P0

Kelionės laiku, Svarbu

Aikštė, prarijusi Biržos gatvę (11)

Avatar

Martynas Vainorius
2020-11-07


Pasitelkdama į pagalbą Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomą AdM archyvą, kuriame saugomos ir ankstyvojo sovietmečio fotografijos, „Atvira Klaipėda“ šįkart pasakoja, kaip vietoje iškirtinės ikikarinės Biržos gatvės buvo suformuota dabartinė Atgimimo aikštė ir kokias transformacijas ji patyrė sovietmečiu.

Šios kelionės per laiką metu žvilgtersime ir į aikštės ateitį, kurią nuo pat nepriklausomybės pradžios vis bando braižyti miesto valdžia, bet apart popierių nieko daugiau taip ir nepadaro.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Tarybų rūmai taip ir neiškilo

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, profesorius Vasilijus Safronovas pasakoja, kad 1953–1956 m. statant naują Biržos tiltą jis buvo pasuktas į dešinę nuo dabartinės Tiltų gatvės ašies. Dėl to nuo Montės (dabar – Herkaus Manto) ir M. Gorkio (dabar – Liepų) sankirtos Biržos gatvė buvo ištiesinta ir smarkiai išplatinta iki pat naujojo, pakelto ir į rytus pasukto tilto ašies.

„Kairėje naujosios smarkiai išplatintos gatvės pusėje buvo palikta erdvė taisyklingos formos Tarybų aikštei, kurios akcentais pagal dar 1945 metų sumanymą turėjo tapti Tarybų rūmai ir Pergalės paminklas Dangės pakrantėje”, – pasakojo V. Safronovas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

1946 m. birželį tuometinis miesto architektas Albertas Cibas „Tiesoje” rašė, kad centrinė miesto aikštė užims plotą tarp Didžiosios Biržos ir Palangos (dabar – S. Šimkaus) gatvių, nuo Liepų gatvės pradžios iki Dangės. Aikštės plotas sudarys 7.800 kv. m.

Tačiau nei Tarybų rūmai, nei Pergalės paminklas šioje aikštėje taip ir neatsirado.

„6-ojo dešimtmečio pradžioje pagrindiniais aikštės akcentais buvo nuspręsta paversti Kultūros ir technikos namus (dabar rekonstruojamą muzikinio teatro pastatą) rytinėje jos pusėje bei administracinį pastatą – vakarinėje”, – pasakojo V. Safronovas.

1955 m. ant betoninio postamento Tarybų aikštėje buvo iškelta proletariato internacionalizmą simbolizavusi skulptūrinė kompozicija – susikibę juodaodis, azijietė ir baltaodis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak V. Safronovo, pačios Tarybų aikštės projektas buvo realizuojamas palyginti lėtai: tam trukdė naujai numatyto užstatymo vietoje dar likę senieji pastatai – buvusi rotušė (pokariu paversta bendrabučiu, vėliau Statybos tresto administracijos pastatu), gaisrinė (pokariu – Greitosios medicinos pagalbos stoties garažai), Apskrities valdyba (pokariu – Vaikų muzikos mokykla), taip pat du buvę gyvenamieji namai, viename kurių pokariu įsikūrė Onkologijos dispanseris. Pirmieji iš minėtų pastatų buvo pradėti griauti tik 7-ojo dešimtmečio pradžioje, todėl ilgą laiką centrinė miesto aikštė labiau priminė išplatintą ir klombomis užsodintą gatvę nei reprezentacinę aikštę.

Danga – iš Zaporožės

1975 m. buvo parengtas aikštės rekonstrukcijos projektas pritaikant ją Lenino statulos statybai.

„Šiomis dienomis pradėta rekonstruoti centrinė miesto aikštė. Joje iškils didžiojo revoliucijos vado V. Lenino monumentas”, – 1975 m. kovą skelbė „Tarybinės Klaipėdos” publikacija, kurios autorė V. Špokienė kalbino miesto Vykdomojo komiteto komunalinio ūkio valdybos viršininką K. Markevičių.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Jis informavo, kad partijos miesto komitetui bei vykdomajam komitetui gavus respublikos vyriausybės pritarimą rekonstruotoje Tarybų aikštėje pastatyti paminklą jos rekonstrukcijos projektą paruošė architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, o skulptūrą kūrė skulptorius Gediminas Jokūbonis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Anot publikacijos, pirmasis šios Lenino skulptūros variantas buvo pastatytas Maskvoje, vadinamojoje lljičiaus aikštėje.

„Gediminas Jokūbonis Lenino skulptūrai suteikė pakilaus didingumo, šventiško iškilmingumo ir monumentalaus išraiškingumo. Tačiau kartu ši skulptūrą ir lyriška, žmogiškai paprasta. Tai vienas įdomiausių ir vertingiausių mūsų šalies dailės leninianos kūrinių”, – skulptūrą gyrė „Tarybinė Klaipėda”.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

K. Markevičius tada aiškino, kad rekonstrukcijos metu aikštės reljefas pasikeis – ji įgaus į vidurį kylančios aikštės formą.

„Nuo H. Manto gatvės pusės, ant stambių šlifuoto pilko ir raudono granito pjedestalo plokščių iškils 3,5 m aukščio bronzinė V. Lenino skulptūra. Paminklo papėdėje bus įrengta tribūna iš kilnojamų pilkojo granito plokščių, šalia tribūnos pilko granito sudvigubintose sienelėse ir prie paminklo trijuose kvadrato formos gazonuose žydės gėlės. Nauji išplanuoti praėjimo takai, pasižymi kompoziciniu lakoniškumu”, – citavo valdininką laikraštis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Granito plokštės aikštės dangai buvo atgabentos iš Zaporožės, jas šlifavo „Dangės” buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas, o sienelėm skirtą granitą – Trakų nerūdinių medžiagų kombinatas. Paminklo pjedestalo sutvarkymo ir komunikacijų darbai buvo pavesti Pirmajai statybos ir remonto valdybai, pačią aikštę formavo, takelius ir žemės darbus atliko Kelių eksploatacijos valdyba, Apželdinimo trestas rūpinosi apsodinimo darbais. Praėjimo takų dekoratyvines plokštes gamino Statybinių konstrukcijų gamykla.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pagal projektą aikštėje buvo numatyta pasodinti medžių ir dekoratyvinių krūmų.

„Čia galėsime grožėtis sidabriniu klevu, karpuotuoju beržu, sibiriniu kėniu, didžialape liepa. Tarp atraminių sienelių sandūrų žaliuos baltosios sedulos, raugerškiai, daugialapės magonijos. O dėl keleto iškastų liepų nėra pagrindo jaudintis – jos bus persodintos naujuose rajonuose. Deja, visų topolių, tikriausia, nepavyks persodinti, nes jie per dideli. Dalis želdinių palei M. Melnikaitės (dabar – S. Šimkaus, M. V.) gatvę liks ir daug bus pasodinta naujų”, – rašė „Tarybinė Klaipėda”, kartu informavusi, kad „vietoj greitosios medicinos, pagalbos stoties garažų sekantį penkmetį iškils ištaigingas 400 vietų viešbutis”.

Viešbučiui paaukojo paveldą

Aikštės šiaurės vakarų išklotinė suformuota statant minėtąjį Gyčio Alberto Tiškaus suprojektuotą viešbutį ir nugriaunant čia buvusius istorinius gaisrinės (Greitosios medicinos pagalbos stoties) ir Apskrities valdybos (Vaikų muzikos mokykla) pastatus, nors dalis miestiečių ir priešinosi tokiam sprendimui.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Dėl gaisrinės buvo didelis triukšmas. Gyčiui Tiškui sakydavau, kodėl tu griauni, negi negali jos įjungti į naują statomą? Aiškino, kad jam neužtenka vietos, nors aš suvokiu architektą kaip žmogų, kuris kuria aplinką, saugo senus pastatus, juos įjungia. Bet architektai ambicingi žmonės – ką užsimano, tą ir padaro. Prieš nugriaunant viršininkas Glemža mane pasikvietė į Vilnių ir sakė, kad reikia man parašo, nes jis jau pasirašė, bet pasakiau, kad nesirašysiu. Jaunas buvau, nelabai susigaudžiau diplomatijoje – sakau, kam to mano parašo bereikia, nes jis nieko nekeičia. Užsigavo, užpyko ir perspėjo, kad dabar bus sunku dirbti. Pradėjo ignoruoti mane, ir išėjau lauk”, – pasakojo tuo metu Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininko pareigas ėjęs Petras Šmitas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Buvome paruošę keturis Lenino aikštės užstatymo variantus, kurie daug kartų buvo svarstyti miesto Vykdomajame komitete, respublikos Kultūros ministerijoje ir Valstybiniame statybos reikalų komitete. Avies sveikos negalima buvo išsaugoti dėl daugelio sumetimų. Palikus gaisrinę, pastato aukštis būtų turėjęs pasiekti 16-18 aukštų. Tai labai disonuotų su visu aikštės užstatymu, jau nekalbant apie dviaukštį architektūrinio paminklo pastatą, kuriame dabar įsikūręs Statybos trestas. Jeigu būtume patraukę viešbučio korpusą už buvusios gaisrinės, aikštės užstatymas vėlgi netektų savo vientisumo, jos vakarų kraštinė liktų neišspręsta urbanistiškai. Beje, Lenino premijos laureatai – paminklo V. Leninui Klaipėdoje autoriai Gediminas Jokūbonis ir architektas Vytautas Čekanauskas, projektuodami pagrindinę mūsų miesto aikštę, irgi turėjo galvoje, kad gaisrines pastatas bus nugriautas. Pastačius naująjį viešbutį Klaipėda turės reprezentacinę aikštę, kurios užstatymas iš vienos pusės atspindės miesto praeitį, o iš antros – dabartini jos veidą. Sujungti šias dvi puses į darnią visumą ir buvo svarbiausias uždavinys Ar tai visiškai pavyko, parodys laikas”, – „Tarybinės Klaipėdos” korespondentui Vytautui Bajorui 1981 m. pavasarį aiškino G. A. Tiškus.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Viešbutis duris atvėrė 1985 m. ir tuo metu buvo didžiausias miesto visuomeninis statinys. Jis sukomponuotas iš trijų korpusų, aukštėjančiomis pakopomis iki šešių ir aštuonių aukštų, viršutinė dalis – su 13 aukštų bokšteliu ir špiliu.

2000-aisiais Petras Lapė, buvęs Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus viršininkas, „Vakarų ekspreso” žurnalistui Algirdui Auruškevičiui sakė, jog jei jam reikėtų sugrįžti į tuos laikus, pasielgtų lygiai taip pat.

„Be gailesčio nugriaučiau jūsų minėtus pastatus. Jie buvo menkaverčiai. Tokių gaisrinių, kokia buvo prie Statybos tresto, Europoje yra ne viena. Ji buvo pastatyta pagal tipinį projektą ir jokios architektūrinės vertės neturėjo. Restauratoriai kone ant kiekvieno seno namo prikabinėja lentelių su užrašais „Architektūros paminklas”. Tokių namų kapitalinis remontas brangiau kainuoja, nei pastatyti naują pastatą. Manau, kad architekto G. Tiškaus suprojektuotas „Klaipėdos” viešbutis papuošė mūsų miesto centrą ir tuo reikia tik džiaugtis. Ir daugiau miesto centre yra pastatų, kuriuos reikėtų nugriauti ir pastatyti daugiaaukščius namus”, – tada teigė P. Lapė.

Leniną iškrapštė tik po metų

1990 m. rugpjūčio 20 d. naujai išrinktos jau nepriklausomos, tačiau su sovietinėmis karinėmis įgulomis Lietuvoje Klaipėdos miesto Tarybos prezidiumas nusprendė nukelti Lenino ir Pergalės paminklus. Tačiau toks politikų sprendimas sukėlė kai kurių klaipėdiečių pasipiktinimą – jau rugpjūčio 21 d. pavakarę prie miesto valdybos į nesankcionuotą mitingą susirinko apie 300 žmonių, dalis jų buvo įsiveržę į miesto valdybos pastatą, miesto mero pavaduotojo kabintą, kur posėdžiavo deputatinė komisija ir grasindami deputatams reikalavo atšaukti Prezidiumo sprendimą.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak V. Safronovo, rugpjūčio 22 d. įvyko dar vienas piketas, o prie Lenino ir Pergalės paminklo dabartinėje Lietuvininkų aikštėje buvo išstatyti šarvuočiai ir patrulių postai. Rugsėjo 25 d. Klaipėdos įgulos viršininkas gvardijos pulkininkas Ivanas Černych pasirašė oficialų įsakymą dėl jūrų pėstininkų motorizuotų paminklų apsaugos postų aplink Lenino ir Pergalės paminklus įrengimo.

Miesto Taryba, prie pastato vykstant prosovietinės ir tautiškos publikos piketams, atitinkamą sprendimą dėl paminklų nukėlimo priėmė rugsėjo 28 d. (už nukėlimą balsavo 51, prieš – du). Juo taip pat miesto valdybai buvo pavesta „tariantis su miesto visuomene, numatyti vietas nukeliamiems paminklams“ bei rekonstruoti aikštes ir pakeisti jų pavadinimus.

Anot tuometinio miesto Tarybos pirmininko Vytauto Čepo, prieš pat šią Tarybos sesiją iš Kaliningrado srities į Klaipėdą buvo permestas jūrų pėstininkų būrys, vadovaujamas gvardijos majoro S. Primos, kuriam ir buvo pavesta saugoti paminklus.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Paminklai buvo demontuoti tik 1991 m. rugpjūčio 23-iąją, po nesėkmingo Maskvos pučo – anot dienraščio „Klaipėda” Leninas pakilo nuo pjedestalo 15.07 val.

„Ketvirtadienį buvome susitikę su karinio garnizono vadais. Pateikėme reikalavimus išvesti apsaugą iš miesto aikščių. Kariškiai kategoriškai neatsisakė, bet pareiškė, kad reikalingi kompromisai ir kad prie šito dalyko jie dar grįšią. Penktadienį iš ryto 10 val. 20 min. šarvuočiai paliko paminklus. Prieš tai garnizono vadas Ivanas Černychas skambino man, bet neradęs šnekėjosi su policijos komisaru ir perdavė savo sprendimą. Po to aš pats jam paskambinau ir sužinojau, kad jie pagalvojo ir padarė išvadą, jog šitas žingsnis turi būti padarytas, su kuo aš juos ir pasveikinau“, – rugpjūčio 24-osios, šeštadienio „Klaipėdos“ numeryje žurnalistė Jolanta Juškevičienė citavo tuometinį Klaipėdos merą Povilą Vasiliauską.

V. Čepas tuo metu kartu su energetikos ministru Leonu Vaidotu Ašmantu ir naftos bazės direktoriumi Martinu Gusiatinu buvo Kolumbijoje – domėjosi naftos terminalais, ieškojo, kas galėtų tikti Lietuvai ir ten susipažino su plūduro, koks buvo įrengtas Būtingėje, variantu.

„Vietoje manęs buvo likusi pavaduotoja Nijolė Požarskienė. Ji nieko nelaukdama kitą dieną suorganizavo ir patrankos, ir Lenino nukėlimą. Kai grįžome atvažiavęs pasiimti Gusiatino vairuotojas sakė – Klaipėdos neatpažinsit. Specialiai pravežė pro aikštes – žiūriu, kažkokia tuštuma“, – prisiminė V. Čepas.

„Tik prisimenu euforiją, emocijas, kai mes rinkom po gabalėlį tų nuskaldytų pjedestalų ir nešėmės, kaip istorines liekanas į namus. Buvo didelė, didelė euforija. Jei būtų postai likę, niekas mums šito nebūtų leidę daryti. Kai jie atsitraukė viskas buvo labai operatyviai organizuota ir išvalėme aikštes“, – prisiminė N. Požarskienė.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Plojimai, juokas, palengvėjimo atodūsiai – išvažiavo Didysis vadas. O prieš tai, kol montavo granito plokštes, žmonės pasakojo anekdotus, įtikinėjo racionalius pasiūlymus kaip greičiau jį išgrūsti. Gal nuauti batus? Gal pertraukti per pusę? Ir aibes „gal“, „… reikėjo daryti taip”… Bet darbininkai darė taip, kaip reikėjo. Kranas nukėlė veną plokštę, kitą. Truputį „pakasė padus kompresoriumi“, ir Leninas pajudėjo, pakilo, atsigulė. Ir tada… tada minia nušlavė visas skeveldras, lyg ir nieko iš vado didybės nebeliko. Vakare čia, kaip ir visose Baltijos respublikose, žmonės užkurs laužą. Kad, anot miesto Tarybos deputato A. Žalio, „liepsnoje išdegusi, ši vieta teptų šventa“, – apie atsisveikinimą su Leninu tada rašė „Vakarų ekspreso” žurnalistė Dalia Grikšaitė.

V. Čepas knygoje knygoje „Kitokių žmonių miestas“ rašo, kad paminklai buvo demontuoti su galingais Prekybos uosto ir Statybos remonto valdybos paskolintais kranais, kuriuos parūpino vienas iš Prekybos uosto vadovų Petras Stulga ir valdybos direktorius Albertas Barčius.

Pajudėjo tik antrame XX a. dešimtmetyje

Tuometinis Klaipėdos meras P. Vasiliauskas, kalbintas Lenino paminklo nukėlimo proga, „Klaipėdai” tvirtino, kad „jau prieš metus projektuotojams duota užduotis išspręsti šitos aikštės architektūrines problemas”.

„Priklausomai nuo to, kokie bus patvirtinti projektai dėl aikštės sutvarkymo, galvosim apie jos pavadinimą”, – tada sakė P. Vasiliauskas.

Aikštei naujas pavadinimas buvo sugalvotas, o ji pati kaip nesikeitė, taip ir nesikeičia iki šiol.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu tik 2014 m. lapkritį buvo patvirtintas Klaipėdos miesto viešo naudojimo erdvių miesto istorinėje dalyje detalusis planas, kuris leido dalyje aikštės atkurti kai kuriuos buvusius ar statyti naujus pastatus. Vadovaujantis šio plano sprendiniais buvo suformuoti nauji komercinės paskirties sklypai.

2014 m. savivaldybės administracijos užsakymu UAB „ Eurointegracijos projektai” pradėjo rengti aikštės ir gretimybių raidos galimybių studiją. Jos metu buvo suformuluoti keturi galimi aikštės sutvarkymo variantai: iš dalies (palei Herkaus Manto ir Danės gatves) atkurti buvusį užstatymą pagal galiojantį detalųjį planą; išplėsti aikštę iki upės be jokio užstatymo; atkurti Biržos gatvę kartu su daliniu užstatymu; užstatyti šiaurinę aikštės dalį. Visais atvejais po aikšte siūlyta įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.

Vėliau dėl pateiktų galimų raidos variantų buvo surengta klaipėdiečių apklausa. Jos metu savo nuomonę išreiškė 497 miestiečiai. 70 proc. respondentų pasisakė už antrąjį variantą – kad aikštė nebūtų užstatyta.

Apklausos metu taip klaipėdiečių taip pat buvo paprašyta įvardyti, ką jie norėtų matyti aikštėje. Atsakiusiųjų nuomone, tai turėtų būti erdvė, pritaikyta rekreacijai ir renginiams. Siūlyta įrengti suoliukus, fontanus, daugiau želdinių, atrakcionus vaikams. Taip pat nurodyta, kad aikštė turėtų būti apsaugota nuo nepalankaus oro.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

2016 m. birželį klausimui atkeliavus į miesto Tarybos kolegiją, pastaroji be didelių diskusijų irgi pasisakė už variantą, kai aikštė neužstatoma, o po ja įrengiama požeminė stovėjimo aikštelė.

„Vienintelio visiems tinkamo varianto nėra. Kiekviena grupė turi savo matymą ir visų jų argumentai atrodo nenuginčijami. Kai nėra sutarimo, kuris variantas geriausias, reikia rinktis tą, kuris daugmaž atitiktų visų poreikius. Taip pat neužkirstų kelio statyboms ateityje. Šis variantas nėra tobulas, bet tobulas nėra nė vienas iš jų“, – tada teigė meras Vytautas Grubliauskas.

Po šio sprendimo buvo paskelbtas Atgimimo aikštės sutvarkymo idėjų konkursas. Tik iš trečio karto įvykusiam konkursui buvo pateikti penki projektai, tačiau vieno dalyvio pasiūlymas buvo atmestas, nes neatitiko konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų. Kadangi tai buvo techninio projekto viešasis pirkimas, nelaimėję pasiūlymai nebuvo viešinami

Geriausią pasiūlymą rinko komisija, kuriai pirmininkavo tuometinis Savivaldybės administracijos direktorius Saulius Budinas. Jai dar priklausė Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo skyriaus vedėja Indrė Butenienė, Projektų valdymo poskyrio vedėjas Gintaras Dovidaitis, Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška, Statybos ir infrastruktūros įgyvendinimo poskyrio vedėja Vaida Lendraitienė, Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas, Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas Almantas Mureika, Statybos ir infrastruktūros plėtros skyriaus vedėjas Valdas Švedas, Investicijų ir ekonomikos departamento direktorius Ričardas Zulcas, Urbanistikos skyriaus vedėja Milda Žekonytė, istorikas, tuometinis miesto Tarybos narys liberalas Vygantas Vareikis ir Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos katedros vedėjas Kęstutis Zaleckis.

Pirmąją vietą komisija skyrė UAB „Cloud architektai“ ir Panevėžio statybos trestui, pasiūliusiems aikštėje atkurti 1990 metų kovo 11-ąją danguje matytas žvaigždes ir Mėnulį. Už projektavimo darbus kompanijoms sumokėta 127 050 Eur.

Vėliau kilus ažiotažui dėl galimo plagijavimo, mėnulis buvo transformuotas į „dangaus veidrodį” su blyškiu XVIII a. Klaipėdos miesto žemėlapio atspaudu.

Sujungė sklypus

Projektą rengę architektai tikino, kad ankstesniu detaliuoju planu numatomas dalies aikštės užstatymas būtų ydingas, „nes ženkliai sumažintų aikštės dydį ir taip apribotų jos daugiafunkcinį panaudojimą – iš aikštės liktų skveras ir taip pat ją nuo vizualinio ryšio su senamiesčiu bei rekonstruojamu Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir rotuše”.

