Tarpukariu birželis į Klaipėdos gyvenimą atnešė nemažai su jūra ir mariomis susijusių naujienų. Tad tikriausiai nieko keisto, kad ir tuometiniam Tautos Vadui klaipėdiečiai birželį minimo vardadienio proga gabeno dovanų vandens transporto priemonę.
Apie ją, ir apie kitas to meto žinias iš mūsų miesto bei krašto gyvenimo toliau pasakoja „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“.
Į Klaipėdą 1937 m. rugsėjo 26 d. atvykusį prezidentą Antaną Smetoną pasitinka moksleivės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Trileris jūroje
„Tarpukario Klaipėdos kaleidoskope“ jau skelbta apie 1936 m. balandžio 3-iosios rytą jūroje vykusią ilgą ir įtemptą kovą, po kurios pasieniečių laivo „Partizanas“ įgula įveikė kontrabandininkus, plaukusius laivu „Willy“.
Pasirodo, pastarasis jau buvo dalyvavęs tokiame incidente ir prieš dešimtmetį. 1926 m . „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad naktį iš birželio 9 į 10-ąją, apie 1 val., policijos laivas „Savanoris‘‘ nešdamas žvalgybą, vadovaujant pol. Vadui p. Musteikiui jūroje Palangos-Šventosios rajone atstume 4-5 jūrų mylių nuo kranto sutiko du laivus, iš kurių vienas garinis, antras -motor-burinis“.
„Į policijos laivo reikalavimą sustoti ir leisti save patikrinti, laivas nekreipė domės, bet norėjo pasprukti. Į perspėjamus šūvius iš policijos pusės garinis laivas kaip vėliau pasirodė (Willly) atidengė tiesiogine šautuvų ugnį į „Savanorį“. Savanoriui atidengus kulkosvaidžių ugnį „Wilily“ (nuotr.) kuogreičiausiai spruko jurosna. Motor-burinis laivas po gan stipraus pasipriešymo buvo priverstas pasiduoti policijai. Sulaikytas laivas pasirodė esąs „Vilhelmine“, su spirito kroviniu iš Dancigo. Laivas konfiskuotas. Iš kitos pusės dar pranešama, kad sugautojo laivo įgula buvusi iš dviejų vyrų, būtent kapitono Luck ir jūreivio Schutz. Juodu tvirtinusiu, kad kiti trys to laivo vyrai tuo tarpu nuskendę, būtent mašinistas Schoenberger, pirklys Molitzki ir pirklvs Grups savininkas pasprukusio garlaivio „Willy“, kuris jau karta musų pajūry turėjo susišaudymą su policija, prie ko p. Grupo brolis taip sunkiai sužeistas, kad mirė“, – rašė laikraštis.
Jis informavo, kad sugautame laive rasta apie 900 literių spirito.
„Ginklus ir amunicija jie išmetę į jūrą. Sugautieji kontrabandininkai „M. Dampfb.“ pranešimu vakar išklausinėti Kretingos teismo tardytojaus ir bus išvežti iki teismo bene į Šiaulius“, – rašė „Klaipėdos žinios“.
Darbymetis uoste
Dramų bei darbų netrūko ir pačiame uoste.
„Nuskendusysis laivas su cementu jūrų žiotyse ties Klaipėdos uostu pačių bangų pagelba pašalintas iš kelio. Audros suskaldė jį ligi dar po vandeniu tebegulintį ir dalis iškėlė į viršų. Dalis laivo krovinių išžvejota. Šiuo laiku darbuojas narai pašalinti pati laivo korpusą, kurs vis dar tebetrukdo įplaukimą į uostą“, – 1924 m. birželį rašė „Klaipėdos žinios“.
Burinis laivas „Griesland”, su cemento kroviniu skendės uosto įplaukoje 1924 m. gegužę. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.
Kartu laikraštis informavo, kad „dar vienas naftos tankas statomas greta Amerikos naftos tanko“ – jau padėti pamatai ir pradėta nituoti metalines sienas.
