Paskutinėje rašinio, skirto Klaipėdos liberalų 25-mečiui (1997 m. kovo 23-iąją vykusiuose savivaldos rinkimuose liberalai pirmą kartą uostamiestyje pasirodė su atskiru partiniu sąrašu), dalyje „Atvira Klaipėda” primena paskutiniųjų metų įvykius ir pateikia šiandieninius jų dalyvių vertinimus.

Skaitytojų dėmesiui – ir įžvalgos apie Klaipėdą kaip „liberalų tvirtovę” bei pasvarstymai, kas laukia uostamiesčio liberalų jau kitąmet vyksiančių rinkimų metu.

Paskutinės rinkimų kampanijos metu liberalai su šūkiu „Kartu į proveržį” daugumos Klaipėdos rinkėjų nebeįtikino – jie tegavo tik keturis mandatus (ketvirtas rezultatas tarp partijų). Martyno Vainoriaus nuotr.

Išsidraskymas

Dar gerokai iki 2019-ųjų savivaldos rinkimų, 2017 m. vasarą ėmė ryškėti pirmieji Klaipėdos liberalų eižėjimo požymiai, pasireiškę vadinamąja „mikriukų” krize, už kurią rotušė atsakingų ieškojo Savivaldybės administracijoje, vadovaujamoje Sauliaus Budino, ėjusio ir partijos skyriaus pirmininko pareigas. Vėliau dar prisidėjo dideles politines aistras kėlusi garsioji Klaipėdos ženklo istorija, bandymai pertvarkyti „Klaipėdos vandens” valdymo organus.

„Takoskyra įvyko dėl skirtingo savivaldos įstatymo interpretavimo – kiek gali sau leisti administracijos direktorius”, – taip šią situaciją vertina į visas miesto Tarybas po Nepriklausomybės atgavimo išrinktas Rimantas Taraškevičius.

Nesutarimai tarp dviejų Klaipėdos liberalų lyderių – mero Vytauto Grubliausko ir Savivaldybės administracijos direktoriaus Sauliaus Budino – bene pirmą kartą išryškėjo dar 2017-ųjų vasarą, kai kilo vadinamoji maršrutinių taksi krizė. Martyno Vainoriaus nuotr.

Viešu egzistuojančių vidinių nesutarimų įrodymu tapo Seimo nario Simono Gentvilo sprendimas iškelti savo kandidatūrą partiniuose rinkimuose kaip alternatyvą Vytautui Grubliauskui. 2018-ųjų rugsėjį vykusių rinkimų metu jis prieš merą laimėjo 6 balsų persvara: už V. Grubliauską pasisakė 42, o už S. Gentvilą – 48 partiečiai. Iškart po to partijos skyriuje prasidėjo pokyčiai.

Keturiolikai žinomų klaipėdiečių lapkritį atviru laišku kreipusis į V. Grubliauską bei paprašius jo dar sykį kandidatuoti į miesto merus, pastarasis pasitraukė iš partijos ir dalyvavo rinkimuose su savo vardo rinkiminiu komitetu, kuriame netrūko ir buvusių liberalų.

Liberalų sąjūdį Klaipėdos rinkėjai 2019 m. sutriuškino: jis tegavo tik keturis mandatus (ketvirtas rezultatas tarp partijų), о V. Grubliauskas dėl mero kėdės tiesioginių rinkimų antrajame ture kovėsi ne su S. Gentvilu, kuris liko ketvirtas, o su „valstiečiu” Arvydu Vaitkumi.

„V. Grubliausko populiarumas negali būti pervertintas, nes 2015 ir 2019 m. tiesioginiuose mero rinkimuose Klaipėdoje dalyvavo viso labo 26-39 proc. turinčiųjų balsavimo teisę. Lyginant šiuos duomenis su aktyvumu miesto tarybos rinkimuose, akivaizdu, kad 50-70 proc. Klaipėdos rinkėjų nesvarbu, kas bus meras ir kas atstovaus jų interesams savivaldos lygmeniu”, – mano Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas.

„Simono mestas iššūkis Grubliauskui tikrai nebuvo klaida. Grubliauskui narystė partijoje jau nuo 2011 metų buvo našta. Tada jis aiškino, kad turi vadovautis koalicijos, o ne partijos programa. 2015 metais jis jau teigė, jog yra miestiečių, o ne partijos išrinktas meras, ir tai buvo tiesa. Kuo toliau, tuo labiau liberalai jam buvo dzin kaip partija. Džiazas rūpėjo labiau nei politika, o joje dar trukdė ir partiniai saitai. Grupė liberalų nusprendė iškelti Simoną, kuris, beje, savo kaip liberalo karjerą pradėjo dar 2001-aisiais, kai įstojo į Švedijos liberalų partiją. O Grubliauskas 2019-aisiais tiesiog realizavo savo seną planą. Jam norėjosi būti laisvam ir nepriklausomam, taip ir gavosi – komitetas netruko išsiskirstyti”, – teigia Eugenijus Gentvilas.

Pats S. Gentvilas, šiuo metu einantis aplinkos ministro pareigas, laikosi nuomonės, kad sprendimas sudaryti konkurenciją V. Grubliauskui buvo teisingas, „nes kalbėti turinti kitokią nuomonę visada reikia viešai, tokia yra politika ir neturi būti išankstinių susitarimų”.

Vytautas Grubliauskas ir Simonas Gentvilas. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Problema jau buvo išryškėjusi iki mano apsisprendimo – partija matė, kad Vytautas Grubliauskas antros kadencijos viduryje praranda tempą, buvo vidinės diskusijos, įvyko skilimas tarp Danės gatvėje 17 ir Liepų gatvėje 11 dirbusių liberalų. Vienur dominavo retorika, kitur – darbas. Vytautas Grubliauskas nesusitaikė su partijos pasirinkimu, įkūrė komitetą, kuris netruko išsivaikščioti, kas rodo, jog buvo vienasmenis tikslas. O liberalai visada buvo ir bus”, – sako aplinkos ministras.

Priešingos pozicijos šiuo klausimu laikosi Eligijus Masiulis.

„Rinkimų rezultatai atsako į klausimą, ar tai buvo klaida. Politika yra ne tik kompromisų, bet ir strateginių, ilgam į priekį daromų sprendimų reikalas. Vidinis santykių aiškinimasis šiuo atveju nusvėrė didesnį siekį išlaikyti stiprius Klaipėdos liberalus. Labai keistai atrodo, kad ilgą laiką kartu buvę, tomis pačiomis idėjomis tikėję žmonės dabar yra ir pozicijoje, ir opozicijoje” – sako jis.

„Reikėtų vertinti pagal tai, daugiau ar mažiau liko liberalios raiškos. Tai parodys ir būsimi rinkimai. Kartu tikiuosi, kad ir tarp palikusių partiją liberalios vertybės yra žymiai svarbiau nei partinis bilietas. Bet kokiu atveju, stiprybės ši įvykių eiga tikrai nepridėjo”, – taip šios istorijos poveikį liberalams dabar vertina pats V. Grubliauskas.

Paklaustas, ar jį patį vis dar galima laikyti liberaliu politiku, meras teigė, jog tai turėtų pasakyti darbai ir filosofija, kuria jis vadovaujasi.

„Pats manau, kad tikrai esu liberalių pažiūrų politikas, nors formalaus partijos bilieto ir neturiu”, – sakė miesto vadovas.

R. Taraškevičius, kuris buvo vienas iš tų keturiolikos žinomų miestelėnų, 2018-ųjų pabaigoje pasirašiusių raginimą V. Grubliauskui vėl kandidatuoti į merus bei pats išrinktas į Tarybą su pastarojo suburtu komitetu, teigia, jog jis buvo stiprus, jame dominavo liberalūs politikai.

„Liberalų politikų Taryboje yra pakankamai, bet nėra dabar dominuojančios politinės jėgos. Po ilgų debatų sulipdyta valdančioji koalicija nuo pat pirmos dienos braškėjo, kol galiausiai ir visiškai subyrėjo. Sprendimai dabar priimami bendro sutarimo principu. Yra lyg kamerinis orkestras su dirigentu. Kartais jis pagal natas groja, kartais nepataiko, tik dirigentas dar geras, pavyksta jam suvaldyti, kad visiškai nenugrotų pro šalį”, – taip dabartinę padėtį vertina R. Taraškevičius.

Jo žodžius puikiai iliustravo ir šio ketvirtadienio miesto Tarybos posėdis, kai svarstant mero ataskaitą konservatorių frakcijos pirmininkas Aidas Kaveckis pareiškė, kad mato daug priežasčių jai nepritarti ir žėrė įvairiausią kritiką miesto vadovo atžvilgiu.

„Šita koalicija tiek nusilpo, kad ji neturi jėgų ir sugriūti. Ar bėra čia dar kam griūti?” – vėliau reagavo pats meras, dėkojęs opozicijos atstovams, kurie svarbiausiais klausimais leido priimti sprendimus.

Ar tikrai Klaipėda liberalų tvirtovė?

V. Safronovas teigia, kad keisdami pavadinimus ir partnerius liberalai liko įtakingiausia politine jėga Klaipėdos mieste du dešimtmečius iki pat paskutinių rinkimų. Klaipėdoje iškilo ir dalis pagrindinių šios politinės srovės Lietuvos lyderių, tačiau tai esą nereiškia, kad klaipėdiečiai labai simpatizuoja liberalams, „kaip kartais bandoma pavaizduoti”.

„Pirma, liberalai mieste nė sykio nėra gavę absoliučios daugumos balsų. Geriausias jų rezultatas buvo 11 iš 31 mandato, arba 35 proc. vietų taryboje. Tai reiškia, kad derybos dėl koalicijos ir programinių nuolaidų buvo neišvengiamos po kiekvienų rinkimų. Ne vieną kadenciją jų sąjungininkais tapdavo politinės jėgos, kurios skelbiasi atstovaujančios miesto rusakalbiams. Antra, reikėtų įvertinti faktą, kad klaipėdiečių aktyvumas savivaldos rinkimuose, 2000-2002 m. dar siekęs maždaug 50 proc., vėliau nukrito net iki 30-40 proc. Tikėtina, kad tai ir rinkėjų nusivylimo vietos politika („už ką bebalsuotumėme, vis vien valdžią paima tie patys“), ir naujų politinių lyderių stokos atspindys. Viena aišku, liberalų valdžia Klaipėdoje du dešimtmečius rėmėsi palyginti nedidelės klaipėdiečių dalies simpatijomis. Trečia, žmonės dažnai balsuoja ne už autoritetu pasididžiuoti negalinčias partijas, o už konkrečias asmenybes, nepaisant to, kokiai partijai jos priklauso. Tą gerai atskleidė 2019 m. rinkimai: prieš rinkimus nutarę nebekelti veikiančio mero kandidatūros sąrašo priešakyje, Klaipėdos liberalai gavo mažiausiai per du dešimtmečius mandatų taryboje, o rinkėjai patikėjo valdyti miestą tam pačiam merui, pasitelkusiam naujai seną komandą”, – knygoje „Klaipėdos miesto istorija” rašo V. Safronovas.

Panašiai mano ir kultūrologas Linas Poška, buvęs tarp pirmųjų Klaipėdos liberalų: „Giliamintiški samprotavimai, esą liberalai taip ilgai valdė dėl to, kad Klaipėda pati esanti liberalus miestas, neturi jokio pagrindo. Klaipėda yra kairiųjų pažiūrų darbininkiškas miestas, tą visada parodo kad ir prezidento rinkimai. Liberalų epocha tokia ilga buvo tik dėl to, kad jie įstengė perimti socialdemokratų darbotvarkę ir išnaikinti pastaruosius kaip politinę jėgą. Šiandien miesto Taryboje nėra nė vieno socialdemokrato, jų organizacija leisgyvė, o tai leidžia manyti, kad ir naujojoje miesto Taryboje liberalų frakcija vėl džiugins mus”.

Tuo metu E. Masiulis sako negalintis sutikti su tokiu vertinimu, nes jį esą paneigia „politinė matematika”.

Eligijaus Masiulio nuomone, aukso amžių Klaipėdos liberalai jau yra išgyvenę. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Nuo 1997 metų atsirado liberalų rinkėjų branduolys Klaipėdoje, kurie tapo nuosekliais balsuotojais taip pat ir nacionaliniuose rinkimuose. Visada liberalai čia gaudavo daugiau balsų nei šalies vidurkis”, – sako jis.

Kartu E. Masiulis konstatuoja, kad „aukso amžių Klaipėdos liberalai jau yra išgyvenę”.

„Keičiasi ir pačios sąvokos „liberalus miestas” turinys. Savivalda yra tapusi tik mechaninių funkcijų atlikėja, nebeturi išskirtinių tikslų, ambicijų. Geografinė miesto padėtis leidžia plėtoti naratyvą, kad jis prie jūros, atviras, vėjuotas. Tačiau tiek Tarybos, tiek mero darbotvarkės to jau neberodo – jos tiesiog funkcionieriškos. Negaliu pasakyti, kad Klaipėda visiškai prarado tokį titulą, bet politinė darbotvarkė jo tikrai neberodo”, – sako E. Masiulis.

S. Gentvilas savo ruožtu teigia, kad kalbėti apie vienokias ar kitokias politines tvirtoves esą galima tik mažesniuose miesteliuose, kur dominuoja viešasis sektorius, esantis ir pagrindiniu darbdaviu, mažiau yra ir išsilavinusių, aktyvių žmonių ir susiformuoja lyg kunigaikštystės.

„Visgi liberali mintis dominavo, buvo įtraukti į miesto valdymą ir tautinių mažumų atstovai, jų atžvilgiu elgiamasi pozityviai, nekiršinama. Šiuo metu liberalai yra opozicija, tačiau ir išėjusius į Vytauto Grubliausko komitetą irgi galima vadinti proliberaliais politikais. Visgi jie jau patys turėtų užsiimti savirefleksija, kiek tai buvo teisingas sprendimas, o liberalų durys visada atviros. Kartu akivaizdu, kad miestas yra praradęs pagreitį, merijoje dominuoja konservatyvi pozicija, nesiryžtama drąsiems, pažangiems sprendimams. Tai tikrai nesiderina su liberalizmu”, – konstatuoja aplinkos ministras.

„Liberalų tvirtovė gal pernelyg skambus posakis. Manau, kad labiau reikėtų spręsti ne pagal tai, kiek liberali partija ar tokiais save laikantys politikai turi vietų miesto Taryboje. Čia labiau reikėtų kalbėti apie miesto filosofiją, kryptį. Klaipėda rinkos ekonomikos prasme visada užduodavo toną Lietuvai. Taip pat ir vertybinį kursą. Pavyzdžiui, juk ir dabar ji bene daugiausiai paslaugų perka rinkoje, savivaldybės įmonės pačios dalyvauja konkursuose”, – kalbėjo V. Grubliauskas.

Kur pasuks, meras dar neatskleidžia

V. Grubliauskas sakė galintis dar kartą patvirtinti, kad ketvirtos mero kadencijos tikrai nebesieks, nors esą sulaukia ir paraginimų, pašmaikštavimų įnešti intrigą.

„Nesu nei intrigų meistras, nei iniciatorius. Laikausi duoto žodžio ir pirmiausia sau pačiam. O tie, kurie jau yra nusprendę kandidatuoti, tikriausiai gyvena nemažoje nežinioje, nes iki šiol vis dar neaišku, koks tas meras bus renkamas, kokias galias jis turės. Tikiuosi, kad nenutiks taip, kad būsiu paskutinis tiesiogiai renkamas meras. Kalbant apie buvimą savivaldoje, matau tame prasmę, manau, kad galiu būti naudingas. Su kuo kandidatuočiau – rizikingas klausimas, dar nesiimu prognozuoti. Bet kokiu atveju vertybinė pozicija tikrai nesikeičia, kuo buvau, kuo esu, tuo ir būsiu”, – sakė meras, kuris politiniuose sluoksniuose yra matomas kaip galimas vienas iš būsimo liberaliosios Laisvės partijos Klaipėdos sąrašo lyderių.

Vytautas Grubliauskas dar mato save savivaldoje, bet jau ne mero poste. Martyno Vainoriaus nuotr.

Apie tokį savo apsisprendimą jis pakartojo ir ketvirtadienį miesto Tarybos posėdžio metu, reaguodamas į S. Budino pareiškimą, jog jis tikisi, kad merui „užteks savigarbos” įvykdyti pažadą daugiau nebekandidatuoti į šias pareigas.

„Pasakiau garsiai – neplanuoju dar kartą pretenduoti į šitą poziciją, bet kaip ir tuos tris kartus, niekada nenušalinau kažko ir nenustūmiau. Pirmoji kadencija buvo miesto Tarybos valia, kitos dvi kadencijos tai buvo miestiečių valia, buvau išrinktas“, – sakė V. Grubliauskas.

Kas toliau?

E. Gentvilas sako, kad pats tikrai nebekandidatuos į Klaipėdos merus, nes nebegalėtų būti tokiu miesto vadovu, kokiu buvo XX ir XXI amžiaus sandūroje. Pasak jo, dabar Klaipėdos liberalams reikia labai stiprios asmenybės, kuri sugebėtų juos suvienyti. Stipraus vėliavnešio poreikį įvardijo ir R. Taraškevičius.

„Norint vėl pasiekti gerų rezultatų reikia naujų, patrauklių lyderių su patraukliomis idėjomis. Taip pat gero organizacinio darbo, nes Klaipėdoje yra apie 20-25 procentų liberalių rinkėjų. Kartu reikia atsižvelgti ir į tai, kad liberalus elektoratas keičiasi, užaugo jau visa nauja karta, o kai kurie liberalūs rinkėjai tiesiog palieka Klaipėdą”, – sakė E. Masiulis.

Anot jo, ir Klaipėdos, ir visos Lietuvos liberalams reikia „idėjinio perkrovimo”.

„Būsiu maloniai nustebęs, jei tų, kurie dabar save vadina liberalais, Taryboje liks toks pats skaičius. Kartu sakau, kad norėčiau suklysti”, – teigė V. Grubliauskas.

„Nesame tobuli, tačiau turime kompetentingų žmonių, frakcija, kokia buvo išrinkta, tokia ir yra, neišvaikščiojo. Manau, kad per ateinančius rinkimus bus pasiekti geresni rezultatai”, – optimistiškai į ateitį žiūri S. Gentvilas.

„Klaipėda ir toliau yra liberalus miestas, tačiau ne liberalų politikų skaičius miesto Taryboje man yra svarbiausia. Tai – antraeilis dalykas. Man labiausiai rūpi liberali klaipėdietiška dvasia, kad nebūtų tokio didelio abejingumo, kokį matau dabar, kad būtų daugiau reikalaujama iš valdžios”, – sako E. Gentvilas.

KOMENTARAS

Gabriele Burbulytė-Tsiskarishvili, Klaipėdos universiteto politologė

Klaipėda tradiciškai yra laikoma (bent jau buvo, iki paskutiniųjų metų) vienu iš liberalų bastionų Lietuvoje. Štai šituose žodžiuose ir slypi, tikriausiai, didžiausia problema. Liberalų – taip. O liberalizmo? Žvelgiant retrospektyviai, šiandien jau tikriausiai galime pasakyti, kad Klaipėda, klaipėdiečiai ir liberalizmas kaip ideologija nėra labai glaudžiai susipynę. Klaipėda – tai lyderių, save identifikavusių liberalais (sąmoningai nedetalizuoju konkrečios politinės jėgos, nes kalbame apie istorinę perspektyvą) miestas. Toks savotiškas Lietuvos mikrokosmosas.

Jeigu pasižiūrėsime į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos rinkimų rezultatus nuo pat 1995 metų, tai vaizdas gana permainingas. Dalies partijų, kurios buvo išrinktos į pirmosios dekados tarybas, jau nebėra Lietuvos politinių partijų sąrašuose – jos nunyko ar buvo reorganizuotos. Tuo tarpu liberalai (net ir pakeitę pavadinimą ir taip pat išgyvenę ne vieną perturbaciją) per visą šį laikotarpį laikosi gana stabiliai. Paskutinius rinkimus daugeliui įprastų politinių partijų „koją pakišo“ naujieji visuomeniniai (rinkimų) komitetai. Bet Klaipėdos miestas nėra išimtis – tai visos Lietuvos tendencija.

Jei miesto ir rinkėjų negalime įvardinti liberalizmo fanatais, kur tada slypi tokio stabilumo priežastis? Vienareikšmiškai – tai partijos skyriaus veikimas. Kol Lietuvoje savivaldybių tarybas renkame pagal proporcinę rinkimų sistemą (pagal sąrašus), politinės partijos sėkmė parlamento rinkimuose nekoreliuoja su tuo, ką rinkėjai pasirenka savivaldybėse. Ir taip yra dėl skirtingos politinių partijų skyrių veiklos. Klaipėdos miesto atveju tai akivaizdžiai matyti. Stabilumą rinkimuose (stabilumas nebūtinai reiškia daugumos vietų laimėjimą, kalbame apie nuolatinį patekimą į tarybą) demonstruoja tos politinės jėgos, kurių partijų skyriai vietoje veikia nuolat ir laikydamiesi partinės drausmės. Negalime atmesti ir lyderio/ių įtakos.