2018-ieji Lietuvai ypatingi ne tik tuo, kad minimos šimtosios jos atkūrimo metinės. Šiemet taip pat sukako 95 metai, kai prie mūsų valstybės buvo prijungtas Klaipėdos kraštas. Istorikai 1923 metų sausį įvykusią Klaipėdos sukilimo operaciją vadina drąsiausiu tarpukario žingsniu.

Klaipėdos valdžios atstovai nuolat pagraudena, kad Vilnius nevertina mūsų, tačiau patys nesugeba tinkamai įvertinti žmogaus, kurio dėka šiandien esame Lietuvos dalis. Turiu omenyje tuometinį premjerą, užsienio reikalų ministrą Ernestą Galvanauską, kuris istorikų vadinamas šios operacijos architektu. Deja, iki šiol jo garbei Klaipėdoje yra pavadinta tik būsima gatvė, atsirasianti kada nors galbūt iškilsiančiame Medelyno kvartale.

Ernestas Galvanauskas pasirašo Klaipėdos krašto konvenciją. Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.

Užtat įamžinome kažkokį mistinį Naująjį sodą, kurio garbei pavadinta viena iš centrinių Klaipėdos gatvių. Matyt, mums labai brangi ir Paryžiaus komuna? Arba varnėnai, kurių vardu pavadinta gatve visa Lietuva ir užsieniečiai važiuoja į Nidą?

Laimei, šviesių žmonių dėka atsirado bent Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras.

Pasidalinus tokiomis mintimis socialiniame tinkle bei priminus dar prieš porą metų ir istoriko Vasilijaus Safronovo teiktą pasiūlymą bevardę į Šiaurės ragą vedančią gatvę pavadinti Ernesto Galvanausko vardu, Klaipėdos meras savo komentare teigė, kad „visada galima prie racionalaus siūlymo sugrįžti ir imtis rimtai jį svarstyti”, bet kartu išreiškė dvejonę, ar tik nebūtų nemaža masė tokių miestiečių, kurie tiesiai šviesiai paklaustų – „ar neturite rimtesnių ir svarbesnių darbų?”

Net neabejoju, kad ir 1922, ir 1923 metais buvo aibė žmonių, kurie net ir žinodami visus niusanus būtų sakę Ernestui Galvanauskui – „ar neturite rimtesnių ir ir svarbesnių darbų nei ta Klaipėda”? Bet istorija rodo, kad politikos lyderiams tokie pareiškimai nė motais, o čia juk tik gatvės pavadinimo pakeitimo klausimas. Manau, kad taip ne tik simboliškai sugrąžintume skolą šiam iškiliam žmogui, bet ir įsiklausytume dar į romėnų suvoktą faktą, kad žmonės, nežinantieji istorijos, visada lieka vaikais ir dar kartoja savo pirmtakų klaidas.