Po slaptos, sėkmingai 1923-iųjų sausio 15-ąją pasibaigusios Lietuvos karinės operacijos įtampa ir nežinia Klaipėdos krašte tęsėsi daugiau nei mėnesį. Tik vasario 16-ąją Ambasadorių konferencija nusprendė perduoti kraštą Lietuvai su tam tikromis sąlygomis. Beje, žinia apie tokį sprendimą Klaipėdą pasiekė greičiau nei oficiali telegrama Prancūzijos pasiuntinį Lietuvoje.

Apie šias istorines dienas ir pasakoja dar vienas pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) dabar saugomus 1923-iųjų vasario dokumentus parengtas rašinys.

Džiaugsmas koncerto metu

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, Ambasadorių konferencija Klaipėdos klausimą svarstė vasario 16 d. ryte. Tuo metu Klaipėdoje buvo švenčiamos Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metinės.

1923-iųjų vasario 16-osios proga Klaipėdoje surengto parado akimirkos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„12 valandą aikštėje prieš teatrą buvo padaryta Kariuomenės paradas, 4 valandą buvo pietus ir 8 – koncertas. Paradas pavyko gerai ir, kaip teko girdėti, padarė į visus labai gero įspūdžio. Nežiūrint į šiokiadienį buvo susirinkę didžiausios minios žmonių, daugiausia Klaipėdos miestelienų, kurių apie 3/4 kalbėjo lietuviškai. Pietus buvo surengta Šiaulių /Schuetzenhaus/ namuose, dalyvavo per 200 žmonių, tarp jų – nemaža vokiečių su Krause priešaky. Kaip paprastai buvo pasakyta daug kalbų. Pažymėtinos yra vokiečių kalbos: palankios lietuviams grupės, naujos Direktorijos narių Falk ir Panar ir Heimatbundininkų vado Krause. <…> Krause beveik nelietė politinių klausimų, kalbėjo daugiausia apie savo grupės nuopelnus ekonominėj srity ir visai netikėtai pabaigė tostu už Klaipėdos krašto suvienijimą su Lietuva ir suvienytos didelės Lietuvos gerovę. <…> Niekas nelaukė kad Krause dalyvaus pietuose, o ypač kad pasakys tokią kalbą“, – rašė neoficialus Lietuvos premjero Ernesto Galvanausko atstovas prie „sukilėlių valdžios” Juozas Purickis vasario 17-osios pranešime savo viršininkui.

Anot jo, Klaipėdoje žinia apie krašto perdavimą Lietuvai buvo paskelbta 20 val. prasidėjusio koncerto, skirto Lietuvos nepriklausomybės metinėms, metu.

„Apsilankė apie 1000 žmonių, tarp jų – Santarvės Komisija, Anglų ir prancūzų karininkai ir žymus anglų jūrininkų skaičius (prancuzų kareivių nebuvo matyti). Koncertą pradedant paskaityta aukščiau minėtoji Havaso žinia. Ji sukėlė didžiausį entuziazmo lietuvių tarpe, buvo matyti jausmingų scenų puolimo vienas kitam ant kaklo ir bučiavimasi, alijantams padaryta triukšminga ovacija, orkestras po kelis kartus grojo prancuzų ir anglų himnus. Visas tas triukšmas jeigu ir nevisiškai pamatuotas, padarė neblogo įspūdžio į anglus ir prancuzus. Koncertas pavyko visai gerai, artistai /Grigaitiene, Rimaitė, Babravičius, Bieliūnas/ gražiai atliko savo numerius, buvo apdovanoti gausingai gėlėmis ir daug kartų šaukiami“, – rašė J. Purickis, paminėjęs, kad iki tol atitinkamo oficialaus pranešimo Ambasadorių konferencijos į Klaipėdą atsiųsta Ypatingoji komisija dar nebuvo padariusi.

