P0

Svarbu, Temos

Kada Klaipėda pagerbs jai lemtingus sprendimus priėmusią asmenybę? (2)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2022-11-20


Šią lapkričio 20-ąją sukanka 140 metų kai gimė Ernestas Galvanauskas – iškilus Lietuvos sūnus, kurio drąsūs, sumanūs ir išmintingi sprendimai lėmė, jog Klaipėda ir jos kraštas dabar yra neatskiriama mūsų šalies dalis, o pati ji tapo jūrine valstybe.

Ernestas Galvanauskas

Antradienį pristatyto atkuriamosios dokumentikos filmo „Pūga prie Mėmelio. Klaipėdos atvadavimo saga“ kūrėjai atkreipė dėmesį į šią iškilią asmenybę. Tuo metu Klaipėdos valdžia, dažnai prikišanti Vilniui, kad jis stokoja nuovokos apie uostamiesčio svarbą ir jo neįvertina, pati iki šiol nesugebėjo pagarbiai įamžinti šio žmogaus.

Ir jei ne muziejininkų idėja sujungiamas ministerijos pavaldumo švietimo įstaigas pavadinti E. Galvanausko vardu bei privačios iniciatyvos dėka atsiradęs biustas universiteto miestelyje, šiandien apie tarpukario premjerą Klaipėdoje bylotų tik takelis medelyne, išdidžiai pavadintas gatve.

Filmas pagaliau atkreipė dėmesį

„Sunku pasakyti, kuo filmo kūrėjai motyvavo savo sprendimą pasakoti visus įvykius per Ernesto Galvanausko asmenybės perspektyvą. Bet galima sutikti su tuo, kad E. Galvanauskas Klaipėdos prijungimo istorijoje – centrinė figūra”, – apie 1882 m. lapkričio 20 d. Biržų rajone, Zizonių kaime, gimusį E. Galvanauską sako Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas.

Ernestas Galvanauskas filme suvaidintas ir lemtingu Klaipėdai periodu, ir kaip jau atsiminimais senatvėje besidalinantis asmuo.  Domo Rimeikos nuotr.

Kartu jis atkreipia dėmesį į tai, kad E. Galvanausko atsiminimai, kurie perpasakojami filme pirmuoju asmeniu, buvo parašyti apie 1960 m. jam gyvenant Madagaskare. Šiuos atsiminimus pirmą kartą publikavo Čikagos lietuvių laikraštis „Draugas“ 1961 m. sausio–vasario numeriuose.

„Rašydamas tekstą Erenstas Galvanauskas neturėjo prieigos prie dokumentų, tad visiškai pasitikėti jo atsiminimais nėra pagrindo. Antra, egzistuoja kelios E. Galvanausko atsiminimų versijos. Vieną jų publikavo jo brolis, Gediminas Galva 1982 metais išleistoje buvusio premjero biografijoje. Gediminas Galva keistu būdu rašė apie brolį – pirmu asmeniu, nuo brolio, vieną kitą dalyką pridėdamas ir nuo savęs. Taip, pavyzdžiui, šioje biografijoje atsiranda informacija, kad nepaprastasis arba slaptas Ministrų kabineto posėdis, kuriame buvo priimtas lemtingas sprendimas dėl Klaipėdos, įvyko 1922 metų lapkričio 20 dieną, per 40-ąjį Ernesto Galvanausko gimtadienį. Pats Ernestas Galvanauskas savo atsiminimuose šios datos nepateikė, ją sukūrė jo brolis. Filmo „Pūga prie Mėmelio“ kūrėjai teigė, kad stengėsi paremti viską faktais, bet šią Gedimino Galvos pasiūlytą datą jie irgi pavertė faktu. Deja, to negalima patvirtinti, nes kada įvyko Ernesto Galvanausko aprašytas Ministrų kabineto posėdis, tiksliai neaišku”, – sako istorikas.

Pasak jo, iš archyve išlikusių oficialių posėdžių protokolų matyti, kad lapkričio viduryje kabinetas posėdžiavo 10, 15, 17, 20 ir 22 dienomis. Protokoluose įrašyta, kad lapkričio 15 dienos posėdyje buvo išklausytas E. Galvanausko pranešimas apie Klaipėdos klausimo padėtį ir susitikimus su Ambasadorių konferencijos Klaipėdos klausimui analizuoti paskirta komisija. Kituose protokoluose jokių duomenų apie Klaipėdos klausimo svarstymą nėra.

„Tai pat reikia turėti galvoje, kad sprendimas, kaip užimti Klaipėdą, vis dėlto buvo ne Ernesto Galvanausko sugalvotas. Visą „sukilimo“ variantą, kai „sukilti“ turėjo kontingentas, perėjęs sieną iš Lietuvos, pasiūlė mažlietuvis Erdmonas Simonaitis. Jis su šiuo „planu“ supažindino Lietuvos atstovą Klaipėdos krašte Joną Žilių ir Lietuvos šaulių sąjungos vadovybę. Užsienio reikalų ministerijai „planas“ buvo žinomas nuo 1922 metų vasario mėnesio, bet tuo metu ministerijos vadovybė kategoriškai atmėtė galimybę tokį planą įgyvendinti. Įgyvendinti jį pradėta ruoštis tik 1922 metų lapkritį, kai grįžus iš Paryžiaus paaiškėjo, kad lietuviams Klaipėdos nėra vilties gauti taip, kaip jis įsivaizdavo. Būtent šioje stadijoje Ernestas Galvanauskas ir buvo tas, kuris uždegė žalią šviesą siūliusiems aktyvų veikimą. Tarp jų, be abejo, reikia minėti ne tik Erdmoną Simonaitį ir Joną Žilių, bet ir Vincą Krėvė-Mickevičių, Praną Klimaitį ir kitus”, – sako V. Safronovas.

Anot jo, lemiami sprendimai, užtikrinę, kad karinė operacija tikrai įvyks, apskritai buvo priimti pačioje 1923 m. sausio pradžioje Kaune – didele dalimi todėl, kad operacijos štabą sukurti vis dėlto ryžosi įgyvendinti Generalinio štabo Žvalgybos skyrius, o Jonas Polovinskas pasisiūlė būti operacijos kariniu vadu.

„Nuo 1922 metų lapkričio iki 1923 metų sausio pradžios būta parengiamųjų veiksmų, bet Kaune tikrai netrūko ir abejonių, ir neryžtingumo, ir trypčiojimo vietoje. Taigi tikrovėje viskas buvo truputį sudėtingiau, nei parodyta filme. Bet džiaugtis galima tuo, kad filmas atkreipė dėmesį į E. Galvanauską. Jo vaidmuo tikrai buvo labai svarbus, pirmiausia diplomatijos fronte. Nes Lietuva metė pirštinę ne Prancūzijai, o visai pokarinei Europos geopolitinei tvarkai. Ir tame, kad iš šio veiksmo sugebėta išlaviruoti, tame, kad Lietuva 1923 metų vasario 16 dieną sugebėjo gauti Klaipėdą iš sąjungininkių rankų, Ernesto Galvanausko nuopelnas yra esminis. Iš Kauno jis koordinavo visą iš tiesų labai nedidelį Lietuvos diplomatinį korpusą, kuris veikė, siekdamas tokio rezultato, Paryžiuje, Londone, Berlyne, Maskvoje, Rygoje, jau nekalbant apie Klaipėdą. Galiausiai nepamirškime, kad po 1923 metų vasario 16 dienos Ambasadorių konferencijos sprendimo prasidėjo derybos dėl Klaipėdos valdymo režimo Lietuvos sudėtyje, ir tos derybos buvo labai labai sudėtingos. Ernestas Galvanauskas ir šiose derybose iš Lietuvos pusės buvo dirigentas”, – teigia V. Safronovas.

Jis priminė kolegos istoriko Česlovo Laurinavičius pasakytą mintį, kad jeigu ne Klaipėdos prijungimas, įvykęs tokiu būdu, kokiu jis buvo atliktas, tai šiandien vargu, ar apskritai egzistuotų lietuviškai kalbanti Lietuva.

„Turbūt tai viską ir pasako apie Ernesto Galvanausko vietą Lietuvos istorijoje”, – sakė V. Safronovas.

Mokymo įstaiga įžvelgė daug sąsajų

Tuo metu apie E. Galvanausko vietą Klaipėdoje irgi byloja iškalbingi faktai.

Šio lemtingus sprendimus Lietuvai ir Klaipėdai dariusio asmens atminimas buvo įamžintas 2006-aisiais verslininko Aloyzo Kuzmarskio lėšomis ant raudono granito postamento pastatytu iš vario nulietu skulptoriaus Vytauto Balsio sukurtu paminkliniu biustu universiteto miestelyje, šalia rektorato.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Deja, bet dabar gana dažnai atrodo, jog biustas stovi tiesiog automobilių aikštelėje…

Martyno Vainoriaus nuotr.

Klaipėdos miesto taryba yra nusprendusi E. Galvanausko vardu pavadinti kol kas tik teorijoje egzistuojančią gatvę būsimame Medelyno kvartale. Ji šiuo metu iš esmės yra takelis medelyne.

Tarpukario premjero vardas uostamiestyje iš esmės skamba tik Vilniui pavaldžių švietimiečių iniciatyvos ir klaipėdiečių muziejininkų idėjos dėka – 2016 m. sujungus Klaipėdos statybininkų mokyklą ir Klaipėdos profesinio mokymo ir reabilitacijos centrą sukurta įstaiga buvo pavadinta Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centru.

Šios įstaigos direktorė dr. Dalia Martišauskienė „Atvirai Klaipėdai” pasakojo, kad jungiant įstaigas iškilus klausimui dėl būsimo pavadinimo buvo kreiptasi ir į bendruomenę, ir į visuomenę, kokio žymaus žmogaus vardu galėtų būti pavadintas naujasis darinys. E. Galvanausko vardą, anot jos, pasiūlė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus.

Plakatas Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre. Įstaigos nuotr.

Pasak direktorės, tokia idėja šiai švietimo įstaigai labai tiko, nes jos profilis turi labai daug sąsajų su E. Galvanausko vėliau vykdyta veikla. Ekspremjeras rūpinosi Prekybos instituto įsteigimu Klaipėdoje, kartu su broliu Gediminu organizavo jo veiklą, buvo šio instituto rektorius. Jis vadovavo Medžio sindikatui, aprūpinusiam Klaipėdos lentpjūves mediena iš TSRS, buvo vienas iš E. Appelhageno medienos apdirbimo įmonės vienas steigėjų, priežiūros tarybos pirmininkas, taip pat buvo vienas iš bendrovės „Statyba“ iniciatorių, jos valdybos pirmininkas, daug prisidėjęs prie Finansų ministerijos investicijos pritraukimo jos veiklai. „Statyba“ Smeltės kvartale ir Jakuose pastatė du iki šių dienų išlikusius gyvenamųjų namų kvartalus iš Lietuvos į Klaipėdą tarpukariu atvykusiems darbininkams. Smeltės kvartale ši bendrovė pastatė ir Amatų mokyklą.

Anot D. Martišauskienės, į naujosios įstaigos atidarymą atvykę E. Galvanausko giminaičiai sakė, kad tai kol kas yra ryškiausias šios asmenybės įamžinimas.

„Ir nusprendusieji čia mokytis, ir atvykstantys svečiai pasidomi, kas tai per asmenybė, kurios vardu pavadinta įstaiga”, – sakė pašnekovė.

Nusprendė palaukti „Memelio miesto”

Dar 2014-aisiais V. Safronovas Klaipėdos miesto tarybos Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimo suteikimo komisijai buvo pasiūlęs E. Galvanausko vardu pavadinti Danės gatvės tęsinį Šiauriniame rage, tarp senosios perkėlos ir Naujosios Uosto gatvės.

„Šiame Danės gatvės ruože nėra nė vieno pastato, tačiau planuojamas upės žiočių dešiniojo kranto užstatymas, todėl šiuo metu nereikės keisti jokių adresų. Be to, Ernestas Galvanauskas labai daug prisidėjo prie Klaipėdos uosto priskyrimo Lietuvai ir uosto specifikos pritaikymo Lietuvos poreikiams, todėl būtų prasminga šio žmogaus vardu pavadinti gatvę miesto centre, uosto rajone, einančią marių link”, – tada motyvavo V. Safronovas.

Šio teksto autorius taip pat buvo pateikęs pasiūlymą minėtajai komisijai E. Galvanausko vardu pervadinti Varnėnų gatvę, vedančią į naująją perkėlą bei esančią šalia tuomet jau baigiamo statyti Centrinio Klaipėdos terminalo. Jei Varnėnų gatvės pervadinimo idėja būtų nepriimtina, pasiūlyme buvo išdėstyti ir dar kelis variantai: pervadinti Kairių, Perkėlos, Burių arba Pamario gatves.

Rašte buvo išdėstytas ir pasiūlymas apsvarstyti galimybę suteikti E. Galvanauskui Klaipėdos garbės piliečio vardą, nes uostamiestyje jau yra precedentas, kai toks vardas buvo suteikiamas po mirties – 1991-aisiais jis suteiktas Heinsui Radvilui (Heinz Radwill), inicijavusiam Taravos Anikės paminklo atstatymą. Kelta ir idėja Klaipėdai užmegzti ryšius su Prancūzijos miestu Aix-les-Bain, kurio kapinėse yra palaidotas E. Galvanauskas, savivaldybe, kad palikuonių nesusilaukusio E. Galavanausko kapas sausio 15-ąją arba liepos 24-ąją – tarpukario premjero mirties dieną – būtų papuošiamas, pavyzdžiui, simboline Klaipėdos miesto skirta gėlių puokšte.

Tačiau komisijos pritarimo sulaukė tik siūlymas įamžinti E. Galvanausko atminimą ir savivaldybės lėšomis ant namo, kuriame jis gyveno (Herkaus Manto g. 50), įrengiant atminimo lentą.

Tuometinė komisijos narė Savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė tokiai gatvei pasiūlė „paieškoti garbingos vietos” ir palaukti, kol bus suprojektuotas „Memelio miesto” kvartalas bei jame pavadinti gatves garbingų žmonių vardais.

„Rekomenduoti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai įamžinti Ernesto Galvanausko atminimą, pakabinant atminimo lentą ant namo H. Manto g. 50 savivaldybės lėšomis eilės tvarka. Parašyti raštus V. Safronovui ir M. Vainoriui, kad Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių ir gatvių pavadinimų komisija pritaria E. Galvanausko atminimo įamžinimui ir siūlo Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos asmenybes įamžinti, suteikiant vardus gatvėms „Memelio“ gyvenamųjų namų kvartale, kai bus suformuotos gatvės”, – taip skambėjo galutinis komisijos sprendimas, atgulęs į protokolą.

Atminimo lentos iki šiol nėra

Pasak V. Safronovo, E. Galvanauskas Klaipėdoje apsigyveno kai 1927 m. buvo paskirtas Uosto direktorijos prezidentu. Šias pareigas jis perėmė iš tais metais sunkiai susirgusio ir greitai mirusio Tomo Naruševičiaus – kito svarbaus Klaipėdos įvykių dalyvio.

Vėliausiai 1929 m. E. Galvanauskui jau priklausė sklypas Moltkestraße 26. Šiame sklype pagal E. Galvanausko užsakymą specialiai jam buvo pastatytas gyvenamasis namas – tai žinoma iš architekto Herberto Reissmanno projektų sąrašo, kur nurodyta, kad namą E. Galvanauskui jis suprojektavo 1930 m. Maždaug tuo metu gatvėje buvo pakeista sklypų numeracija. Pastatas įgijo numerį 6.

Dabar tai – gyvenamasis namas Herkaus Manto g. 50, jau gana ilgus metus stovintis tuščias ir vis nebaigiamas remontuoti.

Ir iki šiol ant jo nėra ir atminimo lentos E. Galvanauskui, kuri jau senokai pagaminta ir saugoma pas rangovą.

Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Raimonda Mažonienė teigė, kad niekaip nepavykdavo susisiekti su buvusiais namo savininkais, o galiausiai atsirado naujas. Jo jokiais gautais kontaktiniais duomenimis irgi nepavyko pasiekti, tad galvota ties namu pastatyti lentelę su atitinkamu prašymu.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Visgi galiausiai pavyko susisiekti ir dabartinis savininkas nesutiko, kad atminimo lenta būtų kabinama tol, kol nebus baigtas remontas. Jį esą numatoma užbaigti kitų metų pavasarį.

„Memelio miestas” – be gatvių, biustą galbūt perkels

Pavasarį ketinama pradėti statybas ir būsimajame „Memelio mieste”. Tai darysiančios bendrovės „Stemma group” atstovas Nerijus Tilindis sakė pozityviai vertinantis idėją šioje miesto vietoje įamžinti E. Galvanausko atminimą, tik mato esminį trukdį – kvartalas projektuojamas be gatvių, visas eismas jame vyks po žeme.

„Ekspromtu dabar kilo mintis, kad galbūt tai būtų galima padaryti prie krantinių, kurias uostas turėtų perduoti miestui. Palei jas nuo Naujojo sodo gatvės bus privažiavimas prie Senosios perkėlos”, – sakė N. Tilindis.

Tuo metu Klaipėdos universiteto infrastruktūros prorektorius Benediktas Petrauskas sako, jog visai realu, jog E. Galvanausko biustas gali būti patrauktas iš automobilinės aplinkos.

„Jei visuomenė iškeltų tokią mintį ir pasiūlytų idėjas, kur geriau perkelti, derintume su mecenatais ir spręstume. Tik norėtume, kad biustas liktų universiteto miestelyje, o atviresnių erdvių čia tikrai yra. Galbūt tai būtų galima suderinti su numatomu Alfonso Žalio įamžinimu”, – sakė prorektorius.


    2022-11-20

    2 komentarai “Kada Klaipėda pagerbs jai lemtingus sprendimus priėmusią asmenybę?”

    1. AvatarDovilė (IP: 86.38.152.178)

      su dideliu susidomėjimu neseniai perskaičiau Galvanausko biografiją. Labai nustebau, kad tiek pasiekęs žmogus, toks didelis intelektualas ir erduditas kaip retą, nebuvo tinkamai pagerbtas Klaipėdoje. Žiū koks nors prasimušelis su abejotinu išsilavinimu ir pasaulio pažinimu nuo garbingos vietos negarbingai nenueina, nenuspiriamas, o čia Žmogus, mokęsis geriausiuose pasaulio studijų centruose, nuoširdžiai ir pasiaukojančiai dirbęs Klaipėdai ir Lietuvai, beveik nežinomas. Gėda.

    2. AvatarPastabėlės (IP: 95.215.143.16)

      E. Galvanauskas, gyvenąs Madagarskare. atsakydamas klaipėdie­čiams į jų sveikinimą, pasiųstą Klaipėdos krašto atvadavimo su­kakties proga, pažymėjo, kad, tu­rėdamas galvoj savo amžių ir palyginti su žmogaus gyvenimu lė­tą tarptautinių įvykių raidą, ne­turįs vilties bepamatyti jo širdžiai brangų Klaipėdos pajūrį. Norėtųsi gi paguldyti nors kaulus Smiltynės smėlyje. — pabrėžė sa­vo pasiilgimą p. Galvanauskas.
      Bitanijos lietuvis, 1951-05-18, 5p.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Visų komentarų autorių IP adresai yra skelbiami viešai.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3F, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt