Klaipėdos miesto tarybai praėjusį ketvirtadienį patvirtinus daugiau nei šešerius metus rengtą naują bendrąjį planą, Savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Neniškis tikina, kad be šio dokumento į priekį negalėję judėti projektai atsidurs tarp prioritetinių darbų.

O prisimindamas patį bendrojo plano rengimo procesą, kurį jam teko perimti, direktorius išskiria dvi garsiai skambėjusias parašų istorijas.

Giruliams žada saugiklius

Rengti naują bendrąjį planą miesto Taryba nusprendė dar 2015 m. vasario 19 d. Tų metų gruodį buvo pasirašyta 291 999 Eur vertės sutartis su UAB „Urbanistika” dėl plano parengimo. Ji turėjo galioti iki 2018 m. balandžio 14 dienos, tačiau dėl įvairiausių peripetijų, tarp kurių buvo ir nesutarimai dėl aukštesnį statusą turinčio Uosto bendrojo plano, ir pakartotinis viešinimas, sutartis buvo vis pratęsiama.

Akcentuodama naujo bendrojo plano poreikį tiek praėjusios kadencijos, tiek dabartinė Savivaldybės administracija be privataus verslo poreikių nuolat vardindavo ir konkrečius projektus, kurie negalėjo būti įgyvendinami – vietoje nebenaudojamos II vandenvietės Ryšininkų gatvėje PPP (viešojo ir privataus sektorių partnerystės principu) numatomą įgyvendinti Klaipėdos sporto ir laisvalaikio komplekso statybą; senelių globos namų savivaldybės valdomame sklype Melnragėje statybas; šv. Jono bažnyčios atkūrimą; kurorto statuso suteikimą Smiltynei.

Pasak G. Neniškio, jau daromi konkretūs žingsniai, kad toliau judėtų miesto simbolio – šv. Jono bažnyčios atkūrimo darbai.

„Miestas jau prisidėjo prie archeologinių tyrimų finansavimo, o dabar, kai bendrasis atvėrė galimybę čia statyti aukštybinį pastatą, jau pradėta derinti jungtinės veiklos sutartis su evangelikų bendruomene. Tarsimės, kad bažnyčios bokštas, nuo kurio prasidėtų atkūrimo darbai, būtų savivaldybės dalis – tada galėtume prisidėti prie techninio projekto parengimo, miestas dalyvautų kaip bendrasavininkis. Valstybė techniniam projektavimui paprastai neduoda pinigų, taip buvo, pavyzdžiui, ir su Baltijos prospekto sankryžos rekonstrukcija. Pasirengus techninį projektą, pradėjus realias bokšto statybas, turėtų tapti lengvesnis ir lėšų ieškojimo kelias visos bažnyčios atstatymui”, – sako G. Neniškis.   

Pasak jo, po bendrojo plano patvirtinimo jau bus žengiama į finalinį etapą dėl galimos sporto komplekso Paryžiaus komunos gatvėje koncesijos – baigiamos derybos su abiem konkurso dalyviais.

„Abiejų konkurso dalyvių siūlomos kainos yra didesnės nei buvo planuota. Tačiau dabar tokia realybė, kad prieš keletą metų sudėlioti planai nebeatitinka nūdienos sąlygų. Bus einama į Tarybą ir klausiama politikų nuomonės”, – teigė G. Neniškis.

Administracijos direktoriaus teigimu, dabar jau bus atnaujinta dar 2018-ųjų birželį pasirašyta ir vėliau sustabdyta senelių namų Melnragėje projektavimo sutartis.

„Pagrindo vykdyti jai nebuvo, nes senasis bendrasis planas toje vietoje nenumatė galimybės statyti šitokios paskirties objekto. Kitais metais jau turėtų būti parengtas techninis projektas ir bus galima skelbti šio labai reikalingo objekto rangos konkursą”, – sakė pašnekovas.

Jo teigimu, dabar pajudės ir procedūros dėl kurorto statuso suteikimo Smiltynei.

„Buvo jau kreiptasi ir į Aplinkos ministeriją, tačiau ji atmetė tokį prašymą vien dėl to, kad to nebuvo senajame bendrajame plane. Tai, kad tuo metu dar ruošiamame naujame plane jau numatomi kitokie sprendiniai netiko kaip argumentas. Turėtų išjudėti ir užstrigęs Smiltynės simboliu buvusios „Strandhalle“ atstatymo projektas„, – kalbėjo G. Neniškis, pakartojęs jau anksčiau minėtą aplinkybę, jog Smiltynėje galiojantis Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas apsaugo nuo nepagrįstos urbanizacijos.

Kalbėdamas apie itin įtariai kai kurių visuomenės atstovų, taip pat ir architektų sutiktą savivaldybės norą Melnragėje ir Giruliuose sudaryti galimybę kurti SPA centrus, G. Neniškis tikino, jog atsiradus tokiam verslo poreikiui bus dedami visi įmanomi saugikliai.

„Kol kas gali pajudėti tik vienas iš tokių verslo projektų, kuris negalėjo startuoti dėl to, kad turimoje žemėje senasis bendrasis planas numatė tik gyvenamąją statybą. Jei atsirastų dar ir kitų iniciatyvų, pirmasis saugiklis bus architektūriniai konkursai, kuriuos beveik visada organizuoja būtent architektų sąjunga. Vėliau būtų rengiamas specialusis planas, kurį turės tvirtini miesto Taryba. Yra galimybės tokiais atvejais kontroliuoti situaciją ir architektų bendruomenė tikrai nebus nušalinti. Kas dabar yra Giruliai ar Melnragė? Gyvenamieji kvartalai. Jei bendrajame plane nebūtų buvusi numatyta tokia galimybė, jie ir toliau liktų tik tokie”, – sakė G. Neniškis.   

Jo teigimu, svarbu yra tai, kad naujasis bendrasis planas leidžia kurti gerokai žalesnį miestą – numatomas atskiros želdynų teritorijos tarp uosto ir miesto, pietinėje dalyje prie jų kūrimo numato prisidėti Laisvoji ekonominė zona. Jų formavimas kaip pareiga atsiranda ir komercinių objektų statytojams, priklausomai po paties objekto paskirties ir dydžio.

Dviejų parašų istorijos

Paklaustas, kaip vertina visą bendrojo plano rengimo procesą, prie kurio jau teko prisidėti ir jam pačiam, G. Neniškis pirmiausia akcentavo, jog buvo nuveiktas didžiulis darbas ir sakė norintis padėkoti visiems savivaldybės administracijos specialistams, kurie dirbo su šiuo milžinišku projektu.

„Per tą laiką pasikeitė, berods, keturi rangovo projekto vadovai”, – sakė G. Neniškis.

Jis pats teigė galintis išskirti dvi garsiai skambėjusias „parašų istorijas” .

Pirmoji – tai buvusio Savivaldybės administracijos direktoriaus Sauliaus Budino sprendimas pasirašyti bendrojo plano keitimo koncepcijos tvirtinimą.

„Esame teisinė valstybė, o pagal šalyje galiojančius teisės aktus, aukštesnę galią turi būtent uosto bendrasis planas. Miestas, rengdamas savo planą, privalėjo atsižvelgti į uosto bendrojo plano sprendinius, net jei vizija nesutapo. Be šio parašo procesas negalėjo judėti toliau, nebūtų buvę sąlygų vystytis miestui bei vykdyti miesto bendruomenei svarbius projektus. Kalbant apie uosto ir miesto santykį, žinoma, kad miestas norėtų numatyti ir Žiemos uostą kaip konversinę teritoriją, kaip kad 2007 metų plane buvo padaryta su „Memelio miestu”, nes tada dar nebuvo uosto bendrojo plano. Tačiau dabartinis uosto bendrasis planas nenumato tokios galimybės Žiemos uoste, tad to negalėjo būti ir miesto bendrajame plane. O visa kita uosto teritorija išlieka tokia pati pramoninė, kaip buvo nuo 2007 metų galiojusiame miesto bendrajame plane“, – sakė administracijos direktorius.

Antrasis garsusis parašas priklauso jau pačiam G. Neniškiui – tai pritarimas tam, kad būtų rengiamas Klaipėdos geležinkelio mazgo infrastruktūros vystymo planas, kuris dalies visuomenės buvo vadinamas pritarimu kirsti Girulių mišką.

Pasak G. Neniškio, jau nurimus aistroms dabar galima aiškiai įvardinti, jog tokio sutikimo reikėjo ne tik dėl to, kad „Lietuvos geležinkeliai” suderintų naują rengiamą miesto bendrąjį planą, bet ir atsisakytų dar 2011 metų specialiojo plano sprendinio, pagal kurį iškeliant geležinkelį iš Girulių būtų kertama apie 12 ha ploto miško.

„Toks linijos iškėlimas nebūtų naudingas ir patiems „Lietuvos geležinkeliams”. Be to, ir Giruliai liktų be stoties, o tai nebūtų naudinga ir Klaipėdai, jei ji numato galimybę Giruliuose plėtoti SPA centrus su geoterminiu vandeniu – neliktų galimybės darniai, su traukiniu atvykti iki jų iš kitų miestų. Geležinkelių elektrifikavimo projektas numatomas senąją trasa, kas irgi parodo, kad trasos iškėlimas nebesvarstomas, jo nebenumatoma ir ruošiamame visos Lietuvos bendrajame plane”, – sakė G. Neniškis.

Beje, apie šio 2011 metų sprendinio užprogramuotą medžių kirtimą ir dar daugiau – 24–26 ha miško – pareikalausiančius miesto planus tiesti kelią nuo Labrenciškės gyvenvietės iki Antrosios Melnragės, dar pernai spalį rašė ir miesto Tarybos narys Arvydas Vaitkus.

Pasak G. Neniškio, jokios procedūros dėl kelio Labrenciškė – II Melnragė nėra vykdomos ir jų nenumatoma.