Žmogų dažnai vadiname neteisingai. Jį, kaip rūšį, vadovėliai aprašo kaip mąstančią būtybę. Ar iš tikro visuomet taip yra?

Wesley Nitsckie (flicr.com) nuotr.

Palyginimui galima būtų žmogų vadinti ir judančiu, nes tikriausiai ramiu galima būti vadinti tik numirėlį. Bet iš tiesų tai laikini ir gana nepastovūs bruožai. Todėl ir mąstančiu žmogų reikėtų pripažinti tik tuomet, kai jis sprendžia tam tikrą užduotį, nes kitais atvejais jam to nereikia.

Gyvenimiškai mes labai daug remiamės automatizmais, pernelyg daug negalvodami. Tai normali prisitaikymo reakcija, kurią mes naudojame  savo veiksmuose. Kai kurios specialybės tai daro tikslingai, nes muzikantas ar sportininkas labai dažnai neturi galvoti, kaip groti fortepijonu ar šokti į aukštį su kartimi, tai jis daro beveik automatiškai.

Yuvalis Noah Harari, išleidęs knygą „Sapiens“, tapo pasauline įžymybe, nors pagrindinė mintis nėra labai nauja. Sakyčiau, kiek supaprastintai – žmogus yra algoritminė rūšis.

Neaiškinsiu visko nuodugniai, apie tai parašyta šio autoriaus knygose, tik dar kartą pabrėšiu, kad tie automatizmai, kuriuos susikuriame savo gyvenime, ir grindžiami tam tikrais algoritmais. Paprastai kalbant, tai tam tikra veiksmų seka, kurią reikia atlikti, norint pasiekti tam tikrą rezultatą. Jį galima aprašyti ir robotizuoti, t. y. perduoti mašinoms. Taip veikia pramoniniai robotai.

Žmogus nuo jų gerokai skiriasi, nes mašinos veikia automatiškai, kai asmuo gali pereiti nuo vienos tipo veiklos prie kitokios arba, kitaip sakant, įjungti mąstymą. Mažytė tarpinė išvada – mąstymą galima įjungti ir išjungti, tiesa, nevisiškai.

Dabar apie istoriją ir teoriją. Vadovėliuose rašoma, jog žmonės aplenkė kitus gyvūnus dėl savo sugebėjimų protauti ir perduoti sukauptą patirtį (žinias) kitiems. Galvakojai yra labai gudrūs, bet neturi galimybių mokyti savo palikuonių. Kai kurie jūrų žinduoliai neabejotinai yra protingi ir net moko bei mokosi, tačiau į kitą raidos etapą nepereina, nes jiems to nereikėjo ir nebereikia.

Žmogus buvo priverstas tapti kitokiu, nes kitaip būtų išnykęs kaip rūšis (gal taip būtų geriau?). Išmokęs naudoti įrankius ir ugnį, sugebėjęs perduoti sukauptą informaciją kitiems (vaikams), tapo vienu iš vyraujančiu žinduoliu planetoje.

Viskas lyg ir būtų gerai, jei… XXI amžiuje susidurta su keliomis globalinėmis problemomis: lyderių (sprendėjų) stoka ir dirbtiniu intelektu.
Pasaulio politinės problemos nesprendžiamos ir vis atidėliojamos, nes sprendimų priėmimas reikalauja atsakomybės. Todėl Ukrainos vadovas Volodymyras Zelenskis buvo pripažintas lyderiu, nes jis pasakė: „Mums reikia ginklų, o ne taksi“.

Deja, tokių vadovų pasaulyje veik nėra, gal tik diktatoriai gali tai sau leisti. Bet karų pavojus yra ryškiai per didelis, kad jų problemą būtų galima atidėti ir tik išreikšti susirūpinimą.

Antroji svari problema yra vadinamo dirbtinio intelekto radimasis. Puiki reklamos kampanija iškėlė jį į pavojaus lygį, lyg pastarasis būtų savarankiška dievybė, o ne programa. Gąsdintis nereikia, o protauti – būtina. Ši mašininė programa parodė, kad vadinamąsias nekūrybines funkcijas galima paimti iš žmonių ir perduoti mašinoms. Gerai tai ar blogai? Žiūrint kam. Sukurti paveikslėliai ar net rašiniai kol kas nesiekia žmogaus profesionalumo lygio. Jei norit pagaminti karikatūrą – prašom, bet jei norit sukurti naują technologiją, tai… gal kiek vėliau.

Pasikartosiu: mašinoms galima nesunkiai perduoti nekūrybines žmonių mąstymo funkcijas, todėl kad kol kas protauti moka tik žmonės. Tiesa, ne visi. Kas iš to seka? Istoriškai žiūrint, galima tvirtinti, kad žmonija „aptingo“, nes nebuvo didelio poreikio spręsti labai didelių ir reikšmingų problemų, nebuvo didelio poreikio kurti naują mąstymą, jungti protavimą.

Dabar situacija kitokia, atidėti karų ar dirbtinio intelekto grėsmių problemų nebegalima, nes kyla žmonijos išnykimo grėsmė. Tuščiomis kalbomis Europos parlamente ar JAV senate čia neatsipirksi.

Per santykinai trumpą laiką teks tai padaryti, kitaip Žemėje rasis vietų, kur nebebus galima gyventi dėl sukurtų aplinkos sąlygų. Intelektas gali būti ne tik dirbtinis, bet ir natūralus, žmoniškas, jo poreikis yra globalus.