Pasitelkdama į pagalbą Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomą AdM archyvą, kuriame saugomos ir ankstyvojo sovietmečio fotografijos, „Atvira Klaipėda“ šįkart pasakoja, kaip vietoje iškirtinės ikikarinės Biržos gatvės buvo suformuota dabartinė Atgimimo aikštė ir kokias transformacijas ji patyrė sovietmečiu.

Šios kelionės per laiką metu žvilgtersime ir į aikštės ateitį, kurią nuo pat nepriklausomybės pradžios vis bando braižyti miesto valdžia, bet apart popierių nieko daugiau taip ir nepadaro.

Tarybų rūmai taip ir neiškilo

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, profesorius Vasilijus Safronovas pasakoja, kad 1953–1956 m. statant naują Biržos tiltą jis buvo pasuktas į dešinę nuo dabartinės Tiltų gatvės ašies. Dėl to nuo Montės (dabar – Herkaus Manto) ir M. Gorkio (dabar – Liepų) sankirtos Biržos gatvė buvo ištiesinta ir smarkiai išplatinta iki pat naujojo, pakelto ir į rytus pasukto tilto ašies.

„Kairėje naujosios smarkiai išplatintos gatvės pusėje buvo palikta erdvė taisyklingos formos Tarybų aikštei, kurios akcentais pagal dar 1945 metų sumanymą turėjo tapti Tarybų rūmai ir Pergalės paminklas Dangės pakrantėje”, – pasakojo V. Safronovas.

1946 m. birželį tuometinis miesto architektas Albertas Cibas „Tiesoje” rašė, kad centrinė miesto aikštė užims plotą tarp Didžiosios Biržos ir Palangos (dabar – S. Šimkaus) gatvių, nuo Liepų gatvės pradžios iki Dangės. Aikštės plotas sudarys 7.800 kv. m.

Tačiau nei Tarybų rūmai, nei Pergalės paminklas šioje aikštėje taip ir neatsirado.

„6-ojo dešimtmečio pradžioje pagrindiniais aikštės akcentais buvo nuspręsta paversti Kultūros ir technikos namus (dabar rekonstruojamą muzikinio teatro pastatą) rytinėje jos pusėje bei administracinį pastatą – vakarinėje”, – pasakojo V. Safronovas.

1955 m. ant betoninio postamento Tarybų aikštėje buvo iškelta proletariato internacionalizmą simbolizavusi skulptūrinė kompozicija – susikibę juodaodis, azijietė ir baltaodis.

Pasak V. Safronovo, pačios Tarybų aikštės projektas buvo realizuojamas palyginti lėtai: tam trukdė naujai numatyto užstatymo vietoje dar likę senieji pastatai – buvusi rotušė (pokariu paversta bendrabučiu, vėliau Statybos tresto administracijos pastatu), gaisrinė (pokariu – Greitosios medicinos pagalbos stoties garažai), Apskrities valdyba (pokariu – Vaikų muzikos mokykla), taip pat du buvę gyvenamieji namai, viename kurių pokariu įsikūrė Onkologijos dispanseris. Pirmieji iš minėtų pastatų buvo pradėti griauti tik 7-ojo dešimtmečio pradžioje, todėl ilgą laiką centrinė miesto aikštė labiau priminė išplatintą ir klombomis užsodintą gatvę nei reprezentacinę aikštę.

Danga – iš Zaporožės

1975 m. buvo parengtas aikštės rekonstrukcijos projektas pritaikant ją Lenino statulos statybai.

„Šiomis dienomis pradėta rekonstruoti centrinė miesto aikštė. Joje iškils didžiojo revoliucijos vado V. Lenino monumentas”, – 1975 m. kovą skelbė „Tarybinės Klaipėdos” publikacija, kurios autorė V. Špokienė kalbino miesto Vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdybos viršininką K. Markevičių.

Jis informavo, kad partijos miesto komitetui bei vykdomajam komitetui gavus respublikos vyriausybės pritarimą rekonstruotoje Tarybų aikštėje pastatyti paminklą jos rekonstrukcijos projektą paruošė architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, o skulptūrą kūrė skulptorius Gediminas Jokūbonis.

Anot publikacijos, pirmasis šios Lenino skulptūros variantas buvo pastatytas Maskvoje, vadinamojoje lljičiaus aikštėje.

„Gediminas Jokūbonis Lenino skulptūrai suteikė pakilaus didingumo, šventiško iškilmingumo ir monumentalaus išraiškingumo. Tačiau kartu ši skulptūrą ir lyriška, žmogiškai paprasta. Tai vienas įdomiausių ir vertingiausių mūsų šalies dailės leninianos kūrinių”, – skulptūrą gyrė „Tarybinė Klaipėda”.

K. Markevičius tada aiškino, kad rekonstrukcijos metu aikštės reljefas pasikeis – ji įgaus į vidurį kylančios aikštės formą.

„Nuo H. Manto gatvės pusės, ant stambių šlifuoto pilko ir raudono granito pjedestalo plokščių iškils 3,5 m aukščio bronzinė V. Lenino skulptūra. Paminklo papėdėje bus įrengta tribūna iš kilnojamų pilkojo granito plokščių, šalia tribūnos pilko granito sudvigubintose sienelėse ir prie paminklo trijuose kvadrato formos gazonuose žydės gėlės. Nauji išplanuoti praėjimo takai, pasižymi kompoziciniu lakoniškumu”, – citavo valdininką laikraštis.

Granito plokštės aikštės dangai buvo atgabentos iš Zaporožės, jas šlifavo „Dangės” buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, o sienelėm skirtą granitą – Trakų nerūdinių medžiagų kombinatas. Paminklo pjedestalo sutvarkymo ir komunikacijų darbai buvo pavesti Pirmajai statybos ir remonto valdybai, pačią aikštę formavo, takelius ir žemės darbus atliko Kelių eksploatacijos valdyba, Apželdinimo trestas rūpinosi apsodinimo darbais. Praėjimo takų dekoratyvines plokštes gamino Statybinių konstrukcijų gamykla.

Pagal projektą aikštėje buvo numatyta pasodinti medžių ir dekoratyvinių krūmų.

„Čia galėsime grožėtis sidabriniu klevu, karpuotuoju beržu, sibiriniu kėniu, didžialape liepa. Tarp atraminių sienelių sandūrų žaliuos baltosios sedulos, raugerškiai, daugialapės magonijos. O dėl keleto iškastų liepų nėra pagrindo jaudintis – jos bus persodintos naujuose rajonuose. Deja, visų topolių, tikriausia, nepavyks persodinti, nes jie per dideli. Dalis želdinių palei M. Melnikaitės (dabar – S. Šimkaus, M. V.) gatvę liks ir daug bus pasodinta naujų”, – rašė „Tarybinė Klaipėda”, kartu informavusi, kad „vietoj greitosios medicinos, pagalbos stoties garažų sekantį penkmetį iškils ištaigingas 400 vietų viešbutis”.

Viešbučiui paaukojo paveldą

Aikštės šiaurės vakarų išklotinė suformuota statant minėtąjį Gyčio Alberto Tiškaus suprojektuotą viešbutį ir nugriaunant čia buvusius istorinius gaisrinės (Greitosios medicinos pagalbos stoties) ir Apskrities valdybos (Vaikų muzikos mokykla) pastatus, nors dalis miestiečių ir priešinosi tokiam sprendimui.

„Dėl gaisrinės buvo didelis triukšmas. Gyčiui Tiškui sakydavau, kodėl tu griauni, negi negali jos įjungti į naują statomą? Aiškino, kad jam neužtenka vietos, nors aš suvokiu architektą kaip žmogų, kuris kuria aplinką, saugo senus pastatus, juos įjungia. Bet architektai ambicingi žmonės – ką užsimano, tą ir padaro. Prieš nugriaunant viršininkas Glemža mane pasikvietė į Vilnių ir sakė, kad reikia man parašo, nes jis jau pasirašė, bet pasakiau, kad nesirašysiu. Jaunas buvau, nelabai susigaudžiau diplomatijoje – sakau, kam to mano parašo bereikia, nes jis nieko nekeičia. Užsigavo, užpyko ir perspėjo, kad dabar bus sunku dirbti. Pradėjo ignoruoti mane, ir išėjau lauk”, – pasakojo tuo metu Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininko pareigas ėjęs Petras Šmitas.

„Buvome paruošę keturis Lenino aikštės užstatymo variantus, kurie daug kartų buvo svarstyti miesto Vykdomajame komitete, respublikos Kultūros ministerijoje ir Valstybiniame statybos reikalų komitete. Avies sveikos negalima buvo išsaugoti dėl daugelio sumetimų. Palikus gaisrinę, pastato aukštis būtų turėjęs pasiekti 16-18 aukštų. Tai labai disonuotų su visu aikštės užstatymu, jau nekalbant apie dviaukštį architektūrinio paminklo pastatą, kuriame dabar įsikūręs Statybos trestas. Jeigu būtume patraukę viešbučio korpusą už buvusios gaisrinės, aikštės užstatymas vėlgi netektų savo vientisumo, jos vakarų kraštinė liktų neišspręsta urbanistiškai. Beje, Lenino premijos laureatai – paminklo V. Leninui Klaipėdoje autoriai Gediminas Jokūbonis ir architektas Vytautas Čekanauskas, projektuodami pagrindinę mūsų miesto aikštę, irgi turėjo galvoje, kad gaisrines pastatas bus nugriautas. Pastačius naująjį viešbutį Klaipėda turės reprezentacinę aikštę, kurios užstatymas iš vienos pusės atspindės miesto praeitį, o iš antros – dabartini jos veidą. Sujungti šias dvi puses į darnią visumą ir buvo svarbiausias uždavinys Ar tai visiškai pavyko, parodys laikas”, – „Tarybinės Klaipėdos” korespondentui Vytautui Bajorui 1981 m. pavasarį aiškino G. A. Tiškus.

Viešbutis duris atvėrė 1985 m. ir tuo metu buvo didžiausias miesto visuomeninis statinys. Jis sukomponuotas iš trijų korpusų, aukštėjančiomis pakopomis iki šešių ir aštuonių aukštų, viršutinė dalis – su 13 aukštų bokšteliu ir špiliu.

2000-aisiais Petras Lapė, buvęs Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus viršininkas, „Vakarų ekspreso” žurnalistui Algirdui Auruškevičiui sakė, jog jei jam reikėtų sugrįžti į tuos laikus, pasielgtų lygiai taip pat.

„Be gailesčio nugriaučiau jūsų minėtus pastatus. Jie buvo menkaverčiai. Tokių gaisrinių, kokia buvo prie Statybos tresto, Europoje yra ne viena. Ji buvo pastatyta pagal tipinį projektą ir jokios architektūrinės vertės neturėjo. Restauratoriai kone ant kiekvieno seno namo prikabinėja lentelių su užrašais „Architektūros paminklas”. Tokių namų kapitalinis remontas brangiau kainuoja, nei pastatyti naują pastatą. Manau, kad architekto G. Tiškaus suprojektuotas „Klaipėdos” viešbutis papuošė mūsų miesto centrą ir tuo reikia tik džiaugtis. Ir daugiau miesto centre yra pastatų, kuriuos reikėtų nugriauti ir pastatyti daugiaaukščius namus”, – tada teigė P. Lapė.

Leniną iškrapštė tik po metų

1990 m. rugpjūčio 20 d. naujai išrinktos jau nepriklausomos, tačiau su sovietinėmis karinėmis įgulomis Lietuvoje Klaipėdos miesto Tarybos prezidiumas nusprendė nukelti Lenino ir Pergalės paminklus. Tačiau toks politikų sprendimas sukėlė kai kurių klaipėdiečių pasipiktinimą – jau rugpjūčio 21 d. pavakarę prie miesto valdybos į nesankcionuotą mitingą susirinko apie 300 žmonių, dalis jų buvo įsiveržę į miesto valdybos pastatą, miesto mero pavaduotojo kabintą, kur posėdžiavo deputatinė komisija ir grasindami deputatams reikalavo atšaukti Prezidiumo sprendimą.

Pasak V. Safronovo, rugpjūčio 22 d. įvyko dar vienas piketas, o prie Lenino ir Pergalės paminklo dabartinėje Lietuvininkų aikštėje buvo išstatyti šarvuočiai ir patrulių postai. Rugsėjo 25 d. Klaipėdos įgulos viršininkas gvardijos pulkininkas Ivanas Černych pasirašė oficialų įsakymą dėl jūrų pėstininkų motorizuotų paminklų apsaugos postų aplink Lenino ir Pergalės paminklus įrengimo.

Miesto Taryba, prie pastato vykstant prosovietinės ir tautiškos publikos piketams, atitinkamą sprendimą dėl paminklų nukėlimo priėmė rugsėjo 28 d. (už nukėlimą balsavo 51, prieš – du). Juo taip pat miesto valdybai buvo pavesta „tariantis su miesto visuomene, numatyti vietas nukeliamiems paminklams“ bei rekonstruoti aikštes ir pakeisti jų pavadinimus.

Anot tuometinio miesto Tarybos pirmininko Vytauto Čepo, prieš pat šią Tarybos sesiją iš Kaliningrado srities į Klaipėdą buvo permestas jūrų pėstininkų būrys, vadovaujamas gvardijos majoro S. Primos, kuriam ir buvo pavesta saugoti paminklus.

Paminklai buvo demontuoti tik 1991 m. rugpjūčio 23-iąją, po nesėkmingo Maskvos pučo – anot dienraščio „Klaipėda” Leninas pakilo nuo pjedestalo 15.07 val.

„Ketvirtadienį buvome susitikę su karinio garnizono vadais. Pateikėme reikalavimus išvesti apsaugą iš miesto aikščių. Kariškiai kategoriškai neatsisakė, bet pareiškė, kad reikalingi kompromisai ir kad prie šito dalyko jie dar grįšią. Penktadienį iš ryto 10 val. 20 min. šarvuočiai paliko paminklus. Prieš tai garnizono vadas Ivanas Černychas skambino man, bet neradęs šnekėjosi su policijos komisaru ir perdavė savo sprendimą. Po to aš pats jam paskambinau ir sužinojau, kad jie pagalvojo ir padarė išvadą, jog šitas žingsnis turi būti padarytas, su kuo aš juos ir pasveikinau“, – rugpjūčio 24-osios, šeštadienio „Klaipėdos“ numeryje žurnalistė Jolanta Juškevičienė citavo tuometinį Klaipėdos merą Povilą Vasiliauską.

V. Čepas tuo metu kartu su energetikos ministru Leonu Vaidotu Ašmantu ir naftos bazės direktoriumi Martinu Gusiatinu buvo Kolumbijoje – domėjosi naftos terminalais, ieškojo, kas galėtų tikti Lietuvai ir ten susipažino su plūduro, koks buvo įrengtas Būtingėje, variantu.

„Vietoje manęs buvo likusi pavaduotoja Nijolė Požarskienė. Ji nieko nelaukdama kitą dieną suorganizavo ir patrankos, ir Lenino nukėlimą. Kai grįžome atvažiavęs pasiimti Gusiatino vairuotojas sakė – Klaipėdos neatpažinsit. Specialiai pravežė pro aikštes – žiūriu, kažkokia tuštuma“, – prisiminė V. Čepas.

„Tik prisimenu euforiją, emocijas, kai mes rinkom po gabalėlį tų nuskaldytų pjedestalų ir nešėmės, kaip istorines liekanas į namus. Buvo didelė, didelė euforija. Jei būtų postai likę, niekas mums šito nebūtų leidę daryti. Kai jie atsitraukė viskas buvo labai operatyviai organizuota ir išvalėme aikštes“, – prisiminė N. Požarskienė.

„Plojimai, juokas, palengvėjimo atodūsiai – išvažiavo Didysis vadas. O prieš tai, kol montavo granito plokštes, žmonės pasakojo anekdotus, įtikinėjo racionalius pasiūlymus kaip greičiau jį išgrūsti. Gal nuauti batus? Gal pertraukti per pusę? Ir aibes „gal“, „… reikėjo daryti taip”… Bet darbininkai darė taip, kaip reikėjo. Kranas nukėlė veną plokštę, kitą. Truputį „pakasė padus kompresoriumi“, ir Leninas pajudėjo, pakilo, atsigulė. Ir tada… tada minia nušlavė visas skeveldras, lyg ir nieko iš vado didybės nebeliko. Vakare čia, kaip ir visose Baltijos respublikose, žmonės užkurs laužą. Kad, anot miesto Tarybos deputato A. Žalio, „liepsnoje išdegusi, ši vieta teptų šventa“, – apie atsisveikinimą su Leninu tada rašė „Vakarų ekspreso” žurnalistė Dalia Grikšaitė.

V. Čepas knygoje knygoje „Kitokių žmonių miestas“ rašo, kad paminklai buvo demontuoti su galingais Prekybos uosto ir Statybos remonto valdybos paskolintais kranais, kuriuos parūpino vienas iš Prekybos uosto vadovų Petras Stulga ir valdybos direktorius Albertas Barčius.

Pajudėjo tik antrame XX a. dešimtmetyje

Tuometinis Klaipėdos meras P. Vasiliauskas, kalbintas Lenino paminklo nukėlimo proga, „Klaipėdai” tvirtino, kad „jau prieš metus projektuotojams duota užduotis išspręsti šitos aikštės architektūrines problemas”.

„Priklausomai nuo to, kokie bus patvirtinti projektai dėl aikštės sutvarkymo, galvosim apie jos pavadinimą”, – tada sakė P. Vasiliauskas.

Aikštei naujas pavadinimas buvo sugalvotas, o ji pati kaip nesikeitė, taip ir nesikeičia iki šiol.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu tik 2014 m. lapkritį buvo patvirtintas Klaipėdos miesto viešo naudojimo erdvių miesto istorinėje dalyje detalusis planas, kuris leido dalyje aikštės atkurti kai kuriuos buvusius ar statyti naujus pastatus. Vadovaujantis šio plano sprendiniais buvo suformuoti nauji komercinės paskirties sklypai.

2014 m. savivaldybės administracijos užsakymu UAB „ Eurointegracijos projektai” pradėjo rengti aikštės ir gretimybių raidos galimybių studiją. Jos metu buvo suformuluoti keturi galimi aikštės sutvarkymo variantai: iš dalies (palei Herkaus Manto ir Danės gatves) atkurti buvusį užstatymą pagal galiojantį detalųjį planą; išplėsti aikštę iki upės be jokio užstatymo; atkurti Biržos gatvę kartu su daliniu užstatymu; užstatyti šiaurinę aikštės dalį. Visais atvejais po aikšte siūlyta įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.

Vėliau dėl pateiktų galimų raidos variantų buvo surengta klaipėdiečių apklausa. Jos metu savo nuomonę išreiškė 497 miestiečiai. 70 proc. respondentų pasisakė už antrąjį variantą – kad aikštė nebūtų užstatyta.

Apklausos metu taip klaipėdiečių taip pat buvo paprašyta įvardyti, ką jie norėtų matyti aikštėje. Atsakiusiųjų nuomone, tai turėtų būti erdvė, pritaikyta rekreacijai ir renginiams. Siūlyta įrengti suoliukus, fontanus, daugiau želdinių, atrakcionus vaikams. Taip pat nurodyta, kad aikštė turėtų būti apsaugota nuo nepalankaus oro.

2016 m. birželį klausimui atkeliavus į miesto Tarybos kolegiją, pastaroji be didelių diskusijų irgi pasisakė už variantą, kai aikštė neužstatoma, o po ja įrengiama požeminė stovėjimo aikštelė.

„Vienintelio visiems tinkamo varianto nėra. Kiekviena grupė turi savo matymą ir visų jų argumentai atrodo nenuginčijami. Kai nėra sutarimo, kuris variantas geriausias, reikia rinktis tą, kuris daugmaž atitiktų visų poreikius. Taip pat neužkirstų kelio statyboms ateityje. Šis variantas nėra tobulas, bet tobulas nėra nė vienas iš jų“, – tada teigė meras Vytautas Grubliauskas.

Po šio sprendimo buvo paskelbtas Atgimimo aikštės sutvarkymo idėjų konkursas. Tik iš trečio karto įvykusiam konkursui buvo pateikti penki projektai, tačiau vieno dalyvio pasiūlymas buvo atmestas, nes neatitiko konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų. Kadangi tai buvo techninio projekto viešasis pirkimas, nelaimėję pasiūlymai nebuvo viešinami

Geriausią pasiūlymą rinko komisija, kuriai pirmininkavo tuometinis Savivaldybės administracijos direktorius Saulius Budinas. Jai dar priklausė Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo skyriaus vedėja Indrė Butenienė, Projektų valdymo poskyrio vedėjas Gintaras Dovidaitis, Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška, Statybos ir infrastruktūros įgyvendinimo poskyrio vedėja Vaida Lendraitienė, Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas, Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas Almantas Mureika, Statybos ir infrastruktūros plėtros skyriaus vedėjas Valdas Švedas, Investicijų ir ekonomikos departamento direktorius Ričardas Zulcas, Urbanistikos skyriaus vedėja Milda Žekonytė, istorikas, tuometinis miesto Tarybos narys liberalas Vygantas Vareikis ir Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos katedros vedėjas Kęstutis Zaleckis.

Pirmąją vietą komisija skyrė UAB „Cloud architektai“ ir Panevėžio statybos trestui, pasiūliusiems aikštėje atkurti 1990 metų kovo 11-ąją danguje matytas žvaigždes ir Mėnulį. Už projektavimo darbus kompanijoms sumokėta 127 050 Eur.

Vėliau kilus ažiotažui dėl galimo plagijavimo, mėnulis buvo transformuotas į „dangaus veidrodį” su blyškiu XVIII a. Klaipėdos miesto žemėlapio atspaudu.

Sujungė sklypus

Projektą rengę architektai tikino, kad ankstesniu detaliuoju planu numatomas dalies aikštės užstatymas būtų ydingas, „nes ženkliai sumažintų aikštės dydį ir taip apribotų jos daugiafunkcinį panaudojimą – iš aikštės liktų skveras ir taip pat ją nuo vizualinio ryšio su senamiesčiu bei rekonstruojamu Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir rotuše”.

„Atstačius detaliajame plane numatytus statinius susiformavusioje Naujamiesčio urbanistinėje struktūroje šių tūrių kompozicija ir ašis būtų svetimkūnis, liktų apie 30 arų „aikštelė, kuris neatliktų jokios reprezentacinės funkcijos”, – rašė „Cloud architektai“.

2018 m. gegužę Savivaldybės administracijos direktoriaus S. Budino įsakymu buvo patvirtintas aikštėje esančių sklypų formavimo ir patvirtinimo projektas, pagal kurį pakoreguoti Klaipėdos miesto viešojo naudojimo erdvių miesto istorinėje dalyje detaliojo plano sprendiniai – du iš trijų aikštėje suformuotų sklypų buvo sujungti į vieną.

Požeminė aikštelė sukėlė galvos skausmą

Parengtas aikštės rekonstrukcijos projektas nepatiko daliai bendruomenės ir ji ėmėsi net protesto akcijų.

Tačiau projekto įgyvendinimas sustojo pirmiausiai dėl finansinių priežasčių – pernai sausį paaiškėjo, kad dėl nestabilių gruntų požeminės aikštelės kaina prasidėtų ne nuo 1,8, o nuo 6,5 mln. Eurų.

Dėl to Savivaldybės administracija politikams ėmė siūlyti įrengti tris kartus didesnį požeminį parkingą už maždaug 11 mln. eurų, kad vienos automobilio vietos kaina būtų beveik du kartus mažesnė nei minimalaus varianto atveju.

Pernai rugsėjį dabartinės kadencijos miesto Taryba nusprendė, kad visi reikia aikštę rekonstruoti įrengiant ir požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.

Po tokio politinio sprendimo Savivaldybės administracija pradėjo ieškoti būdų, kaip visgi atpiginti tokį projektą. Šiemet sausį ji už 12 098 eurus nusipirko Atgimimo aikštės sutvarkymo techninio projekto, kurį rengė Panevėžio statybos trestas, audito paslaugą.

Auditą atliko bendrovė „Hidrosfera“. Ji pateikė savo išvadas, kuriose teigiama, kad požeminę automobilių stovėjimo aikštelę galima įrengti pigiau, be to, joje gali būti daugiau vietų. „Hidrosfera“ pasiūlė požeminei aikštelei vietoj susikertančių gręžtinių gelžbetoninių polių naudoti laikančiąsias konstrukcijas iš plieninių įlaidų. Teigiama, kad tokia praktika įrengiant požeminius parkingus yra taikoma Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vakarų Europoje, kitose šalyse.

„Hidrosfera“ nurodė, kad po Atgimimo aikšte gali būti ne vieno aukšto parkingas, kuriame būtų 157 vietos, o dviejų aukštų ir 228 vietų. Taip vienos vietos kaina esą sumažėja nuo 67 iki 30 tūkstančių eurų ir sutaupoma beveik 4 milijonus eurų.

Kadangi Panevėžio statybos trestu buvo keliama sąlyga, kad jų rengiamas projektas turi būti ekonomiškai racionalus, birželį savivaldybė vienašališkai nutraukė projektavimo sutartį. Savivaldybė Panevėžio statybos trestui nesumokėjo 25 proc. sutartos sumos.

Dabar jau savivaldybė suka galvą, kaip įsigyti rekonstrukcijos techninį projektą, kuriame būtų atsižvelgta ir į audito išvadas. Tai padaryti buvo pasiūlyta Panevėžio statybos trestui, tačiau bendrovė panoro tokio atlygio, kuris savivaldybei buvo nepriimtinas.

„Kaina buvo net didesnė nei ta, su kuria jie buvo laimėję konkursą. Todėl tikrai teks skelbti naują konkursą parengti techninį projektą, o jau vadovai su teisininkais turi nuspręsti, kaip tai padaryti“, – praėjusią savaitę tvirtino Klaipėdos savivaldybės administracijos vyriausiasis patarėjas Kastytis Macijauskas.

„Dabar darysime vadinamąsias rinkos konsultacijas. Techninė specifikacija bus pateikta visuomenei įvertinti ir pagal gautus pasiūlymus bus priimtas sprendimas, ką daryti su techninėmis sąlygomis. Tai geras būdas gauti iš visų, kurie dirba rinkoje, pasiūlymus, pastabas ir tai geriausias būdas patobulinti techninę specifikaciją. Mes tikimės, kad taip Atgimimo aikštės projektas išjudės iš mirties taško“, – teigė Savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Neniškis.

Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo skyriaus vedėja Indrė Butenienė savo ruožtu tvirtino, jog optimistinis planas yra kitais metais pasirengti techninį projektą, o statybos darbai turėtų vykti 2022-2023 metais.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.