„Mūsų Klaipėdos miestas yra apsileidęs visokiais dykaduoniais“. Atrodytų, kad čia šių dienų citata iš interneto ar laikraščio. Visgi po šia saule nieko naujo – tai 1928-ųjų Klaipėdos realija.

Apie ją ir kitus išskirtinius 1923-1938 m. balandžio mėnesių įvykius – dar vienoje ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ dalyje.

„Miesto valdininkai gauna per aukštas algas”, – konstatuota 1928-aisiais. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Bankininko tragedija

1925 m. balandį „Klaipėdos žinios“ pranešė apie vėlų balandžio 17-osios vakarą įvykusią tragediją.

„Penktadienio vakarą buvo Klaipėdos valstybinei policijai iš Karklynų pranešta, kad Klaipėdon turįs atvykti žinomas spirito šmugelninkų automobilis su šmugeliu. Juo važiuoti turį šmugelninkai sakėsi neleisią sustabdyti ir važiuosią žūt būt kiaurai. Dėl to ant visų kelių į miestą buvo pastatyti policijos valdininkai, o taip pat du valdininkai buvo pastatyti ir ant Kretingon einančio plento. Paskutiniuoju plentu tačiau apie pusiau 12 val. naktį pasirodė su visu smarkumu miestan atvažiuojąs automobilis. Policijos valdininkai, uniformoje, tuo metu buvo už futbolo aikštės. Jie atsistojo automobilio žiburių šviesoje ir mėgino, šaukdami ir mojuodami, automobili sustabdyti, bet automobiliui prisiartinus per 5 metrus ir nesumažinus savo tempo, buvo priversti pašokti į šalį. Automobiliui nestojant, vienas valdininkas įspėdamas iššovė iš revolverio į viršų. Automobilis tačiau ir dabar nesustojo, bet su tuo pat smarkumu važiavo toliau. Tada antrasis valdininkas iššovė iš šautuvo. Po antro šūvio automobilis pasuko kairėn ir, įstrigęs į paplentės medžius sustoja. Kaip vėliau paaiškėjo, tuo automobiliu važiavo Lietuvos Ūkio Banko Klaipėdos skyriaus direktorius, p. Končius, su savo žmona ir dar viena jauna ponia. Kulka iš pradžios pataikė p. Končienei į galvą ir, kiaurai išėjus įsmego šoferiui galvon. Šoferis krito vietoje negyvas, o p. Končienė buvo nugabenta ligoninėn. kur ji po pusės valandos nuo žaizdos pasimirė“, – rašė laikraštis.

Našliu tapęs 44-erių Petras Končius (nuotraukoje – jo žmona su sutuoktinio broliu Ignu) buvo gimęs Purvaičiuose, Telšių apskrityje. Palangos progimnazijos auklėtinis, studijavęs Peterburgo kunigų seminarijoje, bet sukonfilktavo su jos vadovybe ir pasitraukęs iš šios mokymosi įstaigos vėliau baigė komercijos kursus. 1920 m. buvo paskirtas Vilniaus apskrities viršininku, vėliau dirbo Valstybės kontrolės bendrųjų reikalų departamento direktoriumi, o pasitraukęs iš valstybinės tarnybos daug prisidėjo kurdamas bankus ir kredito įstaigas. 1922 metais Kretingoje įsteigė komercinio Lietuvos ūkio banko skyrių, 1923 m. persikėlė į Klaipėdą, kurioje įsteigė šio banko skyrių ir jam vadovavo.

P. Končiaus sūnėnas dr. Algirdas Končius 2003 m. „Mokslo Lietuvai” teigė, kad jo dėdė turėjo lengvąjį automobilį „Ford“, su juo važiuodavo į Palangą, kur prižiūrėdavo banko savininko Jono Vailokaičio namus.

1926 m. „Klaipėdos žinios“ pranešė apie Marijos Gurklaitės-Končienės (Kretingos muziejaus nuotr.) žūties metinėms paminėti skirtą Katalikų bažnyčioje surengtą gedulingą koncertą. Jis „visais atžvilgiais praėjo įspūdingai“.

„Žmonių prisirinko pilna bažnyčia. Dalyvavo ir žymus valdžios bei visuomenės asmenys. Bažnytines apeigas atliko trys kunigai“, – rašė laikraštis.

2009-ųjų birželį dienraštis „Vakarų ekspresas“ skelbė Vytauto Jono Rimgailos rašinį, kuriame jis retoriškai klausė, kur dingo Marijos Gurklaitės-Končienės kapo paminklas.

Anot jo, moteris buvo palaidota šalia 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo operacijos dalyvių kapų.

„Jos kapo antkapyje, juodo granito plokštėje, buvo įdomus įrašas: „Naktis… Šūvis. Tu be žado kraujuose paplūdai. Žuvo meilė. Dingo viltis. Lauk savo nuliūdusio vyro Petro. Ateisiu. Čia palaidota 1925 m. nušauta Marija Gurklaitė-Končienė“. <…> Daug kartų mačiau, jog prie jo ateidavo ir būriai moksleivių. Ši plokštė su įrašu buvo sveika ir nesudaužyta maždaug iki 1961 m. Dingo tada, kai buvo sunaikinti 1923 m. Klaipėdos krašto sukilėlių kapų kryžiai“, – rašė V. J. Rimgaila.

Ar beauga?

Atrodo, kad šalia minėtųjų sukilimo operacijos dalyvių kapų yra ir dar viena istorinė mįslė.

Šimtųjų Lietuvos valstybės atkūrimo metinių proga Klaipėdos universiteto miestelyje buvo atidengtas atminimo stendas, liudijantis klaipėdiečio istoriko dr. Vytauto Jokubausko išsiaiškintą faktą, kad čia vis dar auga trys 1924 m. gegužės 1 d. kareivinėse tuo metu įsikūrusio pulko įgulos karininkų pasodinti ąžuolai – Vilniaus, Laisvės ir Klaipėdos medžiai.

„Dabar galėsime būti ramūs, kad jei kokie tvarkdariai sugalvotų kristi šiuos medžius, tai lengvai to jau nebus galima padaryti”, – tada šypsojosi V. Jokubauskas.

Visgi, kad jis tikrai galėtų būti visiškai ramus, reikėtų, jog dendrologai pasidarbuotų ir Skulptūrų parke, kurį ketinama imtis tvarkyti iškertant dalį medžių. Pasirodo, ir čia 1924 m. buvo pasodinti tokius pačius vardus gavę medžiai.

„Pereitą sekmadienį p. Adomo Brako iniciatyva Klaipėdoje įsteigtas Lietuvos Pagražinimo Dr-jos skyrius. Pirmomis dienomis jaunai Dr-jai tenka atlikti didis ir kilnus darbas, būtent Vilniaus 600 metų sukaktuvių organizavimas. Pirmajame susirinkime nutarta gegužės 1 dieną švęsti medžių sodinimą. Klaipėdos kapinėse ant žuvusiųjų Klaipėda atvaduojant karžygių kapo bus sodinami 3 ąžuolėliai: 1. Laisvės medis, 2. Vilniaus medis ir 3. Klaipėdos atvadavimo medis“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Tikėsimės, kad istorikai nustatys, ar šalia šio paminklo tebeauga ąžuolai, kuriuos galima vadinti Laisvės, Vilniaus ir Klaipėdos atvadavimo medžiais. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Gegužio 1 dieną 12 val., ryto susirinkęs gerokas būrys Klaipėdos lietuviu su ceremonijomis pasodino 3 ąžuolėlius. Ponas Brakas ir p. Vanagaitis pasakė širdingu prakalbų. Aušra jaunuosius medelius palaistė gausingu rasos vandeniu. Maži jie ir nekrintantis į akį medeliai, bet kaip jie pasidarė brangus lietuviu Širdžiai. Kas meile gimdyta ar sodinta, to gyvybė rūpi ir meilė tą globoja. Gal mūsų Laisvės, Vilniaus ir Klaipėdos atvadavimo medelius lygiai kaip ant Rambyno nedoros rankos nupjaustys ar ištraukys. Tačiau juose įkūnytų simbolių nieks nebišraus”, – po poros dienų rašė laikraštis.

Taigi, gerbiamas Vytautai, lauksim rezultatų – geriausia iki parko rekonstrukcijos pradžios arba bent jau iki 2023-iųjų sausio, kai minėsime Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį.

Jūros šventės gimdytojai

Deja, bet antkapiniai paminklai ir medžiai dažnai dingsta, o kai kurios tradicijos būna gerokai atsparesnės laiko tėkmei.

1925 m. balandžio pabaigoje „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad „nepersenai įsteigtai Lietuvių Jūros Draugijai numatomai lemta šviesi ateitis – narių skaičius nuolat auga“.

„Vien Klaipėdoj suskaitoma apie 190 narių, be to jau įsisteigė ir steigiami skyriai Šilutėj, Kretingoj, Palangoj, Darbėnuose, Šiauliuose, Dotnavoj ir Kaune, taip pat keliose vietose užsieny. Bemaž visi Lietuvos Banko Klaipėdos skyriaus valdininkai įsirašė į Draugiją. 7-jo pėstin. Žemaičio Kunig. Butegeidžio pulko karininkai taip pat nutarė įsirašyti į Draugiją nariais, kas jau dabar vykdoma“, – rašė laikraštis, pateikęs ir kai kuriuos draugijos įstatų punktus.

O jie numatė, kad draugija sieks „žadinti ir skleisti Lietuvoj supratimą apie jūros ir savojo pajūrio reikšmę, jūreivystės svarbą ir savo laivyno būtiną reikalingumą Lietuvos tautai, ar šis būtų valdžios, tautos arba privatinis; būti Lietuvos vartų į pasaulį — Klaipėdos uosto — sargyboj, rūpintis jo ištobulinimu bei plėtote, taip Lietuvos jūros kelybos, taip tranzito reikaluose, ir skatinti Lietuvos jūros prekybą, nukreipant ją per Klaipėdą; raginti kuo plačiausiai išnaudoti jūros turtus ir plėsti jūros žuvininkystę, remti Lietuvoj žvejų verslo plėtotę, skatinti žvejybos uostų statybą ir su žuvininkyste surištos pramonės steigimą; žadinti prisirišimą prie jūros, steigiant Lietuvos pakrantėj jachtklubus, rengiant rungtynes ir kitaip keliant jūros sportą“ ir kt.

Jūros diena Klaipėdoje, Kupiškio etnografijos muziejaus nuotr.

Draugijos nariai turėjo mokėti 5 litus stojamojo mokesnio ir 3 litus siekusį mėnesinį mokestį, o sumokėjusieji 500 litų iškart tapdavo nariais iki gyvos galvos.

1925 m. kovo 25 d. draugijos steigiamajame susirinkime išrinkta centro valdyba – Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Endrius Borchertas, uosto bendrovės „Sandėlis“ direktorius Endrius Rėžulaitis, ekonomistas Vladas Pryšmantas, uosto laivybos viršininkas Liudvikas Stulpinas, Lietuvos Banko Klaipėdos skyriaus direktorius Česlovas Landsbergis, „Ryto“ spaustuvės direktorius Jokūbas Stikliorius ir Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Tomas Norus-Naruševičius (išrinktas ir draugijos pirmininku).

Būtent ši draugija tapo dabartinės Jūros šventės gimdytoja – jos iniciatyva 1925 m. rugpjūčio 2 d. Palangoje buvo surengta „Jūros diena“. O pirmosios grandiozinės Klaipėdoje 1934 m surengtos Jūros dienos idėja jau užgimė ir buvo išplėtota 1933 m. balandį įregistruotos Lietuvos ir Klaipėdos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungos (nuo 1935 m. pabaigos – Lietuvos vakarų sąjunga).

Tas valdžios apetitas

1926 m. balandžio 28 d. „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad „Direktorija jau persikėlė į naujus rūmus“ – į kaimynystę šalia minėtosios draugijos, įsikūrusios Žvejų g. 11.

„Klaipėdos Krašto Direktorijos raštinės persikraustė iš savo ikšiolinio namo Laukininkų gatvėj į naujuosius rūmus (Meyhoeferio) Žvejų g-vė 12 nr. ir užėmė I iki VI aukštą. Taipogi į ten persikraustė ir Statistinis Biuras, Krašto Mokesnių įstaiga, Katasterio inspekcija, Krašto statybos įstaiga ir Pramonės Priežiūros Įstaiga. Visi Direktorijos skyriai pasiekiami telefonu per Direktorijos centralinę“, – rašė laikraštis.

Direktorijos apleistas pastatas neišliko iki šių dienų – jis stovėjo Tiltų ir Grįžgatvio gatvių sankryžoje, o 1924 m. iškilęs susisiekimo bendrovės R. Meyhoeferio „Laivininkystės namas”, pirmasis mieste turėjęs liftą, tebestovi dar vis.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Ne tik prabangioms patalpoms apetitą jautė to meto Klaipėdos valdžia (nieko naujo po šia saule). 1927 m. balandį į miesto Seimelį pretendavęs sąrašas Nr. 5 „Klaipėdos garse“ dėstė, kad „miestas užlaiko karo invalidų ir karo našlaičių aprūpinimo skyrių, kuris jam metams 29 050 litų kainuoja“, o iš šitų pinigų „yra užlaikomi trys tarnautojai, kuriems sumokama 21 200 litų. o šelpimui teliko sulig sąmatos 1926 metų 1 000 litų ir 1927 metu 7 850 litų“.

„Iš skaitlinių matyti, kad minėtas skyrius kaip ir nieko veikti netur, todėl minėtiems tarnautojams alga mokama visai veltui“, – miestiečių dėmesį į tokią netvarką siūlė atkreipti kandidatai.

Jiems pro akis neprasprūdo ir faktas, kad „miestas užlaiko tarnybos reikalams automobilių“.

„Jis sulig sąmatos 1927 m. kainuoja metams 9 520 litų. Prie šitų išlaidų reikia dar pridėti šoferio alga 6000 litus metams ir automobiliaus amortizacija 5 000 litų metams. Viso miesto automobilius kainuoja piliečiams 20520 litų metams. Kas važinėja ir kur yra važinėjama šituo automobiliu? Klaipėdos miestas nėra taip didis, kad ji nebūtų galima pėsčiomis apkeliauti, prie to dar miesto valdyba gali per visą miestą važiuoti tramvajų. Automobilius yra kitiems reikalams vartojamas! Yra daug kartų pastebėta, kad miesto automobilium važinėja moterys ir vaikai, o šeštadieniais patsai vyr. burmistras su moterimis ir vaikais. Kiek žinoma, šventomis dienomis tarnybos nėra, todėl ir minėti važinėjimai tegali būti pašaliniai ir privačiai. Miesto valdybai automobiliaus nereikalinga“, – dėstė politikai, atkreipę dėmesį į tai, kad „Klaipėdos mieste yra daug daugiau valdininku, kaip kad buvo pirm karo“ ir tą „valdininkų perteklių reikia sumažinti“.

Kad toks reikalavimas būtų ne tik emocinis, potencialūs deputatai žėrė ir skaičius: „miesto valdininkai gauna per aukštas algas, pavyzdin valdininkai nuo 10 grupės gauna pagrindinės algos 792 litų, prie to senumo priedą ir už vaikus ligi 21 meto amžiaus po 53 litus, už žmoną 29 litus ir nuomai 132 litu, taigi apsivedęs valdininkas su 2 vaikais gauna mėnesiui iš viso 792 + 106 + 29 + 132 = 1059 litus mėnesiui, neskaitant senumo priedą“ (ir vėl prisimename ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimą, kad tarpukario litas buvo vertas šiandienos 5,3 euro).

