Skirtingai nei daugelyje miestų, Klaipėdoje ilgus šimtmečius nebuvo centrinės aikštės, kur dažniausiai įsikurdavo ir turgus. Klaipėdoje šią funkciją atlikdavo XVI a. susiformavusi tuometinė Bažnyčių gatvė, vėliau gavusi Turgaus pavadinimą.

Viena iš pagrindinių miesto arterijų tapusioje gatvėje stovėjo ir rotušė, iškilo ir miesto dvasinis centras – šv. Jono bažnyčia. Būtent šioje gatvėje ir vyks dar viena „Atviros Klaipėdos“ kelionė laiku, organizuojama padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Gatvė buvo siauresnė

Menotyrininkas, architektūros istorikas Jonas Tatoris yra rašęs, kad XIII a. viduryje Vokiečių ordinas Klaipėdos miestą kūrė ne kaip prekybos centrą, bet kaip strateginį punktą, tačiau taikantis prie konkrečių sąlygų nebuvo aklai laikomasi miesto-tvirtovės kanonų. Vienas iš tokių nukrypimų — atsisakyta centrinės aikštės, kuri dažniausiai miestuose atlikdavo ir turgaus funkciją.

Archeologas prof. habil. dr. Vladas Žulkus knygoje „Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija” rašo, kad XVI a. pr. prasidėjusi pilies rekonstrukcija turėjo miestui lemiamų pasekmių – išoriniai pilies pylimai ir grioviai buvo išplėsti sumažinus šalia buvusio nedidelio miestelio teritoriją. Senojo miesto gyventojai buvo perkeliami į naują vietą – pusiasalį tarp Senosios Dangės (dabar – Didžioji vandens gatvė) ir senojo miesto rytinio griovio.  Vėliau senojo miesto šiaurinį gynybinį griovį pratęstus iki Senosios Dangės vagos, pusiasalis virto sala.

Dabartinėje Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžoje tuo metu turėjo būti aukščiausia senamiesčio dalis – Ožkų kalva (Ziegenberg), o pilies link buvo nemaža pelkė. Naujojo miesto, dabartinio senamiesčio, struktūrą formavo dvi statmenos gatvės – dabartinės Turgaus ir Tiltų. XVI a. pirmoje pusėje jos buvo nevienodai apstatytos. Pasak Vl. Žulkaus, Turgaus gatvė buvo apstatyta tik rytinėje pusėje. Seniausias akmeninis šios gatvės grindinys, datuojamas XVI a. pradžia, buvo rastas Turgaus gatvėje ties Mėsininkų gatve. Vėliau gatvės vakarinis galas buvo intensyviai užpilamas, XVII a. gatvė čia tebebuvo negrįsta.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Dabartinė Turgaus gatvė XVI a. dar vadinosi Bažnyčių gatve, nors jau tada jos rytiniame gale prie bažnyčių buvo turgaviete (ilgasis turgus). Gatvė vardą pakeitė XVII a., kai buvo pradėta intensyviau naudoti prekybai. Pasak J. Tatorio, vadinamieji ilgieji turgūs daugiausia buvo paplitę Prūsijoje, ypač jos šiaurinėje dalyje. Tokių prekyviečių buvo Gdansko, Karaliaučiaus, Marienburgo, Braunsbergo, Elbingo senamiesčiuose, buvo ir Anglijoje.

Anot V. Žulkaus, XVI a. pr. Turgaus gatvė buvo gerokai, apie 5,5 metro siauresnė – pietinėje jos dalyje, priešais Mėsininkų gatvę stovėjęs namas buvo įsikišęs į dabartinę gatvę net 5 metrus, o priešingoje pusėje stovėjęs pastatas buvo peržengęs dabartinio užstatymo liniją puse metro. XVII a. pastatai čia jau buvo labiau atitraukti nuo gatvės, daugmaž dabartinio apstatymo vietos. Archeologo teigimu, XVI a. Klaipėdoje paprastai buvo statomi vieno aukšto, dviejų arba trijų patalpų karkasiniai pastatai. Nuo XVII a. greta išpopuliarėjo ir fachverkinė gyvenamųjų namų statyba.

