„Atvira Klaipėda“ padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui tęsia kelionę laiku, kuri rodo, kaip smarkiai per pastarąjį šimtmetį pasikeitė mūsų miestas.
Šįkart baigiame prieš savaitę pradėtą kelionę, kurios ašis – miesto dvasiniu centru buvusi Šv. Jono bažnyčia, atstatyta po didžiojo 1854 metų gaisro, vėl pradingusi Klaipėdai itin negailestingose II pasaulinio karo audrose bei galbūt po aštuonerių metų atgimsianti trečią kartą jau ne tik kaip šventovė.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Sugriovė artilerija
Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, profesoriaus Vasilijaus Safronovo, kiek per karo veiksmus buvo apgriauta šv. Jono ir kitos iki šių dienų neišlikusios bažnyčios, nėra aišku.
Albertas Juška knygoje „Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI-XX amžiuje“ cituoja šv. Jono bažnyčios kunigo Otto Obereigner rankraštį, kuriame aprašomos paskutinės čia 1944 m. spalio 8 d. laikytos mišios.
„Vyrų mieste nedaug bebuvo likę, moterų — vos viena kita, netrūko tik įvairių kariuomenės rūšių dalinių. Kaimiškųjų parapijų kolegos su savo parapijiečiais jau buvo pasitraukę. <…> Paskutiniosios pamaldos Šv. Jono bažnyčioje buvo numatytos su Šventa Vakariene. Buvau įsitikinęs, kad šiandien arba rytoj prie vartų stovįs priešas kils į paskutinįjį miesto šturmą. Kai viskas buvo jau paruošta išvykimui, tie, kurie dar galėjo varpų kvietimą išgirsti ir tarnyba leido, pajuto šauksmą dalyvauti atsisveikinimo pamaldose. Dar niekad su tokiu meldimu, su tokiu širdingu tikėjimu nebuvo giedota „Didžiausiojoj bėdoj šaukiuosi Tavęsp, o Viešpatie, išgirsk mano maldą”, kaip tą kartą. <…> Kad netaptume priešo lėktuvų antskrydžio taikiniu, išplaukti turėjome tik pradėjus temti. Niekas mūsų nedrįso kalbėtis degančio miesto akivaizdoje. Jono bažnyčia degė kaip fakelas, ir jo šviesa mus dar ilgai lydėjo”, – rašė O. Obereigner.
Šv. Jono bažnyčios griuvėsiai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Architektas Petras Lapė, 1945 m. sausio 29 d. atvykęs į Klaipėdą iš Šilutės ir taip tapęs vienu pirmuoju civilių gyventojų po vietinių evakuacijos, 1992 m. rašė, kad su Šv. Jono bažnyčia buvo atsitikę „panašiai“ kaip ir su Jokūbo bažnyčia, kurios grindyse buvo duobė, o sienos suskilusios ir kiek pakrypusios į išorę, stogo nelikę. V. Safronovas remdamasis šiais P. Lapės teiginiais mano, kad bažnyčios buvo tapusios toliašaudės artilerijos taikiniais.
1988 m. sausį „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtame straipsnyje Vladimiras Travuškinas rašė, kad jam buvusio 4-osios smogiamosios SSRS armijos dalininkas Vasilijus Bondareka pasakojo, jog priartėjus prie Klaipėdos jam buvo įsakyta nupiešti prieigų panoramą.
Šv. Jono bažnyčios griuvėsiai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
„Iš armijos vado stebėjimo punkto nupiešiau panoramą. Pilko dangaus fone ryškėjo smailėjantys daugybės bažnyčių bokštai. Po to, kai pateikiau panoramą, generolas leitenantas P. Malyševas įsakė artilerijai sunaikinti tų bažnyčių bokštus, nes jie buvo naudojami kaip stebėjimo punktai“, – straipsnyje cituotas V. Bondarenka.
Anot V. Safrnovo, jei šis pasakojimas tikras, jį reikėtų datuoti 1945 m. sausiu, nes tik tuomet Klaipėdą apsupę daliniai buvo perduoti gen. leit. Piotro Malyševo vadovaujamai smogiamajai armijai.
V. Safronovo teigimu, bažnyčios griuvėsių likvidavimas nebuvo kai nors fiksuotas – pirmaisiais pokario metais vietinėje spaudoje pasirodydavo publikacijų, kuriose minimi valomi mieste griuvėsiai, bet jose labai retai minimi konkretūs ardomi pastatai.
Pasak jo, yra kelios pokarinės nuotraukos be tikslių datų, kur bažnyčios sklype fiksuoti griuvėsiai ar žmonės griuvėsiuose. Viena tokia skelbiama Kęstučio Demercko ir V. Safronovo knygoje „Klaipėda 1945-1965”. Ji datuojama 1947 m. Fotografijoje – moterys, dalyvaujančios bažnyčios griuvėsių valymo darbuose, kartu matyti vienas dar stovintis sienos su arka ir langais fragmentas.
„Taip pat yra trys man žinomi kartografiniai šaltiniai. Iš viso to aišku, kad ilgiausiai išliko vakarinės pastato sienos ir šiaurinės sienos su apside likučiai. 1947 metų pradžioje Katalikų ir Lietuvių (Jokūbo) bažnyčių pastatai dar yra pažymėti kaip apgriauti, buvo likę šių pastatų sienos ir konstrukcijos, o Reformatų, Anglikonų ir Šv. Jono bažnyčių vietose parodyti tik buvusių statinių kontūrai – žymima kaip sunaikinti namai. Kadangi griuvėsių valymo talkos prasidėjo 1946 metais, tai leistų teigti, kad Šv. Jono bažnyčios pastato likučiai buvo demontuoti 1946–1947 metais. Tiesa, galutinai nuo griuvėsių sklypas tikriausiai buvo išvalytas vėliau. Paprastai tai buvo daroma tada, kai sklypai buvo rengiami naujam užstatymui ar naujai paskirčiai“, – sakė V. Safronovas.
Baigiami sutvarkyti Šv. Jono bažnyčios griuvėsiai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Jis teigė neturintis duomenų, kad buvusiame bažnyčios sklype būtų koks naujas užstatymas iki kol ten 1963 m. atsirado vadinamasis „medinis univermagas“. Tai buvo mediniai paviljonai, įrengti uždarius rekonstrukcijai universalinę parduotuvę. Jie liko čia ir po parduotuvės rekonstrukcijos pabaigos.
1970-1974 m. Turgaus g. (buv. P. Cvirkos) buvo tiesiama šiluminė trasa, kurios darbų archeologinę priežiūrą vykdė Vladas Žulkus. 1,4 m gylyje buvo rastas Šv. Jono bažnyčios vakarinio galo priestatas (XIX a. mūras) ir kiemo grindinys. Taip pat buvo rastas bažnyčios kontraforso fragmentas. Atidengus XIX a. šiaurės vakarų fasado koplyčios pamatus, po jais ir šalia bažnyčios buvo aptikti 2 palaidojimai, kurių vienas buvo suardytas, o kitą pavyko atidengti. Mediniame karste buvo XVIII a. palaidota moteris. Visoje tranšėjoje, kastoje iki 1-1,5 m gylio, buvo randama žmonių kaulų.
Po nepriklausomybės paskelbimo minėtieji mediniai paviljonai tapo Valstybinės prekybos įmonės nuosavybe.
Pirminis planas – moderni bažnyčia
1996 m. gegužės 24 d. abu miesto dienraščiai informavo apie sutvarkytą skverelį buvusioje Šv. Jono bažnyčios vietoje.
„Kadaise netvarka, medinių barakų ir viešuoju tualetu paženklintas baldų parduotuvės pastatas išnyko, lyg jo ir nebūta, o toje vietoje sukurtas tvarkingas skveras. Jo atsiradimo istorija pilna problemų, kurios, ko gero, ir liks plačiai visuomenei nežinomos. Klaipėdos senbuviai dar gerai atsimena, kuo buvo paverstas senamiesčio plotas prie vadinamosios saldaininės (Saldainių fabriko). <…> Minėtą skverą pagal Savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus projektą pertvarkė ir architektų sumanymus įgyvendino AB „Hidrostatyba“ (direktorius J. Dumašius, meistrė N. Savickienė), lėšų šiems darbams – 123 tūkst. 900 Lt – skyrė Gamtos apsaugos fondas“, – rašė „Vakarų ekspreso“ žurnalistė Gerda Gudjurgienė.
„Krūmokšniai apsodinti pagal per karą sugriautos liuteronų bažnyčios, stovėjusios šioje vietoje, kontūrus. Buvusio altoriaus kontūrai nužymėti grįstais akmenimis“, – rašė „Klaipėdos“ žurnalistė Gražina Juodytė.
Šv. Jono bažnyčios griuvėsiai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) atvirukas ir Martyno Vainoriaus nuotr.
2001 m. spalio 11 d. Klaipėdos savivaldybės valdybos sprendimu patvirtintas žemės sklypo Turgaus g. 24 detalusis planas numatė ne istorinės Šv. Jono bažnyčios atkūrimą, o naujos, šiuolaikinės bažnyčios statybą. Modernios bažnyčios bokštas buvo suprojektuotas apie 50 m aukščio. Nauja bažnyčia buvo projektuojama įkomponuojant ją į buvusios bažnyčios pamatų perimetrą, taip išvengiant sudėtingų techninių sprendinių, susijusių su autentiškų pamatų apsauga.
2002 m. liepos į d. buvo sudaryta 99 metų trukmės 199,6 aro ploto sklypo panaudos sutartis su Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapija.
2011 m. kovo 4 d. buvo išduotas statybos leidimas naujos bažnyčios statybai pagal architektų Elenos Nijolės Bučiūtės/Olego Repovo parengtą projektą. Statybos leidimas išduotas tik bažnyčios statybai be bokšto (leidime nurodytas konkretus tūris), kadangi dėl bokšto atkūrimo visuomenėje buvo kilusi atskira diskusija.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
2012 m. švenčiant Klaipėdos įkūrimo 760-ąsias metines simboliškai buvo pažymėta evangelikų liuteronų Šv. Jono Atminimo bažnyčios atstatymo darbų pradžia – toje vietoje, kur ji stovės, atidengtas kertinis akmuo, šalia jo įkasta atminimo kapsulė su istoriniu dokumentu joje. Tačiau tuom šie planai ir pasibaigė.
Kada atstatysime?
Savivaldybės užsakymu UAB „Civitta“ ir MB „Pupa-Strateginė urbanistika“ 2015 metais parengė Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo galimybių studiją. Joje buvo nagrinėjamos keturios alternatyvos. Pirmoji – autentiškos bažnyčios atstatymas, antroji – mažesnės bažnyčios ir mažesnio bokšto pastatymas, trečioji – autentiško bokšto atstatymas su mažesnio tūrio bažnyčia ir ketvirtoji – naujos, modernios architektūros bažnyčios pastatymas. 2015 m. balandžio 8 d. miesto Tarybos Kolegija pasisakė už autentiškos bažnyčios atstatymą.
Pernai savivaldybė paskelbė Šv. Jono bažnyčios atkūrimo projektinių pasiūlymų parengimo paslaugų pirkimo konkursą. Jį laimėjusios UAB „Senamiesčio projektai“ architektas Aurimas Širvys, 218 m. lapkritį pristatęs savo darbo rezultatus, sulaukė liuteronų bendruomenės atstovų bei specialistų pritarimo.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
A. Širvys konstatavo, jog pilnai užteka duomenų atkurti autentišką bažnyčią, o dirbant jam pavyko padaryti dar keletą svarbių atradimų, nes „išlindo naujų fotografijų”. Vienoje iš jų matosi presbiterijos durys, langai, pavyko nustatyti ir tai, kad viena epitafija tarpukariu buvo iškelta iš vidaus ant fasado. Jis patikino, kad atkurtame fasade yra tik iki 5 proc. numanymų.
Pasak A. Širvio, bažnyčios bokšto aukštis su kryžiumi siekė 82 metrus (pats bokštas – 76 m), tačiau šie skaičiai dar gali pasikeisti atlikus tikslius archeologinius tyrimus.
Anot architekto, atlikus archeologinių tyrimų metu rastų radinių polichrominius ir cheminius tyrimus būtų galima nustatyti ir tikslias buvusios bažnyčios medžiagas bei jų spalvas.
Pasak A. Širvio, kaip ir visų bažnyčių, taip ir šios, stogas buvo dengtos skalūno plokštelėmis, o ne čerpėmis.
„Pavyko nustatyti, kad bažnyčios antras aukštas buvo amfiteatrinės struktūros”, – dar vieną niuansą įvardijo A. Širvys.
Šv. Jono bažnyčios griuvėsiai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
2018 m. gruodį visuomenei buvo pristatyti šie Šv. Jono bažnyčios projektiniai pasiūlymai bei žemės sklypo detaliojo plano keitimo koncepcija, nes dabartinis 2001 m. parengtas detalusis sklypo Turgaus g. 24 planas leidžia atstatyti tik mažesnę bažnyčią (į suformuotą sklypą netelpa bažnyčios apsidės). Šio pristatymo metu kartu buvo paskelbta, kad be interjero bažnyčios atstatymas gali atsieti apie 16,8 mln. eurų, o pilnas atstatymas – apie 30 mln. eurų.
„Jokūbo laiške rašoma, kad jeigu Dievas norės, tai ir bus. Manau, kad Dievas tikrai nori, bet reikia ne tik liuteronų, o ir visos miesto bendruomenės noro, kad senamiestis turėtų gražią bažnyčią, kurioje ne tik pamaldos galėtų vykti. Kai miestas sudegdavo, bendruomenė atstatydavo bažnyčią, o po sovietinio gaisro mes dar nieko neatstatėme”, – tada sakė Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų parapijos klebonas Reinholdas Moras.
Šių metų kovą Vilniuje vyko tarpinstitucinis pasitarimas dėl bažnyčios atstatymo pripažinimo valstybei svarbiu projektu. Jo metu, anot Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko, grupei nekilo abejonių dėl šio projekto svarbos ir statuso, bet „kancleris kelis kartus primygtinai akcentavo, kad nori matyti konkrečius skaičius, ypač savivaldos įsipareigojimų”.
„Parsivežu namų darbus, kad Savivaldybės administracija visus padarytus darbus įvertintų skaičiais ir preliminariai pagal galimybes skaičiais paverstų būsimus darbus. Šią ar kitą savaitę su tais skaičiais vėl važiuosime į Kultūros ministeriją, kuri ir rengia atitinkamą Vyriausybės sprendimo projektą, ir, tikiuosi, kad jau nebeliks jokių kliūčių. Tikiuosi, kad nėra kokių nors politinių ausų”, – tada sakė meras.
Savivaldybės administracijos Investicijų ir ekonomikos departamento direktorius Ričardas Zulcas „Atvirai Klaipėdai” teigė, kad „visi namų darbai atlikti, pateikti Kultūros ministerijai“.
„Iš mūsų pusės viskas yra itin detaliai atlikta, kiti projektai nereikalauja tiek medžiagos, kiek iš mūsų šiuo atveju. Ir funkcinę pusę pagrindėme, ir įgyvendinimo planą pateikėme, pabrėžėme savivaldybės vaidmenį ir kokie užsienio fondai potencialiai galėtų prisidėti. Ir praėjusį kartą sakėme, kad tas statusas yra reikalingas tam, kad lygiateisiai galėtume kreiptis į Vokietijos vyriausybinius fondus. Po pateikimo niekas daugiau nebuvo kviestas į Vilnių“, – sakė R. Zulcas.
Savivaldybės pateiktame rašte, kuriame nurodomi veiklų terminai ir finansiniai įsipareigojimai rašoma, kad projektavimo ir susijusias paslaugas, vertinamas apie 1,68 mln. eurų finansuotų Klaipėdos evangelikų liuteronų parapija, o 15,96 mln. eurų vertinamos statybos būtų finansuojamas kooperuojant parapijos, savivaldos ir Europos Sąjungos lėšas. 300 tūkst. eurų archeologiniams tyrinėjimams numatoma gauti iš Kultūros paveldo departamento. Šį raštą savo parašu yra sutvirtinęs ir parapijos kunigas-administratorius R. Moras.
Bokšto viršutinė dalis buvo aštuonkampė ir stovėjo ant masyvaus keturkampio tūrio. Šių detalių sandūroje, apstatytoje nedideliais frontonėliais, buvo apžvalgos aikštelė, kurios aukštis dar nenustatytas. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir „Oro grupės” nuotr.
Savivaldybė ir Klaipėdos liuteronų parapija taip pat balandžio 12 d. pasirašė ir ketinimų protokolą dėl būsimo bendradarbiavimo įgyvendinant projektą – techninės pagalbos, finansavimo užsitikrinimo, būsimų erdvių įveiklinimo, viešojo juridinio asmens įkūrimo bei turto nuosavybės sąlygų.
Kultūros ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyrius „Atvirai Klaipėdai” patvirtino, kad Klaipėdos savivaldybė, po papildomų Vyriausybės prašymų, pateikė „visus reikalingus dokumentus ir jų patikslinimus”. O Kultūros ministerija Vyriausybei jau pateikė nutarimo „Dėl Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo Klaipėdoje projekto pripažinimo valstybei svarbiu kultūriniu projektu“ projektą ir tikslinančią informaciją dėl savivaldybės ir Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės finansinių įsipareigojimų.
„Šiuo metu laukiame Vyriausybės sprendimų”, – rašoma ministerijos atsakyme.
Jos teikimas Vyriausybei yra užregistruotas gegužės 21 d.
Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.
kolkas viskas daroma, kad atstatymas nebūtų įgyvendintas. Reikia ne tik į Vilnių pirštu baksnoti, bet ir savivaldybės stalčiuose atvirai pasižiūrėti. Aišku prisiimti atsakomybės už projekto sužlugdymą tikrieji autoriai nenorės. Šiandien galima teigti, kad projekto kaštai, dėl projekto vilkinimo tiek savivaldybėje, tiek kultūros paveldo departamente, tiek vyriausybėje (pradžia Butkevičiui būnant premjeru) išaugę, o „primesta” sąmata iš lemputės. Jau eilę metu kalbama apie archeologiją, bet apie vietos universiteto prisidėjimo prie šių darbų, atliekant šiuos darbus – apie tai neteko skaityti.