„Atstačius detaliajame plane numatytus statinius susiformavusioje Naujamiesčio urbanistinėje struktūroje šių tūrių kompozicija ir ašis būtų svetimkūnis, liktų apie 30 arų „aikštelė, kuris neatliktų jokios reprezentacinės funkcijos”, – rašė „Cloud architektai“.

2018 m. gegužę Savivaldybės administracijos direktoriaus S. Budino įsakymu buvo patvirtintas aikštėje esančių sklypų formavimo ir patvirtinimo projektas, pagal kurį pakoreguoti Klaipėdos miesto viešojo naudojimo erdvių miesto istorinėje dalyje detaliojo plano sprendiniai – du iš trijų aikštėje suformuotų sklypų buvo sujungti į vieną.

Požeminė aikštelė sukėlė galvos skausmą

Parengtas aikštės rekonstrukcijos projektas nepatiko daliai bendruomenės ir ji ėmėsi net protesto akcijų.

Tačiau projekto įgyvendinimas sustojo pirmiausiai dėl finansinių priežasčių – pernai sausį paaiškėjo, kad dėl nestabilių gruntų požeminės aikštelės kaina prasidėtų ne nuo 1,8, o nuo 6,5 mln. Eurų.

Dėl to Savivaldybės administracija politikams ėmė siūlyti įrengti tris kartus didesnį požeminį parkingą už maždaug 11 mln. eurų, kad vienos automobilio vietos kaina būtų beveik du kartus mažesnė nei minimalaus varianto atveju.

Pernai rugsėjį dabartinės kadencijos miesto Taryba nusprendė, kad visi reikia aikštę rekonstruoti įrengiant ir požeminę automobilių stovėjimo aikštelę.

Po tokio politinio sprendimo Savivaldybės administracija pradėjo ieškoti būdų, kaip visgi atpiginti tokį projektą. Šiemet sausį ji už 12 098 eurus nusipirko Atgimimo aikštės sutvarkymo techninio projekto, kurį rengė Panevėžio statybos trestas, audito paslaugą.

Auditą atliko bendrovė „Hidrosfera“. Ji pateikė savo išvadas, kuriose teigiama, kad požeminę automobilių stovėjimo aikštelę galima įrengti pigiau, be to, joje gali būti daugiau vietų. „Hidrosfera“ pasiūlė požeminei aikštelei vietoj susikertančių gręžtinių gelžbetoninių polių naudoti laikančiąsias konstrukcijas iš plieninių įlaidų. Teigiama, kad tokia praktika įrengiant požeminius parkingus yra taikoma Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vakarų Europoje, kitose šalyse.

„Hidrosfera“ nurodė, kad po Atgimimo aikšte gali būti ne vieno aukšto parkingas, kuriame būtų 157 vietos, o dviejų aukštų ir 228 vietų. Taip vienos vietos kaina esą sumažėja nuo 67 iki 30 tūkstančių eurų ir sutaupoma beveik 4 milijonus eurų.

Kadangi Panevėžio statybos trestu buvo keliama sąlyga, kad jų rengiamas projektas turi būti ekonomiškai racionalus, birželį savivaldybė vienašališkai nutraukė projektavimo sutartį. Savivaldybė Panevėžio statybos trestui nesumokėjo 25 proc. sutartos sumos.

Dabar jau savivaldybė suka galvą, kaip įsigyti rekonstrukcijos techninį projektą, kuriame būtų atsižvelgta ir į audito išvadas. Tai padaryti buvo pasiūlyta Panevėžio statybos trestui, tačiau bendrovė panoro tokio atlygio, kuris savivaldybei buvo nepriimtinas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Kaina buvo net didesnė nei ta, su kuria jie buvo laimėję konkursą. Todėl tikrai teks skelbti naują konkursą parengti techninį projektą, o jau vadovai su teisininkais turi nuspręsti, kaip tai padaryti“, – praėjusią savaitę tvirtino Klaipėdos savivaldybės administracijos vyriausiasis patarėjas Kastytis Macijauskas.

„Dabar darysime vadinamąsias rinkos konsultacijas. Techninė specifikacija bus pateikta visuomenei įvertinti ir pagal gautus pasiūlymus bus priimtas sprendimas, ką daryti su techninėmis sąlygomis. Tai geras būdas gauti iš visų, kurie dirba rinkoje, pasiūlymus, pastabas ir tai geriausias būdas patobulinti techninę specifikaciją. Mes tikimės, kad taip Atgimimo aikštės projektas išjudės iš mirties taško“, – teigė Savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Neniškis.

Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo skyriaus vedėja Indrė Butenienė savo ruožtu tvirtino, jog optimistinis planas yra kitais metais pasirengti techninį projektą, o statybos darbai turėtų vykti 2022-2023 metais.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.


    2020-11-07

    11 komentarai “Aikštė, prarijusi Biržos gatvę”

    1. Pritariu Violai, ir kitiems, kurie kritiškai vertina Lapės pareiškimus, architekto Tiškaus egomaninį griozdą. Gaisrinė, kurios pastatą Lapė įvertino kaip menkavertį tipinį projektą, buvo tuo metu viena moderniausių kaizerinėje Vokietijoje ir Europoje, nors iš architektūrinės pusės tai aišku ne Patyžiaus katedra. Tiesa, dar viena tokia pati tipinė gaisrinė buvo tuo metu tik Berlyne, saugoma kaip techninis paveldas. Praėjo 30 metų, kaip Lietuva nepriklausoma, bet būtent Klaipėdoje jaučiasi labai stipriai, skirtingai nei sostinėje ir net Kaune, kad miestas našlaitiškas. Žmonių gyvenusių priškariniame mieste praktiškai beveik visų neliko jau 1945 metais. Gal dar per mažai kartų išaugo mieste, kurios vertintų Klaipėdą kaip savo, jo palikimą ir dvasią ir stotu mūru už jį, didžiuotusi tokiais faktais, kad pirmasis teatras Lietuvoje buvo Klaipėdoje, kad nors ir trumpai, bet jame dirbo ir dirigavo R. Vagneris, kad klaipėda nors ir trumpai bet buvo prieglobsčiu Prūsijos karaliams. Kad Tauralakio dvare, įkurį vedė ažuolų alėja, kurios tiesa nebeliko, buvo apsistoję imperatoriai… Dangstomasi meile istoriniam paveldui, bet baigiasi tuščiais savivaldybės nomenklatūrininkų pliurpalais, jų notoriškais nenorais atsakyti už savo neveiksnumus ir amžinais išsiteisinimais. Ką čia kalbėti apie paveldą. Daug naujo statoma, renovuojama be meilės miestui, be pagarbos jausmo 21 amžiaus žmonių ir miesto poreikiams. Rezultate turime biudžetinius projek2iukus, betoninių trinkelių orgijas… Sunku nuginčyti, kad Jono kalnelio tvarkingai, tikriausiai ir kokybiškai, renovuota teritorija palieka lengvą betoninės dykumos prieskonį. Susidaro įspūdis, kad miesto valdžiai nusispjauti. Atsakingųjų tarpe susidaro įspųdis, kad vyrauja patalogiškas poreikis žalumos naikinimui, medžių kirtimui, naujų parkų nesteigimui, senų parkų netvarkymui ir leidimui sunykti. Sutikite nomenklatūrininkai turi 1000 ir vieną priažastį tokiems vieksmams ir neveiksmams pateisinti. Tereikia dežimtmečiais nieko nedaryti, ne puoselėti, nepriežiūrėti, ne genėti… Atsakingieji suokia, kad bus medžiai atsodinti… reikia būti visiškai kvailiems, jei tuo patikėsime. Faktai atrodo kitaip. Vienas pavyzdys: kiek pasodinta Pilies gatvėje prie atomobilių aikštelių medžių? Suskaičiuosite ant pirštų kelias nusususias pušeles. Vasaros laiku negailestingai saulės pleškinamas. Jau mokyklinukams žinoma, kad dėka taip dosniai užtrinkelintų plotų, temperatūra erdvėje be apželdinimo, be šešėlio artės prie emiratinių. Kam tas triukšmo mažinimas, kam ta žaluma, kam tas šešėlis vasara… Tai miesto urbanistikos palanavimo, miesto kelių direkcijų šedevrų viršūnės. Kažkuomet mes labai gėdinsimės ir apgailestausime, kad mes miestiečiai nenurinkome, nevijome šitų žmonių laukan. Labai linkėčiau mano mylimam miestui susilaukti naujos kartos, jaunų, gyvybingų vizionieriškų asmenybių, su platesne pasaulėjauta, horizontu. Gal jie neturės baimės susikauti su sustabarėjusiomis nuomonėmis, kad reikia būtinai keliaklupsčiauti prieš uostą. Tikiu, kad ateis laikas, kai padlaižiavimo mentalitetas uostui, balatrusiškam kaliui su geležinkeliu priešaky bus ne be “up to day” nes paparasčiausiai tai ne “21 amžiaus dvasia. Laikmečio poreikiai urbanistinėje kultūroje yra kiti. Kam malonu bus gyventi mieste, kur vakarais vaiduokliškai išmiręs gyvenimas. Kiek žmonių išbėgo iš miestogyventi už Palangos plento į sovietinių kolchozų numelioruotus plynlaukius. Gal pagaliau kils kam į galvą, kad miestui reikalingas ne tik uostas, o ir naujo tipo tame tarpe ir IT verslų pritaukimas. Tam , kad žmonės grįžtų į miestą, būtina žmonių gerovės aplinka, kaip moderni miesto ligoninė, kur kiekvienoje palatoje bus standartiškai sanitariniai mazgai. Kur bus sukurta infrastruktūra, pastatytos naujos mokyklos, darželiai? Linkiu, kad mūsų mieste žmonės emancipuotusi ir nepakibtų ant visokių primityvių lobiistų meškerių, kurie neprisidengiant pataikauja įmonėm nuodijančiom dulkėmis miestiečius, miesto centre atsitvėrusioms baiomis betoninėmis tvoromis, už kurių stūkso tikri architektūriniai šedevrai: buvusios šviesiai pilkos milžiniškos palapinės, o dabar jau išdidžiai pasidengusios rūdžių spalvos purvu.. Būkim atviri patys sau miesto atsakingieji, nejaugi neturite svertų paspausti tokias super įmones? Bijote, kad pabėgs?