Johanas Zembrickis 1900 m. išleistoje knygoje „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija” rašė, kad 1613 m. gegužę buvo nustatyta, kad smulkių prekių krautuvėlės metinio turgaus metu gali būti statomos tik Bažnyčių gatvėje išilgai turgaus ir prekyvietės mokestis turi būti miestui atskaitomas, o nė vienam miestiečiui pasipelnymo tikslu neleistina sudaryti sąlygas svetimšaliui priešais jo duris ar rūsyje įsirengti prekybos vietą.

Nuo 1660 m. Prūsijoje dirbęs LDK kartografas, matematikas, architektas, karo inžinierius, pulkininkas Juozas Narūnavičius-Naronskis 1670 m. buvo nupiešęs Klaipėdos miesto panoramą. Iš jos matyti, kad Turgaus gatvėje stovėjo aukštesni namai, papuošti banguoto kontūro renesansiniais frontonais. Anot J. Tatoriaus, tai buvo miesto turtingųjų pirklių ir tarnautojų namai. Kitose gatvėse pastatyti namai tokių frontonų neturėjo.

1678 m. per gaisrą miesto ir priemiesčio namai sudegė, bet senamiesčio centrinė dalis netruko atsistatyti – miestiečiai jau statėsi aukštesnius, baroko stiliaus namus. J. Tatoris rašo, kad  XIX a. vidurio miesto vaizdus užfiksavusio mokytojo ir dailininko Gustavo Valdhauerio litografijoje Turgaus gatvėje vaizduojami dviejų-trijų aukštų namai, šoniniais fasadais atgręžti į gatvę, dengti dvišlaičiais gana lėkštais stogais, didelės vitrinos suskaidytos smulkiomis padalomis. Namų su pusrūsiais cokoliai aukšti, o laiptai įsikišę į gatvę, centrinių durų angos dengtos pusapskritėmis sąramomis. Šiuos Turgaus gatvės namus pasiglemžė didysis 1854 m. gaisras.

Po šio gaisro namai buvo sparčiai atstatomi. Turtingieji miestiečiai senamiestyje statėsi suglaustus namus, dauguma iškilo ant senųjų pamatų, dydis ir planas mažai tepakito.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1819 m. užpylus dalį pilies griovių, buvo atidarytas Naujasis turgus ir dabartinė Teatro aikštė, atsidūrusi tarp dviejų prekyviečių, vėliau susiliejo su jomis – sudarė ilgą, nuo Jono bažnyčios iki pilies nutįsusią prekyvietę.

„Prekymečiais visą šią teritoriją užplūsdavo vežimai, būdos, atrakcionininkų ir šiaip pinigų viliotojų palapinės. Kai aikštėse prekiautojai nebeišsitekdavo, prekiaudavo ir Sukilėlių gatvės pradžioje”, – rašė J. Tatoris.

1947 m. gatvę siūlyta pavadinti Michailo Kalinino, Vilniaus, bet galiausiai 1948 m. ji gavo Petro Cvirkos vardą. Senasis jai sugrąžintas 1988 m.

Dvi rotušės vietos, antroji miesto vaistinė

J. Zembrickis rašė, kad 1594 ar 1595 metais nepaisant įsakymo, dėl tvirtovės saugumo mieste leidusio statyti tik medinius namus, buvo pradėta mūryti nauja rotušė ir taryba „prašė komisarų atgaline data leidimų mūrinei statybai”. Nors mintieji komisarai ir prieštaravo, masyvi rotušė su bokšteliu, kuriame kabėjo varpas, anot J. Zembrickio, visgi buvo užbaigta.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo, J. Zembrickis rašė apie dabartinio Tiltų g. 5 namo, esančio ties sankryža su Turgaus gatve, vietą.

„Kai kurie kiti šaltiniai tokia versija lyg ir leistų suabejoti. Bet kuriuo atveju, per 1678 metų gaisrą šis pastatas buvo iš dalies sunaikintas, todėl rotušė turėjo keltis kitur”, – sakė V. Safronovas.

Pasak jo, iki 1802 metų rotušė veikė dabartiniu adresu Tiltų gatvė 5. Ten ji užėmė visą kvartalą, įskaitant dabartinius sklypus Jono gatvė 5 ir Kepėjų gatvė 16.

Nuo 1802 metų rotušė buvo dabartiniame sklype Turgaus gatvė 7.

„Kurį laiką čia teko dirbti susispaudus ir tik pirmajame aukšte (antrąjį buvo užėmęs teismas). Tik 1826 m. teismui išsikėlus, rotušei atiteko visas namas. Dabar antrajame aukšte pagal senas rotušių tradicijas buvo įrengta posėdžių salė. Taupant lėšas, nuspręsta virš pastato nestatyti tradicinio bokštelio-varpinės. Tiesa, magistratas varpo labai norėjo, tačiau deputatai tam prieštaravo: esą miestiečius klausytis potvarkių ir nuosprendžių galima sušaukti ir bažnyčios varpu”, – rašė J. Tatoris.

Rotušė čia veikė iki 1846 metų, kai magistratas nupirko išvaizdų gyvenamąjį namą dešiniajame Dangės krante, kuriame per Napoleono karus laikinai gyveno Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize (čia rotušė yra įsikūrusi ir šiandien).

1695 m. Turgaus gatvėje provizorius Jacobas Sauras įkūrė antrąją miesto vaistinę, pavadinta „Auksinio erelio” vardu. Jai privilegiją tų metų birželio 6/16 dienomis datuotu dokumentu suteikė Barndenburgo markgrafas, Prūsijos hercogas Friedrichas III. J. Saurui buvo leista laikyti ir balakėjos parduotuvėlę.

Vietoje jugendo stiliaus – sovietinė dėžė

Išskirtinis Turgaus gatvės objektas buvo ir ties sankryža su Tiltų gatve 1858 m. įsikūrusi universalinė parduotuvė.

„Pastatą puošė piliastrai, virš stogo linijos pereinantys į bokštelius, namo kampas buvo nusklembtas ir jame įstatytos durys. 1898 m. prie šio pastato prijungtas gretimas Turgaus gatvės triaukštis jugendo stiliaus namas. Po rekonstrukcijos abu pastatai buvo jau su aukštomis didelėmis vitrinomis. Šiuos abu skirtingus namus jungė virš pirmojo aukšto išsikišusi plati juosta su firmos pavadinimu „Lasso ir Ko”. Firma turėjo ir savo siuvyklą, gaminius pardavinėjo parduotuvėje; firmos savininkai laikraštyje gyrėsi, kad duoda darbo daugiau nei penkiasdešimčiai pardavėjų ir siuvėjų”, – rašė J. Tatoris.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Kitais duomenimis, čia prekiauta lovų spyruoklėmis, vyriškais kostiumais, galanterija, žaislais, kilimais, baldų audiniais, patalyne ir lino gaminiais. Pastate veikė ir amatų parduotuvė, o vietinė mados studija siuvo moteriškus ir vyriškus drabužius.

1963 m. sausį „Tarybinės Klaipėdos” paskelbtame straipsnyje rašoma, kad pirmaisiais pokario metais dalyje pastato buvo gyvenamieji butai.

Pasak V. Safronovo, 1946 m. rugpjūčio 21 d. pastate buvo atidarytas „Universalinių prekių magazinas”. Iš pradžių čia buvo tik audinių ir drabužių skyriai, po kelių mėnesių atsirado avalynės ir galanterijos, kosmetikos, žaislų ir kiti skyriai.

1952 metais kapitalinio remonto metu prekybos salės ir pagalbinės patalpos buvo šiek tiek išplėstos.

Pastatas galutinai buvo subjaurotas 1963 m. pradėjus sovietinio stiliaus rekonstrukciją, kuri vyko trejus metus.

„Pirkėjas, šiandien užėjęs į universalinę parduotuvę, negaus nusipirkti nei audinių, nei galanterijos dirbinių. Sekcijose, jis pamatys tik tuščias lentynas, plikas sienas. Toks pat likimas laukia avalynės, trikotažo, vyrų ir moterų gatavų rūbų sekcijų. Universalinė parduotuvė kraustosi į kitas patalpas. Ji įsikurs P. Cvirkos gatvėje netoli „Gegužės Pirmosios“ konditerijos fabriko pastatytuose paviljonuose (liaudyje jie buvo pavadinti mediniu univermagu, kuris stovėjo šv. Jono bažmyčios vietoje – autor. past.)”, – rašė 1963 m. „Tarybinė Klaipėda”.

Jos cituotas parduotuvės direktorius Alfonsas Tumėnas aiškino, kad rekonstrukcijos prireikė todėl, kad prekių apyvarta išaugo nuo 3,5 milijono rublių 1957 metais iki 7 milijonų rublių 1962 metais ir prekių srautas ateityje esą dar labiau didės.

„Apie rekonstrukcijos mastus ir naudą galima spręsti jau iš to, kad prekybinis plotas padidės daugiau kaip dvigubai. Vienoje vietoje bus sukoncentruotos pagalbinės patalpos. Kai kuriose pastato dalyse reikės pristatyti trečiąjį aukštą. Po rekonstrukcijos pastato išorė žymiai pasikeis: bus ne du, bet trys įėjimai, vietoje mažyčių bus iškirsti dideli langai, kokie yra dabar iš P. Cvirkos gatvės pusės. Dideli pertvarkymai bus padaryti viduje. Į antrą ir trečią aukštus ves platūs, laiptai. Erdviose prekybos salėse išsidėstys įvairios sekcijos”, – rašė „Tarybinė Klaipėda”.

Šios pastato rekonstrukcijos autorius buvo J. Gudelis.

Subjaurotas karališkasis bankas

Pasak J. Tatorio, po nesėkmingų ankstesnių bandymų bankas Klaipėdoje vėl pradėjo veikti XIX a. pirmojoje pusėje. Jam tada buvo pritaikytas gyvenamasis namas dabartinėje Tiltų gatvėje, kuriame per 1854 m. gaisrą sudegus naujo statybai valstybė nupirko sklypą šalia Turgaus ir Teatro gatvių sankryžos. Ten 1858 m. buvo pastatytas naujas neorenesansinis pastatas (dalis dabartinio „Pramogų banko”) .

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Banko kompleksas (banko korpusas ir pagalbiniai pastatai) užėmė visą nedidelį kvartalą. Nuo Teatro gatvės statiniai buvo kiek atitraukti, o neužstatytame plote įrengtas skverelis. Projektuotojai daugiausia dėmesio skyrė pagrindiniam — Turgaus gatvės ir galiniam — Teatro gatvės – fasadams. Turgaus gatvės fasado plokštuma padalyta į renesansiniams pastatams būdingas pasikartojančias kompozicines sekcijas. XX a. pradžioje pagrindinės durys perkeltos į Teatro aikštės pusę. Senųjų durų vietoje padarytas langas, o virš jo — balkonas su ažūriška metaline, jau jugendo stiliaus bruožų tvorele. Naująsias duris (jos dvivėrės arkinės) puošė vadinamosios Merkurijaus emblemos: lazda ir aplink ją apsivyniojusi gyvatė bei du sparnai iš šonų”, – rašė J. Tatoris.

Iki 1923 m. šiame pastate veikė vokiečių valstybinis (kartais vadintas karališkuoju) bankas, o po 1923 m. – Lietuvos valstybinio banko filialas.

1953 m. balandį miesto Vykdomasis komitetas šiame pastate skyrė trijų kambarių patalpas Respublikiniam DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti) komitetui.

Septintajame dešimtmetyje prie galinio fasado pristatytas didelis priestatas užstojo pagrindines duris, pakenkė ne tik statinio išvaizdai, bet ir visos Teatro aikštės darnai.

Buvo ir dvasinis centras

Ryškiausiu ne tik Turgaus gatvės, bet ir visos Klaipėdos akcentu buvo joje stovėjusi šv. Jono bažnyčia, buvusi dvasiniu viso miesto centru.

šv. Jono bažnyčios griuvėsių likučiai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Seniausi šios parapijos maldos namai, kurių vietą šiandien įmanoma tiksliai identifikuoti, tarp 1562 ir 1571 m. iškilo prie Dangės, dabartiniame sklype Turgaus g. 37. Ši bažnyčia buvo nugriauta įrengiant gynybinius pylimus arba apdegė per 1678 m gaisrą.

Naujos bažnyčios statybai buvo skirti penki Didžiojo Turgaus gale buvę sklypai, kurie, kaip likęs miestas, ko gero, nukentėjo per 1678 m. gaisrą, tačiau realiai bažnyčia iškilo tik trijuose iš jų. Tiksliai žinoma, kad į Turgaus gatvę parapija persikėlė 1706 m., tačiau Šv. Jono bažnyčia tokiu vardu vadinama tik nuo 1857 m.

šv. Jono bažnyčios griuvėsių likučiai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Ji čia stovėjo iki Antrojo pasaulinio pabaigos ir galutiniai buvo nugriauta pirmaisiais pokario metais. Su išsamia šios bažnyčios istorija galima susipažinti jai skirtame dviejų dalių rašinyje.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.