Pasak V. Safronovo, Ambasadorių konferencijai vadovavęs Prancūzijos premjeras ir užsienio reikalų ministras Raymond Poincaré atitinkamą telegramą į Prancūzijos pasiuntinybę Kaune atsiuntė tik 23.45 val. Paryžiaus laiku. Su ja Prancūzijos įgaliotinis Gabrielis Padovani gavo instrukcijas, pasitarus su Britanijos ir Italijos atstovais, nedelsiant įteikti Lietuvos vyriausybei Ambasadorių konferencijos priimtą sprendimą. Kartu G. Padovani buvo instruktuotas informuoti Kauną, kad Ambasadorių konferencija laiko, jog sąlygos, kurių reikalavo sąjungininkės jų autoritetui atkurti, yra įgyvendintos, tad Ambasadorių konferencija „pagrindinių sąjunginių valstybių“ vardu perduoda suverenines teises į Klaipėdos kraštą Lietuvos Respublikai.

Anot istoriko, vasario 17-ąją apie tokį sprendimą pirmą kartą informavo spauda. Pirmieji tą padarė Prancūzijos laikraščiai. Tą pačią dieną žinią išplatino Londono agentūra „Reuters“.

„Kaune žinia apie tai, kad „Ambasadorių Konferencija išsprendė Klaipėdos klausimą Lietuvai prielankioj prasmėj“ pirmiau buvo gauta iš Lietuvos atstovybės Paryžiuje nei oficialiai iš trijų valstybių atstovų. Tikriausiai sprendimas Lietuvos valdžiai oficialiai buvo įteiktas tik vasario 18-ąją, sekmadienį. Tą pačią vasario 18 dieną Ambasadorių konferencijos nepaprastoji komisija Klaipėdoje oficialiai įteikė sprendimą naujajai krašto direktorijai. Vasario 18 dieną žinią ją jau paskelbė oficiozas „Lietuva“, – teigia V. Safronovas.

Sąjungininkai norėjo pasitraukti tyliai

Po šio sprendimo paskelbimo Klaipėdoje ir Lietuvoje buvo pradėti derinti praktiniai krašto perėmimo klausimai.

Tarp LCVA saugomų dokumentų yra ir telefonograma, kurioje užfiksuotas pokalbis tikriausiai vyko vasario 18-ąją – sąjungininkų kariuomenės pasitraukimo išvakarėse.

Jo metu Klaipėdos krašto armijos vadu tapęs Jonas Polovinskas-Budrys informavo anam laido gale buvusį pašnekovą (ko gero, tai buvo premjeras Ernestas Galvanauskas), kad Vyriausybės atstovas prie Ypatingosios komisijos Antanas Smetona su jam pagelbėjusiu Antanu Merkiu jau išvažiavo į laikinąją sostinę, o Dovas Zaunius – Rygon, vietoje liko tik J. Purcikis.

J. Polovinskas-Budrys taip pat dėstė, jog sąjungininkų pajėgų Klaipėdos krašte vadas pulkininkas Eugene Gervais Trousson jį informavo, kad iki kitos dienos 8 val. ryto užbaigs persikraustymą į laivus, atlaisvins prefektūrą ir kareivines bei kartu perspėjo, kad negali su savimi pasiimti ir paliko sandėlyje prie kareivinių keletą šimtų užtaisytų rankinių granatų, su kuriomis reikia atsargiai elgtis, kad neįvyktų nelaimingų atsitikimų.

Klaipėdos krašto armijos vadas informavo, kad 8 val. siųs savo kvartirjerus užimti kareivines ir prefektūrą, kur įkurs savo štabą.

„12 valandą manau su orkestru įžengti miestan ir pakelti Lietuvos valstybės vėliavas tose įstaigose taipogi bus padaryta ir ant kitų valdiškų įstaigų. Ar pritarsite?“, – teiravosi J. Polovinskas-Budrys.

Pokalbyje taip pat dalyvavęs Lietuvos kariuomenės atstovas Klaipėdos krašte Boleslovas Jakutis informavo, jog sužinojus apie Ypatingosios komisijos ir Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro Gabriel Jean Petisné išvykimą buvo bandoma išsiaiškinti, kokiu būdu juos išlydėti, tačiau atvykęs štabo viršininkas majoras Rouzet perspėjo, jog Ypatingoji komisija prašo nedaryti jokių paradų, demonstracijų ar išleistuvių.

Pašnekovas iš Kauno informavo, kad ceremonija su Lietuvos kariuomenės įvedimu į kareivines, prefektūros perėmimas ir vėliavos iškėlimas „visai priimtinas, nes suverenumas ant Klaipėdos krašto perleistas Lietuvai“.