„Šitų valdininku algas reikia sumažinti, neišskyrus ir burmistru algas, kurie gauna pagrindinės algos 2970 litus ir nuomos priedo 300 litų. Prie to ir dar visus kitus viršui minėtus priedus, su kuriais vyr. burmistro alga pasidaro apie 4000 litų mėnesiui, neskaitant gaunamo atlyginimo iš miesto banko. <…> Rinkėjai, mes tiktai mažą dalią visokių netikslumų parodėme ir privedėme. Mūsų Klaipėdos miestas yra apsileidęs visokiais dykaduoniais, miesto seimelyje sėdėjo paties magistrato valdininkai ir vislab, ko tiktai panorėjo, gavo, o jums uždėjo mokesčių tiek, kiek jiems rodės reikalinga. Klaipėdos miesto magistratą reikia išvalyti su geležinia šluota, o šita šluota tebūnie rinkimo ženklas, kurį jūs atiduosit balandžio mėn. 28 d. Šitas sąrašas nevien viršui minėtus netikslumus viešumon kels, bet stengsis juos ir pašalinti“, – ragino į sąrašą Nr. 5 susibūrę lietuviai politikai.

Visgi ir per šiuos rinkimus, ir per visus vėliau buvusius (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotraukoje – skelbimų stulpas prie miesto teatro su rinkiminiais plakatais) tarpukario Klaipėdoje valdžia priklausė vokiškoms jėgoms. Tad „Klaipėdos garsas“ 1928-ųjų balandžio pabaigoje turėjo guostis bent jau tuo, kad lyginant su 1924 m. rinkimais gavo šiek tiek daugiau balsų, kartu konstatuodamas, kad „šie daviniai toli gražu nepakankami“: „Išrinkta lietuvių vienas atstovas su 303 balsais, pridėjus dar lietuviško nusistatymo Piliečių sąjungos 407 balsus, gausime 710 balsų, atiduotų tuomet už lietuviškus sąrašus. Šiais rinkimais tasai pat tautiniai susipratusių lietuvių (Lietuvių visuomenės) sąrašas gavo 554 balsus, taigi 251 balsais, arba arti du kartu daugiau. Piliečių sąjunga dabar gavo 363 balsus, o tuomet 407, tai būtų 44 balsais mažiau. Be to šiais metais išėjo lietuvių soc. demokratai savo atskiru sąrašu, kurie gavo 145 balsus. Bendrai praėjusiais metais, kaip jau minėta, lietuvių sąrašai gavo 710 balsų, gi šiais metais — 554 + 363 + 145 – 1062 balsu arba 352 balsais daugiau negu praėjusiais rinkimais. Taigi šiais rinkimais lietuviu sąrašas gavo vieną atstovą daugiau“.

Kartu laikraštis akcentavo, kad per 1928 m. rinkimus „nepaprastai daug laimėjo komunistai“ – per praėjusius rinkimus jie buvo gavę 2 103 balsus, o šį kartą 3275 arba vieton 6 mandatų laimėjo 10. Matyt, komunistai, žadėjo kažką daugiau nei „geležinią šluotą“.

Tačiau valdininkų ir politikų padėtis tarpukario Klaipėdoje tikrai neblogėjo – apie tai liudija 1936-ųjų balandį „Vakarų“ paskelbta informacija apie tų metų biudžetą: „Seimelio išlaikymui numatyta 82 500 Lt. Tat išlaidos tarnautojams, seimelio nariams, kelpinigiai, dienpinigiai, o taip pat ir nakvynės išlaidos. Tarp kito – 8000 lit. numatyti seimelio „pirmininko, ypatingiems pareikalavimams”. Klaipėdos krašto direktorijos visos išlaidos siekia 722 440 – ir jos 54 100 litų didesnės, negu kad pereitais metais direktorija jų buvo numačiusi. Šią sumą apima tik vien algos direktorijos pirmininkui, nariams, -valdininkams, tarnautojams ir raštines išlaidoms. Direktorijos pirmininkui metams numatyta 15384 litą be to, kitoje vietoje, kaip sąmatoje pažymėta – ,,direktorijos pirmininko tarnybinėms išlaidoms” numatyta 8 640 litų. Trims direktorijos, nariams numatyta metams 39 876 Lt“.

Skraidino iki Berlyno

O gerai uždirbantys ir anais laikais galėjo leisti sau prabangą paskraidyti. Tokia galimybe pasiturintys tarpukario klaipėdiečiai galėjo pasinaudoti niekur toli nevykdami – tik iki tuomet dar priemiesčiu buvusios Rumpiškės.

1924 m. „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad oro susisiekimas tarp Karaliaučiaus, Klaipėdos, Rygos, Talino ir Helsinko bus pradėtas gegužės 15 d. Buvo manyta pradėti gegužės 1-ąją, bet „dėl blogo oro tat neįvyko”.

Gegužės 22-ąją jau informuota, kad „šiomis dienomis vėl atidaryta Karaliaučiaus-Klaipėdos-Rygos-Talino-Helsinkio-Petrapilio oro linija” ir kad lėktuvas Klaipėdoje sustoja kasdien.

„Keleiviai gali pasiimti tiktai mažą bagažą. Lėktuvų kompanija nei už keleivių gyvastį nei už bagažą neatsako. Dėl to reikia atskirai apsidrausti”, – perspėjo „Klaipėdos žinios”.

O „Klaipėdos krašto valdžios žiniose” pašto viršininkas Jonas Augūnas birželio pradžioje informavo, kad nuolatinis oro pašto susisiekimas pratęstas „į Danską-Kopenhagen-Fredericia-Flensburg”.

Tačiau jau 1924 m. spalį „Klaipėdos žinios” pranešė, kad „vokiečių vyriausybei atsisakius paremti pašto pašalpą oro linijoj Karaliaučius – Klaipėda – Ryga – Talinas – Helsinkis Junkerio orlaivių susisiekimo b-vė nutarė tuojau pat sustabdyti minėja linija orlaivių skraidymą”.

Kitąmet „Klaipėdos žinios” rašė, jog nuo gegužės 1 d. vėl įvedamas oro pašto susisiekimas linija Karaliaučius-Klaipėda-Ryga-Talinas-Helsinkis.

1926 m.  tos pačios „Klaipėdos žinios“ informavo, kad nuo balandžio 19-osios tarp Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus pradėjo lakioti pirmieji lėktuvai, tad kaip ir prieš metus Klaipėdos pašto įstaigoje „vėl gali būti paduodama įvairios rūšies oro pašto korespondencija, būtent: paprasti ir apdrausti laiškai, atvirutės, spausdiniai, reikalų raštai ir prekių pavyzdžiai“.

„Mokesnis už persiuntimą oro pašto korespondencijos sekantis: už paprastus laiškus iki 20 gr. imama 1,00 lt. Už kiekvieną sekantį 20 gr. (svorio maksimumas 400 gr.) 0,60 Lt. Už atvirutes 0,60 Lt“, – informavo laikraštis (kainos per metus nepadidėjo).

Klaipėdos aerodromas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1927-aisiais šiuo maršrutu lėktuvai irgi turėjo pradėti skirsti nuo balandžio 19-osios, tačiau „Klaipėdos garsas“ skelbė, kad Robert Meyhoefer kelionės biuras jam pranešė, jog oro susisiekimas dėl blogo oro bus pradėtas tik nuo gegužes 2 d.

„Kelionė kainuoja: Klaipėda-Tilžė 20 mk., Klaipėda-Karaliaučius 25 mk., Klaipėda-Dancigas 50 mk.. Klaipėda-Berlynas 115 mk.“, – rašė laikraštis, kartu informavęs, kad oro pašto korespondencija gali būti siunčiama ir į Didžiąją Britaniją, Olandiją, Daniją ir Švediją, nes su tomis valstybėmis Vokietija turi tiesioginį oro susisiekimą.

Pasak istoriko Vyganto Vareikio, oro uostas neužstatytoje ir lygioje vietoje prie Rumpiškės dvaro buvo įrengtas Pirmojo pasaulinio karo metais. Pro čia ėjo geležinkelio atšaka, pastatyti angarai lėktuvams ir namas lakūnams. Nuo 1921 m. balandžio 1 d. aviacijos bendrovė „Danziger Luftreederei“ čia ėmė skraidinti paštą iš Gdansko (Danzigo), per Karaliaučių į Klaipėdą. Nuo liepos 29 d. linija buvo pratęsta iki Rygos, o nuo rugsėjo 20 d. – iki Talino.

Visgi 1927 m. „Klaipėdos garso“ aprašyta linija nebuvo rentabili ir dar tos pačios priežasties gegužės 25 d. jos nebeliko. Pasak kraštotyrininko Kęstučio Demercko, vėlesnėse nuotraukose jau matyti tik vokiški „Junkers” tipo lėktuvai, atskridę privačiais skrydžiais. Yra žinių, kad tarpukariu čia veikė Klaipėdos oro klubas, kuriame buvo rengiami sklandytojai, vykdavo sklandytuvų krikštynos.

Reguliarus susisiekimas, anot istoriko Vasilijaus Safronovo, čia atsirado jau tik sovietmečiu – 1946 m. buvo atidaryta linija Klaipėda-Vilnius. Oro uostas buvo uždarytas 1966 m. pradėjus III gyvenamojo rajono statybą.

Pasieniečiams – dalis kontrabandininkų turto

1938-ųjų balandį Lietuvos teritoriniuose vandenyse įvykusi istorija liudija, kad materialine padėtimi neturėjo skųstis ir Klaipėdoje dirbę pasieniečiai. Tiesa, tai tiesiogiai lemdavo jų darbo rezultatai.

„Darbininkų balsas“ informavo, kad 1938 m. balandžio 21-osios vakarą, apie 20 val., policijos laivas „Partizanas” tarp Palangos ir Šventosios, apie 6 jūrmyles nuo kranto pastebėjo kontrabandini laivuką ir pradėjo jį vytis.

Motorlaivis „Partizanas“ buvo pastatytas 1932 m. Klaipėdos „Lindenau & Cie“ laivų statykloje. 1933 m. perduotas Klaipėdos krašto pasienio policijos tarnybai saugoti jūros sienas ir kovoti su kontrabanda. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Kadangi kontrabandinis laivas mėgino pabėgti, tai „Partizanas” į jį paleido apie 40 šūvių. Smarkiai apšaudomas ir rengdamasis pasiduoti, kontrabandinis laivukas pradėjo spirito skardines mėtyti į jūrą. Kol laivukas buvo suimtas, jau spėjęs 150 skardiniu išmesti į jūra, bet vėliau išmestos skardinės buvo sužvejotos, trūko tik 19 skardinių. Paaiškėjo, kad tai yra Estijos piliečio Jono Turnos laivukas „Ella”. Atplaukęs iš laisvojo Liepojos uosto, ten iš „Eduardo” laivo prisikrovė 250 skardiniu spirito ir mėginę Velykoms atvežti į Lietuvą“, – informavo laikraštis.

Pasak jo, „Ellos” įgulą sudarė trys žmonės: be savininko dar buvo kapitonas Lenkijos pilietis Boleslovas Vardega ir Lietuvis Jonas Beniušis. Pirmieji du 1936-ųjų balandį jau buvo „Perkūno“ pasieniečiams įkliuvę su laivu „Willy” ir bausmę atliko Bajorų kalėjime, kuriame ir vėl atsidūrė po to, kai „Ella” buvo nutempta į Klaipėdą.

Laivukas, anot „Darbininkų balso“ buvo vertas apie 25 tūkst. Lt, o bausmė už kontrabandą siekianti apie 170 000 Lt.

Tą pačią istoriją aprašė ir laikraštis „Vakarai“, papildomai pažymėjęs, kad „Ella“ buvo registruota Talino uoste ir plaukė su Estijos vėliava. Laivas buvo specialiai pritaikytas kontrabandinio spirito vežiojimui.

Pagal tuomečius teisės aktus už varžytinėse parduotą kontrabandininkų laivą gautų pinigų šeštoji dalis atitenka valstybės naudai, o likusioji suma dalinama kontrabandininkus sugavusiai įgulai. Jie taip pat tenka ir „nemaža suma“ už konfiskuotą spiritą.