Laivas „Katendrecht“ prie Klaipėdos naftos uosto krantinės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Kęstutis Demereckas knygoje „Klaipėdos nafta. Trys istorijos“ rašo, kad 1921 m. Klaipėdos adresų knygoje buvo pažymėtos dvi žibalu prekiavusios įmonės, kurių viena buvo „Amerikanische Petroleum-Gesellschaft m. b. H“. Tuo metu naftos produktai buvo kraunami Žiemos uoste (dabar – Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco“) teritorija), bet naftos talpyklų čia nebuvo. Pirmosios tokios buvo pastatytos už Šiaurės balasto aikštės, akmenuotoje krantinėje, visai netoli dabartinės „Klaipėdos naftos“ teritorijos. 1925 m. lapkričiu datuotame projekte jau matyti, kad netoli švyturio statomi trys rezervuarai. Ši uosto dalis vadinta „Žibalo sandėliais“ (Petroleum Tankanlagen).
Tą patį 1924-ųjų birželį „Klaipėdos žinios“ informavo, kad šiaurinis molas yra „ypač šių metų audromis dar žymiau pagriautas“.
Šiaurinio molo taisymo darbai 1924 m. rugpjūtį. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.
„Rengiamasi dideliam remontui. Iš Lietuvos nuo Kretingos—Darbėnų gelžkeliais privežta daugybė akmenų, kurie krūvomis sukrauta ties molu. Bus taisomi išgriautieji molo šonai ir be to išilgai viso molo suverčiama akmenų lyg antraeilė apsaugos siena, kuri silpnins bangų smarkuma. Darbas sunkus ir brangus. Girdėti, reiks leisti į vandeni betono mases maišuose supiltas, nes kitaip vanduo bematant išskalautų. Rengiamasi taisyti ir pietinį molą“, – laikraštis.
Į pietinį molą gabenami akmenys 1925 m. gegužę. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.
Dabar Uosto direkcija irgi rengiasi taisyti abu molus – šią savaitę pagaliau įvyko rekonstrukcijos konkursas. Pagal parengtą projektą bus tvarkomi dabartiniai molai jų neilginant ir nekeičiant padėties.
Uosto tobulinimo darbai tarpukariu irgi buvo vykdomi nuolat. Štai 1937 m. birželį „Darbininkų balsas“ informavo, kad grindžiamas Žiemos uostas.
Žiemos uostas 1932-aisiais. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
„Praeitais metais pradėti uosto grindimo darbai, kurie dėl blogo rudens oro buvo sutrukdyti, šiais metais tęsiami toliau. Esant uoste gyvam laivu judėjimui, čia nuolatos atvežama bei išvežama įvairių prekių, kurios atgabenamos įvairiais būdais: traukiniais, automobiliais bei vežimais. Lig šiol uostas buvo neišbrendamas smėlynas, dabar uosto grindinys pertvarkytas, ir naujai tašytais akmenimis išgrindžiamas. Prie šių grindimo darbų dirba keliolika darbininkų“, – informavo laikraštis.
O „Vakarai“ tą birželį informavo, kad nuo žvejų uosto iki locų laivų prieplaukos (dabartinė „Klasco“ teritorija) „bus kalama geležinė špuntų siena“.
„Geležinai špuntpoliai, viso apie 1700 tonų buvo pirkti Diuseldorfe. Vienos špuntinės ilgis 16,5 m, kurių pora sveria apie 2,5 tonų. Viso nupirkta 1390 špuntinių, į Klaipėdą atvežtų „Tatti” laivu. Ši geležinė špuntų siena atkirs nuo marių dalį vandenų ploto, kuris randasi tarp žvejų uosto ir locų laivų prieplaukos. Visas tas atkirstas plotas bus užverstas žemėmis ir čia bus įrengta nauja krantinė ant kurios bus pravesta geležinkelio bėgiai, pastatyti, sandėliai. Visa krantine turės 539,26 m ilgio. Prie naujai statomos krantinės šiuo laiku gilumas 6,7 m. Pastačius krantinę bus tęsiami gilinimo darbai. Pradžioje bus pagilinta iki 9 m, o artimiausioje ateityje dugnas bus pagilintas iki 10 m, kad čia galėtų įplaukti ir sustoti dideli jūros laivai. Tam reikalui dar teks pagilinti dugnas iki pat uosto vartų ir dar apie puskilometrį į jūrą, nes iki tai vietai dugnas dideliems laivams dar vis per lėkštas“, – rašė laikraštis.
Į Lietuvą – automobiliai, iš jos – arkliai
Ir šiais laikais Klaipėdos uostas yra automobilių importo tašku. Tiesa, tai dažniausiai būna amerikietiški, nenauji ir beveik visada kaip nors nukentėję automobiliai, vėliau savo prekinę išvaizdą atgaunantys mūsų auksarankių dėka. O tarp pastarųjų dar netrūksta ir tokių, kurie bent jau kurį laiką moka maustyti atsakingas institucijas slėpdami pajamas bei išsisukdami nuo mokesčių.
Iš tarpukario spaudos pranešimų galima daryti prielaidą, kad birželis bent jau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo tas laikas, kai uoste padaugėdavo importuojamų automobilių. Tiesa, to meto žurnalistai neminėjo, ar tai naujos, ar jau nemažai Vakarų kelių mačiusios transporto priemonės.
1937-aisiais „Vakarai“ pranešė apie „dar vieną partiją automobilių“, kuri laivu „Hinshol“ buvo atvežta iš Danijos. Jis atgabeno 32 automobilius, kurių „didesnioji jų dalis buvo lengvos mašinos“, laive buvo ir „daug automobilių atskirų dalių“.
Tuo pat metu uoste iš laivo „E. I. Jacobsen“ buvo iškraunama 10 mašinų: 8 lengvosios ir 2 sunkvežimiai. Šiuo laivu irgi buvo atplukdyta daug detalių: „padangų, ratlankių, lisorų ir kitų mašinos dalių“. Beje, šis laivas iš Klaipėdos turėjo išvyti ne tuščiomis – automobilių ir jų dalių vietas turėjo užimti 136 arkliai, išplauksiantys į Daniją.
Po metų „Vakarai“ konstatavo, kad vėl „įvežama ypač daug automobilių“.
„Daugiausią automobilių atvežama laivais, kurie pastatomi laikinai muitinės kieme iki juos išpirks gavėjas. Vienus automobilius išperka tuojau, kitus kiek vėliau. Bet yra ir tokių, kurie muitinės kieme, išstovi ir mėnesiais. Vakar uosto muitinės kieme buvo per keturiasdešimt įvairių rūšių ir įvairaus dydžio automobilių, jų tarpe keli elegantiški limuzinai keliolikos tūkstančių vertės. Automobilius atveža ne vien laivais, bet juos atveža ir geležinkeliu. Atvežtus geležinkeliu automobilius pastato geležinkelių muitinės kieme. Ir čia kasdieną stovi eilės išrikiuotų automobilių“, – rašė laikraštis.
1938 m. liepą „Vakarai” vėl pranešė, kad „nėra tos dienos, kad kuris nors laivas neatvežtų iš užsienio daugiau ar mažiau automobilių”.
„Daugiausia automobilių atvežama iš Danijos, kur yra automobilių bendrovių atstovybės. Iš Amerikos į Daniją pristatoma automobilių dalys, o ten jau jos sumontuojamos ir į Lietuvą atsiunčiama pilnoje tvarkoje. Paprastai automobiliai iš laivo patenka į uosto muitinės kiemą ir laukia išpirkimo. Vienus išperka tuojaus, o kiti turi ir ilgiau palaukti. Taip pat automobilių atveža ir mūsiškiai laivai. Daug automobilių atvežama ir iš Vokietijos geležinkeliais ir kurie jau sukraunami geležinkelių muitinės kieme. Iš visų atvežamų automobilių apie 40 % lieka Klaipėdoje, o 60% išvežama į D. Lietuvą. Pereitais metais automobilių numeracija nesiekė 1000, o šiais metais jau gatvėmis važiuojant galima pastebėti nemažai automobilių, kurių numeracijos eilė viršija 1000″, – rašė laikraštis.
„Nuo pat atsiradimo automobilis tvirtai įsigalėjo šalių ekonomikoje ir žmogaus buityje. Panaši situacija buvo ir Lietuvoje, ypač paskutiniaisiais ketvirtojo dešimtmečio metais, kai šalies ekonomika buvo smarkiai sustiprėjusi palyginus su pirmaisiais metais po nepriklausomybės paskelbimo. Automobiliai buvo brangūs – kainavo keletą tūkstančių litų, todėl juos galėjo pirkti nemažas ir nuolatines pajamas turintys asmenys. Dažniausiai tai buvo gyventojai, turintys aukštąjį arba specialųjį išsilavinimą: inžinieriai, dėstytojai, mokytojai, verslininkai, kariškiai. Tiesa, automobilį buvo galima įsigyti perkant išsimokėtinai: turint užstatą ir sumokėjus pradinę įmoką, vėliau sumokant likusią sumą. Tokiu būdu įsigijusiųjų automobilius prieškario metais buvo nedaug”, – straipsnyje „Lengvųjų automobilių nacionalizavimas Lietuvoje“ rašo Vidas Grigoraitis.
Anot jo, siekdama pagyvinti transporto plėtrą, valstybė nuo 1936 m. sumažino muito tarifus ir 24 proc. atpigino kurą. Vis dėlto 1937 m. tik Italijoje automobilių kuras buvo brangesnis nei Lietuvoje, o kitose Europos šalyse jo kaina buvo mažesnė.
Po muitų sumažinimo 1937 m. į Lietuvą įvežta daugiau automobilių: iš Danijos – 479 vnt., iš Švedijos – 292, iš Vokietijos – 132, iš SSRS – 6, iš Anglijos – 23.
Statistikos duomenys rodė, kad 1940 m. gegužę, kai Lietuva jau daugiau nei metus buvo be Klaipėdos krašto, šalyje buvo įregistruota 1570 lengvųjų automobilių, 310 autobusų, 588 sunkvežimiai, 1418 motociklų bei 61 specialios paskirties automobilis.
„Viktorija“ – didžiausias viešbutis
Remiantis V. Grigoraičio išdėstytais faktais, galima daryti prielaidą, kad tarpukariu turėję automobilius ir atvykę į Klaipėdą be didesnių problemų galėjo apsistoti viešbutyje „Viktorija“, kuris nuolat spaudoje minėtas kaip aukštų svečių apsistojimo ir visokiausių pobūvių vieta.
1938 m. birželį „Vakarai“ pranešė, kad „vienintelis lietuviškas viešbutis Klaipėdoje „Viktorija” žymiai pakeitė savo vaizdą“.
„Viktorija” iki rekonstrukcijos. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.
„Sumanymas padidinti viešbutį kilo dėl to, kad esamųjų 70 kambarių neužteko, nes viešbutis nuolat būdavo perpildytas. Todėl buvo nutarta esamą viešbuti praplėsti, pristatant dar du aukštu. Pasibaigus statybai, viešbutis jau turės 104 kambarius. Viešbutyje bus įrengtas liftas ir pertvarkyti bendrieji kambariai, kaip restoranas, vestibiulis, salės. Galimas dalykas, kad ateity viešbutis bus dar praplėstas, nes pagal miesto gatvių pertvarkymo planą Prezidento Smetonos alėja (dabar – Liepų gatvė, autor. past.) būsianti pailginta uosto link. Tada šalia dabartinio viešbučio pastato atliks tam tikras plotas, ant kurio bus galima dastatyti dalį viešbučio. Tada čia būtų įrengta kavinė su nuolatiniu orkestru. Reikia pabrėžti, kad ,,Viktorijos“ viešbutis dabartiniu metu bus Lietuvoje didžiausias“, – rašė laikraštis.
„Viktorija“ žymiai pakeisti vaizdą turėtų ir dabar – jau vyksta šį kovą prasidėję rekonstrukcijos darbai, po kurių čia kitąmet vėl turėtų pradėti veikti viešbutis su 106 kambariais.
Didžiausia jachta, pirmoji regata
„Viktorijos“ paslaugomis tarpukariu tikriausiai naudodavosi ir jachtas sugebėję įpirkti žmonės. O buriuomenė 1937-1938 m. Klaipėdoje sulaukė išskirtinių įvykių.
1937 m. birželio 8 d. „Vakarai“ pranešė, kad Klaipėdos jachtklubo buriavimo sezono atidarymo proga iškilmingai pakrikštyta šaulių jachta „Šaulys“.
„Rinktinės vadas pulk. Liormonas pakvietė gubernatorių Kubilių ir ponią Šlizienę ir uosto direkcijos pirmininką ir ponią Kubilienę būti krikšto tėvais. Krikšto motina Kubilienė atliko tradicinio krikšto formalumus: sumušdama butelį į laivo galą, tardama krikštiju tave Šaulio vardu. Krikšto tėvai, rinktinės vadas pulk. Liormonas ir Jūros Saulių būrio vadas jūrų leit. Labanauskas pasirašė tam tikrą aktą. kuriame surašyla visa tos jacatos istorija“, – rašė laikraštis.
Jis kartu informavo, kad 1914 m. pastatyta jachta „šiaip dar visai gerai išlaikyta, yra 17 metrų ilgio, 3 metrų pločio, turi 23 metrų stiebą, 130 kvadratinių metrų būrių ir pagalbinį 10 PJ motorą“.
Jachta „Šaulys“. Mažosios Lietuvos istorijos ir Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
„Viduje puošniai įrengta: elektros, šviesa, erdvios kabinos. Jachtai aptarnauti įgulai vietos nuo 10 iki 13 žmonių; yra 10 miegamų vietų. Be to gali būti dar keletas svečių“, – rašė laikraštis, kartu pranešęs, jog tuojau po atlikto krikšto šaulių jachta ištiesusi bures darė pirmąją savo kelionę.
Kartu buvo pabrėžta, jog ši jachta yra didžiausia Klaipėdoje, buvusios iki šiol klaipėdiškės jachtos „Sturmvogel” ir „Žalčių Karalienė” žymiai mažesnės. Tad „Šaulys” esą lengvai gali daryti tolimesnes keliones.
Ši jachta buvo nupirkta 1936 m. rudenį iš Latvijos geležinkelių vyr. gydytojo, seno buriuotojo Aleksandro Grinupio. Pirmoji 400 km šaulių kelionė jūra iš Rygos į Klaipėdą, jachtą pargabenant, įvyko 1937 m. gegužės 13-17 d. Įguloje buvo paskutiniuoju karo laivo „Antanas Smetona“ vadu buvęs Povilas Julius Labanauskas, ekspremjeras Ernestas Galvanauskas.
1939 m. kovo mėn 22 d. Klaipėdą prijungus prie Vokietijos, „Šaulys“ su kitomis jachtomis buvo ištrauktas į krantą ir liko Klaipėdoje. Dalis į Šventąją atsikėlusių jūros šaulių siekė atgauti „Šaulį“. Išgilinus Šventosios uostą, birželio pabaigoje Kristupo Plonaičio vadovaujamas „Šaulys“ buvo atgabentas ir perduotas pirmajam jos vadui P. J. Labanauskui.
Venantas Butkus straipsnyje „Lietuvos jūrų jachtklubas“ rašo, kad poetas, buriuotojas Salys Šemerys savo atsiminimuose yra minėjęs, jog pirmaisiais pokario metais Lietuvos jūrų jachtklubo atstovai E. Ingaunis ir S. Marcinkevičius lankėsi Liepojoje ir ten uosto kanale pamatė nugrimzdusį „Šaulį“.
„Lietuviai nutarė susigrąžinti kadaise mums priklausiusį burlaivį ir ėmėsi konkrečių žygių. Kaip liudija išlikę dokumentai, Latvijos respublikiniam jachtklubui buvo net pervesta 1000 rublių, kaip kompensacija už jachtos „išsaugojimą“, tačiau latviai, atrodo, nebuvo linkę taip lengvai atsisakyti lietuvių jachtos, nežinia kada ir kaip pas juos atsidūrusios. E. Ingaunis raštu kreipėsi pagalbos dėl jachtos atgavimo į Lietuvos respublikinį Kūno kultūros ir sporto komitetą, tačiau iš ten atsakymo nesulaukė. Taip be pėdsakų dingo pati didžiausia tarpukario Lietuvos jūrinė jachta“, – rašė V. Butkus.
O praėjus metams po „Šaulio“ krikštynų „Vakarai“ informavo, kad birželio 18 ir 19 dienomis Klaipėdoje vyks pirmoji tarptautinė regata.
„Iki šiol mūsų jaunieji buriuotojai tik kitur rengiamose regatose dalyvaudavo, bet šiemet, pritarus vyriausiai sporto vadovybei, ryžosi tokią regata suruošti ir Lietuvoje. Mūsų jaunam buriavimo sportui, kuris tarp visų sporto šakų yra jauniausias, tarptautinė regata yra didis ir labai reikšmingas įvykis. Lietuvos buriavimo sportas, galima sakyti, greitai ir gražiai išaugo tik per paskutiniuosius metus. Mūsų buriuotojų paruošimui teigiamos reikšmės turėjo buriavimo mokykla, kuri per paskutiniuosius dvejus metus spėjo paruošti 22 tolimojo jūrinio plaukiojimo ir 41 turintį teisę vidaus vandenyse buriuoti buriuotoją. Jachtų paskutiniaisiais metais taip pat smarkiai padidėjo. 1936 m. visos Klaipėdos buriavimo sporto organizacijos turėjo vos 10 jachtų, 1937 – 16, o 1938 metais jau yra per 30“, – rašė laikraštis.
Buriavimo sporto sąjungos, kuriai vadovavo Uosto direkcijos direktorius Balys Sližys, organizuojamoje regatoje, anot laikraščio, turėjo dalyvauti latviai, estai, švedai – per 60 jachtų.
„Pirmosios tarptautinės regatos vadovas – Lietuvos Buriuotojų S-gos pirmininkas inž. Sližys. teisėjai – jūrų kapit, Kaškelis, Mažosios Lietuvos Buriavimo S-gos sekretorius Patas, Skvirblys. Į teisėjų komisiją, įeis taip pat ir tų valstybių atstovai, kurių jachtos dalyvaus regatos varžybose. Birželio 18 d. 9 val. regata įvyks Klaipėdoje, jūroje. Regata suskirstyta trimis keliais. Pirmojo kelio ilgis 18 jūrmylių. Antrasis – 12 jūrmylių. Tretysis – 6 jūrmylės. Laimėjusiems numatytos dovanos, kurių tarpe vertingas dovanas, yra paskyręs Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, Klaipėdos krašto Gubernatorius. Birželio 19 d. 9 val. regata Nidoje, marėse. Regata paskirstyta dviem keliais: pirmuoju ir antruoju. Pirmo kelio ilgis 12 jūrmylių, antras – 6 jūrmylės. Laimėjusieji gaus dovanas, kurių tarpe yra švietimo Ministro, ir Kūno Kultūros Rūmų Direktoriaus“, – detaliai apie būsimą regatą rašė „Vakarai“.
Visgi birželio 18-ąją laikraštis jau turėjo pranešti, kad dėl paskutinėmis dienomis Baltijos jūroje siautusios didelės audros į Klaipėdą negalėjo atplaukti mažesnės latvių ir estų jachtos, turėjusios nuo audros pasislėpti Ventspilio ir Liepojos uostuose arba sustoti toli jūroje. Todėl susitarus jau atvykusių užsienių jachtų vadams su mūsų Buriuotojų sąjunga buvo nutarta tarptautinę regatą atidėti vienai dienai.
Pasibaigus regatai paaiškėjo, kad prezidento Antano Smetonos dovaną laimėjo latvių jachta „Romance II”, kuriai vadovavo kapitonas Freitnanis.
Valties kelionė į Aukštaitiją
Beje, prezidentas A. Smetona ne tik pats teikdavo vertingas dovanas, bet ir pats gaudavo tokias. Taip pat ir nuo klaipėdiečių.
Kadangi tarpukario Lietuvoje buvo labiau įprasta švęsti vardo dieną, didžiule švente buvo tapusios Antaninės, minimos birželio 13-ąją. „Vakarai” informavo, kad ta proga 1938-aisiais klaipėdiškiai Tautos Vadui nupirko dovaną – motorinę valtį, kurią išvežė į Užulėnį – prezidento gimtinę, kur jis visada minėdavo šią šventę.
„Dovaną įteikti iš Klaipėdos į Užulėnį išvyko Klaipėdos krašto Gubernatorius Kubilius, LOK ir Visuomenės Sąjungos pirmininkas direktorius Trukanas, Buriuotoju Sąjungos pirmininkas inž. Sližys, Santaros atstovas Šepokas, Laukininkų Centro atstovas M. Ašmys, šaulių rinktinės atstovas Simonaitis, jūrų skautų Pauža, Tautininkų Sąjungos Klaipėdos skyriaus atstovas inž. Aukštuolis, Klaipėdos Jachtklubo atstovas inž. Buntinas“, – garbingus valties vežėjus išvardino laikraštis.
Prezidentas Antanas Smetona 6-ojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margirio pulko šventėje Klaipėdoje 1937 m. rugsėjo 26 d.. Prezidentą lydi Klaipėdos krašto gubernatorius Jurgis Juras Kubilius Kubilius, pulko vadas plk. Juozas Lanskoronskis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Kadangi Tautos Vado gimtinėje tyvuliuoja Lėno ežeras, reikia tikėtis, kad prezidentas iki okupacijos dar spėjo ne kartą pasinaudoti klaipėdiškių dovana.
Gubernatūrai – gražus namas
Savotiškos dovanos birželį buvo sulaukęs ir tuometinis Klaipėdos gubernatorius, krašto prijungimo prie Lietuvos operacijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys. 1925 m. birželio 14 d. „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad „gubernatūra persikėlė į naują butą Liepų g. (Alesanderstr.) buv. Kacino namas“ ir nuo 16 d. interesantai jau bus priiminėjami „sakytame bute“.
Kiek vėliau laikraštis patikslino: „Vyriausybė įsigijo Klaipėdos Krašto Gubernatoriui tarnybinį namą Liepų gatvėje, buvusįjį komercijos patarėjo Aleksanderio gyvenamąjį namą. Namo patuštinimas sudarė sunkenybių, nes Tarptautinis bankas turėjo padarytą nuomos sutartį keleriems metams. Sunkenybės buvo po ilgų derybų likviduotos tuo būdu, kad dabartinis iki šiol buvęs gubernatūros namas buvo parduotas Tarptautiniam bankui, ir per tat pasidarė galima tuojau perkraustyti gubernatūros įstaigą”.
Apie šį persikraustymą dienoraštyje užsiminė ir J. Budrys. Jo 1925-06-17 įrašas skelbė: „Mano Kanceliarija persikėlė į Liepų gatvė 3 Nr., į nuosavą Gubernatūros namą”.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo, iki tol gubernatūra buvo buvusiame prefektūros name prie Naujojo Turgaus (dab. Teatro a. ir Sukilėlių g. kampas). Ten ji buvo iki tol, kol pavyko sudaryti sandorį su Internacionaliniu banku, pagal kurį apsikeista patalpomis.
Klaipėdos paveldo gide, administruojamame Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos, rašoma, kad 1768 m. pirmuoju Liepų g. 10 (buv. Alexander Str. 3) sklypo savininku minimas sodininkas-daržininkas Teichmanas. Vėliau sklypas atiteko turtingam anglų kilmės pirkliui pramonininkui Richardui MacLeanui. Spėjama, kad būtent jis ir pastatė šį namą. 1909 m. valdos savininku buvo nurodomas komercijos patarėjas, bankininkas Leopoldas Aleksanderis. 1905 m. namas rekonstruotas pagal jugendo stilių, įrengtos patalpos privačiam bankui. Kai kuriais duomenimis, dalyje patalpų čia 1920-1923 metais galėjo būti Prancūzijos paskirto Klaipėdos krašto prefekto, vėliau – vyr. komisaro rezidencija.
Po 1939 m. gubernatūra išsikėlė, valda kurį laiką priklausė evangelikų konsistorijai.
Sovietmečiu šiame name veikė ideologinės kontoros: politinio švietimo namai, „Žinijos” draugijos Klaipėdos skyrius, Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK filialas.
Gaisrą patyrusį pastatą XXI a. pradžioje rekonstravo jį įsigijęs tuometinis paskutinis valstybinis Lietuvos žemės ūkio bankas. Jį 2002 m. privatizavo Vokietijos bankas „Norddeutsche Landesbank Girozentrale” („Nord/LB”). Vėliau bankas pervadintas į „Nord/LB Lietuva“. Pastarasis nuo 2006 m. tapo naujai steigiamo banko „DnB Nord“ padaliniu, o daugmaž po dešimtmečio – „Luminor” ir nusprendė parduoti šį pastatą bei pats nuomotis jame patalpas. Praėjusių metų pabaigoje pastatą įsigijo verslininko, Klaipėdos garbės piliečio Martino Gusiatino šeimos valdoma bendrovė „Stemma group“ ir pradėjo nuo griūvančių laiptų tvarkymo – darbų, kurių pats bankas nesiėmė daugiau nei metus.
Pašventino bažnyčios pamatus
Dovaną birželį sau įsiteikė ir Priekulės katalikų bendruomenė – 1937 m. „Darbininkų balsas“ informavo, kad birželio 6 d. šiame miestelyje buvo pašventinti bažnyčios pamatai ir ją norima dar šiemet pabaigti.
„Nors apylinkėje yra nemažai kataliku, tačiau jie iki šiol čia neturėjo savos bažnyčios ir todėl pamaldas atvažiavę iš Klaipėdos kunigai atlaikydavo labai retai, nes nebuvo tinkamų patalpų. Ypač šiemet bažnyčios statymo reikalais buvo labai susirūpinta ir jau prieš porą savaičių pradėjo bažnyčią statyti“, – rašė laikraštis.
Telšių vyskupijos pateikiamais duomenimis, iki 1936 m. Priekulės katalikų bažnyčia įrengta nuomojamose patalpose. 1936 m. buvo sudarytas bažnyčios statybos komitetas, įsigytas žemės sklypas. Kunigo Nikodemo Petkaus rūpesčiu 1937–1938 m. pastatyta dabartinė mūrinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Ji konsekruota 1938 m. liepos 3 d.
Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos nuotr.
Bažnyčia yra stačiakampio plano, vienabokštė, su apside. Įrengti 3 altoriai. Šventorių juosia medinių statinių tvora su gelžbetoniniais stulpais.
1. Laivas SŪDUVIS stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj. REGATOS vietoj.
2. Laivas „SŪDUVIS” bus „UŽKONSERVUOTAS”, o ne „NURAŠYTAS”.
Tiems, kas skaito komentarus tinklaraštyje ir jau žino kur Smiltynėje stovi „NURAŠYTAS” laivas „KOLYMA”,
rekomenduojame nuvykti dar į Klaipėdos geležinkelio stotį ir apžiūrėti „UŽKONSERVUOTĄ” juodą garvežį… …