J. Polovinskas-Budrys savo ruožtu toliau dėstė, kad nors naujosios Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas mažlietuvis Viktoras Gailius, prieš tai buvęs Lietuvos atstovu Estijoje ir buvo „mūsų žmogus“, tačiau jis planuojantis perimti visas vyriausiajam komisarui priklausiusias funkcijas.

„Tokiu būdu iškart neduosim progos Direktorijai progos perimti policiją išdavimą vizų ir apsigyvenimo Klaipėdos krašte. Kraštas reikalauja apvalymo nuo visokių svetimų gaivalų reikia jį po biškį griežtai, bet su tam tikru taktu apvalyti nuo vokiško elemento ir valdininkų svetimtaučių. Žinoma, tų žingsnių kol nebus oficialiai paskirtas oberkomisaras iš centro, nedarysiu. Pirmu žingsniu, kurį manau padaryti, tai jeigu lenkų atstovas nedasiprotės pats išvažiuotu su prancūzais, pasiųsti jam prancūzų kalboje raštą ir mandagiai paraginti apleisti Lietuvos teritoriją, kadangi tarp Lenkijos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai ir konsuliariniai nenustatyti. <…> Iš karto noriu atrubežiuot vietinę valdžią nuo tų funkcijų, kurias perims centras per savo komisarą“, – kalbėjo J. Polovinskas-Budrys.

Jis taip pat paminėjo, kad „ekonomijos dėlei jau pradėjo mažinti kariuomenę“ ir gavęs 100 000 litų supirkinėja Klaipėdos krašte „labai nebrangius“ ginklus, kurie esą bus labai naudingi Lietuvos kariuomenei.

„Įėjom į kraštą su labai mažu skaičiumi kulkosvydžių, o dabar jau turim atimtų nuo prancūzų ir čia pirktų“, – informavo Klaipėdos sukilimo operacijos vadas.

Ir tik šios telefonogramos gale yra parašyta, jog kalba E. Galvanauskas, nurodantis, jog V. Gailius praneštų, kas yra reikalinga muitinių ir kitų ūkio reikalų perėmimui, kokius specialistus atsiųsti iš Kauno, ką padaryti geležinkelių srityje.

Eksprezidentas rūpinosi operacijos dalyvių įvertinimu

Sąjungininkių kariuomenė iš Klaipėdos pasitraukė vasario 19 d.

Kitą dieną į jį jau oficialiai įžengė Lietuvos kariuomenė ir buvo surengtas jos paradas dabartinėje Teatro aikštėje.

Į Klaipėdą 1923 m. vasario 20 d. įžengusi Lietuvos kariuomenė surengė ir paradą, vyko ir trispalvės iškėlimo ceremonijos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Tądien buvęs Lietuvos vyriausybės atstovas prie Ypatingosios komisijos, eksprezidentas A. Smetona raštu kreipėsi į premjerą E. Galvanauską iš išdėstė, jog jam atėjo galvon mintis, kad „pasiėmus Lietuvai Klaipėdos kraštą” Vyriausybė turėtų neužmiršti „kaip reikiant įvertinti nuopelnus tų, kurie Klaipėdą imant su ginklu statė savo gyvybę pavojun dėl mūsų Tėvynės, taip pat, kad atsimintų gimines tų, kurie Klaipėdos žygyje, narsiai kovodami padėjo savo galvas“.

„Pirmoje vietoje“, anot A. Smetonos, turėjo būti įvertintas J. Polovinskas-Budrys, „kurs rūpestingai, sumaniai ir sąžiningai atliko savo uždavinį“.

„Jam rasti pritiktų, kad Vyriausybė padovanotų kokį išdalinto majorato centrą“, – siūlė A. Smetona.

Anot jo, sukilimo vado bendražygius, ėjusius atsakingas pareigas, reikėjo paskatinti pinigais bei apdovanoti valstybiniais apdovanojimais.

„Žuvusių ties Klaipėda savanorių giminėms juo labiau privalo ypatinga globa. Tegu žinotų mūsų tauta, jog prakilniųjų Tėvynės sūnų darbai yra tinkamai įvertinami“, – rašė eksprezidentas.