Išplaukė į Braziliją

1938 m. balandžio pabaigoje „Darbininkų balsas“ pranešė ir dar vieną jūrinę naujieną – tik porą metų bendrovei „Maistas“ (Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.) tarnavęs taip pat pavadintas „pirmutinis mūsų prekybos laivyno“ laivas parduotas į Braziliją.

Jau ir iki tarnystės Lietuvai šis 1915 m. Švedijoje, Helsinborge, pastatytas laivas buvo pakeitęs nemažai savininkų. Jis buvo pakrikštytas „Ernst“ ir trejus metus jo savininku buvo šiame Švedijos mieste gyvenęs E. A. Corfitzonas. Nuo 1918 iki 1922 m. jis priklausė bendrovei „Taylor & Sanderson, S.S. Co“ , registruotai Sanderlende, Didžiojoje Britanijoje. Nuo 1922 m. savininku tapo bendrovė „Town Line, Ltd“ iš Londono ir pervadino jį „Denetown“. 1924 m. laivą įsigijo kompanija „A/B Lerberget (Ohlsson)“ iš Lerbergeto (Švedijoja) ir pavadino jį „Liana“. 1926 m. laivą nupirko bendrovė „D/S Uranus“ iš Kopenhagos (Danija) ir pervadino laivą į „Kongsdal“ bei pritaikė jį šaldytoms žuvims gabenti.

1926 m. birželį laivą įsigijo firma „D/S John M. Larsen“, registruota Kopenhagoje ir pavadino jį „Coldair“. Nuo 1927 m. kovo jis priklausė Hambrugo bendrovei „Deutsch-Englische Transport Gesellschaft“ ir 4-ojo dešimtmečio pradžioje atplaukdavo į Klaipėdos uostą.

1935 m. rugsėjį laivų maklerių kompanija „Leth & Co“ siūlė AB „Sandėlis“ pirkti šį laivą-šaldytuvą. Tada jau „Sandėlis“ rekomendavo laivą pirkti AB „Maistas“. Laivo triumuose buvo galima išdėstyti apie 1 500 kablių kiaulių skerdienai kabinti. AB „Maistas“ gruodžio 5 d. nutarė laivą pirkti – dar to pačio mėnesio pabaigoje Hamburge laivą apžiūrėjo bendrovės vadovas Vladas Grudzinskas ir inžinierius L. Gurevičius. Laivą bendrovė nupirko už 6 000 svarų sterlingų per Hamburgo laivų maklerių firmą „Daniel Milberg“ ir pavadino jį „Maistas“.

„Kodėl „Maistas” parduodamas, daugeliui kils klausimas. Laivas parduodamas todėl, kad Baltijos Lloydui pilnai užtenka dviejų laivų su šaldytuvu įrengimais: Kretingos ir Utenos, šiedu laivai pilnai aptarnauja šaldytų prekių eksportą. Trečiojo laivo su šaldytuvais kaip ir nereikėjo. Tokie laivai yra gana brangūs, todėl paprastoms prekėms vežioti ir jį tam eksploatuoti yra lyg ir nuostolinga. Pasitaikė gera proga ir jis parduodamas. Už tuos pinigus bus nupirktas kitas didesnis laivas. Brazilija pirko iš Lietuvos todėl, kad tokiu laivu, kurie turi šaldytuvus, yra gana mažai. Pabaltyjy vienintelė Lietuva tik turi tokius laivus. Latvija, kurios laivynas yra dešimteriopai didesnis ir tai neturi laivų su šaldytuvu įrengimais. Dabartiniu metu tokie laivai yra didelėje paklausoje. Kiekviena valstybė juos stengiasi įsigyti. „Maistas” dabar yra pakeliui į Antverpeną iš kur plauks į Prancūziją, iš ten atveš gabaliniu prekių ir plauks į Antverpeną galutinam perdavimui. Laivo įgula nebus atleista, bet išskirstyta į kitus laivus“, – rašė „Darbininkų balsas“ apie laivo, kuris buvo priregistruotas Rio de Ženeiro uoste, likimą.