Pirmoje dalyje parodžiau, kas ir kiek „kaltas“ dėl vaistų kainos. Pagrindinis jos sudarytojas yra gamintojas.
Kaip pastebi dabartinis sveikatos ministras, „labai sunku įvertinti, kiek iš tikrųjų gamintojui kainuoja sukurti vaistą. Deriesi dėl kainos mažinimo, pavyksta, tačiau realiai tikrosios vaisto kainos tu nežinai, nebūtinai susitinki kažkur per vidurį. O jei gamintojai nesutinka mažinti kainos, juk negalime palikti pacientų be vaistų, jų negydyti“, – pabrėžė A. Veryga.
Vaisto kūrimas ir registracija užima apie 10 – 12 metų, teigiama, kad pilnai jo veiklos pradžiai investuojama apie 1,15 milijardo svarų. katicaj (pixabay.com) nuotr.
Vaistai yra gaminiai, kuriuos kai kurie vartoja nuolat. Gerai, jog dauguma pasaulio gyventojų tai daro tik retkarčiais, nes kitaip jų kainos būtų astronominės. Kai daikto prireikia tik paskirais atvejais, dažnai jis kainuoja nedaug. Bet tai ne apie vaistus.
Turiu išryškinti kelias jų grupes. Pirmoji, žinomiausia yra seniai vartojami ir santykinai nebrangūs, sakykim, aspirinas ar koks vitaminas. Kita grupė yra sudėtingesni pagal sudėtį ir paskirtį retesnėm ligom gydyti ar stabdyti naudojami cheminiai preparatai. Trečią grupę sudaro itin retom ligom gydyti skiriami vaistai arba tokie, kurie tik pasirodė, naudojami ne visų, inovatyvūs ir t.t. Ekonomiškai jos skiriasi gamybos kaštais ir parduodamomis kainomis.
Bandymas sugrupuoti visus vaistus atrodo kiek dirbtinis, kaip ir visos mūsų klasifikacijos. Tačiau jos leidžia atskirti problemas ir ieškoti, gal ir rasti, sprendimo būdus. Apie pirmą grupę galiu tik patvirtinti prezidentės žodžius. Galima matyti, kad kai kurios cheminės medžiagos brangsta, kyla atlyginimai, gali net brangti pakuotė, tačiau nesudėtingų ir seniai gaminamų vaistų brangimas keletą kartų yra grynai dirbtinis.
Štai vienas naujausias pavyzdys iš Jungtinės karalystė apie liothyroniną: „NHS (Nacionalinė sveikatos sistema mokama suma už vaistų paketą padidėjo nuo maždaug 4,46 £ 2007 m. iki 258,19 £ iki 2017 m. liepos mėn., t.y. padidėjo beveik 6 000%.“ (Šaltinis: http://www.bbc.com/news/business-42063274).
Ar yra galimybių tokias kainas mažinti? Taip. Tokių receptų ne vienas. Sakykim, galima apriboti valstybės galią, t.y. nustatyti fiksuotą kainą. Tiesa, toks būdas gana trumpalaikis ir mažai efektyvus. Galima sukurti vienokią ar kitokią konkurenciją. Pavyzdžiui, įvežti vaistus iš ten, kur jie pigesni. Galima ir dar prisigalvoti, bet, manau, kad matyti, kokie būdai jau yra ir kaip jie veikia.
Kita grupė vaistų yra skirta sudėtingoms ligoms stabilizuoti arba net gydyti.
Manau, jog žinoma, kad ne visas ligas dabartinė medicina gali nugalėti. Kai kurios stabdomos, kai kurios paliekamos savieigai, tik mažinant skausmus. Taip būna su astma, diabetu, AIDS, vėžiu ir panašiai. Svarbu žinoti, kad daugeliui tokių gydymų reikia ypatingų vaistų, kitaip sakant, skirtų nedažnai ligai ir mažam sergančiųjų skaičiui. Yra tokių ligonių, kurie tik vienetai visame Žemės rutulyje. Vadinasi, norint atrasti tokias ligas gydančias technikas, technologijas ar vaistus, reikia investuoti mases pinigų ir nesitikėti juos atgauti. Arba įkainuoti jas tiek, kad niekas neįpirks.
Esu radęs ne vieną pastabą: „Jeigu vaisto neįperka, tai jo nėra rinkoje“. Jokia vaistų firma negali sau to leisti, t.y. investicijos turi grįžti, nes jos yra pelno siekiančios, o ne labdaros organizacijos. Dilema tampa akivaizdi: arba imtis ekonomiškai nenaudingos veiklos, arba leisti kai kuriems ligoniams numirti.