    2. Paauglystėje įstrigo mamos pasakojimas apie tai, kad statant Klaipėdos viešbutį buvo nugriautas labai gražus gaisrinės pastatas.

    3. Man patiko “specialistų” komisija, kuri priėmė sprendimus. Gera žinoti ateities kartoms savo “didvyrius”. Primeskit, koks tem procentas urbanistų. O absurdiškiausi, tai Cluod architektų argumentai apie aikštę ir aikštelę. Didieji profai, sugebėjo tik nugvelbti svetimą idėją, o savo sukūrę apskritą nulį. Neregėta arogancija! Kur jie dabar? O miestas srebia savo politikų-profanų privirtą košę! Visiškas profanizmas, tiesiog kalbėjo samdyti architektai iš Vilniaus, ko norėjo kai kurie samdomi vietiniai veikėjai. Taip pas mus kuriama Klaipėda! Visiškas dilentantizmas!

    4. Man vienam tik kliuną ir bado akys tuščios gatvės ant naujū nuotraukų ? Postapokaliptine Klaipėda .

    5. Eh, gerb. Lapė, kad jūs žinotumėte, koks jūs neteisus… Klaipėdos viešbutis darko miesto vizualinį vaizdą, šis pastatas, deja, tikrai nėra gražus. Ir kaip gaila, kad nugriovė tą muzikos mokyklą ir gaisrinę, bei kitus pastatus, nes jie daug gražesni buvo… O ką išsidirbinėja dabartinė valdžia su tuo mėnuliu, tai išvis trūksta žodių. Liberalai atkurs tarybinius planus, «šaunuoliai!». Manau, metas klaipėdiečiams griežčiau išsakyti savo poziciją ir neleisti toliau darkyti mūsų miesto!

      • Toks gražus pastatas buvo muzikos mokykla, tokių gražių pastatų dabar nestato.

    6. Ko nepadarė komunistai, sėkmingai tęsia liberalai. Tegyvuoja tarybinė Klaipėda su mėnuliu centre!

    7. Meldžiuos už tai, kad ketvirtoje nuotraukoje nuo viršaus, dešinėje pusėje esantis namas būtų nudažytas. Atvažiuoji ar ateini į Klaipėdos miesto širdį ir apsiverki kiekvieną kartą, pamačius tokį siaubingą vaizdą – Baltijos kino teatro siena, apleista aikštė, mano minėtas namas, esantis šalia Viktorijos viešbučio……. čia ne gėda, o patologiškas apsileidimas, atleiskite, bet toks neveiklumas panašus į psichinę ligą ……….

      • Apsiverkti galima patekus į Klaipėdos centrą. Beskonybe atsiduodantys Amberton, K raidė, 100 metų rekonstruojamas Viktoroijos viešbutis ir šailai jo nuostabaus grožio, bet taip aptriušęs pastatas, kad verkti norisi. Iš to peršasi išvada, kad žmonės, kurie priima sprendimus dėl miesto renovavimo neturi subtilaus skonio, arba gyvena užmiestyje ir užsimerkę atvažiuoja, atidirba ir išvažiuoja, nekvaršindami galvos kaip atrodo mūsų vargšė Klaipėda. Reikia naujų vėjų valdžioje.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt