Mums rašo

Valstybės pseudokultūros miestas? (4)

Benas Volodzka
2019-10-20


Panašu, kad Klaipėda, paskutinis socializmo flagmanas Lietuvoje, vis dar priversta gyventi sovietiniu ritmu. II pasaulinis karas Klaipėdoje baigėsi prieš 74, sovietmetis – prieš 29 metus, bet, pažvelgus į miesto valdžią, atrodo, kad sovietmetis dar nesibaigė.

Klaipėdos senamiestis toliau kenčia kultūros paveldo griovimo akcijas, o miesto kultūros bendruomenė jaučia antieuropinių vertybių sulaužymą. Kodėl toks grėsmingas nepilnavertiškos kultūros monstras yra pasiryžęs praryti visą sukurtą gėrį Klaipėdoje?

,,Oro grupės” nuotr.

Per pastaruosius mėnesius Klaipėdos kultūros srityje įvyko daug pavojingų įvykių, į kuriuos Kultūros paveldo departamentas  (KPD) žvelgia atmestinai. Klaipėdos miesto savivaldybė naikinamo miesto paveldo irgi tarsi nemato, bandydama parodyti, kad tai ne jos atsakomybė.

Vienintelis Klaipėdos mieste išlikęs baroko stiliaus istorinis paminklas Daržų g. 14 buvo sugriautas, o prieš kelias dienas Didžiojoje Vandens g. 26 buvęs ikikarinis pastatas tokiu pat būdu sunaikintas. Klaipėdos miesto savivaldybė niekingai ignoruoja ir į uždaromo Klaipėdos Karališkojo pašto likimą.

Įsigalėjusi mankurtizmo audra savivaldybės koridoriuose kėsinasi sunaikinti visą miesto istoriją ir palikti tai, kas sovietmečiu buvo pastatyta „liaudies“. Nerimą kelia tai, kad visiškai nesprendžiamas sovietinių didvyrių klausimas, o šiuo atveju Klaipėda turi gausiausio sovietinio palikimo (Salomėjos Nėries g., Antano Venclovos ir Juliaus Janonio atminimo lentos, Komunarų g. ir Sovietinių karių memorialas). Tuo metu sovietinių karių memorialas drumsčia miesto kūrėjų ir puoselėtojų šviesų atminimą: argi klaipėdiškių sąskaita galima taikstytis svetimkūniais sovietų karių kapais. Ar nejaugi savivaldybė nori elgtis taip, kaip LKP Centro Komitetas ir miesto Vykdomojo komitetas, pasižymėję noru sukurti jokių sąsajų su senosios Klaipėdos istorija neturinčią ,,Naująją Klaipėdą“?

Sugriautų pastatų vietose kylantys ,,beveidės architektūros“ pastatai negailestingai gviešiasi senojo miesto palikimo. Klaipėda, žavėjusi savo senąja architektūra ir išdidžiais bažnyčių bokštais, tapo beveidžiu miestu su sovietiniu įvaizdžiu.

Absoliučiai nefunkcionuojanti KPD Klaipėdos skyriaus ir Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolė tampa įrankiu sunaikinant visą prieškarinį paveldą. KPD Klaipėdos skyriaus vadovės veikla tampa antiklaipėdietiška ir antipaveldistine, kelianti grėsmę visai miesto istorijai.

Labai keista, jei KPD tarnautojai galėjo nepastebėti istorinio paminklo griovimo proceso Daržų g. 14: juk jie pagal funkcijų normatyvus yra atsakingi už miesto paveldo saugojimą.

Klaipėdos savivaldybės nuotr.

Tokia KPD Klaipėdos skyriaus veikla galimai naudinga nebent privačių interesų grupuotėms, besikėsinančioms į miesto architektūrinį palikimą.

Taip, reikia suvokti, jog pavojų brangiam miesto palikimui visada kilo, kyla. Nepaisant to, visiškas kontrolės nebuvimas yra nepateisinamas!