Retų ligų skaičius nuolat auga. Tai atsitinka jau vien dėl to, kad gerėja žmonijos galimybės išsaugoti naujagimius, atskleisti naujas susirgimų priežastis, kitaip apibrėžti ir pačias ligas. Nutukimas kai kuriais laikais ir kai kuriose šalyse buvo tarsi sveikatos ir turto požymiais, o dabar jis yra oficialiai įtrauktas į JAV ligų sąrašą. Už jo gydymą ligoninės ir medikai gauna atlygį, ko anksčiau nebuvo. Kitaip sakant, gydymas ir ligos plečiasi ir į plotį, ir į gylį..
Bet dabar svarbu tai, kad vaistų paieška, t.y. kūrimas reikalauja pernelyg didelių pastangų iš privačių vaistų kompanijų. Jos dažnai nemato lengvai pasiekiamo rezultato, tai mažina investicijų poreikį.
Vienas specialistas pastebi: „Vaisto sukūrimo kaina dabar iškilusi iki kelių ar dešimties milijardų JAV dolerių. Tai gali padaryti tik didelės kompanijos, kurios sugeba atlikti visapusiškus saugumo ir efektyvumo tyrimus. Turi įrodyti ir toksikologiškai, ir farmakokinetiškai (ištirti vaisto veikimo procesą, – aut. past.), patikrinti visus pašalinius poveikius, kad jie būtų pakankamai nedideli.“
Galiu pateikti daug įdomių faktų apie didžiausių farmacijos kompanijų pelnus, jų išlaidas reklamai ir papirkoms, tačiau tai neatsakys į klausimus, kas ir kaip turi kurti naujus vaistus esamoms ligoms ir dar beatsirasiančioms. Vienas iš paprastesnių (iš pirmo žvilgsnio) dalykų – vakcinos nuo gripo bei panašių užkrečiamų ligų. Jos ekonomiškai dažnai nepopuliarios, kadangi reikalauja gana daug lėšų paieškoms ir gamybai, o jų taikymas sezoninis.
Naujovės įprastai pigina viską, tačiau medicinoje yra priešingai.
Šiaip naujo vaisto kūrimas ir registracija užima apie 10 – 12 metų, teigiama, kad pilnai jo veiklos pradžiai investuojama apie 1,15 milijardo svarų (straipsnis iš Anglijos https://www.theguardian.com/healthcare-network/2016/mar/30/new- drugs-development- costs-pharma ). Tai kas gi turi (privalo) kurti naujoves: technologijas ir medžiagas, jei procesas toks ilgas ir brangus?
Galimos kelios variacijos. Pirma, valstybės privalo dalyvauti kūrimo procese, kas leis suvokti tiksliau išlaidas. Antra galimybė – kurti vaistus ir gydymo technologijas, remiantis nepriklausomais pelno nesiekiančiais fondais. Trečia, kooperuoti vaistų paieškos ir gamybos procesą pasaulyje, t.y. jį padarant atviru ir skaidriu.
Nepaminėjau dar vienos problemos, kuri tarsi yra nuošalyje, tačiau kai kuriose šalyse nusineša šimtus gyvybių ir nusavina gyventojų ir valstybių lėšas. Tai priklausomybės nuo kai kurių vaistų, sakykim, opiatų JAV. Šios valstybės politikai ir kai kurie medikai nurodo didžiulę grėsmę, kurią sukelia „neteisingai“ naudojami vaistai.
Vaistų kainos yra ne viena problema:
1. Yra pigių vaistų, kurių parduodami dešimtmečiais, tačiau vis brangsta. Tai grynai komercinė problema arba gobšumas. Galimas sprendimas – didinti prekybos vietas, tuo ribojant stambius vaistinių tinklus.
2. Brangių vaistų gamyba kainuoja nežinia kiek, nes nėra konkurentų, kurie siūlytų alternatyvas. Galimos kelios išeitys, viena iš jų, patiems dalyvauti vaistų kūrime.
3. Kai kurie vaistai gaminami ir naudojami taip, kad rastųsi priklausomybės. Visuomenės uždavinys įspėti šį reiškinį, o jei pavyks – ir nubausti kenkiantį subjektą.
Jau ir prancūzai skaičiuoja, ar ne per brangus gydymas nuo vėžio: https://www.allodocteurs.fr/se-soigner/economie-de-la-sante/cancer-les-couts-de-recherche-des-medicaments-innovants-sont-ils-surevalues_23208.html