipei Jūsų ypatingą atydą į štai ką: Jūs prižadate, panaikinus esančias įstaigas sudaryti naują provizorišką Valdžią kurioje turėtų būti atstovaujami abi gyventojų dali bet visi dabartinės Direktorijos ir Vyriausio Gelbėjimo Komiteto nariai būti visiškai pašalinti. Jeigu Jūs nebutumete buvę p. Petisné vienpusiškai painformuoti Jūs turėtumėte žinoti kad visame Krašte nėra nei vieno lietuvio kuris nepriklausytų prie mūsų Komitetų ir lietuviai sudaro didžiausią gyventojų daugumą. Yra net daug vokiečių kurie yra su mumis. Todėl jeigu Jūs būtumėte tuos visus žmones iš Valdžios išskyrę, toji turėtų vien tik iš vokiečių susidaryti kaip tai iš p.p. Krause, Jahn’o ir kitų, kurie iki šiolei išvien su p. Petisné varydavo dėl savo reikalų politiką, laikydami lietuvius tautinėje vergijoje. Tokiu būdu Kraštas būtu, atiduotas tai pačiai mažai grupei kuri gyventojus privedė prie sukilimo“, – rašoma kreipimosi vertime į lietuvių kalbą, dabar saugomame LCVA.

VLMG nariai rašė negalėję „kuoenergiškiau neprotestuoti“ prieš tokius Ypatingosios komisijos veiksmus, nes jie esą aiškiai buvo inspiruoti Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro Gabriel Jean Petisné. Kartu jie „iškilmingai pareiškė“, kad „visomis priemonėmis kurios yra mūsų galėje“ priešinsis tokio plano įvykdymui.

„Mes laukiame kad Nepaprastoji Komisija suteiks kraštui taiką ir išspręs pagaliaus Klaipėdos Krašto klausimą mes pastebiame vienog su didžiausiu apgailestavimu kad Komisija p. Petisné vienpusiškai painformuota savo klaidingu veikimu siekia iššaukti sumišimą ir betvarkę ir vietoje išrišti klausimą tuo labiaus jį supainios“, – raštą užbaigė VLMGK.

Musolinis – pavyzdys

„Atvira Klaipėda“ šiame rašinių cikle jau rašė, kad po Lietuvos surengtos karinės operacijos kilus sambrūzdžiui Ambasadorių Konferencijoje iš Italijos vis pasiekdavo žinios, jog ši šalis laikosi palankios lietuviams pozicijos, tiesa, tik Klaipėdos, bet ne Vilniaus klausimu.

Galbūt tai nulėmė, jog karinis sukilimo operacijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys, tapęs Klaipėdos krašto savanorių armijos vadu, nusprendė vasario 6-ąją nusiųsti sveikinimo telegramą Italijos premjerui ir užsienio reikalų ministrui Benitui Musoliniui.

„Klaipėdos Krašto laisvanorių Armija sveikina Tamstą kaipo tą, kuris įvertina kiekvienos tautos kilnumą, moka pagerbti tautos aspiracijas ir pats davė pavyzdį kaip reikia ginti tautos idealus. Tegyvuoja Italija, Garibaldi ir Mussolini tėvynė“, – rašoma šios telegramos vertime į lietuvių kalbą, dabar saugomame LCVA.

Šalia jo yra ir telegramos tekstas prancūzų kalba.

Ar pavyko nugirdyti Martyną Jankų – neaišku

Vasario 7-ąją slaptą pranešimą premjerui Ernestui Galvanauskui iš Klaipėdos siuntė buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, tapęs neoficialiu jo atstovu prie „sukilėlių valdžios”.

J. Purickis informavo, kad tądien posėdžiavęs VMLGK nutarė pas Ypatingą komisiją pasiųsti M. Jankų su V. Šaulinskiu, J. Polovinską-Budrį ir Direktorijos pirmininką Erdmoną Simonaitį. Jie turėjo pareikalauti komisijos, kad ši parodytų savo įgaliojimus, nes iki tol to dar nebuvo padariusi.

„Bus pareikalauta iš Komisijos kad duotų raštu jog Santarvė yra nusistačiusi priskirti Klaipėdos Kraštą prie Lietuvos, dedant pamatan Šilutės rezolusiją, kas jau buvo Komisijos pareikšta žodžiu; tiktai potam paduoti Komisijai raštu sumanymą apie Valdžios reorganizavimą ir kariuomenės pakeitimą milicija“, – apie kitus komiteto nutarimus rašė premjero atstovas.

Pasak jo, Ypatingoji komisija vasario 6-ąją buvo pareikalavusi VMLGK pateikti raštu tokias savo įžvalgas ir net pateikė savo pasiūlymą, kad nauja Direktorija turėtų būti sudaryta iš penkių asmenų: trijų lietuvių, kurių vienas būtų pirmininkas, ir dviejų vokiečių.

„Komisija net nurodė asmenis būtent iš lietuvių pusės Braką, Naujoką ir rodos Kasaitį, iš vokiečių pusės du kokius tai labai nežinomus asmenis. Komitetas irgi turėtų būti taip perrinktas kad į jį neįeitą nei vienas iš dabar esančią narių“, – rašė J. Purickis.

Knygoje „1923-ieji. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: dalyviai ir jų liudijimai“ detalizuojama, kad minimi asmenys buvo Klaipėdos verslininkas, vienas iš Prūsų lietuvių susivienijimo lyderių, dailininkas Adomas Brakas; ko gero, Kudžių plytinės savininkas Jurgis Naujokas, buvęs tarp pasirašiusiųjų vadinamojo Šilutės Seimo 1923-iųjų sausio 19 d. deklaraciją; galbūt Šilutės prekybininkas David Kassat.

„Kai dėl kariuomenės, Komisija siūlė dabartinę kariuomenę nuginkluoti o tvarką palaikyti galėtų prancūzų kariuomenė ir vietos milicija, kurią reikėtą naujai suorganizuoti. Užvakar anglai nusivežė p. Jankų ir Šlažą ant laivo ir tenai stengėsi juos prigirdyti (tik ne vandeniu bet alkogoliu), matyt tuo tikslu kad viską iš ją iškvosti. Jie ten pasiliko nuo 11 iki 3 valandai nakties. Kadangi prie to iš lietuvių niekas daugiau nebuvo, tatai ir nežinia kiek anglai savo tikslą yra pasiekę, bet reikia manyti jog taip“, – rašė premjero atstovas.

Jis taip pat informavo, kad krašte kažkas pradėjo skleisti gandus, jog Lietuvos valdžia „per Klaipėdiškių galvas nori susitarti su Santarve dėl Klaipėdos ir tai tokiu būdu kad Klaipėdos lietuviai nuo visoko būtų prašalinti“ ir tai „labai blogai veikia į Klaipėdiškius lietuvius ir kariuomenę“.

J. Purickis taip pat premjerui siūlė kuo greičiau Klaipėdoje įkurti Prekybos departamento biurą „arba kitą panašią agentūrą kuri užsiimtų organizuoti prekių ąpsimainymą tarp Klaipėdos ir Lietuvos“.

„Tas būtų labai svarbu politiniu žvilgsniu ir ekonominiu – abiem kraštam naudinga. <…> Taiposgi labai reikalinga įtaisyti čionai biūrą, kuris užsiimtų verbuoti vietos darbininkus, ypač tuos kurie neturi darbo, Lietuvon. Tas būtų naudinga ir Lietuvai, nes Lietuvoje darbininkų ypač specialistų jog stinga, ir labai reikalinga Klaipėdos Kraštui, nes dabar pramonei ir prekybai bent kiek sustojus bedarbių skaičius pradėjo labai augti, kas ekonominiai labai apsunkina kraštą, o politiniai – labai kenksminga. Bedarbiams dabar duodama pašalpa kuri jų skaičiui beaugant, labai apsunkina krašto ir šiaip jau silpną biudžetą. Reikalinga kuogreičiausiai atidaryti Lietuvos Banko Skyrių nes koleik jo nėra praktiškai negalima įvykinti įstatymo apie litų įvedimą. Komitetas susilaikė tą įstatymą paskelbti koleik nebus tas skyrius atidarytas“, – rašė premjero atstovas.