KPD prieš keliolika metų sunaikino Visuomeninę Klaipėdos kultūros paveldo komisiją, kuri, nepaisant ribotų savo įgaliojimų, padarė daugiau nei pats KPD Klaipėdos skyrius (dėl to galimai ir buvo panaikinta). Panaikinus šią patariamąją ir prevencinę tarnybą, Klaipėdos miesto paveldo būklė pradėjo blogėti neatpažįstamai greitai ir prieita iki to, kad vėl pradėta sovietmetį primenanti istorinių pastatų griovimo akcija. Todėl reikia svarstyti, ar neverta atgaivinti šios komisijos, nes visuomenė miesto paveldą saugo atsakingiau.

Socialistinės tvarkos šmėkla, remiama Klaipėdos miesto savivaldybės ir KDP Klaipėdos skyriaus, vis dar tebeklaidžioja po Klaipėdą.

Atkreiptinas dėmesys, jog čia susidariusi korupcinė pelkė turi susilaukti centrinio KPD dėmesio, nes teritorinis padalinys realios kontrolės atlikti nebesugeba ir situacijos nevaldo.

Sovietmečiu buvo sunaikinti gražiausi Klaipėdos architektūros perlai: Klaipėdos gaisrinė, muzikos mokykla (miesto valdybos pastatas), Tiškevičių vila ir t.t., bet nuo 1990 m. iki šių dienų architektūros paminklų sugriauta nemažiau. O pastarieji antihumaniškos griovimo akcijos įvykiai parodo, kad mentaliteto lygis minėtose kontrolės institucijose yra per žemas, kad situacija būtų suvaldyta. Akivaizdu ir tai, kad tokiais barbariškais veiksmais visuomenė yra itin pasipiktinusi ir kad susidariusi situacija gali iššaukti nemenkus protestus tiek Klaipėdoje, tiek kituose miestuose.

Labai apmaudu, jog Klaipėda, regėjusi miesto šlovės laikus tiek Prūsijos karalystės laikotarpiu, tiek tarpukariu, dabar pergyvena tamsiausius savo egzistencijos laikus. Su Klaipėdos senąja architektūra elgiamasi kaip su svetima valstybei, sovietizmo simboliai ir mentalitetas toliau triumfuojančiai egzistuoja iki šių dienų. Net ir ,,tarybinės žvaigždės“ tebetūno Biržos tilto konstrukcijose, prie ,,Viktorijos“ viešbučio toliau išdidžiai kabo sovietinės epochos simboliai, o Danės krantinėje ir toliau riogso ,,Tarybinės Klaipėdos“ gyvenamosios dėžutės, kurios įdomios netgi Kaliningrado sričiai (tai liudija nemažai vaizdo įrašų internetinėje erdvėje).

Prieš kelias savaites vyko Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdis, kuriame demokratiškai išrinkti miestiečių atstovai priėmė antidemokratinį nutarimą dėl Atgimimo aikštės rekonstrukcijos. Pirmas siūlomas nutarimas yra susijęs su požemine automobilių aikštele, kuri atsieis 16 094 802 eurus. Antras rekomenduojamas alternatyvus sprendimas yra susijęs su tik antžeminės aikštės sutvarkymu, kurios sąmata yra 4 864 640 eurų. Deja, tarp stringančių miesto vykdomų projektų įtrauktas strategiškai svarbios miesto vietos tvarkymas, kuris taip pat bus nerealizuotas.

Ginčas dėl šios aikštės išryškina aiškią miesto savivaldybės ir visuomenės takoskyrą vertybiniais klausimais, nes miesto valdžia šią jautrią erdvę stengiasi panaudoti kaip ekonominį išteklių (nepaisant to, kad tai žalinga visuomenei). Neaiškus ir neskaidrus verslo tinklas stengiasi Atgimimo aikštę visaip uzurpuoti. Minima situacija rodo, kad Klaipėdoje dar tebėra įprasta sovietinė nomenklatūra, kuriai visuomenės balsas tėra reikalingas tik sau palankiais klausimais.

Reikėtų suvokti, kad ši miesto erdvė yra lyg sovietinės architektūros konstruktas, kuris sunaikino visą senąją miesto architektūrą, tačiau tolesni rekonstrukcijos darbai dar labiau išryškins kultūrinio paveldo sunaikinimą. Todėl yra labai svarbu, kad ši miesto erdvė tenkintų ne privataus verslo neaiškius poreikius, o simbolizuotų visuomenės susitaikymą ir darnų miesto vystymąsi.

Neracionalus lėšų valdymas ir neūkiškumas ardys sąlygas perspektyviam miesto augimui. Savivaldybė neturi finansinių išteklių būtinosioms išlaidoms, tačiau miestiečių pinigai švaistomi sunkiai suvokiamiems projektams.

Paskutinis sovietmečio epochos Klaipėdos miesto meras buvo Alfonsas Žalys ir jo karjera iki šiol vertinama nevienareikšmiškai, tačiau vis dėlto jis prie Lietuvos nepriklausomybės prisidėjo ženkliai. Jo vienas palikimų – Vasaros estrada, kurioje vykdavo ir iki šiol dar tebevyksta tradicijas ir tautiškumą simbolizuojantis renginys – Dainų šventė. Vasaros estrada pastatyta be TSKP CK ir LKP CK institucijų žinios, o ją jau pastačius itin aršiai pulta iš TSRS valdžios institucijų.

Kaip nekeista, Klaipėdos miesto savivaldybė savo veiksmais ir gestais jaučia labai didelę alergiją šiam tautišką kultūrą simbolizuojančiam unikaliam statiniui (kuriame vykdavo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bei kiti tautinio šalies atsigavimo bei pasipriešinimo sovietinei valdžiai renginiai). Miesto valdžios noras sunaikinti vasaros estradą yra sunkiai suvokiamas ir nepateisinamas. Siaubinga realybė: nors sovietai estrada piktinosi, bet nenugriovė, o dabartinė valdžia nugriauti žada.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog savivaldybė stengiasi įvairiai išvengti sovietmiečiu sunaikintos istorinės miesto atminties, kuri siekia dar Prūsijos karalystės laikus, atkūrimo.

Dar XIX a. pradžioje Klaipėda buvo tapusi net Prūsijos karalystės rezidencija, kurioje gyveno istorinė vietos legenda – karalienė Luizė. Miestiečiai ir šio miesto palikuonys užsienyje deda labai daug pastangų, kad šio laikotarpio (ir ypač karalienės Luizės) atminimas būtų įamžintas. Tačiau visos iniciatyvos ir bandymai istorijos puoselėjimo klausimais padėti miesto valdžiai atsitrenkia į aukštą sieną arba kietus atsikalbinėjimus.

Daugelį metų norėta įkurti muziejinį Luizės kambarį Klaipėdos miesto rotušės II a., tačiau lyg aršaus komunizmo laikais to nenorima.

Jau 1999 m. birželio 29-30 d. įvyko renginiai, skirti karalienei Luizei. Pirmąją dieną tuometinis Klaipėdos apskrities viršininkas Laisvūnas Kavaliauskas pakvietė visus susirinkusius į posėdžių salę, kur buvusi Taravos Anikės draugijos pirmininkė Maja Ehlerman-Molenhauer papasakojo apie draugijos veiklą ir sumanymą įamžinti karalienės Luizės atminimą Klaipėdoje. Jau tada pagal jos iniciatyvą buvo atidengtas bronzinis bareljefas Luizės atminimui, tačiau jau tada buvo svarstoma įkurti Karalienės Luizės memorialinį kambarį. Todėl, anot valdžios, per visą laikotarpį nuo 1999 m. karalienė Luizė dar primena „svetimą paveldą“, nes per šį ilgą laiko tarpą, kaip bebūtų nuostabu, miestas nesugebėjo įgyvendinti muziejaus įkūrimo miesto rotušėje.

Karalienės Luizės atminimas daugiausiai įamžintas įvairių privačių organizacijų ir iniciatyvinių grupių, o ne miesto savivaldybės dėka. Lieka tikėtis, kad miesto savivaldybės administracija bandys savarankiškai paruošti Prūsijos karalienės Luizės parko tvarkymo ir įkūrimo projektą Tauralaukyje.

Klaipėda, kaip dabartinės Lietuvos miestas, išvis neturi LR prezidento atminimo įamžinimo. Deja, ir toliau Klaipėdos miesto savivaldybė bijo šios istorinės asmenybės dėl politinių ir ideologinių priežasčių. Tačiau tenka nuogąstauti, kad vieno istoriko ideologinės nuostatos galimai užkerta galimybę įamžinti A.Smetoną, ateityje gali užkirsti šansą savarankiškai organizacijai ir suinteresuotai visuomenei sukurti prielaidas LR aukštojo vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos krašte atminimui. Taigi istorija lieka nebaigta ir tęsiasi toliau…

Klaipėdos vystymosi kelias nuo pat miesto įkūrimo iki šių dienų buvo labai įvairus. Šią vietovę formavo įvairios politinės valdžios. Visgi pastaroji valdžia Klaipėdos miesto istoriją stengiasi perrašyti pagal savo norus, remdamasi ideologinėmis nuostatomis. Naikinama Klaipėdos kultūra, paveldas, istorija, senoji architektūra – tai paskutinio šimtmečio įvykiai, kurie nesustojo net po 1990-ųjų. Vis dar gyvybingas sovietinis mąstymas stabdo atvirą ir veržlų Klaipėdos miesto atsigavimą.

Miestui reikia ypač saugoti ir atkurti ikikarinę architektūrą, kultūros paveldą, susiformavusias tradicijas, kūrimosi šaknis, puoselėti Lietuvos valstybingumą, ir svarbiausia laikytis universaliosios istorijos taisyklių. Deja, daroma priešingai: dirbama naikinimo buldozeriu ir savotiškomis interpretavimo žirklėmis. Miestas privalo vystytis ne postsocialistinio vystymosi ritmu, bet europinio miesto raidos keliu. Įdomu, kiek tęsis dabartinė miesto pseudokultūros politika?


2019-10-20

4 komentarai apie “Valstybės pseudokultūros miestas?”

  1. Demagogija ir nieko konkretaus. Nieko nemoku dirbti, nieko nenoriu dirbti, bet viską išmanau ir visus auklėsiu nes noriu dėmesio ir esu didis patriotas ir nešioju tautinę juostelę.

  2. Tai ir yra iš esmės daroma blogai, nes nėra europietiško darnaus miesto vystymosi raidos modelio. Bent jau Klaipėda nė iš tolo nepanaši į Gdansko istorinių paminklų gausumą.

  3. Gal jau, pagaliau, apsieikim ieškoti pritemptų ir nuvalkiotų analogijų su sovietmečiu vos tik norima pasakyti, kad kažkas daroma negerai?

  4. Šaunuolis autorius, su daugeliu minčių reikia sutikti ir palaikyti. Tačiau jaunatviškas entuaziazmas kartais užneša kiek per smarkiai. Mano nuomone, su mirusiais ideologinių karų vesti nebereiktų, visus juos derėtų vienodai santūriai ir pagarbiai paminėti, nedemonizuojant kurios nors grupės. Šiek tiek ramesnio ir labiau civilizuoto požiūrio gal reiktų. Turim tų mirusiųjų ir žuvusių (ne svetimkūnių, kaip straipsnyje įvardinta) labai daug – sovietų, vokiečių, britų, prancūzų karius ir karo belaisvius mūsų krašte galvas padėjusius. Taip pat ir visas civiliokų gyventojų tautų ir religijų katilas, mūsų krašte gyvenęs įvairiais laikotarpiais. Kažkam kažkada jie buvo reikalingi ir brangūs žmonės. Nei vienu iš jų niekam manipuliuoti nebereiktų, nes jie jau negyvi. Turėtų mieste įvykti kultūringa diskusija ką ir kaip reiktų padaryti, kad visų žuvusiųjų ir mirusiųjų atmintis būtų pagerbta vienodai, neišskiriant jokių privilegijuotų ar “labiau” nusipelniusių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt